A. Kirkutis. Dvi sveikatos – dvi medicinos – dvi kryptys (1)

Prof. Algimantas Kirkutis | asmeninė nuotr.

Šį straipsnį mane paskatino parašyti patirta skaudi asmeninė netektis ir žmonių kančios, su kuriomis kiekvieną dieną tenka susidurti, dirbant sveikatos apsaugos sistemoje. Apmaudu, tačiau kada pradedi kalbėti su pacientais ir aiškinti, kad jų ligos ir gydymo sukeltų kančių galėjo ir nebūti, reikėjo tik laikytis sveikos gyvensenos taisyklių, pacientas su viskuo sutinka, bet realiame gyvenime to nepraktikuoja. Taip yra dėl to, kad jis iš daktaro tikisi stebuklingos tabletės, operacijos ar aparato, kuris sugražins prarastą sveikatą. Dėl nesveiko gyvenimo būdo atsiradusios ligos, prispaustasis už gydymą sutinka mokėti bet kokią kainą, kad tik išnyktų jį varginantieji ligos simptomai. Šioje vietoje leiskite priminti pagrindinę marketingo taisyklę „jeigu yra paklausa atsiranda ir pasiūla“.

Taigi, pacientas moka už jį varginančių simptomų pašalinimą, o gydytojas atlieka šį darbą. Atrodytų lyg viskas čia ir gerai, tačiau mes pamirštame, kad simptomų nuslopinimas, nepašalinant juos sukėlusias priežastis, tai tik laikinas problemos sprendimas. Žymiai svarbiau problemą spręsti iš esmės ir koreguoti ligą sukėlusį neteisingą gyvenimo būdą bei pašalinti kitas jos priežastis. Be jokios abejonės tai nemažiau svarbi mediko darbo dalis. Tačiau ji reikalauja iš gydytojo kitokio pobūdžio žinių ir kitokių poveikio instrumentų. Tokio darbo rezultatas labai didelis – gera sveikata, bet jo rezultatas pastebimas ne iš karto, tam reikia laiko. Be to, čia būtinas aktyvus ir sąmoningas paties paciento dalyvavimas. Visa tai silpnina paciento motyvaciją daryti ženklius pokyčius savo gyvensenoje. Todėl apmokėti už šį darbą neskubama. O jeigu nėra apmokėjimo nėra ir realaus darbo. Pasitenkinama formaliu paciento pamoralizavimu.

Kodėl sveikos gyvensenos idėjos taip sunkiai skinasi kelią į mūsų kasdieninį gyvenimą? Pamėginkime paieškoti priežasčių. Visiems gerai girdėta frazė „Sveikata brangiausias turtas“, tačiau ar mes tikrai suprantame jos esmę. Žodžio turtas materialinę prasmę mūsų sąmonė supranta lengvai. Tačiau sveikatos – kaip turto, kurį už dyką mes gauname gimdami, vertę suprantame ne visi. Manau, kad sutiksite su manimi, jog iš tikrųjų gyvybė ir laikas, kuris skiriamas pragyventi šiame pasaulyje yra didžiausia vertybė kiekvienam žmogui. Sveikata tai sąlyga nulemianti kiek laiko ir kaip kokybiškai mes pasinaudosime šiuo Kūrėjo mums suteiktu turtu.

Materialus turtas yra labai konkretus todėl jo įvertinimas, panaudojimas ir apsauga mums nekelia daug klausimų. Tuo tarpu, su žymiai svarbesniu dvasiniu turtu –sveikata, kuris be jokios abejonės nulemia ir materialinių išteklių kiekį, mums tvarkytis yra neabejotinai sunkiau. Taip atsitinka dėl to, kad priklausomai nuo aplinkybių į sveikatos sąvoką mes įdedame skirtingą turinį, kuris pakeičia pačią sveikatos sąvokos prasmę. Neatitikimai tarp sąvokos ir jos turinio sudaro sąlygas atsirasti įvairiausioms sąmoningoms ir nesąmoningoms manipuliacijoms bei spekuliacijoms. Jeigu be jūsų žinios kažkas manipuliuotų jūsų turimu materialiniu turtu, keistų jo formą, pervedinėtų iš vieno banko į kitą tol, kol jūs galiausiai susigriebtumėte, kad turto ženkliai sumažėjo arba net neliko visai. Į jūsų klausimus maloniai būtų paaiškinta, kad turtas buvo panaudotas bankinėms operacijoms finansuoti. Savaime suprantama tai jums būtų nepriimtina. Tokį veiksmą jus pavadintumėte intelektualia arba gudria vagyste. O kaip yra, jei kažkas be jūsų žinios, prisidengdamas valstybingumo ar panašia idėja, sąmoningai ar nesąmoningai nuolatos manipuliuoja dar svarbesniu jūsų turtu – sveikata? Tam, kad išnyktų šios abejonės, reikalingas aiškumas ir sąmoningumas. Kad priimti teisingus sprendimus savo ir kitų sveikatos atžvilgiu, pirmiausiai reikia teisingai suprasti iš pirmo žvilgsnio paprastų žodžių – liga, negalia, sveikata, medicina, gydymas ir kt., bei sąvokų: sveika gyvensena, sveikatos apsauga, sveikatos apsaugos sistema tikrąją esmę ir konkretų jų turinį.

Pradėkime nuo paprasčiausio, ligos ir negalios sąvokų išaiškinimo. Liga, tai organizmo gyvybinių funkcijų sutrikimas, dažniausiai pasireiškianti vienokiais ar kitokiais simptomais. Manifestuojant simptomams ilgiau, gali susiformuoti pastovi funkcinė negalia. Simptomų ir negalios pašalinimą mes vadiname gydymu. Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad gydymas gali būti dvejopas: simptominis, kada šalinami ligos sukelti simptomai ir esminis, kada šalinama ligą sukėlusi priežastis. Tokiu atveju simptomai dažniausiai išnyksta savaime. Šiems gydymo būdams charakterizuoti medicinoje naudojami neoficialūs terminai „gydyti ligą“ ir „gydyti pacientą“. „Gydyti ligą“ reiškia skirti medikamentus ar kitas medicinines priemones, kad nuslopinti ligos simptomus, o „gydyti pacientą“ – gilintis į konkretaus paciento ligos priežastis ir jas pašalinti. Antruoju atveju įdedama žymiai daugiau pastangų, energijos. Tam reikalinga didesnė mediko kvalifikacija, paties paciento pastangos. Tokiu būdu pilnai pagydžius pacientą, jis pasveiksta ir gydytojas tampa jam nereikalingas. Pirmuoju atveju, nuslopinus simptomus, bet nepašalinus ligą sukėlusių priežasčių, simptomai pasikartoja ir pacientas vėl grįžta pas gydytoją prašyti jo paslaugų. Apmaudu, tačiau gydytojo darbas pirmuoju ir antruoju atveju traktuojamas vienodai. Taip yra todėl, kad pacientas neturi žinių ir reikiamos informacijos, o kartais ir intelekto, kad galėtų įvertinti jam suteiktų paslaugų kokybę.

Žymiai sunkiau apibrėžti sveikatos sąvoką. Pats primityviausias sveikatos sąvokos supratimas yra siejamas su ligų ir simptomų nebuvimu. Tačiau, simptomų nebuvimas dar nereiškia geros sveikatos. Ligos, ypač lėtinės, paprastai turi paslėptą eigą ir pasireiškia simptomais tiktai tada, kada ryškiai sutrikdoma vienokios ar kitokios organizmo funkcinės sistemos veikla. Tai lyg ledkalnis, kurio tik nedidelė dalis kyšo virš vandens paviršiaus. Kuo vėliau diagnozuojama liga, tuo sunkiau ją sustabdyti ir gydyti. Tačiau toks sveikatos suvokimas yra plačiausiai paplitęs visuomenėje ir susijęs su klaidinga nuomone, kad medikai padės, kada tik reikės. Todėl į medicinos specialistus paprastai kreipiamasi tik tada, kada atsiranda trukdantys normaliai gyventi ligų simptomai. Medicina (lot. ars medicinae – gydymo menas) padeda, bet deja dažniausiai tik laikinai nuslopinti ligonį varginančius simptomus, nes ligos atsiranda dėl giluminių sisteminių organizmo pokyčių, kurie reikalauja platesnio sveikatos esmės suvokimo.

Praeito šimtmečio antrojoje pusėje Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija (PSO) sveikatos sąvoką apibrėžė plačiau – „sveikata tai socialinė, fizinė ir psichinė žmogaus gerovė“. Vilhelmas Storosta (Vydūnas) pusšimčiu metų anksčiau, pasiremdamas senovės rytų medicinos patirtimi, sveikatą apibūdino dar plačiau apvainikuodamas šią sąvoką ketvirtuoju – svarbiausiu sveikatos aspektu – dvasine žmogaus gerove. Taigi sveikata, – tai labai sudėtinga organizmo būsena, kurią apibūdina visų, nurodytų, keturių aspektų, darniai funkcionuojantis kompleksas. Šis kompleksas reguliuojamas visuotinais pusiausvyros ir kontempliuojančios visumos principais, todėl jis labai glaudžiai susijęs su žmogaus gyvenimo būdu ir yra tiesiogiai priklausomas nuo jo.

Atkreipkite dėmesį, kad kaip ir gydymo, taip ir sveikatos sąvokų supratimai yra du. Siaurasis – sveikata, tai ligos simptomų nebuvimas ir platusis – sveikata, tai harmoningas organizmo funkcionavimas jį supančioje aplinkoje. Siekiant realių permainų sveikatingumo srityje labai svarbu suprasti, kad sveikatos sąvokos turinyje yra du pradai, kurie nėra tapatūs. Tik matant juos atskirai galima teisingai panaudoti turimus resursus tam, kad žmonių sveikata iš tikrųjų imtų gerėti. Tai lyg du skirtingi poliai: materialusis ir dvasinis. Šį dvilypumą galima pakomentuoti pasitelkiant dualistine pasaulio sandaros filosofija. Ji teigia, kad visas mus supantis pasaulis sudarytas iš dviejų skirtingų pradų. Jų tarpusavio santykis gimdo energiją nulemiančią pasaulio raidą. Kuo šie pradai tarpusavyje yra lygesni, tuo energija didesnė ir reiškinio raida sėkmingesnė. Ir kuo juos atitinkančios proporcijos skirtingesnės, tuo procesas vystosi blogiau. Atsiradus kritinei disproporcijai reiškinys gali net išnykti.

Dabar pažvelkime į sveikatos apsaugos sistemą. Pamatysime, kad simptominį ligų gydymą (medicina) atspindinčiai sveikatos sampratai skiriama keliasdešimt kartų daugiau dėmesio, nei holistinei, gyvenimo būdo nulemtai, sveikatos sąvokos daliai. Ši didžiulė disproporcija sukėlė grėsmę žmonijos evoliucijai – iki šiol neregėtą lėtinių neinfekcinių ligų (LNL) protrūkį. Atsiliepdamos į tai, Jungtinių tautų organizacija, PSO ir kitos aukščiausio lygio pasaulinės organizacijos parengė visą eilę pačių svarbiausių dokumentų, kuriuose nurodo, kad jei ir toliau vyraus tos pačios tendencijos, iškils reali grėsmė žmonijos egzistavimui. Dokumentuose nurodomos dvi pagrindinės LNL epidemijos priežastys. Organizmo funkcinių sistemų nesugebėjimas prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio žmonių gyvenimo būdo ir sąlygų ir sveikatos apsaugos sistemos prioritetų klaidingas orientavimas į ligų gydymą, aplenkiant gyvenimo būdo problemas ir sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo svarbą.

Šis pavojaus varpo garsas neliko neišgirstas. Pasaulyje labai sparčiai pradėjo vystytis nauja medicinos sritis – Gyvenimo būdo medicina. Šios medicinos dėmesys: moksliniai tyrimai ir praktinė klinikinė veikla nukreiptos į LNL, sukeliančio žmonių ydingo gyvenimo būdo koregavimą. Čia skiriamas didelis dėmesys ligonių mokymui, suteikiant jiems detalias žinias apie ligos atsiradimo priežastis. Praktiniai LNL prevencijai ir reversijai yra kuriamos ir realizuojamos individualios, ydingo gyvenimo būdo pakeitimo programos. Sudaromos sąlygos keisti sukėlusius ligą ydingus gyvenimo bei mitybos įpročius. Tam, kad atkreipti visuomenės dėmesį į šios medicinos efektyvumą, sprendžiant labai aktualias šiuolaikinio gyvenimo problemas ir paspartinti jos vystymąsi, praktikuojantieji gyvenimo būdo mediciną gydytojai ir biomedicinos mokslininkai jungiasi į organizacijas. Jau įsikūrė Amerikos Gyvenimo būdo medicinos specialistų kolegija (American College of Lifestyle Medicine – ACLM), ES veikia Europos Gyvenimo būdo medicinos asociacija (European Sociaety of Lifestyle Medicine – ESLM ), kuriasi daug privačių naujo tipo gydymo ir gyvenimo būdo koregavimo įstaigų. Aukštosiose medicinos mokyklose ir universitetuose pradedami rengti gydytojai, išmanantieji Gyvenimo būdo medicinos principus. Malonu pastebėti, kad šis darbas pradėtas ir mūsų šalyje. Viena pirmųjų Europoje, Gyvenimo būdo medicinos magistrantūros lygio universitetinių studijų programa, buvo pradėta rengti Klaipėdos universitete. Matydami šio darbo svarbą ir perspektyvumą, kiek vėliau prie šio darbo prisijungė ir Lietuvos sveikatos universiteto specialistai. Šių metų vasario mėnesį, drauge su ESLM vadovybe man, kaip Lietuvos atstovui ESLM, teko lankytis pas ES Sveikatos ir maisto saugumo komisarą V.P. Andriukaitį. Susitikimo metu buvo aptarta Gyvenimo būdo medicinos svarba kovoje su LNL epidemija ir jos plėtros perspektyvos ES. Kaip vienas iš svarbiausiųjų, buvo paminėtas Gyvenimo būdo specialistų rengimo universitetuose klausimas.

ES Sveikatos ir maisto saugumo komisaras dr.V.P.Andriukaitis ir ESLM Prezidentas dr. M. Zagneris, susitikimo dalyviai

Augantis informacijos srautas apie sveikatos ir gyvenimo būdo tiesioginę priklausomybę palaipsniui keičia pacientų motyvaciją nuo noro gydytis į norą keisti savo gyvenimo būdą ir tapti sveikais. Tai sudaro prielaidas atnaujinti sveikatos apsaugos sistemą ir iš esmės pagerinti mūsų šalies žmonių sveikatos rodiklius. Be to, gyvenimo būdo, mitybos įpročių pakeitimas reikalauja visos gyvenamosios aplinkos atsinaujinimo, o tai susiję su ženkliais pokyčiais švietimo, kultūros, žemės ūkio, pramonės, ir kitose srityse. Tam turime visas reikalingas prielaidas. Dideli dalykai prasideda nuo mažų, kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie šio virsmo jau šiandien savo mintimis, žodžiais ar gyvenimo būdo pavyzdžiu.

Baigdamas noriu priminti originalios sveikos gyvensenos sistemos kūrėjo ir propaguotojo, mūsų tautos šviesuolio Vydūno žodžius – „Žymiai svarbiau sveikatą tausoti ir stiprinti nei ligas gydyti“.

Autorius yra Lietuvos atstovas ESLM, Klaipėdos universiteto profesorius