P. Urbšys. Ar armėnų tautos genocidas nuskęs „Turkijos sraute“?

Povilas Urbšys | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.

Prieš šimtą metų turkų Osmanų imperijoje 1915 metais buvo brutaliai išžudyta pusantro milijono armėnų tautybės žmonių. Atrodytų, visiems turėtų būti aišku, jog tai – nusikaltimas prieš žmoniškumą, kurį galima apibūdinti vienu žodžiu genocidas, už kurį atsakinga valstybė turi prisiimti atsakomybę. Deja, tarptautinėje politikoje ne visų žmonių žudynes ,,apsimoka“ pripažinti kaip genocidą. Viskas priklauso ne nuo to, ką ir kiek išžudė, o nuo to, kas tai padarė.

Pasaulyje, kur viskas perkama ir parduodama, žmogaus gyvybė niekada nebuvo vertybė, dėl kurios būtų atsisakoma ilgalaikės materialios naudos. Naudos, kuri yra pripažįstama pagrindine žmonijos civilizacijos varomąja jėga. Todėl neatsitiktinai pusantro milijono armėnų tautybės žmonių išžudymą genocidu pripažino tik 22 pasaulio valstybės.

2005 metais Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas armėnų tautos genocidą, priėmė vieno sakinio rezoliuciją, pasmerkiančią armėnų tautos genocidą, ir paragino Turkijos Respubliką pripažinti šį istorinį faktą.

Iš 28 Europos Sąjungos valstybių, be Lietuvos, tai yra padariusios tik 10 valstybių: Belgija, Kipras, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Olandija, Lenkija, Slovakija ir Švedija.

Tarsi tuo turėtume didžiuotis, tačiau neseniai pabandžiau į visažinį Google įvesti raktinius žodžius: „Lietuvos prezidentas (-ė), premjeras ir armėnų tautos genocidas“. Deja, su tais raktiniais žodžiais neradau informacijos, kuri atskleistų paminėtų mūsų valstybės vadovų požiūrį į armėnų tautos genocidą.

Įvedus tuos pačius raktinius žodžius, tik vietoj armėnų tautos genocido įrašius Turkiją, iš karto pasirodo informacija, iš kurios sužinai, jog 2015 m. balandžio 3 d. Lietuvoje lankėsi Turkijos užsienio reikalų ministras. Šio vizito metu Lietuvos valstybės vadovai negalėjo atsidžiaugti suaktyvėjusiais dvišaliais Turkijos ir Lietuvos santykiais, o Turkijos ministras išreiškė tvirtą paramą Lietuvai siekiant narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), kuri neoficialiai vadinama turtuolių klubu. Pasak premjero, priklausydami šiam ekonomiškai brandžių ir pajėgių valstybių klubui, turėsime ilgalaikės naudos.

Praėjus kelioms dienoms šios solidžios organizacijos generalinis sekretorius informavo Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, jog vieningu EBPO tarybos atstovų nutarimu Lietuva kviečiama pradėti derybas dėl narystės šioje organizacijoje.

Žinoma, Turkijos indėlio nereikėtų sureikšminti, bet taip pat nereikėtų ir nuvertinti. Tuo labiau, kad Turkijos užsienio reikalų ministras į Lietuvą atvyko EBPO tarybos posėdžio, kuriame sprendėsi Lietuvos klausimas, išvakarėse.

Šių metų balandžio 15-ąją Europos Parlamentas savo rezoliucija pagerbė prieš 100 metų Osmanų imperijoje žuvusių pusantro milijono nekaltų armėnų atminimą ir pasiūlė šiame kontekste paskelbti „Europos genocido atminimo dieną, kad būtų dar kartą priminta visų žmonių ir tautų pasaulyje teisė į taiką ir orumą.“ Gal tai ir sutapimas, bet būtent tą dieną Seimo valdyba priėmė ilgai atidėliojamą sprendimą dėl Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Benedikto Juodkos komandiruotės į Jerevaną ir leido dalyvauti forume „Prieš genocido nusikaltimus“. Kiek man žinoma, jei ne Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas, tai Lietuvos atstovavimas šiame forume būtų apribotas tik ambasadoriaus lygmeniu.

Kai kas tai įvardys kaip Lietuvos pragmatišką požiūrį į šią geopolitiškai jautrią problemą, kuri yra siejama su mūsų valstybės ilgalaikės naudos perspektyva santykiuose su Turkija.

Tuo labiau, jog minint armėnų tautos genocido šimtmetį iš 31 pasaulio valstybės tik šešioms atstovaus jų vadovai: į Jerevaną atvyks Prancūzijos, Kipro, Rusijos, Serbijos prezidentai ir Graikijos, Sirijos, Kipro parlamentų pirmininkai. Visos kitos į šį paminėjimą delegavo žemesnio rango pareigūnus: 8 valstybės (tarp jų ir Latvija) – parlamentų vicepirmininkus, 2 valstybės (kaip ir Lietuva) – Parlamento Užsienio reikalų komitetų pirmininkus, 7 valstybės siunčia ministrus, 4 valstybės (tarp jų ir Estija) – parlamentinių draugystės grupių atstovus.

Atstovavimo lygmuo akivaizdžiai pademonstruoja pragmatišką šių pasaulio valstybių požiūrį į vieną didžiausių XX amžiaus žmonijos tragedijų. Bet, žinoma, tai yra geriau, negu visiškai ignoruoti pusantro milijono moterų, vaikų, vyrų išžudymą, net jei jis buvo įvykdytas prieš šimtą metų.

Ypatingai norėtųsi išskirti Rusijos prezidento Vladimiro Putino dalyvavimą pagerbiant armėnų tautos aukas. Be abejo, šiuo dalyvavimu jis ne tiek nori pademonstruoti palankumą Armėnijai, kiek Vakarų Europai prikišamai parodyti jos dvigubus standartus: vienus ji taiko jam dėl Ukrainos ir kitokius – Turkijai dėl armėnų genocido. Ir jam visiškai nerūpi Turkijos susierzinimas, kadangi jis žino, kad ji bus priversta nuryti šią karčią piliulę mainais už pažadėtas „Gazprom“ dujas: prieš savaitę Kremlius patikino, kad per Turkiją bus tiesiamas dujotiekis, kurio pajėgumas sieks 63 mlrd. m³ per metus. Turkijai pažadėta net 6 proc. nuolaida už šias rusiškas dujas. O Vakarams „Gazprom“ vadovas A. Mileris ultimatyviai pareiškė, kad Europa turi būti pasiruošusi pirkti jų dujas per Turkijos dujotiekį, kai tik jis bus pastatytas, arba stebėti, kaip Rusija nukreips žaliavą į Aziją.

Jei Europa neatsispirs pagundai priimti 63 mlrd. m³ rusiškų dujų per Turkijos dujotiekį, nesunku numanyti, kokią įtaką tai padarys Europos Sąjungos sankcijų politikai Rusijos atžvilgiu ir kiek jai rūpės Ukraina, per kurią rusiškos dujos nebetekės, galų gale – ar ES Parlamentas išvis dar kalbės apie Europos genocido atminimo dieną, siejamą su armėnų tautos genocidu.

O gal manote, kad pusantro milijono armėnų tautos genocido aukų nusvers 63 mlrd. m³ rusiškų dujų per „Turkijos srautą“?