P. Gylys. Kaip Arūnas Valinskas milijono nepaėmė (4)

Povilas Gylys | Alkas.lt nuotr.

Povilas Gylys | Alkas.lt nuotr.

Korupcijos Lietuvoje nėra. Tai turėčiau tvirtinti, jeigu vadovaučiausi grynai asmenine patirtimi. Štai jau daugiau nei du metus vėl esu Seime, bet niekas pinigų ar paslaugų už kokį nors politinį veiksmą nesiūlė.

Tačiau, kai stebi viešąją erdvę, vaizdelis visai kitoks – korupcijos, t.y. valdžios gedimo, puvimo požymių matai gausybę. Teisėsaugos neteisingumas, landsbergių, bradauskų, mazuronių nepotizmas, kaip vėžys paplitusi biuropatologija (viešųjų interesų, kaip priedangos naudojimas privatiems interesams įgyvendinti), kyšininkavimas ar kyšio prievartavimas, favoritizmas yra jei ne masiniai, tai smarkiai paplitę ir viešoje erdvėje gerai matomi reiškiniai. Atsainus reagavimas į juos taip pat yra sistemos korumpuotumo požymis.

Nenorą reaguoti į korupciją, į puvėsius arba, kitaip sakant, apie silpną visuomenės savisaugos instinktą liudija kad ir man po ranka beveik atsitiktinai pakliuvęs buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko interviu intriguojančiu pavadinimu – „Lietuvoje pareigūnų galvos lekia ne už penkiaženkles sumas“, likimas.

Tai įdomus buvusio politiko pokalbis su žurnalistu. Ypač įdomi yra interviu pabaiga. Joje A. Valinskas, ne vienas iš trijų, kaip jis mėgdavo sakyti, o vienas iš dviejų aukščiausių valstybės pareigūnų, kalba apie verslo bandymus įtakoti politinius procesus mūsų šalyje – pareigūnų paskyrimus, atleidimus ir pan. – jo dalyvavimo politikoje laikais. Jis prisimena epizodą santykiuose su medienos perdirbėjų magnatais, konkrečiai Sigitu Paulausku, kurie siekė buvusio generalinio urėdo Benjamino Sakalausko atstatydinimo, mainais už paramą A. Valinsko vadovaujamai jaunai politinei jėgai – Tautos prisikėlimo partijai. Tos paramos suma turėjo siekti, buvusio politiko žodžiais tariant, didesnę nei penkių ženklų sumą. O minimaliai didesnė suma būtų su šešiais nuliais. Vadinasi milijoninė.

A.Valinskas pasielgė garbingai ir į sandėrį nesivėlė. Nei jis, nei jo partijos deleguotas aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas veiksmų prieš B. Sakalauską nesiėmė. Todėl jis tuo metu išsilaikė savo poste. Nepaisant to, kad jo pasitraukimu, kaip A. Valinskas sako, buvo suinteresuotas dar vienas asmuo – prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas. Pastarasis, ekspolitiko nuomone, atstovavo medienos perdirbėjų interesams. O tie interesai yra privatūs, ne viešieji.

Ekspolitiko manymu, po kurio laiko negarbingai pasielgė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, kuris, likus kelioms dienoms iki savo pasitraukimo iš ministro posto, atleido generalinį urėdą.

Nepažįstu B. Sakalausko, nesiruošiu jam advokatauti, tačiau viešas buvusio Seimo pirmininko pasisakymas verčia viešai užduoti keletą klausimų politikams, ypač politikos bosams, teisėsaugai ir plačiajai visuomenei.

Pirmiausia, kodėl nebuvo deramos reakcijos į šį ekspolitiko atvirą pasisakymą? Juk jame išviešinamas konkretus korupcinis privačių struktūrų veiksmas – už didelius pinigus pašalinti iš posto aukštą valstybės pareigūną. Galimai už tai, kad gynė viešąjį interesą miškininkystėje nuo medienos perdirbimo sferoje veikiančių privatininkų.

Antra, koks buvo tikrasis prezidentės patarėjo N. Udrėno vaidmuo šioje istorijoje? Jeigu A. Valinsko prielaidos yra teisingos, patarėjas galimai buvo įsivėlęs į korupcinį voratinklį. Gal dėl tos priežasties patarėjas turėjo palikti savo postą prezidentūroje?

Trečia. Kokios buvo tikrosios generalinio urėdo B. Sakalausko atleidimo priežastys? Tuo klausimu dar kartą turi pasisakyti eksministras V. Mazuronis. Bent jau tam, kad nebūtų įtartas, jog jis gavo A. Valinsko nepriimtą šešiaženklę sumą.

Ir pagaliau, ketvirta, ar ir dabar medienos perdirbimo magnatai bando neteisėtai paveikti politinių sprendimų priėmimą? Pavyzdžiui, siekdami jiems palankių pataisų Miškų įstatyme. Esu įsijungęs į šio projekto svarstymą ir matau galimus tokio neteisėto poveikio įstatymų leidybai požymius.

Tačiau Teisės ir teisėtvarkos komitetas su Juliumi Sabatausku priešakyje bei Vitalijaus Gailiaus vadovaujama Antikorupcijos komisija to nemato. Bent kol kas. Nors šį kartą ir Prezidentūra, ir Konkurencijos Taryba, ir STT skambina pavojaus varpais. Palauksim, pamatysim ar Seimas girdi tuos varpus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *