Klaipėda tampa kuršių gyvosios istorijos citadele (16)

Pilsots_D.Nikitenkos (8)

„Pilsots“ klubas | D. Nikitenkos nuotr.

[„…tie [kuršiai] yra žiauriausia gentis, visi nuo jos bėga, todėl kad ji pernelyg [atsidavusi] stabmeldystei. Ten labai daug aukso, geriausi žirgai. Visi [jų] namai pilni žynių, pranašų ir burtininkų, kurie net vilki vienuolių apdarus…“]

Adomas Brėmenietis, 1074 m.

Šiemet uostamiestyje oficialiai įkurtas baltų vikingais vadinamų kuršių genties istorijos, rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubas „Pilsots“. Lietuvoje tai pirmoji ir kol kas vienintelė kuršių gyvąja istorija besidominčius žmones vienijanti organizacija, kuri išsiskiria iš kitų šalies rekonstruktorių klubų savo universalumu.

Klubas pavadintas vienos iš geležies amžiuje buvusių, etninių kuršių žemių – Pilsoto vardu. Į jos teritoriją patenka dabartinė Klaipėda, todėl simboliška, kad būtent čia – vartuose į pasaulį – susibūrė turtingiausios baltų genties kultūra, karyba, papročiais besidominčių žmonių branduolys.

Pilsots-7-d.nikitenkos-nuotr-K100

„Pilsots“ klubas | D. Nikitenkos nuotr.

Klubas „Pilsots“ nėra vien vikinginės epochos, VIII-XI a. kuršių rekonstruktorių organizacija, nes joje – ir žurnalistai, fotografai, kitų profesijų atstovai, tiesiogiai neužsiimantys rekonstrukcija. Taip siekiama plėsti įprasto baltų genčių gyvąją istoriją populiarinančių klubų koncepciją akcentuojant bendrą indėlį ir jo įvairiapusiškumą.

Šiuo metu yra apie 10 klubo narių, kurie yra iš dalies arba pilnai rekonstravę konkrečių, kadaise palaidotų kuršių ginklus, papuošalus, pagal žinomus analogus ir šaltinius atkūrę rūbus. Klubo nariai metų metais po kruopelytę atkuria kadaise gyvenusių kuršių įkapes. Rekonstrukcijoje nėra vietos interpretacijoms, nebūtų dalykų kūrimui, istoriją iškraipančiai fantazijai ar pigaus efeltyvumo siekimui.

Į pagalbą pasitelkiami geriausi šalies kalviai, ginklakaliai, juvelyrai, odos, stiklo, gintaro meistrai. Kai kurie klubo nariai geležies amžiaus karių ekipuotės rekonstrukcija užsiiminėja jau arti 10 metų, yra dalyvavę ne viename lietuviškame ir užsienio gyvosios istorijos festivalyje, kautynėse, tad nėra šios specifinės srities naujokai.

Pilsots_D.Nikitenkos (1)

„Pilsots“ klubas | D. Nikitenkos nuotr.

Tarp rekonstrukcija užsiimančių klubo narių yra ir kelios moterys, kurios pačios siuva rūbus, puošia juos ornamentais, siuvinėja. Kuršių aprangos komplektus turi ir rekonstruktorių vaikai, kurie taip pat dalyvauja įvairiuose renginiuose.

Klubo „Pilsots“ branduolys tvirtėjo ir didėjo ne vien rekonstrukcinių festivalių metu, o ir senosios baltų, mūsų protėvių religijos pagrindu. Ne vienerius metus baltų vikingų rekonstrukcija užsiiminėjantys klaipėdiečiai susitikdavo per reguliariai švenčiamas kalendorines šventes, prie jų kartkartėm prisijungdavo svečiai iš šalies. Kai kurie jų vėliau tapo draugais, bendražygiais ir naujaisiais klubo nariais. Senosios religijos, kaip pagrindo, iškėlimas atsijojo neapsisprendusius ar tiesiog pramogų ieškojusius bei pritraukė žmones ne iš rekonstrukcijos srities.

Pilsots_D.Nikitenkos (5)

„Pilsots“ klubas | D.Nikitenkos nuotr.

„Pilsoto“ klubas pasirinko atviresnės visuomenei veiklos kelią, kuomet nėra apsiribojama vien rekonstruktorių festivaliais, dalijimusi informacija ir patirtimi siaurame bendraminčių rate. Siekiant atkreipti žmonių dėmesį į išlikusius kuršių ar jų protėvių vakarų baltų paminklus (piliakalnius, alkvietes, alkakalnius, pilkapius), jų būklę, organizuojamos įvairios savanoriškos veiklos.

Klubo nariai jau tvarkė Klaipėdoje esantį ir apleistą Žardės piliakalnį, kėlė jo nepriežiūros klausimą, akcentavo išlikimo svarbą, priversdami uostamiesčio valdžią imtis konkrečių veiksmų. Pradėta ir nauja tradicija po pavasario Lygiadienio organizuoti protėvių paminklų tvarkymo akcijas visose kuršių žemėse Vakarų Lietuvoje. Salantuose nuo šiukšlių ir krūmų išvalytas Alkos kalnas, Kretingoje atidengti kadaise edukacijai palikti ir visiškai užžėlę 2000 metų senumo pilkapio akmenų vainikai ir kt.

Pilsots_D.Nikitenkos (6)

„Pilsots“ klubas | D.Nikitenkos nuotr.

„Pilsoto“ nariai akcentuoja, kad stengiamasi nepaisyti rekonstrukcinių festivalių sezoniškumo, ir veikla vystoma kiaurus metus. Pagerbiant įvairias su kuršiais ar kitomis baltų gentimis susijusias istorines, mūšių datas rengiami teminiai žygiai po Vakarų Lietuvą, kurių vis daugėja. Retkarčiais surengiamos „kuršių invazijos“ ir į užsienio vikinginius festivalius, kur tvirtais kirvių smūgiais primenama svetimšaliams, kas buvo ir yra Baltijos jūros šeimininkai…

Pilsots_D.Nikitenkos (3)

„Pilsots“ klubas | D.Nikitenkos nuotr.

Klubo rekonstruktoriai pažymi, jog siekiant maksimaliai suprasti protėvių buities ir kasdienybės ypatumus žygiuose – ar lyja ar šviečia Saulė – tikrinama rekonstrukcinė ekipuotė. Todėl atkurti geležies amžiaus rūbai, avalynė, ginklai, buities apyvokos reikmenys yra patikrinami visomis oro sąlygomis ir skirtingais sezonais. Taip stengiamasi ne tik įsijausti į anų laikų gyvenimo subtilybes, bet ir suvokti daromas klaidas rekonstruojant senojo pasaulio atributus.

Pilsots_D.Nikitenkos (2)

„Pilsots“ klubas | D. Nikitenkos nuotr.

Visgi vienas pagrindinių klubo idėjinių siekių – skleisti informaciją ne tik apie kuršių kultūrą, istoriją, bet ir baltiškąją pasaulėžiūrą, tikėjimą, tradicijas. Stengiamasi kuo plačiau šviesti žmones populiariomis priemonėmis, todėl klubo nariai dalyvauja ir edukacinėse akcijose, ypač didelį dėmesį skiriant vaikams. Planuose – kurti ir fotopasakojimus, filmuotas istorijas, kuriose būtų iliustruojamos įvairios realios, istoriniuose šaltiniuose aprašytos aplinkybės, susijusios su kuršiais. Pavyzdžiui, ketinama režisuotomis nuotraukomis iliustruoti skandinavų sagų motyvus, kuriuose yra minimi kuršiai. To nėra daręs nė vienas rekonstruktorių klubas.

Anot klubo narių, jūs galite būti fotografas, rašytojas, žygeivis, dainorėlis ar bet kas kitas: jei tik jaučiate ryšį su istorine kuršių gentimi, norite ir galite prisidėti prie klubo savo rašiniu, gražia nuotrauka, nueitu žygiu, sutvarkytu piliakalniu, istoriniu eksperimentu ar kitų prasmingu darbu, esate kviečiamas į „Pilsoto“ gretas.

Pilsots-K100

„Pilsots“ klubas | D. Nikitenkos nuotr.

„Visa, kuom kvėpuojame, kiekviena nuskambėjusi daina, ištartas žodis, kiekvienas nulietas alaus šlakas, kovota kova ar surengtas žygis, viskas skirta Protėvių garbei idant susitikus Velino karalystėj ar prie Perkūno stalo mus pažintų ir Tėvo dvaro vartus iš tolo atkeltų. Tuomet kelionės į amžinybę laukimas nekelia nerimo, o gyvųjų pasauly praleistas laikas tampa dar vienu, dideliu, smagiu nuotykiu. Patirk ir tu šį nuotykį kartu su mumis!“ – kviečia klubo „Pilsots“ nariai.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Mes baltai, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. lyvis:

    Nieko nėra pasakyta ar bus gaivinama kuršių kalba? lyvis

  2. Lyviui:

    To neįmanoma padaryti, nes nėra rašto paminklų. Dirbtinai kurti surogatinių “pritempinėjimų” nėra prasmės, kaip padaryta su prūsų kalbos “gaivinimu” panaudojant daugybę germanizmų. Kuršių kalba, deja, mirusi, mes žinome tik pavienius jos žodžius, kurie dargi neretai gali būti klaidingai painiojami su kuršininkų dialekto ar latviškais žodžiais. “Belzdinga” – kregždė, “zuikis” – kiškis, “purvas” – pelkė, “mala” – kraštas, “cỹrulis” – vieversys, “kuisis” – uodas, “pylė” – laukinė antis… Tai yra profesionalių kalborytos specialistų pripažinti, kaip tikrai kuršių žodžiai. O meluoti ir kvailioti su “pritempinėjimais” nėra prasmės, dargi žalinga. Klubo veikla stengiasis remtis išgrynintais dalykais, o ne fantazijomis.

  3. Rimgaudas:

    Pagaliau ir kuršiai atgyja. Jų ribos 14.270 m. pr. Kr. pusračiu ėjo per Gdanską, apėmė dab. Kaliningrado sritį, suko pro Jurbarką ir baigėsi už Palangos. Ir Simonas Daukantas “Būde” rašė, kad už Palangos stovėjo galinė kuršių šventykla. Buvusias kuršių žemės ribas galima matyti užduodant google paiešką “Arnava-Pamario baltų valstybė”. Ten yra ir jų įsikūrimo 14.270 m. pr. Kr. data, kurią pažymi ano laiko pėda Laikpėda – Klaipėda. Beje, keliu per kopas nuo Nidos iki Kopgalio yra atkurtas kuršių kalendorinis takas, kuris gerai matytųsi nuo Ventės rago ir pamariu, jeigu žibinte degtų ar švyturėlyje šviestų ugnis. Būtų matyti ir laive mariose, plaukiant iš Klaipėdos į Nidą. Pernai tuo taku nukeliavo ne viena žygeivių grupė, kurias vedė Kęstutis Juškys. Klaipėdoje siūlyčiau pastatyti “kuršių pėdos” architektūrinį ansamblį – fantazijos, talento ir patirties čia niekam nebūtų per daug.
    Kuršiams, einant jų žemės pusračiui toli nuo jūros, priklausė ne viena gentis. Tame tarpe prūsai, varmiai, dalis žemaičių ir pan., o vidurys, kur stovėjo centrinė šventykla, buvo pagal Prieglių netoli Karaliaučiaus. Džiaugiuosi labai ir didelės sėkmės linkiu “Pilsots’ui”, rėmėjams ir kuršių žmonėms!

  4. Svarbiausia nenukrypt nuo autentikos:

    Svarbiausia nenukryptI nuo autentikos, nuo faktų. Nes to trūksta. Nežinom kas esame, iš kur mes, kodėl mes tokie. To reiktų palinkėti. Koks mūsų etnografinis žemėlapis- garbinantis okupantus-Vilnija, Mažoji Lietuva(?), ar Žemaitija su sostine(?) Telšiais(?) 🙂

  5. Visgi kuršių ir apskritai baltų istorijos aiškinimosi klausimu pats laikas būtų atkreipti dėmesį į vienodos darybos žodžius – kuršininkai ir lietuvininkai. Be abejonės šių žodžių darybos vienodumas gali rodyti tarp jų šaknų esant ir prasminį ryšį, t.y. kad liet- = kur(š)-. Be abejonės tas lygių prasmių ryšys yra tokių senų laikų, kad darantis minėtus priesaginius pavadinimus šaknis liet- jau buvo tapusi tą patį reiškiančia germaniška šaknimi. Tokiu atveju lietuvių kalbos darybos “lietuvininkai” yra apgermanėjusio lietuvių žodžio “kuršininkai” vertinys arba apgermanėjęs- sulietuvėjęs jo sinonimas. Iš to išeitų, kad Lietuvos vardas radosi iš apgermanėjusios šaknies liet-, turinčios tą pačią prasmę, kaip ir kuršių pavadinimas. Taip, kad Lietuvos ir Kuršių vardų radimosi keliai yra painūs, gali būti, kad siekia totemų laikus…

  6. Replika Rimgaudui:

    Štai, ir pasipylė nesąmonės… Pirma, kuršiai, kaip gentis, atsiranda tik nuo VI a., o ne “14.270 m. pr. Kr.” (pirmą kartą tokį absurdą girdžiu, kad net ne paleolite, o dar seniau, jau gyveno kuršiai…). Kitas dalykas: absoliučiai nugrybauta su geografija. Kaliningrado srityje negyveno niekada kuršiai, ten gyveno skalviai ir dalis prūsų sąjungos genčių (kaip ir Lenkijoje). Suko pro Jurbarką… dar vienas blūdas: ten jau aukštaičių žemės, kurios ribojasi su skalvių žemėmis, o ne kuršių. Žodžiu, taip ir gimsta visokios dezinformacijos ir kliedesiai, kurie paplinta, ir taip iškraipoma istorija. Iš tiesų etninės kuršių žemės Lietuvos teritorijoje apėmė beveik pusę dabartinės Žemaitijos: Kretingos r., Palanga, Klaipėda, dalis Klaipėdos r., Mažeikių r., dalis Plungės r., Skuodo r., dalis Šilalės r., Rietavo r.

  7. Saulės vilnai:

    Nieko čia nėra painaus, nes terminai “kuršininkai” ir “lietuvininkai” atsiranda tik naujaisiais laikais. Kuršininkais vadinami iš Latvijos Kuršo atkelti ar atsikėlę žmonės (Kuršių nerijos kuršininkai, Šventosios, Būtingės kuršininkai). O kuršių vardas labai aiškiai yra paminėtas dar seniau, nei Lietuvos vardas: Rimberto kronikose, kaip “Gens Cori” (kuršių gentis) 865 m. Tad šis genties pavadinimas neturi absoliučiai nieko bendro su kuršininkais, tik šaknį. Neturi bendro nei istoriniu (kuršiai išnyko apie XVI a.), nei kultūriniu, nei dar kokiu aspektais. Kuršiai net su Kuršių nerija nieko bendro neturi, nes joje niekada ir negyveno, nebent atplaukdavo pažūklauti ar laikinai apsistodavo. Kuršiai yra kuršiai, gens cori, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima nuo IX iki XVI a.pab. O paskui jie asimiliavosi su kitomis etninėmis grupėmis. Ordino laikais ir dar vėliau atkėlus žmones iš Kuršo, jie pradėti vadinti kuršininkais. Bet tai jau nebe kuršiai. Ypač paplitęs kuršininkų terminas XIX a., kai kuršių genofondo likęs devintas vanduo nuo kisieliaus…

  8. lyvis:

    Norint suprasti skirtumus lietuvių ir lietuvininkų taip pat ir kuršių nuo kuršininkų reikia žinoti prasmes priesagų -n- ir -nk- prasmes. lyvis

  9. Apie tai ką rašote replikuodamas man, aš labai gerai žinau. Rašydamas, kaip tik ir turėjau omeny kuršininkų ir lietuvininkų pavadinimų atsiradimą naujaisiais laikais, tačiau dėl jų vienodos priesaginės darybos ir ne tik vien dėl jos, bet ir istorinių faktų, įžvelgiu buvus ir jų šaknų prasmių tapatumą senovėje, kas, beje, ir gali sąlygoti jų lietuviškos priesaginės darybos vienodumą naujaisiais laikais. Gi paties dėstomas aiškinimas yra suabsoliutinto pozityvizmo metodologijos taikymo visuomenės moksluose rezultatas, todėl jį laikau pasenusiu, klaidingu, jis neįtikina. Be to, tokiam aiškinimui prieštarautų ir išlikęs Kuršių marių pavadinimas, taip pat tai, kad kuršiai šaltiniuose minimi šalia sembų, kas be abejonės patvirtintų jų gyvenimą ne kur kitur, o prie Kuršių marių abiejose Nemuno pusėse. Netgi visiškai galima, kad pavadinimai Rusnė, Rasytė yra radęsi atitinkamai iš *Krusnė/Kursnė , *Krosytė/Korsytė. Tokie raidžių pridėjimai, jų vietų sukeitimai yra mokslui abejonių nekeliantys dalykai. Atsineštiniai kalbiniai duomenys rodytų, kad vyko baltų, ypač kuršių, žemaičių kėlimasis į Šiaurę, kitą Nemuno pusę. Tai galėjo vykti Mozūrams kartu su jų pasikviestu Vokiečių ordinu spaudžiant, o gal ir dar iš anksčiau veikiant kitoms kraustymosi priežastims – pvz., plečiantis žemdirbystei ar į jų ar kaimynines žemes skverbiantis alanams. Iš to kraustymosi radosi Kuršiai Latvijoje, žemaičiai Lietuvoje, t.y. teritorijose dešinėje Nemuno pusėje, priklausiusiose Lietuvos valstybei, tačiau aptuštėjusiose geičiausiai dėl nalšėnų (jų dalies) kėlimosi giliau į kontinentą Šiaurės Rytų kryptimi (Latgala, Polockas, Pskovas)- į žemes dar rečiau baltų apgyvendintas. Matyt, dėl tų pačių priežasčių kiek anksčiau vyko ir aplink Latežerį gyvenusių latvių su dalimi jotvingių kėlimasis į Latviją. Tikėtina, kad tai vyko iš baltams bendro reikalo,dėl to sutarus. Taigi XIX a. paplitusieji kuršininkų, lietuvininkų pavadinimai visiškai galimas daiktas, kad yra radęsi iš kuršių ir lietuvių kalbų – gali būti tarminių genčių pavadinimų. Kaip minėta, Lietv-/Litv- greičiausiai yra germaniško žodžio dalis, bet tas žodis reiškia tą patį, kaip ir Kuršių pavadinimas.

  10. Saulės vilnai:

    Turite savo keitą teorinį mąstymą, na, ir turėkite… Rusnė (sakote iš Krusnė) – matyti, kad nesuvokiate, ką rašote. Rusnė yra ne iš “krus”, o iš “rus” – rusenti, t.y., tekėti, o štai “krus” yra tolygu krusnims, kitaip – akmenų sampilams, žemdirbystės laukams. Toliau nebeturiu noro replikuoti, nes akibvaizdu, kas skęstate fantazijose…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *