Č. Iškauskas. Kam mums reikalinga suniokota Karaliaučiaus žemė? (27)

karaliaucius-1945-metai

Karaliaučius. 1945 metai

Lygiai prieš 70 metų, 1945-ųjų balandžio 6-osios, penktadienio, vidudienį prasidėjo paskutinis tūkstantmečio istoriją turėjusios Prūsijos egzistavimo etapas – jos sostinės Kionigsbergo šturmas. 81 valandą vokiečiai beviltiškai priešinosi, o Raudonoji armija barbariškai naikino šį seną prūsų miestą.

Išdegintos žemės principu

Vokiečių „Die Welt“ ta proga rašo, kad iš maždaug 5200 pabūklų, iš daugybės minosvaidžių, reaktyvinių paleidimo įrenginių „Katiuša“ buvo iššauta begalė sviedinių į 20 dar XIX a. statytų įtvirtinimų, tik ką iškastų dzotų ir apkasų, kuriuose beviltiškai gynėsi 30 tūkstančių vokiečių kareivių. Jiems neužteko nei maisto, nei šovinių, nes jau šešias savaites Kionigsbergo prieigos per Kuršo operaciją buvo apsuptos ir miestas su 130 tūkst. gyventojų buvo atskirtas nuo besitraukiančių reicho likučių.

Bet A. Hitleris nedavė leidimo kapituliuoti, taip pasmerkdamas 5 tūkst. „Volkssturm“ pulko savanorių, iš kurių 2400 iš apsupties neištrūko, ir dar apie 20 tūkst. vokiečių kareivių, kurių apie pusė taip pat liko gulėti apkasuose. O štai reicho ginkluotųjų pajėgų vadas Rytų Prūsijoje gauleiteris Erikas Kochas (beje, manoma, šis menotyrininko gyslelę turėjęs karininkas išardęs Gintaro kambarį ir ketinęs jį padovanoti fiureriui), jau anksčiau savo štabą perkėlė į Pilau uostą (sovietinį Baltijską), kuris balandžio 25 d. taip pat buvo užimtas Raudonosios armijos.

E. Kochas reikalavo, kad vermachto jėgerių bataliono vadas ir Kionigsbergo komendantas Otto Laschas nesitrauktų iš savo pozicijų. Bet šis nutarė pasiduoti Raudonajai armijai, taip išgelbėdamas tūkstančius jaunų vokiečių karių. Pagal gautą E. Kocho raportą už tariamą bailumą A. Hitlerio jis buvo pasmerktas mirties bausme, o jo šeima Berlyne suimta. Po trijų dienų O. Laschas sovietų taip pat buvo suimtas ir netrukus išsiųstas į belaisvių darbo stovyklą Vorkutoje, iš kurios grįžo tik 1955 m. Tuo tarpu E. Kochas pasitraukė į Vokietiją, nesėkmingai mėgino pabėgti į Pietų Ameriką, kol pagaliau 1949 m. anglų buvo sulaikytas Hamburge.

Ši dviejų aukštų reicho karininkų istorija rodo, kad naciai paskutinėmis dienomis visaip stengėsi gelbėti savo gyvybę. O Raudonoji armija, galėjusi apsuptą vokiečių grupuotę priversti kapituliuoti, pasirinko išdegintos žemės principą, ir per keletą dienų sunaikino apie 80 proc. viso istorinio senojo Kionigsbergo. Taip J. Stalinas atsimokėjo jį apgavusiam savo buvusiam bičiuliui A. Hitleriui. O iki tokio pat nuožmaus Berlyno šturmo buvo likusi savaitė…

Prūsija sunaikinta galutinai

Prūsijos ištrynimas iš Europos žemėlapio ir vokiečių atminties vyko dar karui nepasibaigus, rašė Vytautas Plečkaitis leidinyje „Lituanistika“ prieš šešerius metus. Apžvelgdamas garsaus britų mokslininko Christopherio Clarko iš šv. Katerinos kolegijos Kembridže 2007 m. išleistą knygą „Iron Kingdom. The Rice and fall of Prusia 1600–1947“ („Geležinė karalystė. Prūsijos iškilimas ir nuopuolis 1600–1947“; ji buvo išversta į vokiečių kalbą pavadinimu „Preussen. Aufstieg und Niedergang 1600–1947“ („Prūsijos iškilimas ir žlugimas“) ir susilaukė net šešių leidimų), V. Plečkaitis pabrėžė, kad tuomet kultūrinis ideologinis genocidas ėmė viršų virš neįkainojamo istorinio tautų palikimo. Jis priminė, kad ir 491 sąjungininkų bombonešių antpuolis 1945 m. balandžio 14 d. prieš Potsdamą neturėjo jokios karinės strateginės reikšmės, bet jo metu buvo sugriauta pusė viso miesto istorinių pastatų. O juk Potsdamas buvo ilgalaikė Prūsijos karalių rezidencija.

1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus vardas buvo pakeistas Kaliningradu, o vokiškos ir lietuviškos kilmės vietovardžiai, kurių nespėjo pakeisti naciai, buvo pervadinti į rusiškus, toliau rašė V. Plečkaitis. Per mūšius smarkiai nukentėjęs miestas galutinai pribaigtas po karo, kai buvo sugriauti istorinio paveldo likučiai. Senasis Karaliaučius tapo mirusiu miestu – savotišku miestu grotesku pokario Europoje.

1947 m. vasario 25 d. keturių sąjungininkių, okupavusių Vokietiją, atstovai Berlyne pasirašė įstatymą dėl Prūsijos valstybės (žemės) panaikinimo (Aufloesung der preussischen Staates). Pirmasis šio įstatymo straipsnis skelbė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Prūsija buvo „ilgalaikė militarizmo bei reakcijos nešėja Vokietijoje“, ir vadovaujantis ilgalaikės taikos išsaugojimo bei saugumo interesais bei siekiant atkurti demokratiniais pagrindais besiremiančią Vokietiją, „Prūsijos valstybė, jos centrinė vyriausybė ir visi jai pavaldūs valdininkai šiuo potvarkiu yra panaikinami“.
„Nuo šios dienos Prūsija priklauso istorijai“, – rašė profesorius Ch. Clarkas savo knygoje.

Iš Vokietijos atimtas regionas, kaip „vokiškojo militarizmo židinys“, buvo padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms. Šiaurinė jo dalis atiteko Rusijai, kur suformuota Kaliningrado sritis, o pietinė atiteko Lenkijai. Po to dar kartą visiškai pasikeitė etninė krašto sudėtis. Baltijos vokiečiai masiškai migravo į Vokietiją, o vietoj jų Kaliningrado sritį apgyvendino rusai. Taip bendromis Vakarų ir SSRS pastangomis buvo sužlugdyta Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje ir iki pat 1945 m. turėjo joje autonomijos statusą.

Slogi prisijungimo idėja

2011-ųjų birželį DELFI rašiau, kad pirmas mano įspūdis apie Kaliningrado (Karaliaučiaus) žemę buvo slegiantis. Sovietinės armijos rezervistus iš Pabradės pratyboms išvežė į šiuos dyklaukius, kurie nuo karo nebuvo matę artojo plūgo, o poligonuose žiojėjo sviedinių išraustos duobės, sugriuvę apkasai, kur ne kur išsimėtę kaimeliai priminė Rusijos baudžiavos laikų provinciją. „Buvo pažliugęs kovas, miegojome palapinėse ant šlapių šakų, mažos „buržuikos“ nepajėgdavo išdžiovinti peršlapusių autkojų, rytą reikdavo gilinti įšalusią apkasų žemę, o kartą pakraupę stebėjome, kaip dumblinoje gilioje baloje skęsta rusiškas tankas su lietuvio karininko vadovaujamu ekipažu… Jam niekas negalėjo ir net nesirengė padėti.“

Ir šitą nusiaubtą žemę kažkada norėta prijungti prie Lietuvos? O ketinimų būta. Jaunas istorikas Marius Ėmužis prieš pusantrų metų „Naujajame židinyje – Aiduose“ analizavo šio sumanymo istoriją, teigdamas, kad vieni keikia Lietuvos komunistus, neva atsisakiusius prisijungti didelę dalį Rytprūsių – juk dabar Lietuva turėtų nemažą pramoninį regioną, dar vieną neužšąlantį uostą Baltijos jūroje, būtų galima rimčiau įteisinti Mažosios Lietuvos palikimą. Kiti gi porina apie tautines problemas, kurios grėstų Lietuvai atgavus nepriklausomybę: turėtume lietuvišką Padnestrės, Abchazijos arba Krymo variantą. Pastarosios grėsmės ypač išryškėja šiandien.

Mokslininkas primena, kad Antanas Sniečkus, susitikęs su dailininkais 1973 m. savo gimtadienio proga pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį jis kalbėjęs su Josifu Stalinu apie Vilnių, ir pastarasis neva raginęs stiprinti Vilniuje lietuviškas organizacijas. O 1944 m. vasario 27 d. dienoraščio įraše tuometinis A. Sniečkaus padėjėjas Romas Šarmaitis užrašė, kad niekas neabejoja, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. R. Šarmaitis rašo, kad Viačeslavas Molotovas iškėlė klausimą tuo metu dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams dėl vakarinių Lietuvos sienų. Gi lietuviai nesnaudę ir sudarę šiam klausimui nagrinėti skirtą komisiją, kuri turėjusi nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Pagal paruoštą pasiūlymą, kuriam pritarė ir sovietinės Lietuvos valdžia, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena turėjo puslankiu priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus, kuris, komisijos supratimu, pats turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas.

Pagrindinis komisijos argumentas buvo Rytų Prūsijos vietovardžių lietuviškumas. Komisija net nekėlė klausimo apie Rytprūsių šiaurinės dalies žemių lietuviškumą, nes buvo neabejotina, kad tai baltų kraštas. Tačiau karas dar buvo nebaigtas, o Karaliaučiaus statusą lėmė 1945-ųjų vasarą įvykusi Potsdamo konferencija, kurioje J. Stalinas dar nebuvo užtikrintas, ar gaus du neužšąlančius uostus Baltijos jūroje – Mėmelį ir Kionigsbergą. Paskui krašto prijungimas prie Lietuvos, jam tapus karine apygarda ir uždrausta pasienio zona, tapo neaktualus, o A. Sniečkaus komunistai, nuolat prižiūrimi J. Stalino parankinių ir barami už „nacionalizmo apraiškas“, nedrįso apie tai priminti.

Krašto statusas „pakibęs ore“

Pernai rugpjūtį rašėme, kad Karaliaučiaus statuso klausimas „pakibęs ore“. Politologas Raimundas Lopata savo 2003 m. tyrime, paskelbtame žurnale „Politologija“, „Potsdamo šleifas – Kaliningrado galvosūkio raktas?“ abejoja, ar šios konferencijos nutarimai šiandien turi juridinę galią. Ypač analitiškai savo magistrės darbe šią problemą nagrinėjusi Riomerio universiteto doktorantė Aliona Gaidarovič teigė, kad „Potsdamo konferencijoje Kaliningrado sritis buvo priskirta laikinam Sovietų Sąjungos administravimui iki būsimo taikos sureguliavimo (iki „artimiausiu metu“ numatytos surengti tarptautinės konferencijos – Č.I.), tad juridinė krašto priklausomybė Rusijos Federacijai yra negalutinė ir terminuota“.

Nors, kaip pastebi A. Gaidarovič, valstybės sąjungininkės galutinės taikos konferencijos neplanavo atidėti neapibrėžtam laikui, jos kaip tik buvo suinteresuotos ją surengti artimiausiu laiku, tačiau prasidėjęs Šaltasis karas ir pakibusi geležinė uždanga šiuos teritorinius klausimus atidėjo beveik penkiems dešimtmečiams. O tuo metu jau nuvirto Berlyno siena, susijungė Vokietijos, braškėjo visa sovietinė imperija, Baltijos šalys paskelbė nepriklausomybę. Tarptautinis teisinis pagrindas neterminuotam krašto valdymui Maskvai taip ir nebuvo suteiktas. 1975 m. pasirašytas Helsinkio Baigiamasis aktas pralaimėjo žemyne vykusiems pasikeitimams…

Tad prieš 70 metų karo nuniokotas senas baltų kraštas, jį galutinai sugriovusi sovietinė sistema, naujosios Rusijos bandymai reanimuoti jo ūkį, prikišant čia daugybę karinės, pačios moderniausios ginkluotės, nepadarė Karaliaučiaus anklavo patraukliu regionu. Dabar jis dar labiau tampa agresyviu Rusijos placdarmu, nešančiu grėsmę Lietuvai ir kitoms Europos šalims.

Ar tebesvajojame tokį kraštą prisijungti? Nebent tam, kad čia neliktų visai Europai grasinančios jėgos.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Lamatas:

    Kol šį žemė negryš į save, tol nebūs čia ramybės mūms visiems. Todėl dirbti verta – sunkiai , atkakliai, netgi nežinant ar teks pamatyti darbo rezultatus. Mūsų kartų darbas gali dar neduoti vaisių, bet nieko nedarymas atima iš ateities kartų net galimybę dirbti.

  2. Mažosios Lietuvos pietinės dalies, 1945 m. okupuotos Sovietų sąjungos – taip vadinamos Karaliaučiaus (Tvankstos) srities problema ir jos sprendimo galimybės

    Mūsų pagrindinis strateginis tikslas – susigrąžinti pietinę Mažosios Lietuvos dalį, 1945 m. okupuotą Sovietų sąjungos – taip vadinamą Karaliaučiaus (Tvankstos) sritį, neleidžiant, kad ją užgrobtų Lenkija, kuri irgi tam labai intensyviai ruošiasi.

    Mažosios Lietuvos pietinę dalį – taip vadinamą Karaliaučiaus (Tvankstos) sritį – ateityje, manau, pavyks sugrąžinti Lietuvai plačios autonomijos pagrindais.

    Kartu turime suvokti, kad realios mūsų galimybės nuo mūsų norų be jokių abejonių skirsis, priklausomai nuo to, kokia geopolitinė padėtis susiklostys.

    Todėl manau, kad jau dabar turime bendrauti su Karaliaučiaus srities rusų nacionalistais (ką aš bei dar kai kas ir darome) – manau, kad reikia juos įtikinti, jog jiems geriausias variantas, prasidėjus Rusijos imperijos byrėjimui, yra labai aiškiai apibrėžta plati kultūrinė (netgi ir politinė) autonomija Lietuvos Valstybės sudėtyje.

    Nes kiti variantai – įskaitant ir naują Baltijos respubliką, yra jiems nenaudingi, kadangi visais tais atvejais juos labai greitai “suvalgys” arba Lenkija, arba Vokietija, o štai Lietuva yra per silpna, kad tai padarytų.

    Mane kartais klausia – kaip mes pajėgsime susitvarkyti su šiomis savo protėvių žemėmis, šiuo metu apgyvendintomis slavų, kada jas atgausime?

    Paaiškinu – absoliuti dauguma tų “slavų” yra tie patys senųjų baltų palikuonys, tik dabar kalbantys slavų tarmėmis.

    Vadinasi būtina jiems nuosekliai ir reguliariai priminti, kas buvo tikrieji jų protėviai. Tai yra pamažu performuoti jų tautinę savimonę iš jiems primestos slaviškos į jų istorinę baltiškąją.

    Palyginimui, airių, velsiečių ir škotų absoliuti dauguma jau keli šimtmečiai kalba angliškai, bet pamėgink airį, velsietį arba škotą pavadinti anglu.

    ———————————————————————————–

    Klausimas – “Jei mes atgausime Kaliningrado kraštą, turėsime pasiimti ir gyventojus”…

    Atsakymas – Tie, kam nepatiks gyventi Lietuvos Valstybės sudėtyje, patys iškeliaus į savo įvairias istorines tėvynes ar kitas Europos šalis – sienos juk bus atviros.

    O normalius žmones – gerbiančius Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą, Lietuvos Valstybę ir jos Istoriją – mielai paliksime, tegu ir toliau ten gyvena, jei tik nori.

  3. Kemblys:

    Žygeivis:
    ,,Todėl manau, kad jau dabar turime bendrauti su Karaliaučiaus srities rusų nacionalistais (ką aš bei dar kai kas ir darome) – manau, kad reikia juos įtikinti, jog jiems geriausias variantas, prasidėjus Rusijos imperijos byrėjimui…”

    Žygeivi, nuostabiai sugebi bendrauti. Net 1976 metai, pagėręs iki ‘paršiukų žvygavimo’ (vertalas iš rusų kalbos) su ,,zastavos” (pasienio įgulos) viršininku, šliuoždavai slidėmis per tsrs-Irano valstybinę sieną. Ar sugebĖSITE tiek išgerti dabar su ,,rusų nacionalistais”?

    Beje, nepamiršk savo pažado ‘kembliui’ – žadėjai kalbosaugininko pareigas, KAI BŪSITE VALDŽIOJE.

    Žygeivis:
    ,,okupuotos Sovietų, problema, strateginis, intensyviai, autonomijos, geopolitinė, nacionalistais, variantas, kultūrinė (netgi ir politinė) autonomija, respubliką, absoliuti, reguliariai, performuoti, istorinę, normalius…”

    Žygeivis:
    ,,O normalius žmones – gerbiančius Lietuvių Kalbą… mielai paliksime…” 😀 😀

  4. Perkūno Paukštis:

    Iškauskas galėtų kažką nudirbti tarptautiniu mastu, ne vien straipsniokais su pamąstymais…

  5. Redas:

    Be abejones sitas klausimas turi buti keliamas, aisku viena kad greit niekas neatsitiks. Visokeriopai palaikau straipsnio autoriu, Karaliauciau dalis turi buti kaip ir buvo Mazosios Lietuvos dalimi.

  6. linelis:

    jis ir dirba, tik mažai kas žino – MOSADe, CŽV ir FSB…

  7. Vaitas:

    Kelionė per prūsų kraštą paliko neišdildomą įspūdį. Tada ir gimė lietuviškai prūsiškos baladės mintys:

    Prūsų žemėje lauksnos–
    Tolimų aukurų šiluma,
    Romuva, Ramintos giria,
    Tvankstėje alma Alna,

    Teka Prieglius ir Deimena,
    Herkaus Mano žygių narsa,
    Mindaugo žingsnių kaitra–
    Vėluvoj iškelta vėliava.

    Wissans pajūrio krantas–
    Mūsų prūsų kraujo auka,
    Plaka širdys – aisčių likimas,
    Ak, nerimsta baltų dvasia.

  8. Iškauskas kaip paprastai nei šiuo, nei kitais politiniais klausimais nieko naujo nepasako, nieko esmingo nekelia. Netgi nedrįsta pasakyti, kad jau liepos mėnesį bus dvieji metai, kai Lenkija supaprastintu sienos kirtimo su Kaliningradu režimu šią “suniokotos žemės” sritį jaukinasi prie savęs, turėdama be abejonės ir vieną iš tikslų, kad atitinkamu istoriniu momentu susidarius palankioms sąlygoms ją prisijungtų prie Lenkijos.
    O užmetamu klausimu,”Ar tebesvajojame tokį kraštą prisijungti?”, atkalbinėja Lietuvą nuo Mažosios Lietuvos be abejonės ne kieno nors, o Lenkijos naudai. Be to, neaišku pagal ką jis Lenkiją priskiria “karą laimėjusioms valstybėms” ir teigia, kad kaip tokiai jai atiteko “pietinė Prūsijos” dalis. Jeigu jau Lenkiją laikyti “karą laimėjusia valstybe”, tai Lietuva būdama Sovietų sąjunga juo labiau tokia yra, tačiau žemės, kaip karo grobio, negavo nė pėdos, dar daugiau po karo Lietuvai Lenkijos užgrobtos Suvalkų, Augustavo vaivadijų užgrobtos teritorijos nėra grąžintos. Tai koks iš Iškausko patriotas, jeigu tai jam nerūpi…

    • Kemblys:

      Nieko mes, lietuviai, neatgausime, kol būsime silpni. Niekas su silpnais nesiskaito. Reikia stiprinti Tautos vidines jėgas – kitos išeities nėra.
      Visi Tautos ‘žadinimai’, bandymai sutelkti bus bevaisiai, kol nesukursime Tautą vienijančios pasaulėžiūros. Prieš kuriant pasaulėžiūrą reikia švarinti lietuvių kalbą nuo svetimžodžių, kurie, kaip kalnų griūtis, užgriuvo per pastaruosius kelis dešimtmečius.

    • tampax'as:

      niekur nesimato, kad autoriuis gina Lenkiją ar gnčijasi dėl Mažosios Lietuvos prijungimo (ML tai ne tas pats kaip Karaliaučiaus sritis ar Rytų Prūsija…). O prie ko šiame straipsnyje turi būti Suvalkai ir kt. Lenkijos pasisavinti kraštai? Tai ne ta str.tema… KAŽIN kaip visada numėklina į pievas…

  9. Mane gana dažnai klausia – o kam mums reikalingas Karaliaučius?

    Atsakau – viskas suvokiama palyginant: pvz., o kam mums buvo reikalingas Vilnius, Kaunas arba Klaipėda? 🙂

    Vilnius juk irgi buvo vienu metu Вильно, o vėliau Wilno, Kaunas – Ковно, na o Klaipėda – Memel….

    P.S. Mažai kas jau atsimena, kad 19 amžiaus gale – 20 amžiaus pradžioje Vilniuje lietuvių buvo tik 7 procentai, Kaune – 3 procentai, o štai Klaipėdoje lietuvių buvo tuo metu apie 30 procentų (taigi, net 10 kartų daugiau nei Kaune, ir 4 kartus daugiau nei Vilniuje )…

    Beje, Karaliaučiuje lietuvių 20 amžiaus pradžioje irgi buvo procentiškai daugiau nei tuo metu Vilniuje. 🙂

  10. Lamatas:

    Klausymas visiems abejojantiems tikslingumu:kiek dar Lietuva turi susitraukti,prarasti savų žemių, kad jaustusi saugiai ir patogiai ? Gal iki asmeninio tavo kiemo?
    Žinoma, gan naivoka būtu dabar tikėtis kad kas nors gražins, ar pajėgsime susigrąžinti tas žemes patys. Bet kas gali paneigti kad jos negali grįžti pačios , palankiai susiklosčius aplinkybėms . Bet kad tos aplinkybės lemiamu momentu susiklostytu mums palankiai – reikia daug, atkakliai bei išmintingai dirbti. Būkime sąžiningi – nepriklausomybę taip pat atgavome daugiau susiklosčiusių aplinkybių dėka, nei kokios tai kovos išdavoje.

  11. Vaitas:

    Kaip svarbu atmintį pagrįsti istoriniais duomenimis – XIII a. Lietuvos karalystės teritorija siekė ne tik Brastą bet ir Vyslos žemupį, kur karalius Mindaugas buvo pastatęs dvi pilis. Prūsai kaip ir pietiniai kuršiai, žemgaliai, sėliai įėjo į karalystės sudėtį. Būtent Lietuvos karalystės teisinis pagrindas bei mumyse glūdintys prūsų, kuršių, žemgalių, sėlių genai yra tvirta istorinė grandis kultūrinei raiškai bei stiprybei – vienybėje su Latvija.

    • Rimgaudas:

      Per paiešką “Arnava – Pamario baltų valstybė” pamatysime, kaip ši žemė atrodė 14 tūkst. metų pr. Kr. laiku. Manyčiau, kad Prūsijos grįžimu į gyvenimą turėtų užsiimti žygeiviai, todėl išeina, kad “Žygeivio” mintys nėra tokios jau prastos. Česlovas Iškauskas pateikia nešališką dokumentikos šūsnį ir tai savaime yra geras jo darbas.

  12. Bartas:

    ” Kam mums reikalinga suniokota Karaliaučiaus žemė?” . Man ne . Bet Mažoji Lietuva yra Mūsų Žemė, Mūsų Tėvonija iki Priegliaus , ar ne taip Vytautas sakė ordino vyriausiam valkatai – “magistrui”. Dar kartą sakau: man nereikia . Reikia mano vaikaičiams , mano Lietuvai . Lietuviai , patys geriausi Pasaulio Arėjai (arijai) , išars dykvietes, išlygins kelius ir šitas Lietuviškas kraštas žydės. Privalom tuo tikėti . Tai mūsų Valia- Valio!

  13. Į tokį klausimą baltų pasaulėjautą praradusiajam galėtų būti ir toks atsakymas, Karaliaučiaus žemė reikalinga tam, kad baltų vėlės per Vėlines turėtų kur sugrįžti…

  14. Tadas:

    AR tik ne lietuvos nacijos isdaviko komentaras? Lygiai taip pat kai kurie smetonos lietuvos lyderiai savo laiku aiskino, kam Lietuviams vilniaus krastas? mano manymu.lietuva teturi viena vienintele teise – susigrazinti savo etninias zemes…… Jegu santykis tam palankus…..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *