Režisierė R. Steponavičiūtė: Mes pradedame kalbėti iš širdies į širdį (0)

Ž. Budziniausko nuotr.

Ž. Budziniausko nuotr.

Naisiuose (Šiaulių raj.) kovo 17–20 d. vyksta pirmasis profesionalių teatrų renginys vaikams ir jaunimui „Teatras pas mus ir mes jame“. Kovo 20-oji – Pasaulinė teatrų vaikams ir jaunimui diena. Živilė Vyštartaitė kalbina „Naisių vasaros teatro“ režisierę Reginą Steponavičiūtę.

Kada ir kaip pajutote meilę menui, kultūrai?

Pirmąją meilę teatrui pajutau būdama maža, kai tėveliai nusivedė į Šiaulių dramos teatro spektaklį „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Šis spektaklis man buvo įspūdingas, patikėjau visa jame rodoma magija. Turbūt tai įkvėpė toliau domėtis teatru ir gyventi juo. Teatras man buvo šventovė, žmonės ne visada išgalėdavo apsilankyti jame. Būdama dešimties metų, pati atradau Šiaulių vaikų teatrą, kuriame dirbo viena iš geriausių teatro šviesaus atminimo aktorių Elena Bindokaitė. Šiluma, jausmas, kad esi reikalingas, repeticijos, aktorės pasakojimai, mūsų spektakliai, į kuriuos rinkdavosi žiūrovai, tai paskatino dar labiau pamilti tą meno pasaulį. Vyresnė lankiau teatro studiją, vėliau stojau į Maskvos valstybinį Lunačiarskio teatro meno institutą, Režisūros fakultetą. Nuo tada mano gyvenimas teatre tapo profesinis, baigusi studijas grįžau dirbti režisiere ir jau 40 metų gyvenu šiame gražiame meno pasaulyje. Nors tėvai buvo paprasti darbininkai, bet šviesūs žmonės, mokėjo daug užsienio kalbų, turėjo savo mėgstamus knygų autorius.“ Mums, vaikams, visada primindavo, kad mokslo labai reikia. Mane jie išmokė vertinti žinias, knyga nuo vaikystės man buvo šventas dalykas

Kas jus džiugina dirbant su Naisių vasaros teatro aktoriais?

Pirmiausia džiugina tai, kad jauni, talentingi, baigę studijas aktoriai gali dirbti pagal šią specialybę. Jie rinkosi profesiją, stojo tikėdami teatru, turėdami tam tikrų lūkesčių. Džiaugiuosi, kad šie žmonės pateko į tokį šaunų „Naisių vasaros teatro“ kolektyvą. Dažnai stebiu spektaklius iš salės, matau gerbiančius ir juos mylinčius žiūrovus, kurie net atsistoję ploja dėkodami už darbą.

Kol yra žiūrovas, tol bus ir teatras“. Malonu, kad šis jaunimas turi supratimą, jog profesijoje reikia atiduoti visą save, būti nuoširdiems ir tikėti tuo, ką darai. Labai svarbu nuoširdus pavyzdys, kurį rodo ir pats mecenatas, teatro vadovas Ramūnas Karbauskis, kartu mes esame kaip viena šeima, suvienyta buvimo teatre dėl žmonių. Jaunimas važiuoja į tokius šalies kampelius, kuriuose žmonės teatro jau senai nėra matę, manau, kad žiūrovai, matydami, kaip ypač šiltai ir džiugiai aktoriai dirba scenoje, supranta, kad jauni žmonės viską gali. Išeidami į sceną mes pradedame kalbėti iš širdies į širdį.

Repertuariniai kiti teatrai, turintys dideles teatrines grupes, gali keistis tarpusavyje. Šis „Naisių vasaros teatro“ vienuoliktukas visada dirba kartu, jų niekas negali pakeisti, jie patiria vienodus sunkumus ir, žinoma, džiaugsmą, kai publika juos taip šiltai priima.

Jūsų spektaklių pastatymus lydi sėkmė, gebate įtikti įvairaus skonio žiūrovui. Ar tai ilgametės darbo patirties nuopelnai, ar tiesiog puikus savo darbo išmanymas?

„Svarbiausia yra tai, kad „Naisių vasaros teatre“ aš turiu galimybę dirbti, mąstyti, ieškoti ir atrasti. Turiu galimybę kartu su jaunimu patikrinti savo idėjas ir už jas pakovoti gerąja prasme. Galime pasirinkti medžiagą spektakliams, patys planuoti repeticijų trukmę. Pats priimi sprendimus ir jauti didelę atsakomybę už būsimą rezultatą.

Naisiai – mažoji kultūros sostinė 2015 m., pripažinta LR kultūros ministerijos. Kaip vertinate šį titulą?

Naisiai man jau penkerius metu yra mažoji kultūros sostinė. Šis garbingas įvertinimas nenustebino. Viskas, kas vyksta Naisiuose: festivaliai, muziejai, kultūrinė veikla, teatras, yra verti pripažinimo. Tai puiki galimybė tuo pasidalinti su dar daugiau žmonių. Mažoji kultūros sostinė – ne olimpiada, žmonės Naisiuose dirba ne tik tam, kad būtų įvertinti ar kažkuo pranašesni. Nuolatinis tvarkymasis, naujos iniciatyvos – tai jau šio kaimelio gyvenimo būdas.

Nemažai kaimelių ir šiandien gali pasidžiaugti renovuotais pastatais, tačiau ne visi žino, ką su jais daryti. Svarbiausia – kurti ne laikinus projektus, o tokias iniciatyvas, kurios ilgai būtų naudingos visuomenei. Tarkim, kad ir gėles žmonės sodintų – net ir tada, jei kas jas išrauna, reikia jas atsodinti, ir anksčiau ar vėliau žmonės jų neraus.

Kategorijos: Kultūra, Menas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *