J. Putinas. Kaip boba diedą durnu padarė (II) (8)

sociapatas.com nuotr.

sociapatas.com nuotr.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Tylus karas

Politologai ir kiti ateities pranašautojai buria karą ir spėlioja, kokie bus tie naujoviški mūšiai Lietuvoje, kokios spalvos žmogeliukai ateis ir kokiais ginklais šaudys. Jie vaidina, kad nemato seniai vykstančio informacinio karo, kuris gėdingai pralaimimas. Ne boba diedą, o pagrindinės informacijos priemonės visą Lietuvą daro durnais. Tai vyksta nuosekliai, gerai apgalvotai ir be išeiginių.

Vakarų televizijos kanalai skirti daugiau pramogai ir atsipalaidavimui. Po darbo pažiūrėjęs vakarietiškų programų pailsi ir su gera nuotaika nueini miegot. O pažiūrėjęs „tautinių“ laidų patiri tik nusivylimą ir įtampą. Mūsų televizija skirta žemint lietuvius ir skleist pakaruokliškas žinias. Kadaise buvo žadama, kad lietuviški kanalai negalės rodyt daugiau kaip 20 % negatyvios informacijos, bet kare kažkieno pažadai nė motais. Lietuvoje nuo informacinio purvo neįmanoma pasislėpt. Čia rodoma tik tai, kas gadina nuotaiką.

Labai didžiuojuosi savo miestu. Anksčiau norėdavau, kad reporteriai atkreiptų dėmesį ir visai Lietuvai parodytų, kaip Utenoje gražu, kokie tvarkingi nauji parkai, švarios gatvės, ramūs geraširdžiai žmonės. Bet dabar nebenoriu, nes bijau. Neduok Dieve, atvažiuos kokia nors televizija ir sukurps standartinį „lietuvišką“ reportažą. Jie grožio tikrai neieškos. Suradę Birutės ar Ežero gatvėje kokios nors močiutės kieme užsilikusią lauko išvietę, sukišę į skylę kameras visai šaliai triūbys – žiūrėkit, kokia jūsų Lietuva, žiūrėkit, kaip Utena atrodo, vien išmatos ir smarvė, vien smarvė ir išmatos.

Bet nė viena televizija neparodys eilinės moteriškės Aušros gatvėje nuo šaligatvio pakėlusios ir išmetusios į šiukšliadėžę suglamžytą cigarečių pakelį. Deja deja, ne tokie dabar laikai. Mėgstantis tvarką, planuojantis ateitį, mylintis savo namus pilietis visiškai nuvertintas, o visame pasaulyje su pagarba tariamas žodis „patriotas“ pas mus išstenamas su panieka. Kodėl taip yra? Todėl, kad Lietuvos dergimas tapo pelninga specialybe ir daug kas iš to praturtėjo.

Prieš kurį laiką automobiliu įvažiavęs į Lietuvą suskubau įsijungti „savą“ radijo stotį. Ir kas mane pasitiko? Vedantieji siūlė skambint ir viešai išvardinti neigiamas lietuvių savybes. Pasipylė skambučiai. Ir ko tik neišgirdau. Mes vagys, melagiai, girtuokliai, skundikai. Ar tai buvo melas? Ne visai. Paieškoję surastume visko. Lietuva marga, bet pasaulis dar margesnis. Skambinę tamsuoliai nežino, kad ir kitose šalyse žmonės tokie pat. Yra užtektinai vagių, melagių, girtuoklių ir skundikų. Kiekvienoje valstybėje netikėlių užtenka sau ir eksportui. Visur yra nusikaltėlių, visur yra kalėjimų ir visa galima palygint skaičiais. Bet apie tai laidos vedėjai neužsiminė. Jų tikslas buvo, kurstyti aistras, pačių lietuvių lūpomis sumaišyt visus su mėšlu. Niekinančią propagandą kuriantiems parsidavėliams skaičiai yra priešai. Savo purviną darbą jie dirba remdamiesi tik emocijomis.

„Menas“

Ir ne tik žiniasklaida stengiasi mūsų šalį parodyt baisia. Negatyvo skleidėjai reiškiasi, kur tiktai randa galimybių. Prieš Kalėdas parskridus į Vilniaus aerouostą, pasitiko niūri, juodai baltų nuotraukų paroda, kuriose pavaizduoti apleisti, apgriuvę, tamsiomis langų kiaurymėmis pramoniniai pastatai. Ir nesvarbu, kad fotografuota ne Lietuvoje, bet rezultatas slegiantis. Išskrisdamas vėlgi, prieš savo valią, turėjau „grožėtis“ baisiais griuvėsiais. Kiek teko matyti kitų šalių aerouostų, aplinka visur spalvinga, šilta. Informacija atspindi tos šalies grožį ir pasiekimus. Keleiviai nuteikiami pozityviai, o ne atgrasomi.

Kas metai išleidžiama šimtai knygų, bet dar neapsilankęs knygyne, jau žinau apie „Dešimt litų“. Taip pat intensyviai reklamuojama kažkuriame teatre kuriama komedija apie Darių ir Girėną. Lietuvos priešų tikslas aiškus. Išknisant mūsų oreivius menkinančius faktus, išryškinant kiekvienam žmogui būdingas neigiamas savybes, apdergt mūsų pasididžiavimą. Apie kokią nors moralę nebelieka kalbos. Už judo grašius tarnaujantiems menininkams, dėl savo šalies garsinimo gyvybes paaukoję didvyriai teverti komedijos. Manau, kad tai tik pradžia. Ateis eilė Basanavičiui, Mažvydui, Donelaičiui ir Lietuvą garsinusiems kunigaikščiams. Numestas kapšas sidabrinių, duota komanda naikint tautos savigarbą, ir ji uoliai vykdoma.

Apskritai ar gali vadintis menininkais tokių filmų kaip „ Zero“ ir „Redirekted“ kūrėjai. Pastarasis demonstruojamas užsienyje, nepaliaujamai liaupsinamas ir reklamuojamas, nors asmeniškai man tokį „meną“ pažiūrėt iki pabaigos neužteko kantrybės.

Informaciniame kare nuo realybės ir nuo meno nutolę buki filmai, didvyrius išjuokiantys spektakliai, komunistų išleistos istoriją iškraipančios knygos, smarkiai prisideda prie lietuvių savigarbos naikinimo. Bet už tokius „nuopelnus“ dosniai atsilyginama. Kažkurio šlykštaus filmo režisierius gavo konkrečią padėką iš Rusijos – suteiktas finansavimas kurti serialą Maskvoje. Nebe paslaptis, kad visiems kokiu nors būdu prisidėjusiems prie moralinio Lietuvos naikinimo, ekonomikos griovimo, iš karto pradeda sektis Rusijoje.

Melas ar tiesa?

Rusiškų televizijos kanalų nežiūriu, bet vasarą ilsėdamasis Jūrmaloje, buvau apsistojęs viešbutyje, kur televizorius vien juos terodė. Nežinau, ar tuos pačius transliuoja Lietuvoje, bet ką pamačiau, sukėlė šoką. Nuo sovietų laikų praėjo daug metų, bet propagandistų metodai nepakito. Ginčų laidoje apie Ukrainą ginčijosi keturi oponentai, bet tarp jų nebuvo nė vieno, kuris atstovautų Ukrainai. Diskusija buvo lenktynės, kuris pašnekovas labiau apvems ukrainiečius.

Laidoje apie ekonomiką vėl tarybiniai laikai. Nesibaigiančius išvedžiojimus tabaluojantis profesorius lazdele vedžiojo tikriausiai per tas pačias nuo tarybinių laikų užsilikusias lenteles. Kelios juodos rodyklės žemyn – Europos ekonomika. Dar storesnės rodyklės žemyn – Amerikos ekonomika. Raudonos rodyklės aukštyn – Rusijos ekonomika.
Bet bukiausios propagandos viršūnė – reportažai iš užsienio. Pirmiausia labai trumpai, stambiu planu parodė daugiatūkstantinę antiglobalistų (tai bylojo užrašai ant transparantų) demonstraciją Romoje. Paskui, toliau nuo gatvės, už medžių, einančios minios fone, reporteris entuziastingai ėmė interviu iš italo su menku plakatėliu rankose. Išgirdęs, ką kalba, netekau amo. Anot jo, visa šita demonstracija susirinko pasmerkt Ukrainos vykdomo karo ir dar kažin kokių nusikaltimų, įvykdytų Kryme. Vėliau tas pats pasikartojo iš kitų Europos miestų, galiausiai Dubline nieko geresnio neradęs reporteris nusisamdė lenką. Anas, gatve slenkančios demonstracijos fone rankoje laikė lenkų kalba flomasteriu nupeckiotą plakatėlį ir lyg prastas mokinys, užsikirsdamas iš špargalkės perskaitė Ukrainą smerkiantį tekstą. Skirtinguose šalyse, skirtingais tikslais organizuoti žmonių susibūrimai Kremliaus propagandistų buvo parodyti, kaip protestai prieš Ukrainą.

Ne per seniausiai seime buvo diskutuojama apie melą skleidžiančių kanalų uždraudimą. Kremliaus propagandos gynėjų argumentai absurdiški. Viena populiariausios partijos labai populiari veikėja pareiškė, kad lietuviai ne durni, atskirs, kur melas, kur tiesa. O aš norėčiau paklaust, kaip tai įmanoma padaryt ir kam ji atstovauja? Ar nesupainiojo, kurios šalies seime sėdi? Ir kodėl žiūrovai žiūrėdami televiziją dar turi spėliot, kur melas kur tiesa, spręst, kur apgaudinėja, kur rodo teisybę, o neįspėję likti durnais.
Žmogus iš prigimties smalsus, norintis viską žinoti. Formuojantys viešąją nuomonę agentai tai puikiai išmano ir šias savybes panaudoja liaudies kvailinimo fronte. Gaunasi paradoksas. Kuo daugiau nori žinot, kuo daugiau domiesi šalies ir užsienio aktualijomis, kuo labiau tenkini savo smalsumą, tuo lieki durnesnis.

Nuo ko nesaugo kariai

Lietuva Europos Sąjungos dalis, NATO narė. Šimtmečius mūsų valstybė neturėjo sąjungininkų, o dabar esame viename bloke su stipriausiais, kurie remia pinigais, ginklais, kariuomene. Bet mūsuose vyksta nesuprantami dalykai. Valdžiažmogiai lyg ir pripažįsta, kad vyksta informacinis karas, bet nesiima jokių priemonių ir net patys jį skatina. Sąjungininkų naikintuvai saugo dangų, kurio dar niekas nepuola. Lietuvos kareiviai žemę, į kurią kol kas niekas nesiveržia. O sisteminga propaganda bombarduojamos mūsų sąmonės nesaugo niekas. Sovietmečiu klausėm šovinistinių klykavimų apie „naš staršyj brat, vielikyj ruskij narod“ (mūsų vyresnis brolis, didi rusų tauta), apie išvadavimą, apie pūvantį kapitalizmą, kuris po metų žlugs, ir panašius paistalus. Ir dabar mažai kas pasikeitė. Apie mūsų sąjungininkę, bet rusų priešę Ameriką spaudoje kaip ir socializmo laikais, vien gąsdinančios žinios – žudynės, šaudynės, uraganai, avarijos, potvyniai. Viskas tik blogai. Apie ES panaši melodija. Apie Lietuvą dar baisiau. Komercinės televizijos ir internetiniai portalai naikindami lietuvių savigarbą daro biznį. Niekas neskaičiuoja kiek laiko žinių laidose užima negatyvi informacija, niekas nedraudžia kurti lietuvius šmeižiančių laidų. Policininkai, besitąsantys su girtuokliais, suvargę žmogeliai, besiskiriančios poros, muštynės, pjautynės tapo kasdiene duona. Kiek tūkstančių neigiamų straipsnių apie lietuvius ir Lietuvą parašoma taip pat niekam nerūpi. O atvirai mus dergiančių komentarų po straipsniais parašyti gal milijonai.

Informacinio jungo neprispaustose šalyse dienraščiai, televizijos, informaciniai portalai dažniausiai atstovauja kažkurią žmonių grupę ar partiją. Kiekvienas turi savo poziciją, neatitinkantys leidinio krypties straipsniai ir komentarai neafišuojami. Kaip ir neafišuojami kurstantys nesantaiką, necenzūriniai ir t.t. Lietuvoje visų pagrindinių leidinių pozicija viena – žemint Lietuvą ir lietuvius. Veikiama organizuotai ir kryptingai. TV reportažų kūrėjai, politikos apžvalgininkai, straipsnių rašytojai, diriguojami komentatoriai ir gandų skleidėjai dirba surišti viena virvele. Ir ,aišku, ne už dyka.
Viena bambanti boba savo diedą durnu padarė per metus. O čia tūkstančiai propagandinio fronto karių nesutikdami jokio pasipriešinimo jau daug metų skalauja smegenis. Rezultatas žiaurus. Žmonės išdresiruoti dėl pinigams tarnaujančios mūsų valdžios kenkėjiškų darbelių, dėl savo asmeninių nesėkmių, netgi dėl blogo oro kaltint Lietuvą. Anksčiau pykdavau ant visur be jokio reikalo ar rimtos priežasties mus smerkiančių tamsių moterėlių. Bet galop supratau, kad bet ką negero pamačiusi „taigi le–e–e–tuviai“ mekenanti bobelytė yra ne priešas, o vargšė informacinio karo auka. Tikrame kare žmonės žūsta – informaciniame kare jie paverčiami praradusiais savigarbą, užprogramuotus žodžius kartojančiais zombiais.

Likimo broliai

Lietuvius smerkianti vargšė moterėlė net neįsivaizduoja, kad visai čia pat yra šalis, kur niekas mūsų nelinksniuoja, o rodo kaip pavyzdį. Kad kirtus Latvijos sieną, jų žiniasklaidoje didžiausias pasaulio girtuoklis, vagis, tinginys ir netikėlis yra latvis. Ir kad iš Latvijos paskambinęs užsienyje nepritapęs buvęs bendradarbis paskutiniais žodžiais iškeikia savo šalį, kažkodėl išvadindamas ją Buratinų šalimi, o vyriausybę Buratinų vyriausybe. „Va pas jus tai tvarka, viskas pigu ir žmonės gerai gyvena, o iš Latvijos baigia visi išbėgiot“ Nebandau žemintis ir įrodinėt, kad pas mus dar „blogiau“, nes suprantu, kad mano draugas to paties, tik vykstančio kitoje šalyje, informacinio karo auka.

Vieną savaitgalį su kolega estu vartydami savo šalių internetinius puslapius pabandėme išsiaiškint, kuris gi iš mūsų baisesnis. Panašu, kad ir čia mus aplenkė. Estas net užpyko, kai remdamasis „tautine“ žiniasklaida, pabandžiau pasisavint didžiausių pasaulio girtuoklių vardą. Jie seniai įtikinti, kad alkoholio išgeria daugiausia visoje planetoje, yra beviltiški savižudžiai ir nepataisomi nusikaltėliai. Ką rašo apie estų darbelius Suomijoje, baisiau ir būti negali. Jeigu nežudo, tai vagia, jei nevagia, tai prievartauja, jei neprievartauja, tai melžia pašalpas. O jeigu nemelžia pašalpų, tai kitokiu būdu valstybę apgaudinėja. Netgi jų vėliava baisių nesiderinančių spalvų. Bet įdomiausia tai, kad viešinančių tik blogybes, žeminančių straipsnių temos tos pačios kaip ir Lietuvoje. Rašinių stiliai panašūs, trolių komentarai identiški ir daugelis su rusams būdingomis rašybos klaidomis.

Tik estai dar labiau ujami. Dar tarybiniais laikais rusai apie estus kūrė daugiausia anekdotų ir vadino kvaileliais. O šiais laikais, vėl daro durnais. Per ilgą laiką tai suveikė. Prieš pora metų iš nerandančio kelio estų sunkvežimio vairuotojo išgirdau, „Ja turak estoniec sapludilsia“ (aš kvailas estas paklydau).

Kremliaus propagandistai kažką panašaus stumia ir Lietuvoje. Lietuviškumą pabrėžiančia pavarde, iš rusų kalbos internetiniu vertėju nevykusiai išversti šlykštūs straipsniai „mes letuvei durnialei“ stiliaus komentarai, skaityti daugybę kartų, bet save durnu vadinančio lietuvio nesutikau. Pas mus tai neprilipo.

XXI amžiaus baudžiauninkai

Trijų Baltijos šalių eiliniai žmonės patiria vienodą agresiją. Bet visos trys šalys atskirtos ir užvožtos kiekvienai skirtu informaciniu antvožu. Nežinia kam tarnaujančioms vyriausybėms tai mažai rūpi. Netgi naudinga, nes tamsiais, susimenkinusiais, prigąsdintais piliečiais lengva manipuliuot. Žeminant tautinę savigarbą, niekinant Tėvynę ir brukant buką rusišką propagandą Pabaltijys jau grąžintas į baudžiavą. Informacinę baudžiavą. Caro laikais valstiečiai nustatytą laiką dirbo dvare. Bet to negana. Buvo šaukiami „gvoltai“. Niekas nežinojo, kurią savaitės dieną ir kuriuo laiku šauklys lieps mest darbą savo sklype ir varys į pono laukus. Tai buvo daroma tam, kad žmonės nesijaustų patogiai, gyventų pastovioje įtampoje. Kad jokiu būdu nepradėtų džiaugtis gyvenimu. Baudžiauninkas privalėjo jaustis nelaimingu.

Informacinės baudžiavos sąlygomis kasdienis lažas – tai stresą keliančios laidos, negatyvi informacija, žeminantys straipsniai ir komentarai, visa, kas gadina gerą nuotaiką, pasaulį nupaišo juodomis spalvomis. Visa, kas neleidžia atsipalaiduot ir gyvent komfortiškai. Visa, kas verčia jaustis menku ir bejėgiu, nieko pakeist negalinčiu vargšu. Bet to negana. Atėjus rinkimams ar referendumams skelbiamas „gvoltas“, o tada ir taip jau įnervinti nelaimingi žmogeliai įčirškinami lyg spirgai keptuvėje. Smegenyse paskleidžiamas toks chaosas, kad propagandistai gali išdarinėt, ką tik nori. Ir bėga piliečiai prie balsadėžių atlikinėt pilietinės pareigos tikėdami, kad pagerės gyvenimas, kad kažkas pasikeis. Bet kaip ir visada gyvenimas pagerėja tik tiems, kas pripuola prie lovio.

Ar reikia ant mūsų numesti atominę bombą?

Kai prieš kiekvienus rinkimus, nežinia kokiais būdais milijonieriais tapę, seni partijos šulai prižada rinkėjams aukso kalnus, jau įprasta. Taip pat įprasta, kad iškarto po rinkimų pažadai pamirštami ir visą kadenciją galvojama tik apie save. Bet neįprasta ir nesuprantama, kokiomis durninimo technologijomis pasinaudojus per labai trumpą laiką rusų energetikos oligarchai ir vietiniai elektros spekuliantai privertė nubalsuoti prieš atominę elektrinę. Tai buvo informacinio karo parodomasis mūšis, kuris tikriausiai paklius į šnipų vadovėlius.

Laimėjus tokį mūšį, referendumų pagalba praktiškai galima sužlugdyt visą šalį. Užsimanys elektros spekuliantai nugriaut Kauno hidroelektrinę, nusamdys žaliai raudonus agitatorius ir per trejetą mėnesių tauta patikės, kad HE didžiausias nuostolis valstybei, nepataisoma žala gamtai, mirtinas pavojus žuvytėms su baidarininkais ir kad elektrinę nugriaut būtina. O jeigu prireiks, tai paskelbs referendumą, kad ant mūsų būtų numesta atominė bomba. Manau, kad po kokio pusmečio tokio smegenų plovimo, koks buvo panaudotas AE statybos sužlugdymui, dauguma balsuotų, kad ant Lietuvos atominę bombą numesti būtina.

Savo saugumu besirūpinančios šalys žino, kaip lengva manipuliuoti viešąja nuomone, todėl Vokietijoje referendumai visiškai uždrausti, kitose šalyse jais sprendžiami tik žmonių kompetencijos ribose esantys klausimai: apie rūkymą gatvėse, moksleivių atostogas, alkoholio prekybos valandas ir panašiai. Niekas neskelbia referendumų strateginiais, šalies gynybos, sudėtingų technologijų arba didelių skaičiavimų reikalaujančiais klausimais. O Lietuvoje, kai tik reikalai pasisuka apie Kremliaus arba vietinių oligarchų interesus, nustoja galioti visi įstatymai ir moralės normos. Smegenys išplaunamos, iškaršiamos, iššukuojamos, išdžiovinamos ir vėl išplaunamos. Mūsų nuo to absoliučiai niekas nesaugo.

Lietuviais esame mes gimę

Kiekvienas turim sau skirtą likimą nuo kurio nepabėgsi. Gyvename Lietuvoje, šalyje, kurioje niekada ramu nebuvo. Mūsų protėviai be perstojo kariavo su supančiais iš visų pusių neprieteliais. Su Rusija buvo kilę devyni dideli karai, o pavienių žygių į abi puses niekas nesuskaičiuos. Istorijos ratas sukasi, amžiai keičiasi, bet priešai išlieka ir karų istorija tęsiasi. Šiandien esame užpulti ne fiziškai naikinančiais ginklais, bet patiriame informacinę agresiją, kurios tikslas lietuvius paverst savo istorijos nevertinančiais, savęs nemylinčiais, nepilnaverčiais, laukiančiais iš kažin kur malonės menkystomis.
Tėvynės, tautybės, gimimo laiko ir tėvų nepasirinksi. Gimęs lietuviu, lietuviu ir mirsi. Ir yra du keliai. Vienas sunkesnis – nepasiduot ir nugyvent išdidžiai. Savęs nenuvertinant, nepraskystant užėjus sunkumams, iškelta galva, mylint save ir artimus žmones. Gerbiant aplinkinius, jų nuomonę ir visas jėgas sutelkiant kurti sau gerovę. Nebijant pasakyt, kad myli Tėvynę. Nes Lietuva pirmiausia – tu pats, tavo šeima, tavo kiemas. Kuo geriau gyvensime kiekvienas asmeniškai, tuo geriau gyvens Lietuva.
Ir yra kitas kelias, daug lengvesnis. Pasiduoti, nuleisti rankas, tapti menkystėle kliedinčiu koks buvai kietas, turtingas ir laimingas tarybiniam rojuj, kartot nacistines maldeles apie blogas ir geras tautas, plakti save už tai, kad gimei lietuviu, ir nieko nedarant dėl savo gerovės ir vaikų ateities, inkščiant laukti rinkimų, geros partijos, gero caro, geros imperijos, gerų laikų.

Gyvenimas duotas vienas. Kaip kompiuteriniam žaidime antros gyvybės nepasiimsi. Ir nė neatsuksi atgal kaip videofilme. Kuriuo keliu eiti, kovoti ir gyventi gerai, ar pasiduoti ir merdėti – rinktis kiekvienam asmeniškai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , .

8 komentarai

  1. Pikc:

    He, lyg ir normaliai žmogelis iš pradžių rašė, bet baigė, pūsdamas į tą pačią, dūdą, kaip ir jo smerkiami lietuvių “durnintojai” – “lietuvei-runkelei per kvaili, kad ka nors sprestū, tudel jiems sprendimo teises duot negalima” – ir dzin, kas Konstitucijoje parašyta. Spėju, autorius – libkonas, nes anie, kaip ir koloradiniai, turi tiesiog stebėtiną sugebėjimą iš visiškai teisingų prielaidų padaryti visiškai klaidingas išvadas. 🙂

  2. Albas:

    Nu viskas buvo gerai ir taikliai, bet kai apie referendumus parašė, tai labai jau pasmirdusiais koncervais padvelkė.

    • Pikc:

      Aha – dvoktelėjo kaip reikiant. 🙂
      Tie fruktai per savo buką aroganciją niekaip nesugeba suprasti, kad su savo požiūriu “tauta – tai durnei-runkelei ir potencialūs rusū agentaj” daro gerokai daugiau žalos, negu visa purvasklaida ir pramogų verslas kartu sudėjus – bent jau dėl tos priežasties, kad pastarieji nesitapatina (taigi, ir nėra tapatinami) su Lietuvos valstybe. Tad, ponai libkonai, kai vėl dairysitės, kas čia kacapstanui naudingą politiką varo, nepamirškit į veidrodį pasižiūrėti. 😉

  3. tampax'as:

    kaip čia Alkas Putino brolio (Jono – Ivano) įžvalgas gavo?Tikrai pavydėtina…

  4. Diedas:

    Drūtai parašyta. Ir tiksliai kaip pirštu į dangų. Žaviuosi autoriumi.

  5. Perkūno Paukštis:

    Autorius neapsimetant turėtų nutuokti, kad lietuviai pirmiausia prisikvakrikštinę atsiklaupė prieš žydų božnydievą, o paskui jau kelienais pavyzdinai tebešliaužiojo ir kitiems.

  6. A.j.:

    Aciu autoriui uz puiku straipsni,gal kazkas nusipurtys pudra nuo smegenu-net jei tai butu koks 1%-vis kazkoks zingsnelis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: