Č. Iškauskas. Bendra karinė brigada: vėl tampome liūtą už ūsų? (4)

Rusijos vermachtas Ukrainoje

kasparov.net nuotr.

Vladimiras Putinas, griebdamasis Krymo aneksijos ir agresijos prieš Ukrainą, smarkiai pralošė vienu aspektu: jis privertė NATO didinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse, o pastarosios ne tik puolė auginti savo karinius biudžetus iki reikalaujamų 2 procentų BVP, bet ir telkti bei vienyti gynybines pajėgas, kurti bendras formuotes.

Tarpukariu, kai geopolitinė situacija regione iš tiesų buvo kone adekvati dabartinei, Baltijos valstybės tik deklaravo būtinybę vienyti savo karinius pajėgumus, bet niekada nesiėmė realių žingsnių užsienio ir gynybos klausimais.

Vienybė teliko siekiamybė

Tik 1934 m. rugsėjo 12 d. pavyko sudaryti Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, vadinamąją Baltijos Antantę – trijų šalių diplomatinę sąjungą. Mat, susiklostė ypač pavojingos aplinkybės. 1934 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartis, vėliau pavadinta Hitlerio–Pilsudskio paktu. 1934 m. gegužės 5 d. buvo atnaujinta, dar 1932 m. liepos 25 d. pasirašyta Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartis. O tuo metu Lietuva blaškėsi tarp Vokietijos, Lenkijos ir Sovietų Sąjungos.

Galų gale saugumo padėtį komplikavo 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos vyriausybės Lietuvai įteiktas ultimatumas, reikalaujantis per 48 val. užmegzti diplomatinius santykius. Kaip teigė Varšuva, jį išprovokavo incidentas, kai kovo 11 dieną ties administracine linija Merkinės valsčiuje buvo sužeistas ir vėliau mirė lenkų kareivis, perėjęs sieną ir šovęs į lietuvį policininką.

Po to padėtis ėmė dar labiau komplikuotis. 1938 m. spalio 21 d. buvo paskelbtas A. Hitlerio nurodymas Vokietijos karinei vadovybei. Jame sakoma: „Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos, reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką“. Vėliau Vokietijos grėsmė bus minima kaip vienas svarbiausių motyvų, paskatinusių Lietuvos vyriausybę besąlygiškai priimti Lenkijos ultimatumo reikalavimus.

Vadinasi, Lietuva dar gerokai prieš tai atsidūrė saugumo vakuume. Visa tai vertė ją ieškoti naujų sąjungininkų bent jau tarp Baltijos šalių. Taigi, Baltijos Antantės sutarties I paragrafas sakė, kad savo taikingoms pastangoms koordinuoti trys vyriausybės pasižada tartis užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti savitarpio politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose.

Sutartis buvo palikta atvira, tikintis Suomijos įsitraukimo, tačiau Suomija labiau orientavosi į Skandinaviją ir bendradarbiavimu su Baltijos šalimis galimybėmis nesusidomėjo. Glaudesniems Lietuvos santykiams su šiaurinėmis kaimynėmis trukdė užsitęsęs konfliktas su Lenkija. Lenkai, supratę, kokią svarbią vietą Lietuvos ir Lenkijos konflikte užima Latvija, joje pradėjo stiprią antilietuvišką propagandą ir piršo latviams mintį, kad Latvija sąjungą turėtų sudaryti su Lenkija.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutarties nuostatai praktiškai nebuvo įgyvendinti net ir po Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo, kai Baltijos šalims iškilo didžiausia grėsmė. Visų trijų valstybių atstovai su Maskva bendravo atskirai ir steigiant karines bazes, ir visiškos okupacijos pradžioje, o ką jau kalbėti apie jų karinį bendradarbiavimą.

Bendro karinio kontingento kūrimas tik kalbomis apsiribojo ir atkurtos nepriklausomybės metais. Baltijos šalims įstojus į NATO, tokios formuotės prarado prasmę, o ir Briuselis joms nepritarė. Atskiri gynybiniai projektai išsikvėpė. Antai šių metų pradžioje Estija pareiškė nebedalyvausianti 1998 m. sukurtame Baltijos šalių karinės jūrų eskadros projekte BALTRON dėl ribotų resursų ir vykdys tik bendras NATO jūrines misijas regione.

Nauja brigada – į Donecką?

Tačiau iškilus naujoms grėsmėms, gynybinio vienijimosi idėja atgijo, išsiplėtė ir dabar apima ne vien valstybes prie Baltijos, bet ir vadinamąsias Tarpjūrio šalis, nusidriekusias tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Prieš keletą metų, Rusijos agresijos Gruzijoje paskatintas (būtent prieš kokius septynerius metus atsirado pagrįstų nuogąstavimų, kad Rusija neapsiribos Kaukazu), gimė pasiūlymas steigti bendrą Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karinę brigadą LITPOLUKRBRIG. Tiesa, portalas NEWSru.com tvirtina, kad derybos dėl brigados formavimo buvo pradėtos dar 2007 m., o trijų šalių gynybos ministrų susitarimas pasirašytas pernai rugsėjo 19 d., kai Rusijos agresija pietryčių Ukrainoje įgavo neregėtų mastų.

Šią savaitę Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis  (Bronislaw Komorowski) pasirašė įsaką ES kovinių formuočių principu įkurti bendrą trijų šalių brigadą, kuri visiškai bus sukomplektuota per dvejus metus, o pirmieji mokymai prasidės dar šį rudenį. LITPOLUKRBRIG (lietuviškas trumpinys – LUL brigada) vyriausioji būstinė bus Liubline, kur kol kas tėra lenkų 50 žmonių vadavietė ir 250 kareivių batalionas. Manoma, kad iš viso brigadoje tarnaus maždaug 4400 kariškų – iš Lenkijos apie 3500, iš Ukrainos – 545, o iš Lietuvos – iki 350 žmonių.

Rusijos žiniasklaida jautriai sureagavo į baigiamąjį LUL brigados steigimo etapą, ypač į tai, kad Lenkijos prezidento įsakas pasirašytas sovietinės Pergalės 70-mečio išvakarėse. Ji cituoja B. Komorovskį, neseniai pasakiusį, kad Gegužės 9-ąją Raudonąją aikštę Maskvoje užpildys šarvuota technika „tų divizijų, kurios neseniai viso pasaulio akivaizdoje užpuolė kaimyninę Ukrainą. Jau seniai karinis konfliktas buvo taip arti Lenkijos sienų kaip dabar“. Lenkijos nepriklausomo profsąjungų judėjimo „Solidarnoscz“ vienas iš vadovų Zbignievas Bujakas  (Zbigniew Bujak) pareiškė, jog „būtų puiku, jei brigada kariautų Donecke, tuomet mes parodytume, kad kuriame ilgalaikę ir strateginę sąjungą, kuri taptų ne tik mūsų, bet ir visos Europos saugumo garantija“. Ukrainos naujienų agentūra UNIAN jį cituoja dar: „Jei kaimynas kariauja su mūsų bendru priešu – mirtinu priešu, tai kaimynui reikia padėti“.

Kijevas juo labiau patenkintas tokios brigados sukūrimu. Ukrainos gynybos ministro pavaduotojas Piotras Mechedas pareiškė, kad brigados sukūrimas bent iš dalies atgrasys Rusiją nuo agresijos. Ši šalis puoselėja ir kitą tikslą: taip priartėti prie NATO standartų, nors prezidentas Petro Porošenka dar tik užsimena apie galimą referendumą dėl narystės Aljanse.

Lenkai vėl siekia dominuoti…

Šiame projekte, kuris jau virsta realiu faktu, slypi ne tik noras padėti Ukrainai ar regiono valstybių gynybinio solidarumo demonstracija. Maskvos universiteto politologas Vladislavas Gulevičius ironiškai svarsto, kad taip gaivinama sena Juzefo Pilsudskio idėja realizuoti vadinamą Tarpjūrio (Intermarum) doktriną, įtraukiant į ją ne tik Baltijos šalis, bet ir Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Balkanų valstybes, Čekiją bei Slovakiją, gal net Baltarusiją ir Suomiją.

Naujos sąjungos tikslas – aprėpti plačias teritorijas nuo Baltijos jūros iki Adriatikos ir Juodosios jūros (iš čia kilusi santrumpa ABC – Adryatyk – Baltyk – Morze Carne). Akivaizdu, rašo V. Gulevičius, kad šioje sąjungoje, kaip kažkada ATR, Varšuva tikisi groti pirmu smuiku. Ne šiaip sau pagrindinė šiuolaikinės trijų valstybių brigados vadavietė yra Liubline – vos už 209 km nuo Lvovo…

Lenkai kaip lygūs su lygiais kalbėtis su Rusija gali tik tada, kai suvienys Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos jėgas – ekonomines ir karines. Tuomet ir bus įgyvendinta J. Pilsudskio idėja „od morze do morze“. Štai tada išsipildys sena lenkų svajonė tapti įtakinga Rytų Europos arba visos Europos valstybe, kokia buvo XVIII a. pabaigoje, toliau svarsto V. Gulevičius. Maskva bijo, kad ši vienybė bus nukreipta prieš Rusiją. Lenkijos portalas Fronda.pl primena J. Pilsudskio žodžius, pasakytus laikraščiui „Kurier Poranny“ po garsaus Varšuvos mūšio 1920 m. vasarą, kurio metu Raudonoji armija buvo nublokšta atgal: „Nereikia puoselėti iliuzijų, juk, nors ir sudarytume taikos sutartį, mes visada liktume Rusijos atakų taikiniu“. Pranašiški prieš 95 metus pasakyti generolo žodžiai, pabrėžiantys vienijimosi būtinybę. Šiandien LUL karinė formuotė, nors tai ir nykštukinis darinys, yra šio vienijimosi pradžia.

Uodo įkandimas ar efektyvi injekcija?

Bet tuo pačiu metu šiandien jie kelia ypač jautrų klausimą: ar verta vėl tampyti liūtą už ūsų? Kai kas teigia, kad keli tūkstančiai bendros brigados specialiųjų pajėgų karių ar pusketvirto tūkstančio Lietuvos šauktinių – vargu ar rimta galimo agresoriaus atgrasymo priemonė. Kiti sako (net įtakingi lietuvių eurokomisarai bei verslininkai), jog geriau nekaitinti atmosferos, neerzinti kaimyno, o kviesti jį už derybų ir diskusijų stalo. Tarsi nieko būtų neatsitikę.

Kažkodėl prisimenu žinomą multiplikacinį filmuką, kuriame milžinas begemotas labai bijojo skiepų. Iš tikrųjų, Rusiją laikas skiepyti nuo beprotiškų agresyvių sprendimų bent nedidelėmis, tokias, kokias turime, injekcijomis. V. Putinas patirs dar vieną smūgį, tegul ir ne mirtiną, ir Rusija atsitokės.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: