A. Patackas, A. Sabaliauskas. Dar du nauji Galindų slėpiniai (nuotraukos) (18)

A.Patackas-Galindiana-Alkas.lt-J.Vaikuno-nuotr

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas:

Jau buvo rašyta [1], kad Galisijos (Ispanijos šiaurės-vakarų krašto) hidronimikoje aptinkami galindiški-baltiški pėdsakai. Tai glumina, nes galindai atsirado Galisijoje geriausiu atveju tik VII-VIII a. Kaip žinia, hidronimai yra labiausiai archajiški iš visų vietovardžių, ir paprastai atkilėlių įnašas į naujai atrasto ir apgyvento krašto hidronimiką būna negausus arba išvis jo nebūna, o jeigu ir būna, tai atkilėliai juos taria iškraipytai arba verčia į savo kalbą.

Štai keletas galisiškų vandenvardžių:

Rio Miño (tariasi Minjo – didžiausia Galisijos upė), Rio Neira, Rio Nova (Navia), Rio Mera (Mero), Rio Iso, Rio Sil, Rio Sor ir netgi Rio Ula (Ulla)…

Palyginkime su lietuviškais (baltiškais) vandenvardžiais – Minija (Min-upė, Minia, Minė – visos Žemaitijoj), Neris, Nova prie Griškabūdžio (Nava – ežeras Aukštaitijoj), Mera prie Švenčionių (Merkys), Bonė, Bonalė prie Kartenos (gal ir Venta), Jiesia (Isė prie Karklininkų, Įs-upis prie Joniškio, Aisė prie Veiviržėnų), Sil-upis prie Krekenavos (Sėl-iupys prie Daugailių), Sor-upis prie Lukšių, Saria prie Švenčionių, Ūla… Ir tai vien iš dabartinės Lietuvos duomenų, iš A. Vanago „Lietuvių hidronimų etimologinio žodyno“, o kur dar prūsiška-galindiška medžiaga?

Kaip įspėti šį netikėtumą?

Pažvelkime į Galisijos hidronimų žemėlapį. Galisijos centrinėje dalyje yra tarpupis, iš kurio vienos upės teka į Biskajos įlanką, kitos į Atlanto vandenyną. Pačiame viduryje yra sritis, kur gausiausia galindiškų-balltiškų hidronimų. Įsivaizduokime situaciją VII-VIII a. Atkilėliai galindai (tikriausiai ėję kartu su gotais) randa kraštą, panašų į jų gimtinę. Dalis karingesniųjų keliauja kartu su gotais tolyn, o dalis prisimena savo taikią praeitį ir pasilieka. Palei pakrantę gyvena kitas etnosas, užsiimantis jūros žvejyba, (vargu ar galindai mokėjo žvejoti jūroje), gi centrinę Galisijos dalį užima nepraeinama giria, kuri tačiau galindų negąsdina – tai jiems įprasta terpė, nuo gimtosios tesiskirianti tik tuo, kad kalnuota. Ten jie ir patraukia, įsigyvena,  ir, natūralu, pavadina upes savo vardais. Šitai reikia įrodyti.

rio-isoGalisiški ir galindiški hidronimai

Galisiškai Galindiškai  – lietuviškai

Rio Asma – Asma (upė Priegliaus deltoje)
Rio Balsa – Balsė
Rio Govia – Govija
Rio Iso – Isė, (upė Priegliaus deltoje), Įs-upis,
Rio Lamas – Loma
Rio Landro – Lendrė
Rio Lima – Lima
Rio Loña – Lėnas (ežeras)
Rio Louro – Lur-upė (upė Priegliaus deltoje)l
Rio Mauro – Maura (upė Priegliaus deltoje)
Rio Mero – Mera
Rio Miño – Minija, Min-upė
Rio Navia – Nova, Nava (ežeras)
Rio Neda – Nida, Neida
Rio Ouro – Aura (Upė Priegliaus deltoje)
Rio Saria – Saria, Sor-upis, Ser-upė
Rio Sil – Sil-upis, Sėl-upis
Rio Tambre – Timbra ( upė Priegliaus deltoje)
Rio Ula – Ūla
Rio Umija – Umėja (upė Priegliaus deltoje)

Kaip matyti, mažiausiai septynios upės yra iš Prūsijos-Galindijos. Beveik pažodžiui sutampa mažiausiai 13-14 upių pavadinimai.Visų ar beveik visų upių pavadinimai tikriausiai surišti su vandeniu, tekėjimu – čia jau reiktų specialistų pagalbos. Pvz., Maura – maurais apžėlusi, todėl lėtai tekanti.

Keltų (?) upės Galisijoje

Dažniausiai Galisijos senbuviais-autochtonais laikomi keltai. Kaip teigia Keltų šalininkai, daug Galisijos upių išsaugojo senas Keltų ar visai Indoeuropai būdingas šaknis.

Ambía (Ambia, 949 m.): intakas į Arnoia. Keltiškai ambe- „upės“ [84].
Chonia: intakas į Tambre upę. Keltai riša su klowni- „pievoje“.
Deva (Deva 961 m. ): Bent du Galisijos upių vadinami Deva – abu intakai į Minho: pirmieji teka Arbo ir A Caniza savivaldybių, antra per Pontedeva (pažodžiui „tiltas-per- Deva“). Keltai riša su Dewa „deivė“. Taip pat yra mažas kaimas vadinamas Deva i Cervantes, taip pat su upėmis Deva Astūrijojes, upe Dee, Didžiojoje Britanijoje, senovės Deva.
Dubra (Dubria, 1110 m.): Tambre upės intakas. Keltai riša su (iš Proto-Celtic ) dubrā – „tamsiai“, kuris išsivystė semantiškai į materialinę “vandens” kelių kalbą. Dubra („Dubra slėnis“) gauna savo pavadinimą nuo šios upės. Palyginti su Asturias Gera ir upėmis) Douvres Prancūzijoje ir Dover Anglijoje.
Landro: upė, kuri teka per Viveiro miestą į Biskajos įlanką. Keltai kildina iš Kal- lygumos upė, arba Land atvira žemė (slėnis).
Limia: Keltai kildina iš līmā– „potvynis“, iš užtvindytos vietovės upių. Anksčiau tai sudarė didelį pelkėta plotą šalia upių šaltinių.
Mandeo (Mandeum, 803 m.): Keltai kildina – tikriausiai iš mandus – ponis.
Mendo (Minuete, 964 m.): Upė, kuri teka per Betanzos miestą į jūrą, kartu su didesne upe Mandeo. Keltai riša su menwo– „maža, labai maža“, t. y. „maža upė“.
Miño arba Minho: Didžiausia upė Galicijoje. Keltai riša su mīno– „švelnus, minkštas“. Plg. su senąja airių kalba, kur „min“ reiškia tą patį
Nanton upė, Tambre intakas. Keltai riša su nanto– „upelis, slėnis“ (Nantoni, 955 m.).
Navia: Didelė upė, kuri žymėjo Galicijos ir Asturijos sieną pirmaisiais mūsų eros amžiais. Keltai riša su nāwiā- „valtis (vaza, dubuo)“. Plg. Ispanijos Nava „slėnis tarp kalnų“.
Samo: Tambre intakas. Keltai riša su sāmo– „ramus, lengvai malonus“. Plg Vidurio Airijos „Sam“.
Tambre: senovės Tamaris. Keltai riša su tamo– „tamsiai“, tad „tamsi upė“. Plg Britų upes Tamara (senovės Tamarus), Thames (Tamesis) ir Tamius. Dar dvi Galisijos upės turi panašius vardus: Tâmega (Tamice, 982 m.): Douro intakas; ir Támoga arba Támboga (Tâmega, 934 m.): Mino intakas.
Rio de Perros (Vernesga, 1078 m.), Mino sub-intakas. Keltai riša su wernes- „alksnis, alksnio medis“.

Matome, kad tariamai keltiškas variantas stipriai pralaimi galindiškajam – beveik nėra sutampančių su galisiškais – galindiškais hidronimais, o patys upių pavadinimai sunkiai pritempiami prie ryšio su vandeniu, tekėjimu.

Taigi, galime laikyti kalbinę dalį įrodyta. Dabar dar apie vieną slėpinių. Dabartiniai Galisijos Galindijos gyventojai tą kraštą vadina RIBEIRA SACRA. Atrodo, kad tas kraštas buvo identiškas Lietuvos Galindijai: būta ir šventų ąžuolynų, piliakalnių, netgi sengirė. Žodžiu viskas, kaip Lietuvos ikikristinėje Galindijoje.

Algimantas Sabaliauskas:

Šių metų kovo 18 d. į Ispaniją turėjome skristi trise: Algirdas Patackas ir du jo padėjėjai. Gaila, bet dėl objektyvių priežasčių pagrindinis kelionės įkvėpėjas ir rengėjas, „Galindianos“  [1] autorius A. Patackas vykti negalėjo. Kelionės tikslai buvo trys:

1) Kovo 19 – 23 dienomis Santjago de Kompostela mieste vykusiame III tarptautiniame kongrese „Congreso de Acogida Cristiana y Nueva Evangelizacion en el Camino de Santiago“ perskaityti A. Patacko pranešimą apie istorinį baltų ryšį su galisiečiais per Galindus ir pristatyti į ispanų kalbą išverstą A.Patacko knygą „Galindiana“.

2) Apsilankyti Galisijos upių baltiškais vardais Miño (tarti „minjo“, liet. atitikmuo – Minija (Minia, Minupė, Minė – A. Patackas „Galindiana“), beje, pagrindinė, didžiausia Galisijos upė) ir Sil (liet. atitikmuo – Silupis, Sėlupis – A. Patackas „Galindiana“) santakos baseine, kuris vadinasi labai įdomiai: Ribeira (lietuviškai reikštų upės „ribas“, krantus) Sacra (šventa). Sutikit, intriguoja – lietuviški upių pavadinimai Ispanijos šiaurės vakaruose, o jų susiliejimo vieta vadinama „Šventomis Pakrantėmis“.

3) Pereiti pėsčiomis bent kelis etapus šv. Jokūbo keliu, kurį pagal A. Patacko iškeltą hipotezę smarkiai numynė mūsų protėviai galindai dar tada, kai jis nesivadino šv. Jokūbo (Santjago) vardu.

Dar turėjau savo mažą tikslą – senu lietuvišku papročiu pavasario lygiadienį (per senąsias Velykas) Saulei tekant išsimaudyti iš rytų tekančioje Galisijos upėje. Išsirinkau upę mielu lietuviui vardu Ulla. Išsimaudžiau. Saulei tekant.

DSC_0605

Rio Ulla prieš pat saulėtekį | A. Sabaliausko nuotr.

DSC_0634

Lietuviui mielas užrašas Ispanijoje | A. Sabaliausko nuotr.

Vanduo gerokai šiltesnis negu Kaune Santakoj tokiu metu. Beje, gal kas prisijungtų? Jau kelinti metai per pavasario lygiadienį Saulei tekant maudausi Nemuno ir Neries santakoje. Vienas…

Čia nerašysiu apie Kongresą, apie patį miestą Santjagą de Kompastela. Man įdomiausias buvo antras tikslas – Ribeira Sacra. Buvau užkrėstas A. Patacko nuojauta, kad tas vietovės šventumas („sacra“), ko gero, yra artimas mums – baltams…

Įdomybės prasidėjo tik atvykus į kaimą, senoje ūkininko sodyboje įrengtą viešbutuką kuris vadinasi „Casa dos Muros“ (iš galisų k. išvertus – „Namo sienos“, mūras). Šeimininkas ryžtingai patvirtino, kad jo viešbutis tikrai yra Ribeira Sacra teritorijoje.

DSC_0764a

Viešbutukas „Casa dos Muros“ mūro sienos | A. Sabaliausko nuotr.

Paklausiau, ką reiškia pavadinimas, kodėl taip vadinama šita vietovė. Šeimininkas nedvejodamas atsakė: todėl, kad labai daug vienuolynų nuo XII amžiaus pristatyta Miño (vietiniai taria „Minjo“) ir Sil upių šlaituose ir netoli jų. Todėl „pakrantės“ yra „šventos“. Kiek palaukęs pridūrė, kad yra dar viena teorija… kažkada, labai seniai šita vietovė lotyniškai vadinta Rivoyra sacrata (galisiečiai taria „Ribojra sakrata”). Išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia „Šventas Ąžuolynas“. Nuščiuvau… O jis dėsto toliau:

– Druidai (pagoniški keltų žyniai) čia užsiiminėjo savo burtais, garbino ąžuolus. Miškai čia buvo šventi. Dar yra likęs tūkstantmečio miško gabalėlis. Ne per seniausiai nupjovė tame miške vėjo nulaužtą kaštoną, tai ant kelmo sutilpo dvylika vyrų…

Klausiu, ar dabar dar ąžuolų čia auga? O tas juokiasi:

– Negi nematėt važiuodami – pilna visur! Ąžuolas – pagrindinis mūsų medis, antras – kaštonas (galisiškai – „castanio“).

Kadangi čia važiuodamas žiūrėjau labiau į navigaciją, nepastebėjau… Vėliau nufotografavau. Va, kaip atrodo „pilna ąžuolų“:

DSC_0765a

Ąžuolai auga visur | A. Sabaliausko nuotr.

Jų Ribeiroj Sakroj auga daug ir visur. Tyliai sau galvoju: koks save gerbiantis druidas įrenginėtų šventyklas baltiškais vardais pavadintų upių santakoje? Tarp MINIJOS ir SILUPIO. Ir atsakau: – Joks! Čia vieta baltų, o ne keltų žyniams. Ir taškas. Patackas teisus – galindai čia ne tik upių bet ir Švento Ąžuolyno vardą paliko. Viduje iš nekantrumo man viskas net verda, bet A. Patackui dar neskambinu. Reikia kito šaltinio patvirtinimo, kad žinia būtų tikra. Išsiklausinėju, kur čia artimiausias etnografinis muziejus ir kitą dieną ryte jau laukiu prie vartų, kada atidarys.

Tą dieną buvau pirmas lankytojas. Muziejaus darbuotoja patvirtina jau tiksliai, su datomis:

– Kiek žinoma, pirmą kartą ši vietovė pavadinta „Ribeira sacra“ 1124 m. vietos vienuolio laiške popiežiui. Iki tol ji vadinta „Rivoyra sacrata“ – „Šventas ąžuolynas”.

Ir toliau vėl pasakoja apie keltus:

– Čia, muziejaus teritorijoje, yra senovinė keltų gyvenvietė (Castro – taip čia jos vadinamos). Galėsit apžiūrėti. Einu žiūrėt ir už kalvelės pamatau – piliakalnis!!! Tokių Lietuvoje šimtai ir tūkstančiai. Galindų ir tik jų darbas! Štai keletas piliakalnio nuotraukų:

DSC_0862a

Castro – piliakalnis | A.Sabaliausko nuotr.

DSC_0869a

Piliakalnio šlaitai | A.Sabaliausko nuotr.

DSC_0868a

Piliakalnio šlaitai | A.Sabaliausko nuotr.

Apačioj matosi rio Miño. Muziejaus darbuotoja sakė, kad tokių piliakalnių aplinkui keli šimtai ir pastatyti taip, kad vienas kitą matytų ir sutartiniais ženklais galėtų perduoti žinias. Pas mus ar ne tas pats?

DSC_0878a

Vaizdas nuo piliakalnio – apačioj rio Miño – Minija | A. Sabaliausko nuotr.

Dar vienas dalykas. Liaudies muzikos instrumentai. Pagrindinis galisiečių muzikos instrumentas – toks pats, kaip mūsų Labanoro dūda – dūdmaišis. Visi žinome, kaip atrodo. O štai kiti trys galisiečių liaudies senoviniai muzikos instrumentai (žr. nuotraukas).

DSC_0699

Birbynė – mūsų ir galisiečių muzikos instrumentas. Fotografuota Pobo Galego muziejuje| A.Sabaliausko nuotr.

DSC_0694a

Dambrelis – mūsų ir galisiečių muzikos instrumentas. Fotografuota Pobo Galego muziejuje | A. Sabaliausko nuotr.

DSC_0696a

Tarškynė – mūsų ir galisiečių muzikos instrumentas. Fotografuota Pobo Galego muziejuje | A. Sabaliausko nuotr.

DSC_0724a

Verpstė – Raštai ir pavardė panašūs į lietuviškus | A. sabaliausko nuotr.

Kiekvienas kiek susipažinęs su mūsų liaudies instrumentais, pažvelgęs į šitas nuotraukas, nedvejodamas įvardintų: lietuvių liaudies instrumentai – dambrelis, tarškynė, birbynė. Atsitiktinumas? Gal ir ne.

Apie puošybos raštus (medis, audiniai, statiniai) nesiplėsiu, bet negaliu čia neparodyti Galisiečių verpstės (fotografuota Pobo Galego muziejuje). Maža to, kad raštai labai jau artimi mūsiškiams, tai dar ir išraižytas savininkės vardas ir pavardė skamba labai jau suprantamai kiekvienam lietuviui: Dolores BRAGANA.

Galisiečių vardų ir pavardžių tyrimas ir palyginimas su baltiškais, manau, galėtų atskleisti dar vieną mūsų ir galisiečių bendrystės įrodymą.

paskutinis-a.patacko-ranka-rasytas-tekstas-a.sabaliausko-nuotr

Paskutiniai A. Patacko ranka rašyti žodžiai – korektūros šiam straipsniui | A. Sabaliausko nuotr.

Algirdas Patackas:

Ką reiškia, jei ši hipotezė pasitvirtintų? Tai reiškia, kad toli Vakaruose, Galisijos centre, turime galindišką-baltišką enklavą, kalbinę ir kitokią erdvę, apie kurią nežinota, nes nebuvo domėtąsi.

Taigi tokie būtų galindų protėvių slėpiniai. Didžiuokimės jais.

Literatūra:

1. Algirdas Patackas, Galindiana, arba kelionė paskui mūsų protėvius galindus į Santjago de Kompostelą, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką, Kaunas, 2010, leidykla Spindulys.

Galindijos vaizdai:

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: