Gandras | alkas.lt, A.Rasakevičiaus nuotr.

Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą (dangaus antspaudo saugotojas). Jis galįs žmonių ligas paimti, nulakinti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Todėl gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę tiems namams, šalia kurių apsigyveno, o dievdirbių kūryboje tarp šventųjų garbingą vietą užimdavo ir gandro statulėlės.

Kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Labai svarbu, kaip gandrą pirmąkart tais metais pamatysi. Jei skrendantį, – gerai, visus metus darbus spėriai nudirbsi. Tik šeimininkės tais metais daug puodų netyčiomis sudaužys. Jei tupintį, – vangiai viskas seksis. Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis – kad dar tebetupės savo tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras – kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę, stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antrus metus. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai. Iškart ant pievelės verčiasi per galvą, – bus miklūs per visą ganiavą.

Gandro sugrįžimui ruošdavosi iš anksto stengdamiesi prisivilioti į savo kiemą. Ir ne bet kokį pagrindą lizdui sukti iškeldavo. Įkeltos į medį akėčios ir ant jų apsigyvenę gandrai – būsiąs geras javų derlius. Kad sektųsi kelionės gandralizdžiui medyje ar ant trobos įtaisydavo seną ratą. Kad nesirgtų, nekristų gyvuliai, pritaisydavo ratą ant tvarto. O kad paukščiai pasirinktų būtent jų kiemą, į iškeltą gandralizdį įdėdavo sidabrinių pinigėlių.

Kovo 25-ąją prasideda šiltasis metų pusmetis. Sugrįžęs gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus Buvo tikima, kad sugrįžtantis gandras ant uodegos parnešąs ledspirą – baltąją kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius. Dar senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Jei vėjas neša išplėštus nuo stogo šiaudus, senoliai tardavo: „lekia meškos plunksnos“.

Dar vienas su švente susijęs tikėjimas – šią dieną gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi ir kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti. Sakoma, kad vienam žmogui pavykę: gudruolis nupynęs iš sausų nendrių vainikėlį, uždegęs ir paritinęs. Tai gyvatės ir nusivijo tą ugnį, tikrąjį savo karalienės vainiką palikusios žmogui. Dar būta tikėjimo, kad ranka išsklaidžius pavasarinį gyvačių kamuolį, pirštai įgyja gebėjimą gydyti (mes nerekomenduojame to daryti). Taip drąsus žmogus galėjo tapti kaimo žiniuoniu.

Šeimininkės nuo šios dienos pradeda duoti pavakarius, – reikia artojus stiprinti. Sakoma, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį išskrisdamas (VIII.24) – ir išsineša. Ūkininkai per Gandrinę apžiūri javų sėklą, pažarsto ją rankomis aruoduose. Taip žadinama grūde tūnanti gyvybė. O šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Jos stengdavosi tą rytą atsikelti kuo anksčiau, – darbymečiu sveikatos nepritrūks, juosmens neskaudės. Kaip ir kitoms svarbioms kalendorinėms šventėms, Gandrinės dieną yra draudžiamų darbų. Netaisydavo tvorų, nekaldavo žemėn nė kuolo. Negalima nieko skolinti iš namų, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliaužtų.

Prieš parskrendant baltiesiems gandrams verta pamatyti filmą „Gandrai visada grįžta namo“. Šis filmas buvo nominuotas geriausiu 2011 m. dokumentiniu filmu apie Lietuvos gamtą.

Šiais metais gandrai pasirodė žymiai anksčiau, nei švenčiamos jų sugrįžtuvės. Pirmieji pavienai gandrai pastebėti kovo 2, 3 dienomis Ukmergės, Radviliškio rajonuose. Aktyvios gandrų migracijos dar laukiame.