G. Mažeikis. Lietuva dūsta be stiprios opozicijos (6)

gintautas-mazeikis-Delfi.lt_R. Achmedovo nuotr

Gintautas Mažeikis | R. Achmedovo nuotr., delfi.lt

Kelia nerimą tai, kad Lietuvoje vis sunkiau pamatyti viešas, stiprias politinių opozicijų veiklas. Priblėso ir parlamentinės alternatyvos, ir anapus sisteminės organizacijos, ir viešųjų intelektualų balsas, ir žurnalistų gebėjimas išviešinti Kitokius.

Galima pamanyti, kad virstame sutarimo, solidarumo, lojalumo prezidentei ir premjerui, Seimui ir Vyriausybei respublika, visuomene pakeliui į gerovę ir laimę. O gal linkstame į susitelkimą nuolatos vaizduojamo išorinio priešo akivaizdoje, demonstruojame bendrą ryžtą? O jei solidarumo ir laimės kraštu netampame, kodėl neprotestuojama, nekovojama? Ar nebėra dėl ko, ar nėra tinkamų lyderių, ar bijoma?

Visuomenėje nėra plačiai ir viešai, aktyviai diskutuojami galimi nauji lemtingi pasirinkimai, tarytum prieita prie galutinio sutarimo dėl vertybių, strateginių visuomenės ir valstybės tikslų. Tai sunkiai suvokiama, turint omenyje, kad visa kas: ir mūsų kūrybinis protas, ir daugybė išorinių skirtingų socialinių-politinių impulsų, ir tarptautinė aplinka, ir bestijiška žmogaus gimtis, ir utopiškas protas turėtų tiesiog plėšyti ramybę. Tačiau ne, be tarimosi sutariame, be raminimo nurimstame, tyliai … kaip ir išvažiuojame.

Galima pamanyti, kad virstame sutarimo, solidarumo, lojalumo prezidentei ir premjerui, Seimui ir Vyriausybei respublika, visuomene pakeliui į gerovę ir laimę. O gal linkstame į susitelkimą nuolatos vaizduojamo išorinio priešo akivaizdoje, demonstruojame bendrą ryžtą? O jei solidarumo ir laimės kraštu netampame, kodėl neprotestuojama, nekovojama? Ar nebėra dėl ko, ar nėra tinkamų lyderių, ar bijoma?

Visuomenėje nėra plačiai ir viešai, aktyviai diskutuojami galimi nauji lemtingi pasirinkimai, tarytum prieita prie galutinio sutarimo dėl vertybių, strateginių visuomenės ir valstybės tikslų. Tai sunkiai suvokiama, turint omenyje, kad visa kas: ir mūsų kūrybinis protas, ir daugybė išorinių skirtingų socialinių-politinių impulsų, ir tarptautinė aplinka, ir bestijiška žmogaus gimtis, ir utopiškas protas turėtų tiesiog plėšyti ramybę. Tačiau ne, be tarimosi sutariame, be raminimo nurimstame, tyliai … kaip ir išvažiuojame.

Atrodo daugumai tapo aišku: priešas Kremliuje, Ukraina – draugas, ES ir euras mūsų vertybės, Graikija – iššūkis, kurį kartu su ES įveiksime, stiprinsime ryšius su NATO ir didinsime kariuomenę, skatinsime ekonomikos nusigręžimą nuo Rusijos, lėtai liberalizuosime visuomenę … Šiame aiškumo paveiksle grėsmingai nėra vietos nei stiprių alternatyvų suvokimui, nei jų funkcijų vertinimui, nei konfliktams, kuriuos sukelia stiprios opozicijos. Tyliai pasirenkamas gyvenimo kaip-ūkyje, kaip-šeimoje būdas: viešą gyvenimą sulieti su privačiu ir gamybiniu, visur susitarti, susitvarkyti problemas, netriukšmauti be reikalo, sąmoningai paklusti autoritetams. Kartu su valstybės-kaip- ūkio, kaip-šeimos raida išblėso vidinės ir išorinės diplomatijos poreikis, diplomatus paverčiant ne subtiliais derybininkais, o šeimininko valios vykdytojais.

Žinoma, mūsų kaimynai kuria įvairiausius planus apie mus ir remiasi „rusų pasaulio“, daugiapoliškumo, gyvybinių interesų ar net „pasaulio dvasios“ raidos vizijomis. Augantis dėmesys mums sako, kad „pasaulio dvasios“ šachmatų partija jau prasidėjo ir stovėti laukiant, kol tavo figūros bus mušamos – naivu. Tačiau nekritiška yra ir tikėti, kad iš tikrųjų yra pasaulio ar regiono dvasių procesai, o ne kaimyninių šalių autoritarinių politikų planai. Alternatyvas galima mąstyti ne simetriškai, ne kaip tiesmuką atsaką į propagandinę provokaciją, o kaip savų idealų plėtrą.

Kai verslininkams sakoma ieškoti „alternatyvių rinkų“, nekviečiama kurti kitokios piliečio statuso, švietimo, darbo ir sveikatos apsaugos … politikos ir teisės. Tačiau, kai atsigreži į naujus užsienio partnerius, keičiasi ir tavo paties gyvenimo būdas ir sąlygos. Todėl susijusių su ekonomika alternatyvų reikalavimas turėtų būti didžiulis, bet jo nėra.

Tas pats kiekvienoje sferoje. Keliaujantys lietuviai mato, kad lietuviškos mokyklos iš dalies prasilenkia su šiuolaikiniu pasauliu ir pagal mokymosi trukmę ir pagal turinį. Jos neatliepia šalies saugumo, migracijos, ekonominių ryšių iššūkių … Turėtų būti protestai ne tik vien dėl atlyginimų ir krepšelių, ir ne vienos mokytojų profesinės sąjungos. Universitetai, paklūstantys uždaroms, miglotoms taryboms, niekam neatsakingoms ir viešumos nepaveikiamoms, virto prekybiniais ir uždarais UABais … Studentai galėtų tiesiog užimti universitetus, okupuoti juos, prašant radikalių aukštojo mokslo pertvarkų. Tačiau tyla ir ramybė pribloškia, nes alternatyvos netapo nei mokinių, nei studentų, nei jaunų darbuotojų gyvenimo dalimi.

Lojalių balsuotojų ugdymas atitinka gyvenimo be stiprių opozicijų logiką. Užsienio lietuviai galėtų kaupti jėgas ir rengti antros pilietybės referendumą (atrodo, liberalai šį šauksmą išgirs) savo politinėms teisėms užtikrinti. Geros tarptautinės kaimynystės politika – svarbus iššūkis gyvenantiems Baltarusijos ir Rusijos pasieniuose. Jų gyvenimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo judėjimą įgalinančių susitarimų ir šioje vietoje galimas pats įvairiausias kaimynystės bendradarbiavimas, išvengiant sienų ir penktų kolonų vardo. Smulkių verslininkų priklausomybė nuo bankų, – ar tai ne iššūkis finansinei sistemai, ar ne prielaida protestams ir alternatyvoms?

Daugelis politikos praktikų ir tyrinėtojų yra pastebėję, kad ūkinis ir viešas politinis mąstymas yra sunkiai suderinami. Viešuma nėra namų dvaro ar šeimos santykių tęsinys, o politika yra veikiau nuolatinės rungtynės, kai sutariama tik dėl pertraukų ir kai kurių taisyklių. Be stiprių alternatyvų, jų iššūkių perkėlimo į politinį lauką ir santykių areną netampa matomos ir didžiosios šalies ydos. Vietinės miglos ir tvirto vedlio laukimas – štai kas seka politinių alternatyvų griovimą. Praktines opozicines veiklas keičia vidiniai, naminiai partijų reikalų sprendimai: vadovų rinkimai, reklama apie atsinaujinimą, viešas kadrų „valymas“ – tolimos priešrinkiminės rokiruotės.

Reklaminiai veiksmai ir įvaizdžio gamyba yra būdai, kuriuo ūkis užvaldo politiką ir sumažina viešumos ir visuomenės aktyvumo vertę. Ten, kur viešosios politikos, t.y. alternatyvių grupių lenktyniavimo nėra, klesti vieno ar kelių politinių lyderių reklama: įvaizdžio gamyba ir diskusija dėl projektų eigos, taip pakeičiant nuomonių įvairovę. Žmonės net nustoja suvokti, ko iš jų norima, kai kviečiama būti visuomeniškai–politiškai aktyviais. Tai yra politinio proto užsklendimas, jį pakeičiant įstatymais ir ekonominiais susitarimais.

Mūsų šalies kaimynai yra puikiausi politiškumo naikinimo specialistai, tačiau ir be jų pagalbos mes patys tyliai mariname įvairovės diskusiją. Stiprių opozicijų nebuvimą vertinu kaip grėsmės demokratijai simptomą. Paskutiniai rimtesni pranešimai apie organizuotą Seimo opozicijos veiklą spaudoje pasirodė 2012 metais, kai buvo paskelbta, kad konservatoriai, liberalai ir „Drąsos kelias“ tampa opozicija, o A. Kubilius jos vadovu. Vėliau, po „Drąsos kelio“ subyrėjimo, po derybų su dauguma, konservatoriams aktyviai bendradarbiaunat su prezidente, pozicijos ir opozicijos veiksmai supanašėjo iki vieno ūkio reikšmės. Pareiškimai,kad vienas komitetas ar kitas prastai veikia, ar kad biudžetas – grubus, primena įmonės kontrolierių pastabas ir visuomenės neaudrina.

Neparlamentinė opozicija dar kurį laiką bandė būti aktyvi, ypač 2014 metų birželį rengiant „referendumą dėl žemės draudimo pardavimo užsieniečiams … “, kuris nesudomino tautos. Organizatoriai aiškiai labiau mylėjo savo idealus, nei suprato, kokios naujos vertybės jaudina Lietuvos žmones. Vėliau radikalūs nacionalistai, socialistai, ekologai … nustėro, bijodamos būti kaltinami penktąja kolona, nesąmoningais ar sąmoningais Kremliaus valios vykdytojais.

Apie opozicijų vaidmens smarkų sumenkimą aiškiai liudijo 2013 metų LR prezidento rinkimai, kur nei viena partija nesugebėjo iškelti bent kiek verto diskutuoti oponento prezidentei D. Grybauskaitei. Stiprių opozicijų beveik nebuvo ir 2015 metų miestų ir rajonų merų ir savivaldos tarybų rinkimų metu. Išskyrus kelis reikšmingus atvejus: Vilniaus ir Kauno merų rinkimų atveju, kur matėme tikrai aštrią diskusiją, kietus opozicijų susidūrimus. Taip pat spaudoje pasirodė vienas kitas pastebėjimas, kad vietos savivaldybių rinkimuose iškilo nauja tendencija – visuomeniniai komitetai, kurie sugebėjo mesti itin rimtą iššūkį partijų skyriams (Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Alytus). Tai buvo signalas, kad partijos nebevykdo aštrios veiklos. Vis dėlto vietos savivalda ir komitetų susiskaidymas nėra prielaida, o tik užuomina, kad stiprios opozicijos ir susijusios alternatyvios raidos programos demokratijos gyvenimui yra būtinos ir laukiamos.

Trečioji opozicija yra vieši intelektualai ir kūrybiški sistemos disidentai, kurie daugiausiai veikia elitus. Nemanau, kad jų vaidmuo sumažėjo, tačiau efektyvumas audrinti elitus – taip. Viešų ir disidentiškų intelektualų, pavyzdžiui, poeto T. Venclovos, istoriko D. Kuolio, filosofo V. Radžvilo ar A. Jokubaičio aštrūs žodžiai mažai beaudrina elitus, jų ir į juos panašių asmenų įtaka tapo menka, publicistinė. Itin radikalią, opozicinę valstybės institucijų kritiką yra išsakę amžinatilsi R. Ozolas ir A. Patackas. Kiti, švelnesni visuomenės kritikai, tokie kaip L. Donskis, L. Bielinis ar R. Lopata privengia pilti žibalą į ugnį. Tačiau retas kuris iš viešųjų intelektualų ar tiesiog kritikų ryžtasi kurti opozicinę organizaciją, užsiimti visuomenine mobilizacine veikla.

O kiti komentatoriai, ginantys „valstybinę“ nuomonę, kalba apie demokratiją kaip apie monolitą, vienybę, dažniausiai kritikuodami į juos nepanašią įvairovę ir politinių idealų skirtumus. Pagaliau pamirštama, kad gali kilti natūralus, jokių išorinių jėgų neskatinami protestai: valstiečių, darbininkų, smulkių ir vidutinių verslininkų, tautinių ir religinių mažumų, įvairių žmogaus teisių gynėjų, ekologų … kurie ir atsisuka į įvairius, dar miglotus visuomeninius komitetus.

Ketvirtas opozicijos ir alternatyvų šaltinis yra žiniasklaida, žurnalistai, kurios funkcija ne tik atspindėti, tirti, bet ir keisti, formuoti. Kai kurie žurnalistai, kaip antai R. Valatka, nesibodi griežtų ir itin opozicinių vertinimų. Tačiau dauguma žurnalistų, mūsų, t.y. visuomenės intereso “sarginiai šunys“ susilieja su valdančiu valstybės choru. Antikos tragedijos choro esmė buvo pasakoti pagrindinę istoriją, kurią ir sekė žiūrovai, o scenos veikėjai tik iliustravo didžiuosius aiškinimus. Šiandien daugelis žurnalistų ir yra choro dalyviai, kurie pasakoja valdančius spektaklius visuomenei.

Priešingai, žurnalisto – visuomenės įvairovės ir alternatyvų sergėtojo – pašaukimas yra matyti tai, ko valdančiųjų pasakojimai nerodo. Tačiau kartais visuomenės saugotojai virsta valdančių dviejų partijų ir laikraščių ar televizijų šeimininkų sargais. Tada iš tiesų lengva užsipulti Lietuvos marginalijas – dešiniuosius nacionalistus, kairiuosius socialistus, anarchistus, žaliuosius ar subkultūras – pankus, gotus, baikerius. Smerkti ir juoktis iš jų – pusvalandžio darbas ir garantuotos liaupsės iš Seimo partijų narių lūpų. Tačiau suteikti marginalijų balsams – feminiščių, žaliųjų, alternatyvių sistemai visuomenininkų, girdimumą – jau yra laisvas žurnalisto poelgis.

Tačiau visados galima apsimesti opozicija. Būti tariama alternatyva, feiku – yra apmokamo juokdario, provokatoriaus, inscenizatoriaus vaidmenys. Jie reikalingi ir propagandiniams, ir hibridiniams karams, ir diskredituojant realius politinius sąjūdžius, visuomeninius komitetus ir marginalius judėjimus. Lengviausiai yra tam pakviesti pavienius jaunus asmenis, paversti juos tariamos alternatyvos kaliausėmis ar net nuodėmių atpirkimo ožiais.

Štai kodėl priblėsusioms opozicijoms, alternatyvų frakcijoms, revizionistams taip svarbu yra sekti, kontroliuoti popsinius provokatorius ir nesubalansuotus charakterius. Rezistencija viešpataujančiam požiūriui yra gyva entuziazmu ir kūryba, tačiau tuščia valia dažniausiai suėda, sunaikina save pačią.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *