M. Kundrotas. Ar įmanomas trečias kelias? (23)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | Asmeninė nuotr.

Naujųjų protestantų pamokos

Amerikiečių pastorius ir apologetas Timotis Keleris (Timothy Keller) knygoje „Už ir prieš Dievą“ kelia svarbų klausimą. Jo kelyje „Karščiausiai už socialinį teisingumą pasisakantys žmonės buvo moraliniai reliatyvistai, o dorajai moralei, atrodo, nėmaž nerūpėjo visame pasaulyje tarpstanti priespauda“. Linkdamas į pirmąjį kelią, mąstytojas natūraliai priėjo klausimą: „Jei moralė reliatyvi, ar to paties negalima pasakyti ir apie socialinį teisingumą?“

Nors šis autorius pirmiausiai kalba apie JAV dešinę ir kairę, jo įvardijama takoskyra aktuali visai šiuolaikinių Vakarų politinei sistemai. Žinoma, Europos, o taip pat ir Lietuvos politinė sistema skiriasi nuo Amerikos. Ten dešinę ir kairę su jų pliusais ir minusais regime grynuoju pavidalu: dešinėje – aukšta moralė, dvasingumas ir patriotizmas, kartu su begėdiškai išnaudotojiška socialine sistema, kairėje – socialinis solidarumas, o kartu su juo – materializmas, moralinis nihilizmas ir kosmopolitizmas.

Šiapus Atlanto politinės ideologijos gerokai susimaišiusios. Dešinė čia vis mažiau rūpinasi dorybėmis, o kairė – socialiniu teisingumu. Abi pusės vis labiau niveliuojasi liberalizme. Nežiūrint praktikos, dešinė ir kairė savo retorikoje išsiskiria aukščiau įvardytais akcentais ir pagal juos atpažįstamos savo rinkėjų.

T. Keleris, aprašęs klasikinę amerikietiškąją dešinę ir kairę, įvardija naują reiškinį. Tai – šiuolaikinė protestantiškoji ortodoksija, moralės pozicijas jungianti su socialiniu solidarumu. Pasak autoriaus, tiktai laiko klausimas, kada šis socialinis ir kultūrinis reiškinys pereis į politiką, iš esmės keisdamas jos apibrėžimus ir takoskyras. Europai šiuo atveju paprasčiau. Tai, ką Amerika ir jos protestantiškoji kultūra atranda tik dabar, kontinentinė Europa jau turi savo krikščioniškosios demokratijos ir pasaulietinio socialinio konservatizmo tradicijose, kurias tereikia atnaujinti ir pritaikyti šiandienos tikrovei.

Moralinis normatyvizmas ir socialinis solidarumas – natūralūs sąjungininkai. Būtent jų išskyrimas – dirbtinis. Pirmasis be antrojo – tiesiog nepilnas, antrasis be pirmojo – tiesiog nepagrįstas. Tik ten, kur svarbu dvasingumas, dora ir tapatybė, kur žmonės siejasi vienas su kitu, kur asmuo aukojasi dėl kito ir dėl aukštesnių idealų, socialinis solidarumas įgauna prasmę ir tampa savaime suprantamas. Gyvybės apsauga nuo pat užsimezgimo, sveikos šeimos idealas, lyties pašventimas meilei ir gyvybei, asmens ir bendruomenės darna, ištikimybė Tėvynei, įstatymo ir tvarkos valdžia puikiai dera su tokiomis vertybėmis kaip parama silpnesniam, bendrasis gėris, pagarba gamtai ir gyvybei už žmonių bendruomenės ribų.

Ligšioliniai bandymai

Trečiojo kelio paieškos šiuolaikinėje Lietuvoje – ne kažin kas naujo. Pirmas ryškesnis bandymas – Centro judėjimas, iš jo išaugusi Centro sąjunga, vėliau – Centro partija. Antras bandymas – Naujoji sąjunga – socialliberalai. Trečias – išsyk po antrojo – Naujosios politikos blokas, laimintas paties prezidento. Dar po to – liberalai demokratai, evoliucionavę į „Tvarką ir teisingumą“, Darbo partija, Tautos prisikėlimo partija, „Lietuvos sąrašas“.

Visas šias partijas lydėjo sėkmė, nors kai kurias – trumpalaikė. Tai liudija trečio kelio poreikį. Daugeliui žmonių klasikinė dešinės-kairės politinė schema – per siaura, per sekli, joje glūdintys pasirinkimai – pernelyg vienpusiai. Vis dėlto konceptualumo prasme bet kurį šių eksperimentų būtų sunku vadinti sėkmingu. Net ir patekus į valdžią nauja politinė kokybė liko tik deklaracijose. Natūralu, jog žmonės tai pastebėjo. Dauguma šių partijų tiesiog nunyko, išskyrus tas, kurios gavo dideles pinigų injekcijas arba suaugo su verslo struktūromis – jų irimas kiek užsitęsė.

Centrizmo idėja iš visų pateiktųjų buvo pati konceptualiausia. Ji vienintelė turėjo aiškų teorinį pagrindą. Vis gi šis pagrindas glūdėjo visai kitoje plotmėje, nei aukščiau aptartoji socialinio konservatizmo erdvė. Tai liudija tezė, kuria patys centristai apsibrėžė savo ideologiją. Anot jų, dešinė akcentuoja turtą, kairė – darbą, o centras – jų tarpusavio darną. Kitaip tariant, centrizmas iš pat pradžių jungė ūkio sektorius ir klases, o ne pačius dešinės ir kairės idealus. Kapitalisto ir proletaro vienybė – graži idėja, bet be grindžiančių moralinių ir kultūrinių idealų – siaura ir sekli.

Maža to. Centro idėja pati savaime reiškė – nei kairė, nei dešinė. Tai – negatyvus krūvis. Užuot pasakiusi, kas ji yra, centro srovė užsiangažavo tame, kas ji nėra. Tiek politikos mokslininkams, tiek rinkėjams natūraliai kilo klausimas – o kas gi ji, vis dėlto, yra, ką ji konkrečiai siūlo? Panašu, jog atsakymo ilgainiui pritrūko. Teorinis nei-nei praktikoje virto ir-ir. Centristai sudarinėjo įvairiausius junginius – su konservatoriais ir krikdemais, su liberalais ir socialliberalais, su socialdemokratais ir tautininkais. Tai dar apsunkino atsakymą į klausimą – kuo ši srovė išskirtinė ir dėl ko reiktų rinktis ją?

Natūralu, jog ilgainiui ši srovė sunyko. Daugelis jos atstovų įsijungė į madingesnę liberalų srovę. Likusieji atkūrė partiją, kurios tapatumą palaikė tik Romualdo Ozolo asmenybė. Jo formuluoti tautinės valstybės ir socialinio konservatizmo akcentai galėjo užpildyti centro idėją pozityviu turiniu, bet daugeliui visas idėjas užgožė paties centro idėja. Šioje plotmėje tapo sunku varžytis su gausesnėmis ir pinigingesnėmis partijomis, nusitaikiusiomis į tą patį centrą. Galiausiai patys centristai prisipažino priėję kryžkelę: prie ko nors prisijungti arba garbingai numirti.

Naujoji sąjunga – socialliberalai – iš pat pradžių buvo konjunktūrinis darinys, tik su pretenzija į ideologiją. Naujosios sąjungos pavadinimas reiškė pretenziją į naują politinių jėgų išsidėstymą, išeinant už ankstesnės Sąjūdžio-komunistų, o vėliau – konservatorių-socialdemokratų dvivaldystės ribų. Socialliberalų vardas reiškė pretenziją sujungti dvi klasikines ideologijas – liberalizmą ir socializmą, ta tema net išleista teorinių tekstų. Vis dėlto ši partija dar greičiau susidūrė su problemomis, ištikusiomis centristus. Tai iš pat pradžių buvo Artūro Paulausko partija, susibūrusi aplink jį, o ne aplink kokią nors ideologiją. Ši partija sudarė koaliciją su liberalais, po to – su socialdemokratais, abiejose pusėse jautėsi vienodai gerai.

Jeigu ieškotume, ką iš tiesų naujo Lietuvos politikoje padarė ar bent pasiūlė Naujoji sąjunga, uždavinys būtų vargiai įvykdomas. Panašu, kad ji teieškojo, prie ko pritapti dėl valdžios krėslų. Vos tik jos vadovas A. Paulauskas prarado politinę įtaką, partija tiesiog panaikinta – prisijungė prie Darbo partijos. Tiek jos, matyt, ir tereikėjo.

Naujosios politikos blokas buvo išplėstinis Naujosios sąjungos variantas. Jo tikslas buvo pakeisti ligtolinį valdžios partijų išsidėstymą. Čia susivienijo liberalios arba greta liberalizmo buvusios partijos – Liberalų sąjunga, Naujoji sąjunga, jau stipriai į liberalizmą pasukusi Centro sąjunga ir liberalieji – modernieji – krikdemai. Šis blokas pergalingai žengė į Seimo rinkimus, o po to greitai žlugo. Socialliberalai pritapo prie socialdemokratų, liberalai skilo. Vienintelis ilgalaikis šio projekto rezultatas – į didžiąją politiką ilgam išsiveržė Rolando Pakso ištempti liberalai.

Žinoma, liberalai tuo metu išties buvo trečiasis kelias. Šiandien jis – pirmasis ir vienintelis. Konservatoriai, socialdemokratai, darbiečiai šiandien – praktiškai tie patys liberalai, tiktai skirtingų atspalvių. Praktikoje varžosi liberalios partijos, varžosi – kuri iš jų bus liberalesnė.

Darbo partija praktiškai – atnaujintas ir sėkmingesnis Naujosios sąjungos variantas. Tik čia jau net pretenzija į ideologiją – miglota. Pavadinimu ši partija apeliuoja į kairiuosius rinkėjus, o tarptautinėje plotmėje sėkmingai įsijungė į liberalų internacionalą. Programoje pasisakoma už didesnį BVP perskirstymą per valstybės biudžetą ir čia pat – už mažesnius mokesčius. Net ūkinėje srityje čia rasti kokį nors ideologinį modelį – sunku, o ką bekalbėti apie vertybes? Partijos įkūrėjas ir faktinis savininkas atvirai didžiuojasi, kad jo įmonėse mokama vokeliuose, vagiant mokesčius. Užtat programoje įsipareigota kovoti su šešėline ekonomika. Įdomu, kaip – ją įteisinant?

Nei Darbo partija, nei Tautos prisikėlimo partija nepasiūlė trečio kelio. Tiesą sakant, jos nepasiūlė jokio kelio. Tai – tik valdžios ėmimo grupės. Prisikėlimo partija apskritai buvo vienadienis projektas, skirtas surinkti antisisteminiams balsams ir nudrenuoti juos atgal į sistemą. Ar Dariaus Kuolio ir Naglio Puteikio atvejai – analogiški, dar atviras klausimas, bet koalicija su liberalais jau leidžia darytis išvadas.

Dauguma aptartų projektų – tai bandymai jungti liberalizmą su socializmu, o ne konservatizmą su socialinio solidarumo principais. Išimtys – trys.

Pirmiausiai – krikščionys demokratai. Jie nuosekliai siekė tęsti ilgametę socialinio konservatizmo tradiciją, kur dorybės ir patriotizmas jungiami su socialiniu solidarumu. Koją pakišo sąsaja su Katalikų bažnyčios viršenybe, sunkiai suderinama su demokratinės, pliuralistinės ir pasaulietinės valstybės principais. Antra problema buvo susiskaldymas. Trečia – lengvo grobio paieškos. Užuot pasiryžus ilgalaikiam politiniam maratonui, stiprinant savo partiją, nueita lengviausiu keliu – susijungti su stipresne, konjunktūrine Tėvynės sąjunga, a la konservatoriais, gravituojančiais į liberalizmą. Kiti krikdemai išsisklaidė kitose partijose arba dėl išteklių stokos nuslinko į užribį.

Antras atvejis – Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga, vėliau pasivadinusi Krikščionių partija. Ši partija oficialiai siekė derinti konservatyviuosius ir socialinius idealus. Deja, tai buvo tik iškaba, skirta politinei rinkai. Partijos veidas buvo vienintelis ir amžinasis jos vadas Gediminas Vagnorius, liberalių ūkio ir visuomenės reformų architektas. Programoje ši partija, tiesa, deklaravo konservatyvias ir socialines vertybes. Poslinkių į socialinę pusę čia galima pastebėti – iš tiesų žengta link algų ir pensijų didinimo, taip mažinant socialinę atskirtį, o štai konservatizmu ten net nekvepėjo. Partijos nariai garsėjo balsavimo klastojimais, lėbavimais ir paleistuvystėmis. Iš esmės tai buvo tiktai kairesnis liberalų variantas.

Trečias atvejis – „Tvarka ir teisingumas“. Ši partija gimė, daliai konservatorių perėjus į liberalų partiją, o po to – atskilus ir nuo jų. Nors jos ideologijos ašimi inertiškai įvardijamas atsakingas liberalizmas, iš tiesų šią partiją galima būtų laikyti socialiai konservatyvia. Jos deklaruojamos vertybės – dora, šeima, asmens ir bendruomenės darna, patriotizmas, o taip pat – socialinis solidarumas leistų ją tokia laikyti. Koją vėl kiša praktika. Ši partija ypač siejama su korupcija, flirtas su antivalstybine Lenkų rinkimų akcija ir Rusijos pozicijų transliavimas sunkiai leistų ją laikyti patriotine, o garsūs šūkiai apie dorą ir šeimą keistai disonuoja su jas gynusios Konstitucijos pataisos sužlugdymu ir juvenalinės justicijos projektais.

Pastaraisiais metais apie konservatyvių ir socialinių idealų jungimą kalbama vis gausesniame alternatyviųjų partijų rate, o taip pat – net ir Tėvynės sąjungoje. Vis dėlto šiam projektui stipriai priešinasi liberali konjunktūra, vyraujanti daugumoje sisteminių partijų.

Negatyvios klišės

Dvi dažniausios socialiniam konservatizmui taikomos klišės, kurios atbaido: „tai – kraštutinė dešinė“ ir „taip daro Vladimiras Putinas“. Paradoksalu, kad kraštutine dešine vadinamos tautininkiškos partijos, kurios kultūriniu požiūriu užima dešiniąsias, bet socialiniu požiūriu – kairiąsias pozicijas. Natūralu, kad šių partijų rinkėjai eina tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Vis dėlto jos vadinamos kraštutine dešine, o dar vienas atbaidantis veiksnys – daugelis jų sąjungininku prieš Vakarų liberalizmą ir globalizmą išties renkasi Kremlių. Na, o žengti su Kremliumi vakarietiškam politikui – baisiausia, ką galima įsivaizduoti.

Vis dėlto šis vaizdas – gerokai iškreiptas. Pirmiausia – ne Kremlius išrado socialinį konservatizmą. Jį išrado popiežius Leonas XIII savo enciklika „Rerum novarum“ ir dešinysis vokiečių kancleris Otas fon Bismarkas, įvedęs socialinės apsaugos sistemą. Tam tikrų užuominų į galimą socialinę konservatizmo kryptį galima rasti jau konservatizmo tėvo – Edmundo Berko raštuose, nors jos ten dar gana taupios. Jei žiūrėsime dabarties aktualijų, socialiai konservatyvų kelią renkasi tiek latvių Nacionalinis susivienijimas, tiek ukrainiečių „Laisvės“ partija, savo šalyse užimančios stipriausius antikremlinės politikos sparnus.

Jei dalis Europos partijų išties užima Kremliaus šalininkų pozicijas, tai pirmiausiai – Europos politinės sistemos kaltė. Vienintelį pasirinkimą palikdama tarp skirtingų atspalvių liberalizmo, ji pati atidavė socialinio konservatizmo nišą V. Putinui ir jo šalininkams. Tiesos dėlei tenka pabrėžti, kad Kremlių Europoje remia tiek radikalios kairės, tiek centro dešinės jėgos, kraštutinė dešinė čia – jokia išimtis. Ilgą laiką su Kremliumi flirtavo tiek prancūzų liberalieji konservatoriai su Žaku Širaku ir Nikolia Sarkoziu, tiek Vokietijos krikdemai su Angela Merkel, tik paspausti Jungtinių Valstijų kiek atsitokėjo. O Graikijoje pagrindinė Kremliaus atspara – kraštutinės kairės partija „Syriza“.

Net jei žiūrėsime į taip vadinamą kraštutinę dešinę, rasime joje stiprėjančias liberalizmo tendencijas. Prancūzų Nacionalinis frontas jau priima homoseksualistus ir net nuosaikesnius migrantus, pagrindiniu iššūkiu palikdamas tik radikalųjį islamizmą, panašiu keliu eina Danų tautos partija ir „Tikrieji suomiai“. Taigi, socialinis konservatizmas jau nėra nuosekliai vykdoma kraštutinės dešinės linija, nors ilgai buvo. Kaip dabartinė kraštutinė dešinė perėmė konservatorių ir iš dalies – socialdemokratų nišą, taip dabar užleidžia konservatyviąją nišą, kurią anksčiau ar vėliau natūraliai perims – o gal susigrąžins – kitos jėgos. Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžiai rodo, kad senojo kirpimo konservatoriai sėkmingai varžosi su kraštutine dešine, grįždami prie tikrojo konservatizmo ir papildydami jį socialiniu solidarumu.

Nėra jokio pagrindo sieti socialinį konservatizmą su Kremliumi. Priešingai, sugrąžinę šią liniją į Europos ir nacionalinių valstybių politines darbotvarkes, išstumtume iš šios nišos Kremlių. Nebeliktų priežasties sieti Europą ir jos šalis su moraliniu dekadansu ir socialine anarchija, dingtų ir priežastis, dėl kurios kai kas viltingai žvelgia į V. Putiną. Socialinis konservatizmas – ne kraštutinumas, o darna.

Kodėl tautiškumas?

Bet koks konservatizmas, įskaitant ir socialinį, jėgų ir dvasios semiasi iš savo visuomenės tradicijos. Amerikoje tai – multikultūrinė visuomenė, pagrįsta įvairiomis religinėmis bendrijomis, vietinėmis bendruomenėmis ir stipria savivalda. Rusijoje tai – daugiatautė imperija, suburta aplink rusų tautą. Europoje tai – tauta ir tautinė valstybė. Tiesą sakant, multikultūrinis projektas net Amerikoje susiduria su problemomis, etniniai ir rasiniai konfliktai – šios šalies kasdienybė. Dar ryškesni konfliktai imperinėse šalyse, kur viena tauta laiko pavergusi kitas, gyvenančias savo istorinėse tėvynėse – tai ypač ryšku Rusijoje, Kinijoje, kai kuriose Europos šalyse, kur dar nėra iki galo įgyvendinta tautinės valstybės idėja.

Tautinė valstybė ligšiol – geriausiai pasitvirtinęs valstybės modelis. Idant visuomenė būtų kultūriškai, politiškai ir socialiai solidari, jai reikalingas bendras tapatumas. Geriausiai jį užtikrina tautiškumas, išplėstas pilietiškumu. Titulinė tauta, gyvenanti savo istorinėje Tėvynėje, sudaro visuomenės pagrindą – šerdį, aplink kurią klijuojasi kitataučiai piliečiai. Piliečio ryšys su valstybe driekiasi per tautą – istorinę, genetinę, kultūrinę ir politinę bendruomenę, kurios paveldo ir kūrybos dalininkas – kiekvienas pilietis, įskaitant ir kitatautį. Lietuvos lenkas perkeltine prasme yra lietuvis-lenkas, Lietuvos žydas – lietuvis-žydas. Bet juos visus jungia lietuvių tauta pirmine šio žodžio prasme. Tiktai kol ji gyva – gyva ir Lietuva.

Lietuva – lietuvių šalis ne tik ta prasme, kad lietuviai – vieninteliai šios šalies pirmabuviai. Tai – lietuvių šalis ir ta prasme, kad tik čia lietuvis visuomet bus savas, galės teisėtai pretenduoti į savo valstybę, į valstybės rūpestį juo. Kitų tautų atstovai bet kada gali išvykti į savo istorines tėvynes. Lietuviui nėra, kur vykti, visur kitur jis bus svetimas. Bet jei kitos tautos atstovas jau kelinta karta gyvena Lietuvoje, dirba jos labui, jis be jokios abejonės yra šios komandos narys. Tik dėl naujų atvykėlių reikia atsargumo. Vakarų patirtis rodo: jei per trumpą laiką šalyje susiburia daug svetimšalių, jie ne integruojasi į vietinę visuomenę, bet kuria savas visuomenes. Kultūrinis, politinis ar socialinis solidarumas lieka tik iliuzija.

Tautinės valstybės principas taip pat reiškia išorinį ir vidinį tautos suverenumą. Tauta – išplėstine prasme su visais piliečiais – aukščiausia valdžia. O valstybės teisėje aukščiausia galia priklauso tos valstybės teisei – Konstitucijai ir įstatymams. Jokia jėga iš šalies negali diktuoti savų teisinių ar kultūrinių normų. Tautinis principas socialiniame konservatizme – veikiau jungiantis, nei skiriantis. Pripažįstant tautiškumą, gerbiamas pilietiškumas. Pripažįstant atstovaujamąją demokratiją, skatinama dalyvaujamoji. Pripažįstant orientaciją į Vakarus, renkamasi juose būti savitai, laisvai ir oriai. Pripažįstant moralės ir kultūros pirmenybę, jų vertybės perkeliamos į politinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą.

Štai dėl ko tiek Gabrieliui Landsbergiui, tiek Nagliui Puteikiui, tiek Dariui Kuoliui bus sunku įgyvendinti socialinį konservatizmą, net su geriausiais norais. Išėmus tautiškąjį sandą, socialinis konservatizmas tampa tuščias ar abstraktus. Nebeaiški bendruomenė, kuriai tas idealas taikomas. Anot Pjero Manano (Pierre Manent), lieka tiktai kratos be demos, principas be adresato. Lietuvoje, kurios pagrindas ir prasmė – tautinė valstybė – tėra vienas būdas būti socialiniu konservatoriumi. Šis būdas – tai būti tautininku.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *