D. Razauskas. Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę? (153)

Razausko 0 DSC_8333

Dr. Dainius Razauskas | V. Braziūno nuotr.

Pradėkime nuo to, kas mes esame, kas yra baltai. Baltų pavadinimas – reikia visuomet tai turėti omeny – yra lingvistinis terminas, XIX amžiaus vidury vokiečių kalbininko Georgo Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) pagal Baltijos jūrą įvestas pavadinti tam tikroms kalboms, nuo to laiko vadinamoms baltų kalbomis. Iš jų gyvos, tebevartojamos bėra išlikusios dvi, latvių ir lietuvių, ir dar viena, gyvai nebevartojama, bet rašytiniais šaltiniais pakankamai paliudyta prūsų kalba. Suprantama, anksčiau artimomis kalbomis ar tarmėmis kalbėjo ir kitos aplinkinės gentys, kurios šia prasme irgi priklauso baltams.

Taigi baltai – kalbinis terminas. Baltai – tai žmonės, kurie kalbėjo kalba, priklausančia baltų kalbų šeimai. Kadangi patys baltai yra apibrėžti pagal kalbą, tai ir baltų gyventos teritorijos turi būti suprantamos kaip žemės, kuriose žmonės kalbėjo ar tebekalba šios šeimos kalbomis, o senovėje – baltų prokalbe. Tos teritorijos irgi tad yra nustatytos kalbininkų pagal išlikusius jose baltų kalbų pėdsakus, pirmiausia – vandenvardžius, taip pat pagal skolinius kai kurių kitų tautų kalbose, kurie liudija jas su baltais kitados gyvenus šalia. Jeigu kažkokia tauta ar tautelė turi skolinių iš baltų kalbų, o dabar tarp jų nebėra tiesioginio sąlyčio, tai rodo, kad kitados to tiesioginio sąlyčio būta.

ŠŠiaip ar taip, šiuo metu laikoma neabejotina, kad I-ojo tūkstantmečio pradžioje, iki jo vidurio, netgi maždaug iki VI–VII a., o gal šiek tiek ir ilgiau, kone iki I-ojo tūkstantmečio pabaigos, baltų gyventa maždaug tokioje teritorijoje: vakaruose – imtinai iki Vyslos griežtai ir galbūt šiek tiek pramaišom dar į vakarus už Vyslos. Toliau pagal Baltijos jūrą, einant iš vakarų į rytus, toliau maždaug pagal Latvijos ir Estijos dabartinę sieną, toliau pagal Pskovą, pagal Ilmenio ežero pietinį krantą, pagal Tverę imtinai iki Maskvos ir dar šiek tiek toliau, paskui iki Dono aukštupio ir toliau pagal Turską, Černigovą iki Kijevo, toliau pagal Bugo upę ir pro Varšuvą vėl iki Vyslos.

Kaip matyti, teritorija nemaža, iš esmės tai vos ne visa Rytų Europa be pietinių kraštų. Bet mes juk įpratę sakyti, kad lietuviai, latviai yra mažos tautos. Kyla klausimas, kodėl ir kaip atsitiko, kad tautos ar netgi senovės tauta, gyvenusi tokioje milžiniškoje teritorijoje, tapo maža kaip nykštukas? Kokia raida prie to privedė, kokia yra tos raidos esmė? ŠŠita raida ir yra raktas į mūsų dabartinę padėtį. Iš esmės, tik suvokę šito savo mažėjimo priežastis, mes galime rasti priešnuodį arba vaistą, kurio reikia nedelsiant griebtis, kad šitas mažėjimas, šitas nepaliaujamas (su nedidelėmis pertraukomis) nykimas liautųsi. Jeigu tik, žinoma, mes to norime.

Rytuose, Volgos aukštupio ir Dnepro baseine, nepaisant atskirų kovų (kaip Rusios nukariautų galindų), baltai nutauto taikiai. Iš esmės jokio rimtesnio karo tarp tautų nebuvo. Sudegintų piliakalnių įtvirtinimų archeologai aptinka, bet sudegintos pilys dar nereiškia karo tarp tautų, nes vadai, kunigaikščiai tarpusavyje kone nuolat kariauja. Jokiuose istoriniuose šaltiniuose apie jokį totalinį, sisteminį karą neužsimenama, kalbama tik apie feodalinius kunigaikščių tarpusavio karus. Taip, gana anksti ir toli rytuose paminima Lietuva, bet jai galėjo priklausyti ir rusiškai kalbėję kunigaikščiai, ir atvirkščiai: ne vienas lietuvių kunigaikštis yra perėjęs vieno ar kito Rusios kunigaikščio pusėn. Vis dėlto klausimas, kaip baltų gyventose teritorijose atsiranda slavai, lieka iš esmės neatsakytas. Iš esmės nėra jokių duomenų, kad slavai būtent atėjo, taigi atėjo ištisa nauja tauta ir išstūmė ten ligi tol gyvenusiąją. Klausimą tad galima ir verta performuluoti kitaip: kaip atsitiko, kad baltiškai kalbėję žmonės virto slaviškai kalbančiais žmonėmis? Dar kai kuriuose senuosiuose Rusios šaltiniuose užsimenama, kad krivičiai, o mes juos jau priskiriame slavams – tai yra gentys, sudariusios dabartinės rytų Baltarusijos (kartu su Smolensko apylinkėmis) pagrindą, – kad jie kitados dar kalbėjo kažkokia „sava kalba“, skirtinga nuo rusų, nuo slavų. Tačiau paskui jie perėmė slavų kalbą ir virto vadinamaisiais rusėnais, kurie sudarė didelę LDK rytinę dalį. Kaip suprasti tokį „taikų“ pasikeitimą, kurio pasekmės prilygsta baisiausio karo padariniams?

Panašiai vakaruose. Tarkim, žymus rusų archeologas Valentinas Sedovas sako, „kad Mozūrija nebuvo slavų masiškai kolonizuojama, kad slavėjimo procesas iš esmės vyko vietiniams baltams perimant slavų kalbą“ (Liaudies kultūra, 1991, Nr.6, p. 5). Vėl matome panašią padėtį. Iš tikrųjų ten ir dabar dar išlikusi aibė vandenvardžių, netgi vietovardžių, kurie lietuviui savaime suprantami. Tiesa, vakaruose slavų ir baltų santykius keliems šimtmečiams pakeitė kryžiuočių įsiveržimas – nukariauta, suvokietinta Prūsija, išnaikinti jotvingiai (likučiai pasitraukė į Lietuvą ir dalies palikuonys atsidūrė dabartinėje Baltarusijoje). O štai Lietuva atsispyrė – sulaikė kryžiuočius ties Nemunu ir sukūrė galingą karinę valstybę. Tačiau vėliau toje galingoje Lietuvos valstybėje lietuviai ir toliau slavėjo, rytuose ir pietryčiuose rusėjo, o paskui pietvakariuose ėmė lenkėti. Ir iš dalies būtent dėl to tą savo galingą valstybę prarado. Praradus valstybę, carinės Rusijos okupacijos metu, vyko stiprus rusinimas, iš jau sugudėjusios Lietuvos dalies dirbtinai sukurta Baltarusija. Sąvoka baltarusis yra carinės Rusijos kūrinys, iš tikrųjų iki carinės okupacijos ten buvo rusėniškoji, anksčiau ar vėliau surusėjusi Lietuva. Ta rusakalbė Lietuva nuo priešistorinių laikų tolydžio slavėjo iš rytų į vakarus. Iš dalies tebeslavėja ir iki šiol, tik rusėjimą, vėliau baltarusėjimą, pastaraisiais amžiais ėmė keisti lenkėjimas, ypač sparčiai vykęs carinės okupacijos metu. Susidaro įspūdis, kad alternatyva ir atspirtis rusinimui, rusėjimui Lietuvos rytuose tuomet buvo suvokta kaip lenkėjimas. Iš esmės tebuvo pasirinkimas: arba tu lenkas, arba rusas. O lietuviui, tiesą sakant, ilgą laiką net vietos nebuvo. Paskui, jau lenkų okupacijos laikais, nuo seno apgudėjusi Rytų Lietuva buvo kryptingai ir nuožmiai lenkinama. Nuo pat Lietuvos krikšto XIV a. pabaigoje lietuviai, kiek nespėjo priimti stačiatikybę ir pavirsti rusais, ligi pat XX a. pradžios buvo (o Rytų Lietuvoje iš dalies ir tebėra) kryptingai ir metodiškai lenkinami per bažnyčią. Paskui sovietinės Rusijos okupacijos metu visa Lietuva penkiasdešimt metų vėl buvo smarkiai, nuožmiai rusinama. Ir iki dabar to rusinimo dar neatsikratė, nes jis apima ne vien kalbą, bet ir atitinkamas sąmonės būsenas, vidines laikysenas (kaip kad keikiantis, sakant blin ar karoče). Nors žmonės tarsi kalba lietuviškai, savo sieloje jie jau dvikalbiai, persiėmę šita laikysena, ir jausena, elgsena.

Razausko 1 DSC07184

Senasis Vilniaus gynybos bokštas, dabartinė varpinė.

Taigi dabartinėje Baltarusijoje likusi Lietuvos dalis iš esmės baigia baltarusėti, Lietuvai grįžusi nedidelė Lenkijos okupuota Rytų Lietuvos dalis iki šiol tebelenkinama, nepaisant to, kad priklauso Lietuvos valstybei, o visos šiuolaikinės Lietuvos jaunimas bėga iš Lietuvos ir noriai priima, perima tos šalies tautybę, kurioje įsikuria.

Keista išvada: ten, kur lietuviai kariavo, visų pirma du šimtus metų ties Nemunu su kryžiuočiais, Rytuose su mongolais-totoriais, paskui su Maskva, imtinai iki XX a. Nepriklausomybės karų, Lietuva dažniausiai atsilaikė ir netgi sutvirtėjo. O ten, kur su kitomis tautomis ėmė sugyventi taikiai, bene visur nutauto.

Dar reikia pabrėžti, kad lietuviai neatsiliko nuo kaimynų ne tik kariaudami, bet ir daugindamiesi. Yra atlikti tyrimai, kurie rodo, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuvių šeimos buvo ne mažesnės, o kartais net didesnės už kaimyninių tautų šeimas. Bet kurgi jie dėjosi? Ogi – nutauto: virto lenkais, baltarusiais, rusais, vokiečiais. Todėl naivu dabar gelbėti tautą raginant gimdyti kuo daugiau vaikų. Kas iš to, kad prigimdysim vaikų, o jie vėl virs rusais, baltarusiais, lenkais, vokiečiais dabar jau mažiau, užtat gausiai anglais, airiais, amerikonais. Romualdas Ozolas irgi tai yra pažymėjęs: „Nesugebėjimas į mūsų istoriją pažiūrėti kaip į nutautėjimo istoriją galbūt yra vienas iš fundamentaliųjų istorijos klausimų, dėl kurio mes turbūt dar ilgai šnekėsime ir ginčysimės, bet privalėsime į jį atsakyti“ (Literatūra, 2013, Nr. 55 (1), p. 18).

Kalbininkas Kazimieras Garšva yra tyręs šiuolaikinių lietuvių santykį su savo gimtąja tarme: „Tyrimas rodo, jog tarmiškai bemoka tik apie pusę apklaustųjų jaunuolių, bet ir jie, atspariausieji, kenčia dėl neigiamų emocijų bei išgalvotų dalykų: nuo 22 iki 39 % jų mano, kad viešai reikia kalbėti bendrine kalba, 1,4–22 % jų nepatogu kitiems girdint tarmiškai kalbėti, 6–19 % mano, jog tarmiškai kalbančių nesupras, o iki 8 % jaunuolių tarmiškai šnekėti ‘negražu’“ (Liaudies kultūra, 2013, Nr.2, p. 10). ŠŠią išvadą galima pritaikyti ir ankstesniems laikams – numanyti panašų senovės lietuvių ir net senovės baltų santykį su anuometine savo lietuviška ar baltiška „tarme“ svetimos „bendrinės“ kalbos (senovės rusų, lenkų, vokiečių) atžvilgiu. Dabar viešoji kalba, ačiū Dievui, yra bendrinė lietuvių kalba, bet senesniais laikais, tarkim, palei vikingų kelią „iš variagų į graikus“, t.y. palei Dauguvą ir Dneprą, kur ilgainiui susikūrė vikingų Rusia (pats žodis rus pirmiausia ir reiškė vikingus), ten buvo kalbama iš pradžių skandinaviškai, o vėliau įsigalėjo senoji rusų kalba, kuri ir tapo „viešąja“ kalba. Ji plito iš senųjų rusų miestų, ja kalbėjo didikai, kariai, pirkliai, pagaliau naujosios religijos – ortodoksinės krikščionybės kunigai. Tai buvo miesto, kultūros kalba. Jei norėjai „išeiti į pasaulį“, turėjai kalbėti ta kalba. Ji atstojo dabartinės bendrinės lietuvių kalbos vietą lietuvių kalbos tarmių atžvilgiu, ir galima įsivaizduoti atitinkamą psichologinį santykį su sava „kaimietiška“ kalba, su kuria mieste net „gėda pasirodyti“. Vėliau LDK panašus santykis įsigalėjo tarp viešosios lenkų kalbos ir lietuvių kalbos tarmių, atstovavusių „tamsiam kaimui“. Jei nenori visiškai susimauti, lietuviškai geriau nė neprasižiok.

ŠŠito santykio esmė – pamatinis kultūrinis nevisavertiškumas. Lietuva per visą istoriją pralaimi ne ginklais, o būtent kultūra, pasiduoda ne tiek karinei, kiek kultūrinei okupacijai. Juozo Girniaus žodžiais, „nors Didžioji Lietuvos Kunigaikštija buvo išaugusi į galingą valstybę, dėl nepakankamai gyvastingos savo kultūros ji nebuvo iš vidaus atspari svetimoms įtakoms; užtat jos šviesuomenė iš pradžių pasidavė gudų bei rusų, o vėliau lenkų kultūrinei įtakai, jau anksti atskildama nuo liaudies, kuri, neturėdama atramos ryškesnėj kultūroj, visuose savo pakraščiuose tirpo kaimynų naudai. Nesukūrimas pajėgios tautinės kultūros yra pagrindinė priežastis, kodėl iš pradžių valdę milžiniškus svetimųjų plotus, ilgainiui ne tik praradome nepriklausomybę, bet atsidūrėme ir prieš pačios tautinės gyvybės išblėsimo grėsmę. ŠŠituo atžvilgiu skaudi mūsų istorinė patirtis akivaizdžiai liudija, kaip esmingai tautinė gyvybė bei vienybė yra susijusi su kultūrine vienybe bei gyvybe“; toliau: „Tautinė asimiliacija vyksta ne kitu keliu, kaip kultūrine asimiliacija – svetimõs kalbõs, gyvenimo būdo etc. pasisavinimu atsižadant to, kas sava. Visai teisingai amerikiečių sociologai nutautimo procesui suteikė akultūracijos, t.y. svetimon kultūrinėn grupėn įsiliejimo, vardą“ (J. Girnius, Raštai, t. III, Vilnius, 1995, p. 40–41). Juozas Girnius tiesiog apibendrina: „tauta – tai kultūra“ (ten pat, p. 44).

Savo ruožtu visi lietuvių pasiekti esminiai ilgalaikiai laimėjimai yra pasiekti būtent kultūros, dvasinės tradicijos dėka. Ligi krikšto ir sąjungos su Lenkija, kol rėmėsi savo senąja tradicija, Lietuva tik tvirtėjo ir tolydžio plėtėsi į lietuvių ir baltų nuo seno gyventas žemes, juos telkdama ir vienydama. Užgniaužusi savo senąją dvasinę tradiciją, senąją kultūrą ir galiausiai praradusi valstybę, XIX a. iš Rusijos imperijos ji išsivadavo ne kariniais sukilimais, kuriuos visus tris pralaimėjo, o būtent per kultūrą – kai ėmė skaityti ir mokytis, kai atsigręžė į savo kalbą ir savo tradiciją, išsaugotą žemiausio, baudžiauninkais paverstų valstiečių luomo. Čia paminėtini knygnešiai (precedento neturinti ne ginklų ar narkotikų, bet knygų kontrabanda), aušrininkai („Aušros“ leidėjai ir bendradarbiai), iš kurių ir išaugo 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarai su Jonu Basanavičiumi priešaky. Darius Kuolys yra taip pasakęs: „To laiko mūsų politika kilo iš kultūros. Tai esminis, bet šiandien tarsi pamirštas dalykas. Buvo suvokiama, kad politika yra natūrali tautos kultūros tąsa […]. Vasario 16-oji mums primena svarbią, būtiną tautos kultūros ir politikos jungtį. J[onas] Basanavičius buvo tos jungties simbolis. Jis liudijo, kad Nepriklausomybės aktas ateina iš ‘Aušros’, iš XIX a. ‘kovų dėl kultūros’“; jam antrina Vytautas Rubavičius: „Kultūrinė kova, kultūrinis kūrybinis darbas ir atvedė mus į Vasario 16-ąją“ (Liaudies kultūra, 2014, Nr. 1, p. 6). Iš sovietų imperijos Lietuva vėlgi išsivadavo ne ginklu, o per kultūrą, per dvasinį ir kultūrinį sąjūdį, tik paskui virtusį Sąjūdžiu ir galiausiai įgavusi politinį kūną.

Tauta, tautiškumas – tai ne kūniška kilmė, ne genetika. Juozas Girnius vėlgi taip yra pasakęs: „tautai, kaip dvasinei bendruomenei, priklausoma ne biologine kilme, o dvasiniu į tautą įaugimu, perimant jos kultūrą. ŠŠia prasme tautybė yra taip pat nebe paveldima, o perimama, kaip ir apskritai kultūra. Gimsta žmogus tėvų tautoje, bet į kurią tautą jis įsijungia, priklauso nuo to, kurios tautos kultūrą jis pasisavina. Neįaugus į tėvų tautos kultūrą, dvasia iš tėvų tautos išsijungiama. Čia yra ta baugioji tiesa, kurią baiminamės atvirai pripažinti: lietuviu būti yra daugiau negu būti gimusiam iš lietuvių tėvų“ (J. Girnius, min. veik., p. 77). Labai taikli pastaba. Keli ryškesni pavyzdžiai: lietuvis kunigaikštis Narimantas priima stačiatikybę ir tampa rusu Glebu; lietuvis kunigaikštis Daumantas priima stačiatikybę ir tampa rusu, netgi rusų šventuoju Timofejumi, ar Timotiejumi; didžiausias rusų poetas Aleksandras Puškinas turėjo juodaodžių kraujo; ir atvirkščiai: didžiausias istorinės Lietuvos poetas Adomas Mickevičius, kilme lietuvis ir iš vaikystės mokėjęs lietuviškai, rašė lenkiškai ir tapo lenkų poetu; Juozapas Gineitis-Pilsūdiškis – senos, nuo XV a. žinomos giminės žemaičių bajoras, kurio istorinis protėvis Baltramiejus Gineitis XVI a. pasivadino Pilsūdiškiu pagal jam priklausiusią Pilsūdę (ties Skaudvile), lenkiškai Piłsudski, – visi žinome, kaip jis nepriklausomai Lietuvai nusipelnė, nepaisant to, kaip pats būtų gyvenimo pabaigoje tai vertinęs.

Razausko 2 DSC03225

Šventaragio gatvės Vilniuje grindinio rekonstrukcija.

Būtent kultūrinis nesusipratimas ir lemia tokius dalykus. Galingi, stiprūs, talentingi tautos atstovai priskiria save kitos tautos kultūrai ir konflikto atveju tampa savo tautos priešais. Tarsi muštų kamuolį į savus vartus. Kodėl? Gal jie futbolo žaidimo taisyklių nesupranta? Tai ir yra kultūros klausimas. Ir būtent kultūra, kultūrinė savimonė lėmė, kad Vincas Kudirka ir Konstantinas Čiurlionis, kurių namuose vaikystėje kalbėta lenkiškai, tapo lietuviais. Net pats Jonas Basanavičius jaunystėje dienoraštį rašė lenkiškai, nes manė, kad „kaimiška“ lietuvių kalba netinka gilesnėms mintims reikšti.

Tomas Venclova yra apibendrinęs: „Gali nesiskirti [net] kalba, bet skirtis ‘projektai’ (anglai ir amerikiečiai, portugalai ir brazilai); kartais kalba gali būti net prarasta, neprarandant ‘projekto’ (airiai). Beje, tai, kas atsitiko airiams, gali atsitikti ukrainiečiams ir ypač baltarusiams, nors tai būtų tikrai negeistina. Derėtų dar pasakyti, kad kiekviena tauta yra atvira sistema. Jos vertė ir galimybės matuojamos anaiptol ne kraujo grynumu – veikiau yra priešingai. Į stipresnės kultūros ‘gravitacinį lauką’ visada patenka nemažas skaičius kitataučių. Tokie atvejai gerai žinomi rusų istorijoje. Gogolis buvo ukrainietis, Dostojevskis jei ne lietuvis, kaip kartais įrodinėjama, tai tikrai baltarusis, Mandelštamas žydas. […] Bet įdomu, kad panašų ‘gravitacinį lauką’ turi ir lietuviai. Tai kalba apie tautos stiprumą ir net galėtų mus pagydyti nuo vieno kito komplekso. Lietuvių kultūrą pasirinko kaip savąją ne vienas vokietis (nuo giesmynų rengėjų per Jurgį Sauerveiną ligi, sakysime, Juozo Ereto), ne vienas rusas (Levas Karsavinas), ne vienas žydas (Icchokas Meras), vienas kitas lenkas (nors pastaruoju atveju stipresnis buvo atvirkščias procesas)“ (Tomas Venclova. Rusai ir lietuviai, Metmenys, Nr. 34, 1977, p. 13, 14). Į Kauną imigravęs rusų filosofas Levas Karsavinas, prisiminkime, tarpukary emigravo į Lietuvą, išmoko lietuviškai ir savo žymųjį penkiatomį veikalą „Europos kultūros istorija“ parašė lietuviškai, taigi ėmėsi reikštis kaip lietuvis. Pagaliau mūsų amžininko Andriaus Mamontovo, sukūrusio vieną patriotiškiausių, lietuviškiausių šiuolaikinių dainų „Geltona, žalia, raudona“, tėvas – rusas. O Jonas Ohmanas, sukūręs įkvėptą filmą apie lietuvių pokario miško brolius, – švedas. Taigi „kilmės grynumas“, vadinamoji genetika, tėra iliuzija, apgailėtina skaudi iliuzija.

Nedaug reiškia ir ekonomika, kuri tėra rūpinimasis tautos pilvu. Tautos išlikimą ir visavertę būtį laiduoja ne ekonomika, ne karinis pajėgumas, ne veisimasis ir dauginimasis, o kultūra ir tik kultūra. Ne rūpinimasis kūnu, o rūpinimasis siela. Kultūra, žinoma, turi būti suprantama ne kaip teatras, opera ar simfoninis koncertas. Tokia kultūros samprata yra baudžiauninkiška, atėjusi iš dvaro, kuriame ponas iš dyko buvimo ir puikybės laikė garbe turėti nuosavų artistų, kurie puotų metu pramogai pašokdavo, pagrodavo ir padainuodavo. Iš esmės tai net ne kultūra, o anuometinis „popsas“. Tikroji kultūra – tai pamatinių sielos būsenų pažinimas, ugdymas ir raiška. Savo ruožtu lietuviškoji kultūra – tai lietuviški minties, jausenos, būties pavidalai.

Be to, kultūra – tai ne tik kokio atskiro žmogaus išsilavinimas, erudicija, kultūringas elgesys, kultūra – tai terpė. Net ir beždžionę ėmusis mokyti, galima išmokyti skaičiuoti, spręsti loginius uždavinius, net įvardyti kai kurias abstrakčias sąvokas, tačiau savaime savo gyvenime beždžionės tuo neužsiima. Mokyta beždžionė panaši į žmogų gali darytis, žmogiškai reikštis gali tik su žmonėmis, žmonių terpėje, o grįžusi tarp beždžionių, ji vėl tebus beždžionė. Panašiai mes neturime teisės didžiuotis tais meno ir mokslo laimėjimais, kuriuos lietuviai pasiekė užsienyje, kitose kultūrose. Tik mūsų kultūrinė terpė rodo tikrąją tautos kultūrą. O ji priklauso ne tik nuo atskirų, kad ir gausių, „laimėjimų“, bet gal net veikiau nuo poreikių. Todėl būtina visokeriopai palaikyti, puoselėti, skatinti ir ugdyti nuolatinį visuotinį kultūrinį poreikį. Tiesioginė ir pamatinė jo prielaida – tai galvos ir širdies pirmenybė virš pilvo, gyvenimas galva ir širdimi, o ne pilvu. Valstybės mastu tai ir tik tai lemia kultūrą, kurios funkcija galiausiai tėra ir ekonomika, ne atvirkščiai. Mes įpratę manyti, kad be ekonomikos nebus kultūros, kad reikia kažkiek pinigų skirti kultūrai, kiek atliko nuo ekonomikos. Bet iš tikrųjų yra visai atvirkščiai: pati ekonomika tėra kultūros padarinys – deja, ne lietuviškos, bet kultūros. Dar daugiau: kultūra iš esmės keičia poreikius ir tuo vėlgi tiesiogiai veikia ekonomiką, apskritai daro ją antraeilę.

Pavyzdžiui, bet kokius sunkumus, bet kokią vadinamąją krizę nesunku pakelti drauge, petys petin – beje, kaip tik todėl karų metais žmonės liaujasi žudęsi, karų metais nebūna savižudybių, pajutęs draugo petį ir gyvenimo prasmę žmogus gali pakelti didžiulius sunkumus ir dargi būti laimingas! O tokios „taikos“ metu, kai priešais, konkurentais vienas kitam pavirsta visi, nepadės joks perteklius, jokia materialinė „gerovė“. Nėra tokios turtėjimo ribos, kada vagys liautųsi vienas iš kito vogę. Nes galų gale ir pertekliaus, ir vogimo tikslas – ne pats turtas, o savęs teigimas kito sąskaita, noras pabrėžti savo „didumą“ pažeminant kitą, sumenkinant, paniekinant. O tokį santykį lemia kultūrinė (arba veikiau antikultūrinė) nuostata, išugdyta atitinkamos kultūrinės terpės. Norint ją pakeisti, reikia ne ekonomiką kelti, o ugdyti kultūrą.

Sąmoningumas, bendruomeniškumas, pilietiškumas galų gale tiesiogiai priklauso nuo kultūros, nuo vidinės kultūros ir ja remiasi. Nes prieš bet kokį veiksmą eina mintis. Žmonių veiksmai priklauso nuo minčių, veiksmus lemia mintys, žmonės elgiasi taip, kaip mąsto ir jaučia, todėl pirmaeilis kultūros uždavinys – rūpintis mintimis ir jausmais. Pažinti juos, išmokti įvertinti, suvokti jų veikimo dėsningumus, įsisavinti santykio su jais būdus. Tai ir sudaro vidinę, dvasinę kultūrą, iš kurios galų gale randasi bet kokia kita, regimoji, išorinė kultūra.

Jei valstybę palygintume su automobiliu, tai mūsų nuolatinis susirūpinimas ekonomika primintų automobilio vairuotoją, be galo susirūpinusį varikliu ir benzinu. Atrodo, kad niekas kita jam išvis nerūpi, tik jo galingas variklis ir kad bakas būtų pilnas benzino. Jam atrodo, kad jeigu turės automobilį su galingu varikliu ir pilną baką benzino, tai visos jo problemos išsispręs. Bet jis nežino, kur važiuoti. O jei kitąsyk ir užsimano kur nors iš dykos užgaidos, tai neturi žemėlapio. Jis neturi kultūros, kurioje galėtų išaiškėti jo gyvenimo kryptis. O dabar įsivaizduokime žmogų, kuris gal išvis neturi automobilio, užtat žino, kur eiti. Pėsčias žmogus, kuris žino, kur eina, pasieks savo tikslą greičiau už važiuotą galingu moderniu automobiliu, kuris nežino, kur jam važiuoti ir kaip. Ir tauta su aukšta, subtilia ir išplėtota kultūra yra daug geresnėje padėtyje už tautą su galinga ekonomika, bet žema kultūra. Nes aukšta kultūra panorėjusi ir galingą valstybę gali sukurti, o susikūrus valstybę svetima sąskaita anksčiau ar vėliau tą sąskaitą teks apmokėti.

Justinas Marcinkevičius giliai tai suprato: Pašaukite Vytautą / nuo marių Juodųjų: / teapgręžia žirgą, / tegrįžta – į dvasią / … / Pašaukite Vytautą – / ką jis ten veikia? / Praneškit: sudygo rugiai, / o raštas nedygsta (Justinas Marcinkevičius. Vėlyvo vėjo vėliavos. Vilnius, 2009, p. 169). Ir valstybė „nuo jūros iki jūros“ (karinė galia), ir rugiai dygsta (ekonomika), tik savu raštu – sava kultūra niekas nesirūpina. Šiuolaikinis arabistas Egdūnas Račius daro tą pačią išvadą: „Vytauto arklys būtinai turėjo atsigerti iš Juodosios jūros, bet Vytautas neįkūrė nė vienos mokyklos…“ (Liaudies kultūra, 2011, Nr. 3, p. 2).

Pamokantis šiuo atžvilgiu lietuvių palyginimas su žydais. Rima Palijanskaitė yra taikliai pasakiusi: „Jeigu į užmarštį žydų tauta būtų ‘nurašiusi’ Mozę ir kitus savo pranašus, vargu ar būtų po šia saule išlikusi, bent jau joje nebūtų tiek daug iškilių, talentingų ir genialių asmenybių. Užuot stiprinę savąją tautos atmintį bei gyvybę, mes garbiname, mėgdžiojame kitas tautas, atitoldami nuo savo tautos esmės“ (Rima Palijanskaitė. Amžinųjų jūrų varpai: Vydūniškosios mistikos link. Klaipėda: Eglė, 2010, 102). Juozo Girniaus žodžiais, „žydų tauta išliko sau pačiai ištikima per du tūkstančius metų, nors ir po visus pasaulio kraštus išsibarsčiusi! Tiesa, žydams padėjo jų nacionalinė religija. Kiti išeiviai nutautimą dažniausiai laikė neišvengiamumu, o žydai visada jį išgyveno kaip nusikaltimą. Ištikimybė savajai tautai jiems reiškė ištikimybę savo sąžinei“ (J. Girnius. Min. veik., p. 81–82). Žydų pavyzdys pabrėžia dvasinio kultūrinio branduolio reikšmę net visai praradus žemę, o lietuvių, baltų pavyzdys parodo, kas lieka iš milžiniškų žemės plotų be vidinio dvasinio branduolio. Iš tikrųjų, juk prieš du tūkstančius metų, kai baltiškai kalbėta milžiniškoje teritorijoje nuo Vyslos ligi Volgos aukštupio, tuo pat metu žydai prarado savo žemę, buvo išvaryti į du tūkstančius metų trukusią tremtį. Dabar jie jau ir savo žemę atgavo, ir, nepaisant siaubingo fizinio naikinimo, žydų pasaulyje yra daugiau nei lietuvių ar lietuvių ir latvių kartu sudėjus. Šitą skirtumą apmąstant, labai akivaizdžiai matyti skirtingas, netgi priešingas atramos taškas. Vienų atramos taškas yra dvasinis, o kitų – žemiškas, kūniškas, materialus. Milžiniška žemė be dvasinio branduolio. Čia prisimintinas pirmas Dievo įsakymas Mozei (Iš 20.3): „Neturėsi kitų dievų tiktai mane“. O štai vėlgi Justino Marcinkevičiaus parafrazė, irgi labai skaudi, iš kurios matyti, kad jis labai aiškiai suvokė šitą skirtumą: galvodavom apie dangų / dabar jau neatsimenu / kas ištarė pirmas / neturėk kitos žemės / be manęs vienos (Justinas Marcinkevičius. Min. veik., p. 149). Labai pamokanti parafrazė. Vieni sako: neturėk kitų dievų be manęs vieno, kiti – neturėk kitos žemės be manęs vienos. Moralas: kas kreipia galvą ir širdį į dangų, galų gale ir žemę atgauna, o kas laikosi įsikibęs vien tik žemės, galų gale praranda viską – ir žemę po kojomis, ir dangų virš galvos, į kurį nepakėlė akių.

Mato Evangelijoje (10.28) pasakyta: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“. Taigi mirti galima ne tik kūnu, bet ir siela. Pasak lietuvių patarlės: Baikštus žmogus miršta daug kartų, drąsus – kartą (Lietuvių tautosaka, t. V, Vilnius, 1968, Nr. 836). Nes bailys miršta kiekvieną kartą, kai pasiduoda ir nusileidžia, miršta dvasioje, o kūnu anksčiau ar vėliau vis tiek miršta visi. Taigi tas, kuris dvasioje nepasiduoda, viduje nuolat lieka gyvas, užtat galiausiai jis miršta tik vieną kartą gyvenimo pabaigoje ir tik kūnu. Čia išryškėja dviejų mirčių samprata, žinoma daugelyje tradicijų. Lietuvių tradicijoje ją taip pat aiškiai rodo bajorų priesaikos (pažymėtina: lietuviškos, ne lenkiškos), užrašytos 1633–1641 m. Telšių apskrityje: Ant to viso kaip teisiai prisiekėme, taip mums Pone Dieve padėk, o jeigu neteisiai, Pone Dieve mus užmušk ant kūno ir ant dūšios; arba: Ant to kaip teisiai prisiekiu, Pone Dieve man padėk, o jeigu neteisiai, Pone Dieve mus užmušk ant kūno ir ant dūšios (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. III. Vilnius, 2003, p. 484). O štai dar priežodis (maldelė) iš 1740 m. Jokūbo Brodovskio žodyno: Dieve duok mirti, o ne pražūt (Lietuvių tautosaka, t. V, Vilnius, 1968, Nr. 324). Vadinasi, kūnu mirti nėra baisiausia, daug baisiau yra pražūti siela – mirti dvasioje.

Mūsų atveju galime tarti, kad viena mirtis, kūniškoji – tai fizinis išnykimas, kita, dvasinė mirtis – tapatybės praradimas.

Šiuolaikinis filosofas, sociologas Stanislovas Juknevičius yra taikliai užčiuopęs tokį santykį tarp asmens ir tautos: „Fizinis skausmas reiškia, kad kilo pavojus žmogaus kūnui, psichologinis – jo ego. Skausmo dydis tiesiai proporcingas kilusiam pavojui. Jei nebus pašalinta fizinio skausmo priežastis, gali žūti žmogaus kūnas, jei nebus pašalinta psichologinio skausmo priežastis, gali žūti ego“ (Dabartinės Lietuvos kultūros tendencijos, Vilnius, 2007, p. 32). Vietoj ego aš pavartočiau būtent tapatybės, čia – asmens tapatybės sąvoką. Nes lygiai tą patį galima pasakyti apie tautą: „Genocidas gali būti ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Dvasinio genocido tikslas – sunaikinti tautinę tapatybę“ (Ten pat, p. 19). Ir vėl prisiminkime Juozą Girnių, kuris iš esmės tą patį sakė jau prieš gerą pusšimtį metų: „Nutausti – tai prarasti tautinę gyvybę, nenutausti – tai išlaikyti tautinę gyvybę“, todėl „Nutautimas – tautinė savižudybė“ (Juozas Girnius. Min. veik., p. 84 ir 74). Čia irgi iš esmės turimos omeny dvi mirtys, kalbama apie dvasinę mirtį.

Šia prasme ypač didelį savižudybių skaičių Lietuvoje galima palyginti su ypač gausia emigracija: vienu atveju – kūniškas susinaikinimas, kitu – polinkis, netgi noras prarasti tapatybę, susinaikinti dvasiškai. Iš esmės tai vienos lazdos du galai. Tik pasirenkama skirtinga mirtis: kūniška arba dvasinė. Bet kažkodėl būtent mirtis, būtinai reikia susinaikinti. Kodėl ne gyventi, augti, klestėti?

Kaip žmogui ir tautai gresia dvi mirtys, taip atitinkamai tarp žmonių ir tautų vyksta du karai. Juos trumpai drūtai yra apibūdinęs baltarusis Valentinas Akudovičius: „Kultūros agresyvesnės nei jų nešėjai – tautos […]. Karuose tarp tautų, nors retai, bet pasitaiko atokvėpių, o kare tarp kultūrų paliaubų nebūna. Todėl kultūrų karuose kultūrų jau žuvo daugiau nei tautų karuose žuvo tautų“ (Druvis: Almanach centru etnakasmalogiji, Менск, 2005, Nr. 1, p. 3). Ir į pačią Baltarusiją, deja, galima žvelgti kaip į labai pamokantį šio teiginio pavyzdį.

Tai tas pats vadinamasis informacinis karas (nors „informacija“ čia, tiesą sakant, niekuo dėta), kurį mes tik dabar pastebėjome ir apie kurį buvo laikas pradėti galvoti prieš pusantro tūkstančio metų. Jame „žuvo“ didžiausia dalis mūsų tautos, prarasta didžiausia dalis žemės, didesnė nei bet kuriame kitame kare.

Razausko 3 DSC01722

Bando ataugti iškirstos Vilniaus Sereikiškių parko liepos.

Užkariautojai tai seniai puikiai perprato. Netgi kariaujant fiziškai, iš tikrųjų laimėti galima tik kariaujant dviejuose frontuose, du karus. Taip Cezaris pirmiausia išnaikino galų šventikus druidus, galų savosios dvasinės kultūros ramstį, ir tik tada ilgainiui romanizavo Galiją. Susidaro labai paprasta situacija: kilmingų galų jaunimas nebeturi kur kitur mokytis, kaip tik romėniškoje mokykloje, kur kitur augti, kaip tik Romos link, į romėniškąją kultūrą ir visuomenę. Nebelieka alternatyvos, iškyla naujas konjunktūros vektorius, kuris ima lemti visuomeninę padėtį ir „lygį“. Ir galai netrukus ima laikyti garbe tapti pavyzdingais romėnais. O kol yra druidai, tol jie laiko savą pasaulio ašį ir atveria, teigia kitą augimo galimybę, kitą garbės sampratą, kitą konjunktūros vektorių, kuris remia ir palaiko gališkąją, keltiškąją savimonę ir kultūrą. Krikščionybė, pabrėšiu – ne kaip religija, o kaip maginė Romos imperija, iš fizinio pasaulio persikėlusi dvasinį, – savo „misijomis“ irgi visuomet taikosi į „krikštijamos“ tautos smegenis ir širdį, žinias ir dvasinę tradiciją. Pavyzdžiui, senovės airių poetai filidai Bažnyčiai nekliuvo ir Airijai priėmus krikščionybę liko gyvuoti, o štai žyniai dvasininkai druidai vėlgi buvo pašalinti. Sovietiniai rusai keturiasdešimtaisiais irgi į Sibirą išvežė ir kitaip sunaikino ne šiaip abstraktų procentą gyventojų, o būtent kultūringiausią Lietuvos sluoksnį nuo viršaus imtinai iki kaimo mokytojo. Iš esmės tautai nupjovė galvą. Tibetietis dvasininkas Sogjalas Rinpočė Tibeto okupaciją štai kaip apibūdino: „Nuo okupacijos pradžios 1949-aisiais kinai Tibete įvykdė daugybę žvėriškų nusikaltimų. Pagrindiniai taikiniai buvo dvasiniai mokytojai, vienuoliai ir vienuolės, nes kinų komunistai labiausiai norėjo palaužti tibetiečių dvasią ir iššluoti visas religinio gyvenimo apraiškas“ (Sogjalas Rinpočė. Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga. Kaunas: Mijalba, 2011, p. 347). Palaužti dvasią – štai esmė. Nes kol dvasia gyva, laisva ir tiesi, nei žmogus, nei tauta nenugalimi – ją tektų naikinti fiziškai, kaip žydus, o tai nėra taip jau lengva. Na, ir kūniškajame kare ginklai patys nešaudo – kareivis turi norėti kariauti. Turi norėti laimėti, sugebėti sunkią valandą nenuleisti galvos, nepasiduoti. Iš esmės kario dvasia yra vertesnė už ginkluotę, tai žino kiekvienas karvedys, tai nesyk yra įrodžiusi mūsų istorija.

Garsusis XX a. religijotyrininkas Mirča Eliadė (Mircea Eliade) yra pažymėjęs, jog Australijos „aborigenų pasaulis dėl akultūracijos tapo beveik sugriautas, ir išlikę aborigenai gyvena su frustracijos ir būties nevaisingumo jausmu“ (Mirča Eliade. Religii Avstralii. Sankt-Peterburg, 1998, p. 117–118). Europiečiai lyg ir norėjo gero – atnešti jiems „aukštesnę“ kultūrą, civilizaciją, tik tam trukdė „niekam tikusios“ vietinės tradicijos, kurias dėl to teko sugriauti. Padarinys – visiška degradacija. Tai reiškia, kad sava kultūra yra svarbiau negu „aukštesnė“ svetima. Kaip sava galva visada svarbiau už svetimą. Nesvarbu, kad kitas galbūt yra protingesnis, bet galvodamas savo galva tu gali iš jo pasimokyti, gali lavintis, augti ir pasidaryti protingesnis, o pasidavęs svetimai galvai neišvengiamai degraduosi. Juolab kad ir kultūros „aukštumo“ kriterijus priklauso nuo kultūros – kultūra juos paprastai nustato kaip tik tokius, kad pati išeitų aukščiausia. Visos kitos, vadinasi, yra „žemesnės“, užtat kitas tautas reikia priversti jų atsisakyti ir priimti mūsiškę, „aukščiausią“. Lietuvoje kitados taip elgėsi krikščionys, kalaviju, ugnimi ir politiniu spaudimu nešę mums „tikrąjį Dievą“ ir „civilizaciją“, palyginti neseniai taip elgėsi „aukščiausią visuomenės išsivystimo formą“ ir „Stalino šviesą“ nešę komunistai, o ir dabar pasidairius tokių netrūksta.

Kultūrinė antropologija per pastaruosius du šimtus metų nerado nė vienos, kad ir kokios „primityvios“, tautos, kuri nebūtų turėjusi savitos dvasinės tradicijos, savito dvasinio gyvenimo, savo religijos, apeigų, tekstų, paprastai perduodamų sakytiniu būdu. Kiekvienas gyvas padaras turi savo galvą. Pakeisti tradiciją – tai tarsi persodinti galvą. Kadangi gyvo padaro esybė, tiesą sakant, yra galvoje (kūnas be galvos neturėtų net kuo nei pagalvoti, nei pasakyti „aš“), tai toks galvos persodinimas jam reiškia dvasinę žūtį, pražūtį, kalbant mitologiškai – sielos praradimą. Vergas – tai ir yra dvasiškai žuvęs, praradęs sielą, svetimai galvai tarnaujantis kūnas. Tai, žinoma, tik įvaizdis, bet labai glaustai ir aiškiai perteikiantis esmę. Nupjauti galvą reiškia priversti žmogų negyventi savo galva, gyventi svetima. Prarasti sielą reiškia atsisakyti savo galvos ir savo širdies, atsisakyti atsakomybės už savo mintis, jausmus, už pačią savo būtį.

Kaip yra dvi mirtys ir atitinkamai du karai, vienas kūniškas, fizinis, kitas – maginis, arba dvasinis, vykstantis sielos erdvėje, taip savo ruožtu yra du gyvybės šaltiniai, palaikantys atitinkamai kūną ir sielą. Vienas gyvybės šaltinis visiems mums puikiai žinomas ir suprantamas – tai tiesiog kūniškasis maistas. Mes valgome, iš suvalgyto maisto kūnas gauna gyvybinės energijos, kuria aprūpina ir galvą, ir tada tą energiją galime panaudoti kaip mums rūpi. Kitas energijos šaltinis – na, jeigu sakėme kūniškasis maistas, tai dabar galime tarti – dvasinis penas. Dvasinio peno sielai teikiama energija yra gyvenimo prasmė. Be kūniškojo maisto žmogus ilgainiui miršta. Na, šiaip jau žmogus gana ilgai gali išgyventi be maisto, bet vis dėlto anksčiau ar vėliau jis miršta badu. O štai be dvasinio peno, jeigu atitinkamai ilgai jo visai negauna, žmogus nusižudo. Jei pilvas pilnas maisto, dar nereiškia, kad viskas gerai, kad žmogus saugus. Kita vertus, „dvasiškai sotus“, pakankamai dvasinio peno gaunantis – t.y. būties prasmę užčiuopęs žmogus gali ne tik išgyventi dvasiškai, bet arba pasirūpinti ir kūniškuoju maistu, arba ilgą laiką ištverti be jo, sunkiausiomis sąlygomis.

Labai skaudūs ir pamokomi pavyzdžiai yra žinomi iš koncentracijos stovyklų. Viktoras Franklis ir Bruno Betelheimas (Bettelheim) – du žydai, dar prieš karą patekę į vokiečių koncentracijos stovyklas, būdami psichologai, pavertė savo padėtį moksliniu eksperimentu, o save – „laboratorinėmis pelėmis“. Jie savo pavyzdžiu ėmėsi tirti, kaip žmogus nužmoginamas, sužlugdomas, pavergiamas ir dvasiškai sunaikinamas. Ir, savo ruožtu, kaip žmogui išlikti. Ir priėjo labai reikšmingą išvadą. Didžiausią tikimybę išlikti pačiomis sunkiausiomis sąlygomis turi ne tas, kas sveikesnis, stipresnis, ne tas, kas turi šilčiau apsirengti, ne tas, kas gauna ilgiau pamiegoti ir daugiau pavalgyti. Didžiausią tikimybę išlikti turi tas, kas labiau jaučia gyvenimo prasmę. Tai yra lemiama išvada, lemiama žinia.

Kūniškąjį maistą žmogus virškina skrandžiu, kuris yra pilve, o gyvenimo prasmę jaučia, ar veikiau suvokia, supranta – protu (žodis prasmė savaime yra vienos šaknies su žodžiais prasti, protas), kuris yra galvoje. Kadangi galva yra aukščiau už pilvą, bent jau kol žmogus stovi stačias, tai susidaro akivaizdi vertikalė, iš kurios akivaizdu, kad gyvenimo prasmė yra aukštesnė vertybė už maistą, už ekonomiką.

Pasitelkime dar vieną įvaizdį. Kadangi žmogaus kūniškosios energijos generatorius – pilvas yra apačioje, o galva – dvasinės energijos generatorius ar veikiau imtuvas – viršuje, tai žmogų galima palyginti su medžiu. Žmogus ir šiaip daugelyje tradicijų įvairiais atžvilgiais prilyginamas medžiui, bet dabar mums rūpi kaip tik šis: medis irgi minta dviem būdais, žemiškuoju maistu ir dangiškuoju penu. Medžio šaknys, maitinančios medį mineralais, yra suleistos į žemę apačioje, jomis medis ir laikosi žemės, – tai kaip mūsų pilvas, ekonomika. O medžio laja ir viršūnė, iškelta aukštai į dangų, atlieka fotosintezę ir aprūpina medį „dangiškąja energija“, ir kuo plačiau medis lają iškelia bei išskleidžia, atveria dangui, saulės šviesai, tuo daugiau to dangiškojo peno gauna. Kaip ir žmogaus siela, jo vidinis gyvenimas, sąmoningumas, dvasinis išsiugdymas, ūgis, o visuomenėje, tautoje – kultūra. Kultūra – tai tautos medžio laja, iškelta į dangų, kuria ji atsiveria Šviesai ir patiria Šviesą. Ne be reikalo mokymas, lavinimas ir apskritai kultūrinis ugdymas vadinamas švietimu (turime juk Švietimo ministeriją). Nes kultūra atveria gyvenimo prasmių erdvę virš galvos, į kurią galima augti, atveria gyvenimo galimybes.

Tad jeigu juodoji magija, pagal aukščiau minėtą įvaizdį, kėsinasi nupjauti galvą ir likusį kūną pajungti savajai, tai dabar galime tarti, kad ji siekia nukirsti medžio viršūnę, o likusias šakas prijungti prie kito, savo medžio, kad likusios ano medžio šaknys maitintų šio, savojo, medžio lają. Kitaip sakant, norint žmogų pavergti, reikia atimti iš jo dvasinio peno šaltinį, pažeisti jo dvasinės energijos imtuvą, kad ši taptų jam neprieinama. Tarsi kokį dangtį virš jo uždėti, kad jis nematytų dangaus, kad užstotų jam saulę. Tada medis neturi kur dėtis ir yra priverstas linkti į šalį: jei šviesa nebepasiekia tiesiai iš dangaus, tai gal ją galima pasiekti aplinkiniu keliu, iš vienos ar kitos pusės. O tada jau galima jam šviesą pardavinėti – tapti tarpininku. Kaip yra naftos tarpininkai: atrodo, vieni parduoda, kiti perka, ko gi reikia dar? Bet ne, pasirodo, iš vienų perka, o kitiems parduoda tarpininkas, kuris daugiausia iš to ir pelnosi. Ir čia atsiranda tarpininkas, kuris sako: matai, pats tu šviesos nepasieki, šviesos virš tavęs nėra, bet aš tau jos galiu šiek tiek suteikti, ne veltui, žinoma. Aš dabar tau teiksiu šviesą – būsiu tavo gyvenimo prasmės šaltinis ir prievaizdas. Būtent taip ir elgiasi „vampyras“: tiesiogine prievarta ar „informacinio karo“ priemonėmis užgniaužia savaiminį dvasinį gyvenimą, kad jo vieton įdiegtų, įskiepytų savo „vienintelį tikrą“ tikėjimą ir per jį čiulptų aukos gyvybinius syvus.

Čia atsiskleidžia horizontalioji religijos pusė. Tikroji religijos paskirtis yra kelti, ugdyti žmogų aukštyn į šviesą. Arba galima tarti, kad tikra religija – tai tie būdai ir keliai, kuriais žmogaus siela išmoko iškelti savo lają į dangų. Tai tikroji, vertikalioji religijos pusė. O horizontalioji jos pusė iš esmės net nėra religija, tai yra magija, juodoji magija – žmonių tarpusavio santykiai, kai Dievo vardu vieni stengiasi kitus pavergti, pajungti savo naudai, kitus menkindami pasijusti didžiausi bei svarbiausi.

Razausko 4 DSC01661

Žydėjimas, laja. Dalios Rastenienės nuotraukos.

Laisvė – tai galia ir galimybė stovėti stačiam, augti tiesiai į Šviesą virš galvos, be jokių tarpininkų. Tai reiškia gyventi savo galva, pagal aukščiausią paties suvoktą gyvenimo prasmę, kurią tautoje atstoja jos protėvių patirtį įkūnijanti dvasinė tradicija. Tikras dvasinis darbas visada yra pastanga nenulinkti į šalį, laikytis stačiam, kelti galvą į Šviesą, į dangų. Paprastai kalbant, stengtis gyventi taip, kad ne galva tarnautų pilvui ir tik vykdytų pilvo užsakymus, o kad pilvas tarnautų galvai ir ją maitintų. Pirmu atveju jėgų vektorius būtų nukreiptas žemyn, antru atveju – aukštyn. Tarp galvos ir pilvo dar galima įterpti širdį, bet esmė nepasikeis. Tai iš esmės visiškai skirtingos, net priešingos gyvenimo galimybės: viena – laisvo žmogaus, kita – vergo. Jei tam tikra kritinė masė tautos žmonių išdrįsta gyventi pirmuoju būdu, tauta išsilaisvina ir auga, ir ilgainiui suklesti, o jei ne, jeigu jos likimą nulemia vergai – ji palinksta, palūžta ir nyksta.

Dabar aiškinama, kad aukštosios mokyklos turi paruošti studentus verslui. Nieko panašaus! Tiesiog atvirkščiai: verslas turi tarnauti aukštosioms mokykloms (per mokesčius ir biudžetą, per mecenatus ar kitaip), kad studentai galėtų mokytis tai, ką nori, kas juos domina – viską. Kad galėtų kelti galvą, nesiskaitydami su jokiomis apsunkinančiomis aplinkybėmis. Nes aplinkybės tėra šalutinis dalykas, jos pagal apibrėžimą tėra tai, kas aplink, ne vidury, ne šerdyje, ne branduoly. Pagaliau ir pats santykis su „aplinkybėmis“ priklauso nuo to, kaip aukštai iškelta galva.

Tad iš esmės Lietuvą tegali išgelbėti vienintelis dalykas: tikras, nuoširdus, atkaklus dvasinis darbas. Tik nereikia įsivaizduoti kokio nors sėdėjimo įsmeigus akis į vieną tašką! Tikras dvasinis darbas, galima tarti, – tai prasmės troškimo vedama pastanga atgauti ir palaikyti tiesioginį ryšį su jos šaltiniu, su dvasinės gyvybės šaltiniu. Tai tiesiogiai lemia gyvenimo būdą, veiklą, kasdienybę, sudaro jos pagrindą ir sužadina bei atskleidžia kūrybines galias. Iš esmės tai reiškia pastatyti save į patį pasaulio vidurį, iš kurio nėra kur pasitraukti, kur pabėgti. Kaip neturi kur pabėgti medis, suleidęs šaknis į žemę – tik kelti lają ir viršūnę aukštyn į Šviesą. Kai medis tiesus, auga stačiai į dangų, jis kartu įcentrina erdvę aplink save, sudaro pasaulio ašį, pasaulio vidurį, kuriame savotiškai jungiasi dangus ir žemė. Tai ir mitinio Pasaulio medžio dvasinė esmė. Gyventi tikrą dvasinį gyvenimą reiškia atgauti, palaikyti, puoselėti savyje pasaulio vidurį. Tai reiškia – nebelinkti į jokią šalį, nei į kairę, nei į dešinę, nei į Rytus, nei į Vakarus. Nebesivyti aplink svetimus pasaulio medžius.

Lietuvių tradicijoje tai yra puikiai suvokta, tai aiškiai mena kad ir tokia minklė: Kur žemės vidurys? Atsakymas: Kur pats stovi (Lietuvių tautosaka, t. V, p. 661, Nr. 7559). Arba štai pasakoje ponas bernui mena mįsles, o tarp jų ir šitą: E kurgi vidurys žemės?Šitoj vietoj, kur aš stoviu (Lietuvių tautosaka, t. IV, Vilnius, 1967, p. 132, Nr. 25). Panašiai tradicinėse vestuvių apeigose suolsėdis mena mįsles vedliui: Kur žemės gali būti vidurys? – Aprėžei ratą ir stok į vidurį (ten pat, p. 721, Nr. 856).

Taigi, kol Šventoji žemė mums yra Izraelyje arba Indijoje, o pasaulio vidurys Jeruzalėje, Mekoje, Kalkutoje, Maskvoje, Varšuvoje, Briuselyje, Londone ar Niujorke, tol Lietuvos gyvybės medis bus nulinkęs į šoną ir savo syvais maitins svetimą galvą, o Lietuva bus beviltiška provincija, ir vienintelis būdas tapti žmogumi liks kuo greičiau iš čia išvažiuoti ir virsti kuo nors kitu. Ir priešingai: jeigu pasaulio vidurys – aukščiausia gyvenimo, būties prasmė, pats prasmės smaigalys – yra čia, tai visur kitur vilioti tegali nebent sočiõs beprasmybės pagunda. Nes čia yra Šventoji žemė. O kad ji apdergta ir subjaurota (tarsi aukso kalnas, užverstas mėšlu), tai tik iššūkis darbui, ir laisvės įkvėpto žmogaus negąsdina.

Šitokio asmeniško savosios tradicijos išgyvenimo pavyzdį mums paliko Vytautas Mačernis (Sielos paveikslas, Vilnius, 1993, p. 85):

Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno
Senoliai grįžę mano kambary susėda
Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu

Ir ima tarp savęs įvertint darbus mano:
Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,
Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury.

Kategorijos: Diskusijos, Etninė kultūra, Etninės kultūros paveldas, Istorija, Kalba, Kultūra, Kultūros paveldas, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

153 komentarai

  1. skaudu:

    Surašyta skaudi tiesa. Deja. Matyt daugeliui mūsų tautiečių Tėvynė, Lietuva, gimtinė jau nieko nereiškia. Jeigu būtų kitaip – neatidavinėtų savo paveldėtos tėvų žemės kaimynams lenkams. Turiu mintyje ne Vilnijos kraštą, kuris jau prarastas, bet pietinę Lietyvos dalį, kurią irgi pamažu prarandame savų tautiečių mankurtizmo dėka. Šio krašto senimas savo paveldėtą žemę dirbti nepajėgia arba tingi, jų palikuonys geriau vergauja užsieniuose, nei galėtų dirbti tėvų namuose, todėl dabar turime tokią situaciją – žemė išnuomuojama lenkams, o kaip bus palankus įstatymas – bus parduodama. Toks veiksmas vyksta Marijampolės apskrityje, Kalvarijos savivaldybėje, tai yra visiškame Lenkijos pasienyje. Ir niekas nieko. Tyli valdžia. Juk esame Europos sąjungoje – viskas leistina.

  2. Bartas:

    Taip , taip . Pasižiūrėkit į mūsų valdžios kalbas . Verslas , rinka, verslas ,rinka. Negirdėjau nei vieno galvočiaus iš valdžios , kuris nors panašiai atkartotų V. Čerčelio mintis karo su Vokietija metais. Vyko žiaurus karas , o išmintingas vyriausybės vadovas į priekaištus , kad “kultūrai” pinigai vėliau, atkirto. Tada dėl ko mes kariaujam?
    O apie mūsų verslininkus. Tai mano kaimietiškas supratimas – toks. Kada pilvas aukščiau , virš galvos, tai visos nuotekos , išmatos, nešvarumai, šūdai (gana jau ir taip bjauriai kalbu) teka žemyn . Tiesiai į “protingą galvą”.

  3. Vaitas:

    Gili, erdvi ir prasminga – vykstančio tikrojo karo už Tėvynę pamatinių verčių apžvalga. Tai teoretiko darbas, yra ir aptakių pagal mitinio Pasaulio medžio dvasinę esmę apibendrinimų atgauti, palaikyti ir puoselėti savyje savitumą – „Nebesivyti aplink svetimus pasaulio medžius“.

  4. Ženklas:

    Ačiū Romuvos vaidilai, mokslų daktarui Dainiui Razauskui už puikų straipsnį, giliai paliečiantį tautos būties reikalus. Mūsų mažėjimo raidos raktas akivaizdus – tai genocidu ir smurtu primesta krikščionybė. Visiškai pritariu D. Razausko kvietimui atsigręžti į savo tautos gelmines dvasines vertybes, jos prigimtinę religiją ir itin savitą daugiadievystės pasaulį. Kaip maldoje dievui Perkūnui : ,,sujunki mumi, stiprinki mumi…“.

  5. Auksiniai straipsnio autoriaus žodžiai, kuriems pritariu:

    „Laisvė – tai galia ir galimybė stovėti stačiam, augti tiesiai į Šviesą virš galvos, be jokių tarpininkų. Tai reiškia gyventi savo galva, pagal aukščiausią paties suvoktą gyvenimo prasmę, kurią tautoje atstoja jos protėvių patirtį įkūnijanti dvasinė tradicija. Tikras dvasinis darbas visada yra pastanga nenulinkti į šalį, laikytis stačiam, kelti galvą į Šviesą, į dangų. Paprastai kalbant, stengtis gyventi taip, kad ne galva tarnautų pilvui ir tik vykdytų pilvo užsakymus, o kad pilvas tarnautų galvai ir ją maitintų. Pirmu atveju jėgų vektorius būtų nukreiptas žemyn, antru atveju – aukštyn. Tarp galvos ir pilvo dar galima įterpti širdį, bet esmė nepasikeis. Tai iš esmės visiškai skirtingos, net priešingos gyvenimo galimybės: viena – laisvo žmogaus, kita – vergo. Jei tam tikra kritinė masė tautos žmonių išdrįsta gyventi pirmuoju būdu, tauta išsilaisvina ir auga, ir ilgainiui suklesti, o jei ne, jeigu jos likimą nulemia vergai – ji palinksta, palūžta ir nyksta.“

    Lietuvą nuo visiško išnykimo tegali išgelbėti tik tautinės-patriotinės jėgos. Deja, ne visi tai supranta ar nori suprasti.

  6. Sudaužau:

    Ponui Razauskui noriu pasakyti tokį dalyką. Vyras, kuris knisa protą, jog “mes esame baltai” yra tik visiškas vaikigalis, kurio galvoje susi formulė, jog “Baltai ir JŲ MOTERYS”. Baltai tokio sąmonėje – “Moteris kontroliavę vyrai”. Visas šis straipsnis – spoguoto vaikėzo ambicijos ir nieko rimčiau. O tėvynė, beje – 19 amžiaus tradicija pagal stačiatikių rusų bažnyčios įžadus.

  7. Sudaužau:

    “Tėvainė” Bretkūno knygose reiškia “pusseserė”. Vaikai tų, kurių tėvai susėda.
    Viso gero, ponas už tuos, kurių kultūra yra už “…Балтай…”
    Nuo rusiškos stačiatikybės formų nubridęs pliurplius.

  8. Sudaužau:

    Tėvynė, kaip tėvo-sūnaus paveldėjimo forma, kaip nuosavybės forma, po baudžiavos panaikinimo Lietuvoje buvo sukurta Carinės Rusijos ir niekur ta Razausko tėvynė nepabėgo.

  9. Pikc:

    LABAI geras straipsnis, bet vienas dalykas užkliuvo. Be abejo, neigti kultūros svarbą būtų kvaila (ir mūsų, skirtingai negu airių, atveju kalba nuo kultūros yra neatsiejama), bet, manyčiau, nereikėtų suabsoliutinti VIENĄ tautinės tapatybės dėmenį, pareiškiant, kad visi kiti, įskaitant kilmę, “tėra iliuzija, apgailėtina skaudi iliuzija”. Jei visiškai nekreipsime dėmesio į kilmę, tai, gerbiamieji, kuo mes skirsimės nuo straipsnyje minėtų kosmopolitinių globalistų Kuolio, Venclovos ir pan.? Tada ir koks negras ar kinas, išmokęs lietuviškai, bus “lietuvis”, ir naujadaras “Lietuvos tauta” pasirodys besąs tinkamas, nes bus, kad “lietuvis iš esmės gali būti ir yra bele kas”. Tad reikėtų nešokti į kraštutinumus ir kalbėti apie tapatybę vadovaujantis principu “ne tik, bet ir”, o ne “vien tik – ir nieko daugiau”.
    Ir dar viena mintis: mano galva, pagrindinis baltų kultūros “peilis” ir nutautėjimo priežastis – dabar taip garbstoma “tolerancija” – dabar net vaikus moko, kad reikia didžiuotis būtent tuo, kad lietuviai senovėje buvo labai “tolerantiški”. Tai va – jei susiduria “tolerantiška” ir “agresyvi” kultūros – “tolerantiškoji” neturi jokių šansų nepriklausomai nuo to, kuri kultūra aukštesnė. Mums nepasisekė, kad “tolerantiška” baltų kultūra buvo apsupta “netolerantiškų” slavų (palyginimui pažiūrėkite į kultūriškai agresyvios Lenkijos tautinę sudėtį) – o dabar ta “tolerancija” brukama iš Vakarų. Antra vertus, patys “tolerantiški” Vakarai turės savų bėdų su agresyviu ir visiškai netolerantišku islamu.

  10. Goda:

    Akivaizdu, kad krikščionybės priėmimas ir lietuvių galybės smukimas sutampa laike. Arba krikštas buvo to smukimo priežastis arba vienas pirmųjų požymių.

  11. Goda:

    Nesutinku, kad genetika yra iliuzija. Prigimtis nulemia temperamentą ir daugelį charakterio savybių, tik tos informacijos labai nemėgsta kairieji. Mongolas ar arabas niekad neperims lietuviškos kultūros ir dvasios, net jei ir nuoširdžiai stengsis. Tautos genofondas, kaip ir jos dvasinė kultūra formuojasi tūkstanmečiais gyvenant tam tikrom sąlygom.
    Aišku tai neliečia arti gyvenančių tautų, dauguma kurių yra suslavėję baltai (tai yra genetiniai baltai). Čia svarbiausi kultūriniai skirtumai, kuriuos daugiausia sąlygoja skirtinga kalba, iš dalies vaidmenį vaidina ir vyraujanti religija. Kalba nulemia mąstymo būdą, bendros šaknies žodžiai savaime kelia asociacijas, tai tiesiogiai veikia žmonių psichologiją. Todėl nelabai tikiu airių ir škotų “projektų” ilgalaikiškumu. Škotų “projektas” jau darosi formalus. Airiškajam egzistavimą dar pratęsia religiniai skirtumai (katalikiška anglakalbė šalis).

  12. Goda:

    Lietuviškumas nenyksta savaime, o yra aktyviai naikinamas. Po nepriklausomybės atgavimo nekuriami tautinį pasidžiavimą skatinantys filmai ar knygos.
    Žiniasklaidoje vyrauja negatyvi informacija ir nepraleidžiama nė viena proga sumenkinti lietuvių pasiekimus.
    Skleidžiamos pseudoistorinės teorijos, kurios iškraipo istorinių įvykių interpretaciją kaimyninių šalių naudai. Patriotai, švenčiantys valstybines nepriklausomybes šventes spaudoje įvardijami neonaciais.

  13. Birutė:

    Ačiū už puikų, teisingą ir jaudinantį straipsnį

  14. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Labai gerai, kad pradedama domėtis Lietuvos praeitimi. Tačiau gaila, kad tai daro ne akadėminė visuomenė bet Lietuvos patriotai, kuriems negali nerūpėti ir kurie nori žinoti – kas? yra kas?
    Teatleidžia man gerbiamas Dainius, kad aš nesileisiu su juo į diskusiją bet tiesiog išsakysiu savo nuomonę Lietuvos praeities tema, kuri paremta per 400 seniausiųjų kultūrų šaltiniais.
    Mes LIETUVIAI neturėjome “kariauti” dėl vietos po Saule. Tačiau nežinodami savo praeities iki šiol tai darėmę!
    Laikas to jau nebedaryti! Tačiau taip elgtis mes galime tiktai pažinę savo turtingiausią ir garbingiausią praeitį!
    Baltų filosofas I.Kantas sakė:”Lietuvių kalbą reikia išsaugoti vien jau todėl, kad tiktai ji gali padėti įminti tautų kraustymosi priežastį!” O štai garbusis Mahatma Gandis Antanui Poškai buvo pareiškęs:”Taip, žinau Lietuva! Jų kalba senesnė už sanskritą!”. Pasirodo, LIETUVIŲ KALBAI per 50 000 metų!!!
    Ir štai atėjo laikas, kai pasisekė įminti per 400 seniausiųjų kultūrų šaltinius! Juose rasta informacija iš seniausios praeities ne tiktai padėjo atrasti III ir IV Žemės ašies judėjimus bei atsakyti į daugelį mus – lietuvius dominčius klausimus, bet ir pranešti Pasuliui – kas ir kodėl Žemėje buvo?! Kas ir kodėl Žemėje vyksta?! Kas ir kodėl vyks?!
    Visa tai su schemomis bei vyksmo grafikais jau yra išdėstyta knygos “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis” ir “Praregėjimas”.
    Tad ateityje nebedeginkime “paraką” ir tausokime savo sveikatą bei susipažinkime su LIETUVOS ŠAKNIMIS!” Suprantama, jaunimo pareiga išsaugoti tai kas jau pažinta ir tobulinti – gilinti jas!!!

  15. Antanina:

    Dekoju AUTORIUI uz ilga pamastyma ir grazu buketa citatu. Tik mane labai jaudina, kad gerb. Autorius taip nusizeminanciai priima BALTU pravarde, prIkergta pataikuno vokieciams zydelio 19 a viduryje. Skaitau ir tiesiog shirstu: tarytum ligi 19 a Lietuvos zemese negyvno LIETUVIAI, o tik “baltai”. Musu proteviai AISCIAI prie Joldijos ezero apsigyveno pries 14000 metu IR DAR SENIAU. Ir tik del to, kad musu proteviai buvo BALTAODZIAIS- BALTAISIAS ir po zemes drebejimo, ir po to, kai susijunge Atlanto vandenynas su Joldijos ezeru, kai, sukilus krantams tapo jura, aplinkiniai zmones ta jura pradejo vadinti BALTUJU, o ilgainiai ir BALTIJOS JURA. DEL MUSU PROTEVIU ODOS BALTUMO JOLDIJOS EZERAS PRADETAS VADINTI BALTIJOS JURA. Taip mus labai ziauriai paverge ir tiesiog simtus tukstanciu, o gal ir milijonus iszude lenku krikstytojai – FIZISKAI NAIKINO ir zydai – naikio ir tebenaikina DVASISHKAI IR MORALISHKAI SU ALKOHOLIU, O DABAR IR NARKOTIKAIS, SU NEDARBU, EKONOMIKOS SUZLUGDYMU IR GLOBALIZACIJA. Vietoje to, kad atgaivinus Lietuvos zemes uki, is vakaru prigrudo pigiu lenkisku ir kitokiu prekiu ir… PATRANKU… lyg lietuviams tik karo ir betruko. Papirktieji ishsirinkusieji parduoda ir ishduoda Tevyne ir Lietuviu tauta, kad tik ju kisenes butu pilnesnes, ir kad paskutiniai lietuviai PABALTAVE , o gal pajuodave, kuo greiciau ishnyktu nuo Tverejo Aisciu tautai padovanotos Lietuvos zemes su AISTMAREMIS IR VISOS LIETUVOS. Zyduku vaikai, kad niekad netaptu GOJAIS, jau 5776 metu nuo mazu dienu mokomi tu disciplinu ir prota ugdanciu dalyku, kad taptu talentais ir genijais. Ir zydu tautoje NERA ALKOHOLIKU. Kada suvoksime ir pradesime mokytis is protingesniais PASIDARIUSIU?PATRIOTUS PADARO TEVAI PATRIOTAI IR KALBANTYYS TIK GIMTAJA – LIETUVIU (o ne baltu) KALBA. SU MOTINOS PIENU IR LIETUVISKOJE APLINKOJE KUDIKELIAI UZAUGA LIETUVIAIS. Bet dabar jau ir SEIMAS REIKIA UZSIAUGINTI, KAD AUGINTU LIETUVIUKUS. VISKAS PRASIDEDA NUO IMLIOSIOS KUDIKYSTES ! Ne veltui Lietuvoje sakydavo: “Ka pasesi – ta ir pjausi!” . Tad pradekime nuo SAVOS LIETUVISKOS MOKYMO IR UGDYMO SISTEMOS KURIMO IR IGYVENDINIMO.Kitaip dar po 25 metu gal ir neberikes nieko,nes nebebus ka mokyti….

  16. Jau ir Razauskas visiškai persiėmė tuo bedvasiu liberlistiniu lietuvybės pilstymu. Apskritai rašinys be jokio problemiškumo, tiesiog saldainiukas pradinukams. Jis žengia į tokį bedvasį kalbėjimą, kad jau net nekyla klausimas kur tokios liberalistinės bedvasystės priežastis. Spėju, kad taip atsitinka suvokime neturintiems meninių pajautų…

  17. Vanduo:

    Dainiaus mintys – puikus dvasinio peno šaltinis. Vertinu šį žmogų už tai, kad dalinasi su mumis visais tuo, ką pats atranda, supranta. Dar labai čia tinka nuotrauka su bandančiom ataugti Sereikiškių parko liepom. Tartum viltingas ženklas mums, kad stipri prigimtis net ir pažeista, nukirsta galva turi jėgų ir galimybę atgyt ir vėl visa jėga į dangų stiebtis.

  18. Perkūno Paukštis:

    Atsižadėjo lietuvanai savo Dievų, ir jokie karai nebepadės.

    • Kemblys:

      Atverčiau nuorodą ir iškart nesąmonė: ,,Tauta – tai bendruomenė…”. Lygiai taip pat galima parašyti: lėktuvas – tai sparnas…

    • Bartas:

      Mindaugai , Tau Kemblys pasakė, kad Tauta tai ne bendruomenė. Jis teisus. Nepyk , bet manau , kad Tamsta esi jaunas Lietuvis. Parašiau iš didžiosios raidės, nes Tamsta labai gerbiu. Už lietuviškumą. Tamsta jieškai Tiesos Tautoje, tai labai garbinga. Jieškok.
      Malonėk išklausyt lietuvio , turinčio gilias , givybingas šaknis iš gyliios Prūsiškos praeities.( kaip aš savę pakėliau, šakės)
      Aš kažkada esu prašęs , paskiemieniui paaiškinti , ką reiškia Tau – Ta. Nieks nepasakė to ,kas nuramintų mane dėl nežinojimo geismo. Dar kartą pakartosiu , ne savo žodžius. Gal taip už mane kalba Mūsų Dievai. TAU – tai VYRIŠKAS pradas. Ta – Moteriškas ,Motiniškas pradas. Tai pradžių pradžia . Šeimai , giminei , genčiai (kilčiai) Tautai.
      Žydai turi Adoma ir Jieva, o mes turime Tau ir Ta.

    • tikras lietuvis:

      Labai teisingai pasakyta, kad tauta – bendruomenė ir ne bet kokia, o etnosas.
      Tik reikėtų apibūdinti ir pagrindinius požymius tos bendruomenės:
      1. pirmas ir svarbiausias požymis yra tos visuomenės sava nuo amžių amžinųjų teritorija (nebus Lietuvos, nebus ir lietuvių);
      2. tauta yra susidariusi iš giminiškų genčių;
      3. ji turi savo kalbą;
      4. ji gyvena pagal savo moralę (papročius ir tradicijas – kitaip elgesio taisykles).
      Nereikėtų maišyti tautos su nacija, kas yra piliečių visumą apibūdinantis terminas.

  19. R:

    Atsižadėjome savo dievų ir niekas nebepadės? (komentaras). Kiti laikai, dievų nebeprikelsime, o ir patikimų tikslių duomenų apie juos nebeturime, todėl neišradinėkime dviračio. Ne senąją religiją čia naujai kurti reikia, o stiprinti tautinį tapatumą. Pradedant tautiniu ugdymu šeimose, pradedant nuo tėvų ir nuo pačių mažiausiųjų. Atsakyti į klausimą – o kas mes? Kuo mes skiriamės nuo kitų? Kuo mes turtingi, kuo reikšmingi? Parodyti kuo. Parodyti, kodėl reikšminga aiški tautos tapatybė (ką rodo šis puikus straipsnis). Yra tas tautinis ugdymas, bet jis per menkas. Žiniasklaida – labai svarbus ginklas, ypač televizija. Kiek, sakykime, etninės kultūros, patriotiškumo tema kalbama per komercines televizijas? Visiškai nekalbama. Turime ieškoti būdų kaip atverti kelius plačiajai visuomenei suvokti savo tapatybę. Ačiū straipsnio autoriui už tai, kad kalba apie tai, kai kiti tyli.

    • Perkūno Paukštis:

      Pastebėk, nukrikščionėjusieji net “dievų” neberašo iš didžiosios raidės. Be to, dar klastingai įteiginėja, kad Lietuva – “buvo” paskutinė Pagoniška.

    • Bartas:

      Nepyk , bet perskaitęs,Tamstos pasisakymą, pajutau begalinį dvasinį palūžimą. Pripažistų , toks jausmas ne svetimas ir man. Bet stengiuosi nustumti tokią bjaurastį nuo savęs. Kai klausi , kuo mes esame išskirtiniai iš kitų. Sakau savo Kalba , savo Išmintimi , savo Dora , Darna, savo TAU – TA . Kai susijungia TAU _ TA atsiranda Man- Ta , Gerovė, Turtas.

  20. R:

    Straipsnis taip pat privertė suabejoti pozicija “esu lietuvis, nes čia gimiau”. Iš tiesų… Kas labiau lietuvis – ar čia gimęs, gyvenantis, absoliučiai nesidomintis savo tautiniu tapatumu, ar dainų šventės dalyvis juodaodis emigrantės lietuvės vaikas, ypatingai “degantis” lietuviškumu?
    Esu lietuvis, nes ne tik čia gimiau, bet ir mąstau, jaučiu kaip lietuvis, suvokiu, vertinu branginu savo tapatybę. Turėtų būti taip, tiesa? Tai kiek mūsų tokių čia yra?

    • Pikc:

      Va, va – abejonės, paskui tvirtinimai, kad “kinų kilmės juodaodis musulmonas” akurat yra kuo tikriausias lietuvis… 🙂 Kaip ir sakiau – visą tapatybę suvesti tik į VIENĄ jos elementą yra klaidingas požiūris. Q.E.D.

      • S:

        “Tauta ne kilmė; genetika tėra iliuzija” – nesąmones rašo. Šiaip tautos “kultūra” pati įrodo, kad kilmė yra pagrindinis tautybės veiksnys, nes tautos kultūros pagrindinis uždavinys – rūpintis kilmės grynumu, genetika. Mūsų tautos kultūra ateina iš tų sluoksnių, kur nebuvo net kalbos apie kryžminimąsi su svetimtaučiais žmonėmis, buvo išlaikoma savastis, o visa kita yra ne kultūra, o šūdas (todėl valstybė dabar ir nyksta).

        • Kemblys:

          Kaip sekasi tavo draugeliams, kurie varė paramos į užsienius?
          Čia toks ‘žygeivis’ atvirai rašė, kad jis ir dar keli mezga ryšius su rusų ‘nacionalistais’, gyvenančiais ‘Kalinin grado’ srityje 😀 😀

          • S:

            Geriau į save pasižiūrėk. Megzti ar palaikyti ryšius yra viena, o kryžmintis su užsieniečiais ir išduoti savo tautą visai kas kita. Pamenu, minėjai, kad tavo brolis yra negrynas pusiau slavas ir tu jį Kijeve lietuviškai mokinai… Didesnės gėdos ir savo tautos išdavystės, kaip susikryžmint su kitokiais ir savo vaiko net lietuviškai neišmokint, aš nelabai žinau. Tavo tėvas žiauriai pasišiko, o prisimenant seną gerą lietuvių patarlę “obuolys nuo obels netoli rieda”, vaipytis nepatarčiau… Aišku, gerai, kad grynini lietuvių kalbą, bet neužtenka vien strėlių pašaudyti ir teisų vaidinti. Mačiau, kad kažkurioj temoj ten varei ant tokių žodžių kaip “grupė”, “stilius” ir panašiai. Tada išversk į lietuvių kalbą tokį pasakymą: “roko stiliaus muzikos grupė”. Jei negali, tada tavo kalbiniai samprotavimai yra ne daugiau, kaip šuns lojimas. Jablonskis ar kas ten, įvedė “degtukas” vietoj “sierčikas”, lietuvių kalba stipri ir technikoje (turi “lėktuvą”, o ne “lainerį”), daug sąvokų sulietuvinta moksle. Bet kad tai padaryti, reikia dažniau siūlyti žodžius, o ne purslais taškytis. Arba kalbantys pranoks lietuvių kalbos galimybes ir tada pasiliksim dabartinio pasaulio uodegoj.

            • Kemblys:

              Suprantu, kad nori ginčą paversti asmeniniais pasispjaudymais, bet čia rašiau apie tavo draugelių IŠDAVYSTĘ. Tu nuslėpei jų vardus… Kas juos įgaliojo ieškoti pagalbos svetimose šalyse?

              • S:

                Atstovavimas ir tautos siekių gynimas užsienyje yra ne išdavystė, o pagalba. Kaip tik per mažai mezga ryšius, nes jeigu vakarų europa susitars be mūsų su lenkais ir rusais, tai vėl gali baigtis kaip 1920 arba 1940 metais. O kalbos klausimu matau nesugebi nieko pasiūlyt?

                • Kemblys:

                  Jei būtų ne išdavystė, būtum neslėpęs jų vardų!
                  Patys esate nieko verti Tautoje, niekas su jumis nesiskaitys ir užsienyje. Tokiais, kaip jūs, pasinaudojo rusai 1940 metais.
                  Susimovei, ir prieš mus ir prieš tuos, kurie važiavo…

                  • S:

                    Kas tu toks, kad čia tau ataskaitas su vardais pavardėm rašinėt? Ir ko taip bandai kažkokiems “mums” įkasti? Pats gal nieko vertas, o tavo tėvas leido slavu padaryt tavo brolį, tai va JUMIS pasinaudojo tikrai. Todėl užsienio ir svetimtaučių tema turi užsičiaupt. Jūsų giminė per silpna, kad kažką mokyti.

                    • Kemblys:

                      Kas ąš toks, kad tu man gyreisi, jog tavo draugeliai išvarė į svečias šalis ieškoti pagalbos? 😀 😀
                      Rašiau tuomet, kad reikia stiprinti Tautą, keisti tarpusavio santykių suvokimą, bet atsakei – nėra laiko. Ir dabar ‘neturi laiko’ suvokti, ką reiškia jei keli žiopliai varo kažkur pagalbos, slapčia nuo Tautos. Parodėte ne tik savo silpnumą, bet visų mūsų. Tokie dalykai nepraeina be pasekmių.

            • Bartas:

              “roko stiliaus muzikos grupė”. Va čia tai užduotis. Jau kelintą dieną keliu ir gulu , o išversti nesugebu.
              O gal ir nereikia versti, gal šitoks žodžių rinkinys mums svetimas ir gal galim apsieiti .
              O jeigu bendromis pastangomis , susitelkę bandytume rasti išeitį. Mokytų turime daug ir nereiks ant “Kemblio” visus “šunis karti”.

              • S:

                Aš irgi dažnai pagalvoju apie šitą ir panašius. Gal “trankiojo skambesio …”. Dėl muzikos, grupės, ir panašiai, reiktų žiūrėt didįjį lietuvių žodyną, nes yra gal 2-3 tūkstančiai užmirštų/primirštų lietuviškų senų žodžių ir būtų galima rasti pagal prasmę (tarkim, čia kažkas pasiūlė “kultūrą” keisti “daba” – patraukliai skamba).

            • tikras lietuvis:

              “Pamenu, minėjai, kad tavo brolis yra negrynas pusiau slavas ir tu jį Kijeve lietuviškai mokinai”…
              Žygeivis yra smulkiai išrišęs šitą subjektą kaip rasiejinį.

        • Perkūno Paukštis:

          Jei paminėjai tau nepageidautiną kryžminimąsi, tai iš kokios kilmės ATĖJO krikščionybė ir Lietuva ją PRIĖMĖ, ir ji tapo taryt SAVA
          (ar čia ne gengeopolitiniai, o meilės reikalai, ir šitame importe jau viskas tvarkoj) ?

        • Dalė:

          Genetika yra perprogramuojama. Genai keičiasi nuo to, ką žmogus kalba, veikia ir mąsto. Grynakraujis lietuvis vaikas, paimtas iš savo aplinkos ir užaugintas svetimam krašte, užaugs nebe lietuviu. Prisiminkite istoriją apie Mauglį- genai žmogaus gali supanašėti net su vilko genais.

    • S:

      Lietuviu pasivadinęs negras yra tiek pat lietuvis, kiek džedajaus tautybę rusijoje pasirinkęs (ten bet kuo galima užsirašyti) rusas – džedajus.

  21. Laima:

    pasakyta labai daug, mes tikrai esam kryžkelėje ir jei pasirinksime klaidinga kelia, pasiklysime.

  22. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Gerbiama Laima, mums svarbiausia išsaugoti LIETVIŲ KALBĄ!!! Suprantama, svarbu ir palikti ainiams kuo daugiau vertingos informacijos iš tolimiausios praeities bei dabarties, kad jie, savo ruožtų, turėtų ką palikti savo palikuonims!

  23. LosAngeles:

    ‘..ar dainų šventės dalyvis juodaodis emigrantės lietuvės vaikas, ypatingai “degantis” lietuviškumu?..’

    nu perlenkete truputi… 🙂

    • Pikc:

      Ne “truputį” – bet jis nuosekliai vadovaujasi straipsnyje (ir kosmopolitų) teigiama mintimi, kad tautinė tapatybė – tik kultūra, ir nieko daugiau. Šita situacija man kažkiek primena ginčus su “genderistais” – akivaizdu, kad aplinka turi reikšmės vyro ir moters formavimuisi – bet jie teigia, kad svarbu TIK aplinka, o biologija “tėra iliuzija”…

      • tikras lietuvis:

        Kada sakote “tautinė tapatybė”, ką turite omenyje: įsisąmoninimą, kad esi grupės, kuri vadinasi Lietuva, narys bei veikimą toje grupėje, tos grupės naudai bei išlaikymui, ar dar ką?
        Kada sakote “biologija”, tai apie ką čia – apie ypatingą žmonių rūšį? 🙂

  24. Gerb. Razauskai, siūlau drąsiai vietoje svetimo “baltų” pavadinimo vartoti lietuvišką “sauluviai” arba “broluviai”. Plotą, kuriame jie gyvena Sauluva arba Broluva. Žodį “kultūra” atkeisti į lietuvišką “daba” – žr. http://www.lkz.lt. Gal tuomet nebebus taip liūdna, kad bijome savimi būti, savo kalba kalbėti.

  25. kilusios mintys:

    ,, BANDO ATAUGTI IŠKIRSTOS SEREIKIŠKIO PARKO LIEPOS,, šiuo metu BERNARDINŲ sodas,- kur MŪSŲ kultūros tęstinumas ? Vaikai vaikšto po vienolyno prižiūrimą sodą.
    Prie NEMUNO u. ir DUBYSOS u. bei PIEŠTVĖS upelio stūkso SEREDŽIAUS PILIAKALNIS ( 13 – 14 amž. buvo PIEŠTVĖS PILIS ) dabar šis PILIAKALNIS vadinamas Palemono kalnu. O kas per ateivis Palemonas, kuris anot legendos pasirodė pirmame amž. bėgdamas iš byrančios Romos, kuri priėmė krikščionybę .
    TOKIE INKLŪZAI TAPO SVARBESNI UŽ VISUMĄ. TIKROVĖ GYVENIME, MAN SKAUDU IR GARSIAI SAVO APLINKAI ,,rėkiu,, o TU kur ,,AIDE,, ?

  26. pušis:

    Taip, su tuo „degančiu“ lietuviškumu lazdelė perlenkta smarkokai. Nustebino ir autoriaus teiginys, kad tik kultūra lemia tapatybę. Argi? Komentatoriai Pkc ir Goda teisūs. Genetika lemia temperamentą, taip pat mąstymą, polinkius ir poreikius. Dalis viso šito paveldima ir tai seniai žinoma tiesa. Dar Vydūnas tai pastebėjo. Tauta dėl svetimo paveldo silpsta, nes nyksta vienybė, nyksta pats tautiškumas. Be to tokiu būdu į tautinę kultūrą įsilieja ir svetimos kultūros dalis, vaikas iš mišrios šeimos perima abiejų tėvų kultūras, arba jų kratinį. Tarp kitko, kodėl liberastai globalistai lygiai kaip prieš 25 m. komunistai taip perša tą tautų ir rasių mišrinimą lyg kokį gėrį? (Rodos, kaip tik reikėtų puoselėti tikrą rasių ir tautų įvairovę, nes savitumas yra neįkainojama vertybė, – va čia ir būtų tikroji tolerancija, – bet ne, stengiasi suvienodinti, bruka tolerastiją ir „įvairovę“.) Taigi tokias tautas, ar jau ne visai tautas, lengviau valdyti. Kita vertus, kur jau tie lietuvišką tautinę tapatybę puoselėjantys mišrios kilmės žmonės? Vienas kitas – maloni išimtis. Didelė pagarba jiems. Bet… kas ten maišo nacionalizmą ir nacizmą? Kokius politinius žaidimėlius žaidžia? Garsiai rikteli, kad yra lietuviai ir nuo tautiškumo neša kudašių į liberastinį kosmopolitinį maišą.

    • Vaitas:

      Šie „pušies” nurodyti paveldo svertai yra dalykiška nuoroda tiek Razauskui, tiek ir kitų tautotyros darbų autoriams. Giliai iškreiptą vertybių sklaidą iš esmės rodo ir str. „Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę“, juk kas žingsnis lygiuojamasi į kitus. Net Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinė mokslinė konferencija „Kova dėl istorijos…“ siejama su Eustachijaus senienų rinkimu, nors tai tik Dionizo Poškos įkurto senienų muziejaus pradininko veiklos tęsinys. Bet dėl tokio tautos pamatinių verčių neigimo labiau kalti ne paskiri mokslo vartotojai, o švietimo ir mokslo ministrų Steponavičiaus, Pavalkio įdirbis.

  27. Kemblys:

    D. Razauskas: ,,Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę?”

    D. Razauskas pirmą pastraipą pradeda ,,lingvistiniu terminu”, o antrą ,,kalbiniu terminu”…

    Viešpatie, kodėl tie senojo baltų tikėjimo (religijos, tradicijos) išpažinėjai ir net Alvydas Butkus – Lietuvos kalbininkas, baltistas, bjauroja lietuvių kalbą svetimžodžiais???

    • Bartas:

      Todėl , kad tie , visų tikėjimų ir išpažinėjimo atstovai nesijaučia savo Tautos dalimi. Jeigu Tamsta ir kiti raštingieji sugebės paspausti kalbos bjaurintojus , žiū, gal anie atsigaus. Tada mano džiaugsmui jie taps tuo , kuo ir aš esu.

  28. Vaitas:

    Kad pajaustume Dainiaus Razausko nors vieną mintį. „Nebesivyti aplink svetimus pasaulio medžius“, žiūr. į čia pat Kultūros skyriuje esantį Habil. dr. Nijolės Laurinkienės str. „Mitas ir tautosaka „Saulės arkliukai“, kuriame citatų autoriai ir literatūros sąrašas, http://www.alkas.lt 2015 04 28. Štai ką garbina ir kuo remiasi Lietuvos mokslas savuosius išminties bokštus atmetus.

  29. Jolė:

    Ačiū Dainiui už puikų straipsnį. Reikia skaityti atsidėjus…

  30. D.Razauskas,,Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę,,—tikrai man padarė gerą įspūdį,straipsnis gerai ir giliai argumentuotas,matosi platus autoriaus išprusimas,intelektas,analizė per istorijos spectra–puikus straipsnis ir autorius–kad būtų SEKĖJŲ….Čia rašo MOKYTOJAS….TAUTOS MOKYTOJAS…Pagarba ir padėka autoriui….

  31. Prusas:

    Prusai kalbejo Lietuviu kalba, o ir Latviai iki kryziuociu ordu atejimo kalbejo tik Lietuviskai…ten ta ‘prusu paliudyta kalba’ tera dvieju vokieciu nemokanciu Lietuviskai uzrasyta Lietuviu kalba kur net zodziai sumaisyti ir tarkim paukstis kukutis ten paverstas kazkokiu daiktu ir pan

    • Perkūno Paukštis:

      Punske esa Jotvingių Prūsų gyvenvietė, kurią įkūrė Petras Lukoševičius.
      Tai gegužės 10 dieną (jei neklystu) jis kviečia visus apsilankyti Mildos šventėje (ten tikrai bus tikrų Prūsų).
      Kiek girdėjau, į šventę važiuos autobusai iš Kauno ir Vilniaus tai tikrai.

    • Lamatas:

      Mano supratimu, kadaise buvo vienas -, vienos Tautos (baltu , lietuviu ar dar kitaip), vienos kalbos masyvas jauciantis bendruma, kuriame visa tai kito palaipsniui savo tarmemis ir gentimis. Ten kur nutautejo be atskiru valstybiniu dariniu -ten neliko nieko. Vien vietovardziai ir liudni prisiminimai. Ten kur kryziuociai nukariavo pietvakariuose-buvo pervadinti prusais. Kur nukariavo siaureje-latviais. Nebutu buve isorinio atplesimo ,tai dabar turetume viena Valstybe, viena Tauta, viena daugiatarme Kalba. Kaip visa tai dabar vadintusi-galime tik spelioti.
      P.s. atsiprasau del rasto- rasau mazai perprasto planseto pagalba.

      • Kemblys:

        Lietuva maža šalis, bet orų kaita skirtinga labai mažuose mūsų Žemės lopinėliuose. Rašau remdamasis Motuza- Matuzevičiaus (pamiršau kito, kartu rašiusio, žmogaus pavardę) straipsniu, kuriame parodytas stulbinantis orų kaitos ir tarmių pasiskirstymo atskirų Lietuvos žemėlapių sutapimas. Išvada: viską įtakoja Žemės gelmės.

        Kalbos neišsaugosime miestuose, nes atitrūkstame nuo SAVO Žemės.

  32. Rimgaudas:

    Prof. D. Razauskas tautinės sąmonės ir kultūros teoretikas. Jis – inteligentas, pergyvenantis dėl savo tėvynės. Jo mintys, kartu, kviečia patvirtinti samprotavimus ar ginčytis ir, tuo pačiu, laisvina erdvę mūsų tapatybės ir jos išsaugojimo keliui. “Savo ruožtu visi lietuvių pasiekti ilgalaikiai laimėjimai yra pasiekti būtent kultūros, dvasinės tradicijos dėka”, – taip rašo D. Razauskas. Kita vertus, jis cituoja Juozą Girnių, kuris rašo, kad “LDK … dėl nepakankamai gyvastingos savo kultūros ji nebuvo iš vidaus atspari svetimoms kultūroms”.
    Kultūrų yra įvairių: karo vedimo, inžinierinė, ginklų, kulinarijos, aprangos, medžioklės, žemės apdirbimo, žvejybos… Neturėdami geležies, bronzos, anglies ir vario mes gabiai perėmėm jas iš svetimų ir išsilaikėm. O, kaip su dvasine tradicija? Žinia, mes ją perėmėm baltų tikėjimo pagrindu, o ši remiasi darnos su aplinka procesu ir tikint tikrovėje esant regimos ir neregimos visatos dievus, deives, dievaičius. Krikščionys, beje, irgi tiki Dievo Tėvo, Dievo Kristaus, Deivės Marijos esamumo žemėje ir neregimoje visatoje buvimu. Žydai, gi, nors kaip mokino Kristus ir apaštalai, iki šių dienų tuo visai netiki. Jie sako, jog tai – legenda. Netgi, kapus archeologai Kristaus ir Marijos rado su užrašais kapinėse (buvo aprašyta): Naujojo Testamento žydai nepripažįsta.
    O, ar baltų tikėjimas yra legenda? Darnos santykiuose (tebūna Darna!) su regima visata baltai per apeigas būna tikrovėje. O neregimoje visatoje – yra darna su jos tikrove? Į tai gali atsakyti žyniai.
    Senųjų tikėjimas darnos būtinumu ir realus jos saugojimas privedė prie to, kad, norėdami gyventi santaikoje (o tai – darnos pagrindas) su svetimais, buvome tolerantiški ir leidomės užlipti ant galvos iki pat jų kultūros su svetimu tikėjimu perėmimo. Senasis baltų tikėjimas, nėra agresyvus. Jis yra savaiminis ir iš anksto užkoduoja galimą teritorinę, kultūrinę svetimų agresiją – štai kur glūdi visų mūsų pralaimėjimų šaknys. Argi, ne?

    • Perkūno Paukštis:

      Šio str. autorius taip pat teisingai teigia, kad Lietuva stipri buvo tol, kol nekrikščioniavo, o pagoniavo.
      Tačiau, nepaisant visų gerų įžvalgų, str. autorius apie Baltų tikėjimą šneka lyg apie kokią kultūrą, o vietoj eiliuotų maldų Dievams deda sunkiai įsimintiną poetų poeziją.

  33. Ir laimėjimai, ir pralaimėjimai būna laikini bei ilgalaikiai. Laimei mes pralaimėjome tiktai laikinoje “distancijoje”.
    Perdaug ženklios yra mūsų praeties šaknys, kad LIETUVIŲ kultūra šioje “kovoje” galėtų kam nors pralaimėti!
    Mat, mūsų praeities šaknys siekia mažiausiai 100 000 metų!!! O tai laike sudaro tiktai dvejus mūsų protėvių DIEVO PRADŽIAPAČIO metus, kurie periodiškai kartojasi kas 50 000 metų!
    Anot šaltinių, tiktai šumerų “Karalių sąrašas” mena dar gilesnę praeitį. Tačiau neabėjoju, kad LIETUVIŲ KALBOS pagalba ir ją bus galima “atrakinti”! Beje, 50 000 metų laikotarpis šumerų “Karalių sąrašo” jau yra įmintas!

    • Perkūno Paukštis:

      Visi Pasaulio nukrikščionėję istorikai ir proistorikai domisi ir kalba apie Šumerus – su pagarba mirusiesiems – kaip apie išskirtinės pasaulėžiūros bendruomenės buvusį Pagoniškąjį plotą.
      Tačiau lietuvių darinys turbūt jiems mažai beįdomus, nes dar aleliuja neišnykęs.
      Net, žiūrėkit, artimiausi kaimynai, rusai, baltrusiai, lenkai nerodo jokio ypatingo susidomėjimo mumis, o ką bekalbėti apie pagarbą, jei patys lietuviai neturi savo Pagoniškos savigarbos.

  34. Tamsta esi visiškai teisus- su pagarba kalbama tiktai apie mirusiuosius! O tai reiškia, kad lietuvių senoji kultūra vis dar gyva! Nesvarbu, kad mūsų protėvių šventyklos išgriautos ir jų vietoje iš šių akmenų pastatyti naujojo tikėjimo kulto statiniai! Svarbu, kad šiuose kulto statiniuose vykdomos visiškai analogiškos apeigos.
    Mūsų protėviai garbindavo Saulę, krikščionybė gi garbina Šviesą (Šv.Raštas N,Testamentas T-IV psl.521, 572 – Kristus Dovydo atžala ir t.t.). Dovydas gi buvo Saulės dievo Sauliaus sūnus. Saulės dievas Saulius gi mūsų pusrutulyje danguje viešpatavo nuo 5-jo t.pr.m.e. iki 1-jo t.pr.m.e. pradžios, Saulės dievas Dovydas gi, padedant mitiniam dievui Saliamonui, mūsų Žemės pusrutulyje viešpatavo nuo I-jo iki 5-jo a.pr.m.e. imtinai.
    Beje, mitros, balti apriedai, apeigos su krivių lazdomis ir t.t.,ir t.t., ar visa tai nėra paveldėta iš mūsų protėvių?!

  35. Perkūno Paukštis:

    Neklyskite. Nejau atėjusi (atjojusi, atplaukusi) krikščionija mūsuose paveldėjo tai, ką sunaikino. Nejau mūsų šventviečių Akmenys, parklupdytų nupagonėjusių baudžiauninkų sumūryti į božnyčių pamatus, Piliakalniai, paversti kryžių kalnais – jiems paveldėti ?

    Toli neikim. Apie 1000 metus susikūrė Romoje Tramplierių ordinas. Iš jų apie 1300 m. – Jėzuitų ordinas.
    Iš Jėzuitų gimė Masonų ir Maltos ordinai – su visais jūsų minėtaisiais “baltais apriedais”, kurie tarsi taryt panašūs į baltlininius….
    ——–
    O kalbant apie tą minėtąją atseit prigimtyje vos ne “mūsišką” krikščioniją (vienadievystę), tai turiu galutinę nuomonę: – mentalitetiniai baudžiauninkai visada laimingesni neturėdami laisvės ir pasirinkimo galimybės. Vienadievystė todėl taip gana prilipo.

  36. tikras lietuvis:

    Religija nėra tautos požymis, nes tai – tik tam tikro visuomenės išsivystymo lygio požymis: kuo žmonės yra labiau išsilavinę, kuo daugiau turi žinių apie mus supantį pasaulį, tuo mažiau tikti visokia mistika.
    Tautos pagrindinis požymis yra jos nuo amžių amžinųjų turima teritorija, kur ta tauta susidarė iš giminiškų genčių.
    Netgi kalba nėra pagrindinis tautos požymis, nes yra pavyzdžių, pvz., Prancūzijoje, kur tautos kalba keitėsi.
    Todėl tautai, kaip savo teritorijos nuo amžių amžinųjų bendruomenei, yra būdinga narystė: kol tu gyveni toje visuomenėje, tol tu esi tos tautos narys arba, jei jau atėjai gyventi į tą visuomenę, integruojiesi, tai per laiką, per kartas patapsi tikrų tikriausiu tos tautos nariu. Iš čia genetika – ne viskas, nes, svarstant iš paprastų priežasčių, jei žmonės gyventų uždaroje visuomenėje, neįsileisdami narių iš kitur, ir daugintųsi tik tarp savęs tokiu būdu, tai galiausiai išsigimtų.

    • tikras lietuvis:

      Papildau:
      pritardamas straipsnio autoriui antrinu, kad lietuviai nutauto tada, kada perėjo į kitos teritorijos bendruomenę – jei jie, net tada, kada jų gyvenamos vietovės teritoriją perimdavo iš kitų tautų teritorijų atėję kareiviai, būtų atkakliai laikęsi savo moralės, tai nebūtų nutautėję ir, gal būt, su laiku jų teritorija būtų grįžusi į Lietuvos sudėtį, bet kada gyventojai perėjo į kitą tautybę, tai lietuvių prarasta sava teritorija Lietuvai .nebegrįžo.
      Štai kodėl svarbu neleisti, kad Lietuvoje atsirastų kitakalbių anklavai, kuriuos dėl savanaudiškų paskatų priešiškos valstybės pavadina savo tautų atstovais (nors Didžiojoje Britanijoje Lietuvos “lenkų” Lenkijos lenkai nepripažįsta lenkais, pvz.), po ko jau vykdomos tų “savų” “gelbėjimo” operacijos – kas ir vyksta Ukrainoje.

    • S:

      Neišsigimtų, nes galiausiai išsivystytų nauja sveika žmonių rūšis. 😉

      • tikras lietuvis:

        Kada išsigimsta, tada nėra sveiki.

        • S:

          Palauk, tai visos daugialąsčių gyvūnų rūšys išsivystė iš mažo narių skaičiaus. Dabar, pavyzdžiui, vilkų yra tik keli šimtai, kitų žvėrių vėlgi belikę tik tūkstančiais, ne šimtais tūkstančių. Tai pagal tave visa mus supanti gyvoji gamta išsigimusi, o didžiulio skaičiaus žmonija – vienintelė normali rūšis? Man kažkodėl atrodo atvirkščiai… Žmonės ir patys išsivystė iš mažo skaičiaus protėvių, kažkada jų buvo gal tik dešimtys-šimtai, ne daugiau. Tai ką, mes visi Žemės žmonės dabar išsigimę, ar kaip vertint? Ar pats supranti, kaip nusišneki? Žmonių yra tiek daug, kad užtektų milijonui naujų rūšių atsirasti, be išsigimimų. Pasidomėk, po to čia rašinėk.

  37. jonas:

    tai tikra tiesa tai turi isidemeti kiekvienas lietuvis

  38. Prusas:

    laikas nustoti sneketi nesamones ir sakyti kad 8, 9 ir kituose amziuose iki 13 amziaus keliautojai germanai turedavo gauti leidima ieiti i musu zemes, o vat 9-10 amziuose Vykingai laisvai kursavo milziniskais kiekiais ir vos ne kasdiena kaip ir 3-6 amziuose Gotai po visa Lietuva…o tai kur buvome mes tuo laiku???????????? 😀 nu baikit karta sekti nesamoningas slavu ir germanu pasakas

  39. Prusas:

    mes ir buvome tais Vykingiais ir tais Skitais ir tais gintaro prekiautojais ir tais paciais Aisciais ir Neriais ir Gotais

  40. Atgalinis pranešimas: Dainius Razauskas. Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę? | Lituanistų sambūris

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *