V. Vaitkevičius. Atrandant 1918–1920 m. Lietuvos kariuomenės savanorius (5)

vykintas-vaitkevicius

Vykintas Vaitkevičius | asmeninė nuotr.

Artėjant 1918 m. vasario 16-osios šimtmečiui vienur kitur pasigirsta kalba apie kultūros ir istorijos paveldą, kuris mena Lietuvos valstybingumą, kovą už nepriklausomybę ir laisvės kovotojus. Žuvusiųjų atminimą suskubta įamžinti dar pirmosios Lietuvos Respublikos laikais; pastaraisiais metais Viliaus Kavaliausko pastangomis apie narsiausius karius, apdovanotus Vyties Kryžiumi, išleistas daugiatomis žinynas Lietuvos karžygiai (2008–2014).

Vis dėlto dauguma 1918–1920 m. savanorių atlikę karinę tarnybą sugrįžo į namus, kūrė šeimas, o ant užtarnautos, valstybės paskirtos žemės – naują gyvenimą. Su tam tikra paklaida galim pasakyti kiek vyrų anuomet išėjo ginti Tėvynės, jų vardus, pavardes, kiltį. Tačiau dar svarbiau rasti atsakymą į klausimą kokia jėga, motyvas lėmė, vertė arba skatino juos stoti ginti Tėvynės. Labai mažai žinom apie tai, kaip klostėsi savanorių gyvenimas Nepriklausomybės kovoms pasibaigus, kas jų žygius atminė, kokios vertybės buvo puoselėjamos šeimoje, kada savanoriai mirė, kur buvo palaidoti. Valstybės archyvuose saugomos Lietuvos kariuomenės savanorių bylos, sąrašai, nuotraukos, žemės planai – tik m a ž a šios istorijos šaltinių dalis iš XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės.

Praėjusią savaitę Pumpėnuose, pusiaukelėje tarp Panevėžio ir Pasvalio, susirinkę vietos bendruomenės nariai ir jų svečiai tarėsi, kaip įamžinti iš Pumpėnų valsčiaus kilusių, šiame krašte gyvenusių savanorių atminimą, kaip bendradarbiauti ir rinkti žinias apie jų gyvenimą. Nuoširdus, jaukus vakaras paliko gilų įspūdį – kartu su Laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio nariais, kultūros ir švietimo darbuotojais, rajono savivaldos atstovais susitikime dalyvavo dešimtis 1918–1920 m. Lietuvos kariuomenės savanorių vaikų, vaikaičių.

Dar ir dar kartą įsitikinau, kad daugelyje šeimų saugoma po kruopelę išbarstyta brangiausia mūsų tautos, valstybingumo ir jo kūrėjų istorija. Vienur ši istorija atmenama, pasakojama, kitur užrašyta, saugoma kaip nuotrauka. Antai, Petras Jasiūnas iš Talkonių į susitikimą atnešė seną magnetofono juostą, kurioje 1971 m. buvo suskubta įrašyti jo tėvelio Petro Jasiūno (1895–1971), 1919 m. kovojusio Joniškėlio partizanų būrio (Mirties batalionio) gretose, prisiminimus!

Nors 1928 m. P. Jasiūnas už narsą buvo apdovanotas Vyties Kryžiaus ordinu, o 1930 m. – Vytauto Didžiojo medaliu su kardais, tačiau Savanorių komisija, motyvuodama pernelyg trumpu P. Jasiūno karinės tarnybos laikotarpiu, kūrėjo-savanorio vardo jam suteikė (palyginimui, gen. Stasiui Raštikiui kūrėjo-savanorio vardas po daugkartinių prašymų buvo suteiktas viename iš paskutinių Savanorių komisijos posėdžių 1940 m. pavasarį).

Šiandien šie ir daugelis kitų ginčų dėl Lietuvos kariuomenės savanorių tarnybos laiko, jų statuso nutolo ir, esu įsitikinęs, nebeturi didesnės reikšmės. Svarbiausia mums s u s i t e l k t i, bendromis jėgomis surinkti žinias apie 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvius, skelbti karių vardus ir pavardes, priminti jų žygius, o pasitinkant valstybės atkūrimo šimtmetį – deramai įamžinti atminimą ten, kur jie gimė, užaugo, kovojo ir vėliau kūrė gyvenimą laisvoje Lietuvoje.

Nuotraukos

„1921 VII 2. Žasliai, arti fronto“ skelbia užrašas ant nuotraukos, kurioje – Lietuvos kariuomenės savanoris Antanas Matuzevičius, kilęs iš Papiškių k., Pušaloto vls. Jam buvo paskirta išparceliuoto Lavėnų dvaro, Pumpėnų vls., žemė. Nuotrauką saugo Vilmos ir Donato Matuzevičių šeima.

„1921 VII 2. Žasliai, arti fronto“ skelbia užrašas ant nuotraukos, kurioje – Lietuvos kariuomenės savanoris Antanas Matuzevičius, kilęs iš Papiškių k., Pušaloto vls. Jam buvo paskirta išparceliuoto Lavėnų dvaro, Pumpėnų vls., žemė. Nuotrauką saugo Vilmos ir Donato Matuzevičių šeima.

Lietuvos kariuomenės savanorio Antano Aleknavičiaus (Aleknos), Nepriklausomybės kovoms pasibaigus gyvenusio Kerbušių vs., Pumpėnų vls., ir Angelikos Vyšniauskaitės vestuvės. Ant jaunojo švarko – Lietuvos Nepriklausomybės medalis. Nuotrauką saugo Anelė Aleknavičiūtė-Aleksandravičienė.

Lietuvos kariuomenės savanorio Antano Aleknavičiaus (Aleknos), Nepriklausomybės kovoms pasibaigus gyvenusio Kerbušių vs., Pumpėnų vls., ir Angelikos Vyšniauskaitės vestuvės. Ant jaunojo švarko – Lietuvos Nepriklausomybės medalis. Nuotrauką saugo Anelė Aleknavičiūtė-Aleksandravičienė.

Tautinio atgimimo ir Lietuvos valstybės kūrėjų Vileišių giminės atstovas, savanoris Jonas Vileišis, kilęs iš Banionių k., Pumpėnų vls. XX a. antroje pusėje darytą nuotrauką saugo Antanas Vileišis.

Tautinio atgimimo ir Lietuvos valstybės kūrėjų Vileišių giminės atstovas, savanoris Jonas Vileišis, kilęs iš Banionių k., Pumpėnų vls. XX a. antroje pusėje darytą nuotrauką saugo Antanas Vileišis.

Kriklinų kaimo kapinėse, Pasvalio r., ilsisi du kartus savanoriškai į Lietuvos kariuomenę įstojusio Mikalojaus (Miko) Grabausko (1899–1981), palaikai. Po to, kai 1920 m. sausio 16 d. M. Grabauskas dėl silpnos sveikatos buvo atleistas iš karinės tarnybos, antrą kartą jis savanoriu tapo 1920 m. spalio 13 d., t.y. praėjus kelioms dienoms po to, kai Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį ir okupavo Vilnių. Algimanto Stalilionio nuotrauka.

Kriklinų kaimo kapinėse, Pasvalio r., ilsisi du kartus savanoriškai į Lietuvos kariuomenę įstojusio Mikalojaus (Miko) Grabausko (1899–1981), palaikai. Po to, kai 1920 m. sausio 16 d. M. Grabauskas dėl silpnos sveikatos buvo atleistas iš karinės tarnybos, antrą kartą jis savanoriu tapo 1920 m. spalio 13 d., t.y. praėjus kelioms dienoms po to, kai Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį ir okupavo Vilnių. Algimanto Stalilionio nuotrauka.

1929 m. rugpjūčio 19 d. Savanorių komisijai adresuotas Lietuvos kariuomenės savanorio Mikalojaus (Miko) Grabausko, Nepriklausomybės kovoms pasibaigus apsigyvenusio Moliūnų k., Pumpėnų vls., prašymas pripažinti jį kūrėju savanoriu. Saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve, f. 930, ap. 4, b. 1194, l. 72.

1929 m. rugpjūčio 19 d. Savanorių komisijai adresuotas Lietuvos kariuomenės savanorio Mikalojaus (Miko) Grabausko, Nepriklausomybės kovoms pasibaigus apsigyvenusio Moliūnų k., Pumpėnų vls., prašymas pripažinti jį kūrėju savanoriu. Saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve, f. 930, ap. 4, b. 1194, l. 72.

Lietuvos kariuomenės savanorio Juozo Mickūno (1901–1998), kilusio iš Banionių k., Pumpėnų vls., laidotuvės Jungtinėse Amerikos valstijose. Prie karsto stovi sūnūs prof. Algis Mickūnas ir Juozas Mickūnas. Nuotrauką saugo Janina Stašytė.

Lietuvos kariuomenės savanorio Juozo Mickūno (1901–1998), kilusio iš Banionių k., Pumpėnų vls., laidotuvės Jungtinėse Amerikos valstijose. Prie karsto stovi sūnūs prof. Algis Mickūnas ir Juozas Mickūnas. Nuotrauką saugo Janina Stašytė.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *