K. Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai? (52)

Lietuvos didysis kunigaikštis soste. Piešta apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje | Iliustracija iš E. Rimšos knygos "Heraldika" (2004)

Lietuvos didysis kunigaikštis soste. Piešta apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje | Iliustracija iš E. Rimšos knygos “Heraldika” (2004)

Anglų kalboje yra germaniškos kilmės žodis „king“ – būtent šiuo titulu anglai jau daugiau kaip 1000 metų vadina savo valdovą. Žodis „king“ yra tiesioginis senovės germanų (taip pat ir germanų skandinavų) žodžių „kung“, „koning“, „konung“, „kunig“, „kunigaz“, „koningaz“ kalbinis-etimologinis bei istorinis-prasminis atitikmuo.

Lietuvių kalboje šių žodžių pilnas atitikmuo yra senovinis lietuviškas titulas „kunigas“. Istoriškai jis (kaip ir germanų kalbose) reiškė ir valdovą, ir vyriausiąjį šventiką. Būtent tokiais ir buvo Lietuvos Valstybės valdovai iki krikšto. Tačiau po to, kada Lietuvą pakrikštijo, valdovo ir šventiko funkcijos „išsiskyrė“, ir lietuvių kalboje žodžiu „kunigas“ pradėjo vadinti katalikų šventikus, o valdovą pradėjo vadinti išvestiniu žodžiu „kunigaikštis“.

Slavų kalbose irgi yra absoliutus anglų titulo „king“ ir lietuvių senovinio titulo „kunigas“ (bei naujesnio „išvestinio“ titulo „kunigaikštis“) atitikmuo – „князь“ (arba senesnė forma „коназь“). „Коназь“ yra kilęs iš senovinio germaniškojo „koningaz“. Taigi, slavų „князь“ yra absoliutus (visomis prasmėmis – ir istorine-funkcine, ir kalbine-etimologine) germanų anglų titulo „king“ bei lietuvių titulų „kunigas“ bei „kunigaikštis“ atitikmuo.

Tačiau peržvelkime istorinę literatūrą bet kuria slavų kalba – ir niekur nerasime, jog Anglijos valdovo titulas „king“ būtų išverstas slavišku jo atitikmeniu „князь“ – visur verčia „король“, tai yra „karalius“. O štai lygiai tokį patį savo istorine prasme bei reikšme lietuvišką senąjį istorinį titulą „kunigas“ ar naujesnį „kunigaikštis“ slavai visada, be jokių išimčių, verčia „князь“. Kodėl?

O todėl, kad yra suformuota tokia „istorinė tradicija“, kuri turi labai konkrečią politinę prasmę – parodyti, kad Lietuvos Valstybės valdovai buvo žemesnio rango nei Lenkijos ar Rusijos valdovai. O tuo pačiu ir „įteigti mintį“, kad Lietuvos Valstybė buvo Lenkijos ar Rusijos lenas ar vasalas.

Visą ši istorinė-politinė propaganda yra pagrįsta tuo, jog istorijos eigoje slavų kalbose žodžio „князь“ reali prasmė pakito – senovinis titulas, kuris tuo metu reiškė „monarchas“, „suverenus valdovas“, pamažu pradėjo reikšti aukštesnio rango valdovui pavaldų žemesnio rango srities valdytoją.

Visų pirma tai buvo susiję su Kijevo Rusios susiskaldymu XI amžiuje į daugelį mažų kunigaikštysčių, kurių kunigaikščiai nebebuvo suverenūs monarchai, o liko pavaldūs vienam ar kitam taip vadinamam „didžiajam kunigaikščiui“, kurių irgi atsirado ne vienas, o keli.

Dar labiau pažemino titulą „князь“ mongolų-totorių jungas, prasidėjęs XIII amžiuje, ir trukęs kelis šimtus metų, kada slavų „kniaziai“ – ir eiliniai, ir „didieji“ – šliaužiojo ant kelių priešais mongolų-totorių chanus, melsdami iš jų „jarlyką“, tai yra teisę valdyti vieną ar kitą kunigaikštystę.

Germaniškose šalyse, ir visų pirma Anglijoje, taip neįvyko, todėl ten iki šių dienų išsaugojo titulą „king“ jo pirmine prasme – „monarchas“, „suverenus valdovas“ arba taikant šiuolaikinę terminologiją – „karalius“. Tokiu būdu germaniško „king“ istorinis-etimologinis slaviškas atitikmuo „князь“ palengva pavirto į germaniško titulo „duke“ ar „hercog“ (monarchui pavaldus sritinis kunigaikštis) atitikmenį.

Lietuvoje, kaip ir Anglijoje, neįvyko tokie procesai, kaip rytų slavų valstybėlėse – čia praktiškai visą laiką valdė absoliutūs valdovai – monarchai. Todėl lietuviai savo suverenius valdovus tebevadino ir tebevadina dabar, iki pat šių dienų, kunigaikščiais. Tačiau palengva vėlyvasis slaviškasis titulo „князь“ reikšmės labai stipriai sumenkintas suvokimas persismelkė ir į lietuvių kalbą bei lietuvių istorinę savimonę, ypač po to, kai Lietuvos Valstybė XVIII amžiaus gale buvo išdalinta tarp Rusijos ir Prūsijos.

Todėl šiais laikais, atsižvelgiant į realius titulo „kunigaikštis“ prasmės istorinius pokyčius ir šio titulo akivaizdų sumenkinimą dabartinėse kalbose (taip pat ir lietuvių), mums, lietuviams, būtina visų pirma bent jau savo literatūroje ir vadovėliuose savo suverenių valdovų įvardijimui vartoti titulą „karalius“ – ir visai ne istorine katalikiškąja prasme (tai yra „karalius tik tas, kurį patepa popiežius“ – tokių karalių ir Europoje jau seniai nėra, o ir viduramžiais jų buvo nedaug), o būtent turintį tokią šiuolaikinę realią prasmę, kuri pilnai atitinka senovinę lietuviškų istorinių titulų „kunigas“ ir „kunigaikštis“ realią prasmę – absoliutus, suverenus monarchas, nepriklausomos valstybės valdovas.

Deja, bet šiuo metu ne tik eiliniai lietuviai, bet ir nemažai mūsų tituluotų istorikų bei mūsų politikų niekaip nesugeba suvokti ir įsisąmoninti viso šio Lietuvos Valstybės monarchų teisingo įvardijimo „prasmės pakeitimo“ milžinišką geopolitinę reikšmę. Ir tuo labai aktyviai savo antilietuviškoje propagandoje naudojasi įvairūs mūsų priešai, bandydami įteigti lietuviams Lietuvos Valstybės ir Lietuvos valdovų „nepilnavertiškumą“, visų pirma lyginant su įvairiais slavais ir jų turėtų valstybių valdovais.

Mano nuomone, titulų „kunigaikštis“ ir ypač „didysis kunigaikštis“, kurie buvo viduramžiais naudojami Lietuvos Valstybės valdovų įvardijimui, dabartinis masinis suvokimas yra visai kitas nei tais laikais – dabar šie titulai visuomenėje yra vertinami kaip akivaizdžiai žemesnio rango nei, pavyzdžiui, titulas „karalius“ ar, juo labiau, lotyniškas titulas „imperatorius“, nors, pavyzdžiui, Algirdas yra įvardijamas imperatoriaus (graikišku jo atitikmeniu – basileus, βασιλεύς) titulu Algirdo susirašinėjime su Bizantijos imperatoriumi.

Aš manau, kad mums dabar būtinai reikia atsižvelgti į tai, kaip iš tikrųjų buvo vertinami įvairūs titulai būtent tuo metu, kada juos taikė įvairių konkrečių valdovų – suverenių ar vasalinių – padėties įvardijimui. Ir būtent kokiems tarptautiniams to meto titulams (visų pirma tuometinėje Vakarų Europoje), jie savo realia prasme tuo metu atitiko – bei kokiems atitinka dabar.

Todėl dabar, rašant įvairius kūrinius – visų pirma skirtus masiniam skaitytojui, reikia naudoti būtent dabartinius, visiems įprastus ir aiškiai suprantamus, vakarietiškus senovinių titulų faktinius atitikmenis – taip, kaip tai daroma, rašant, pavyzdžiui, apie Vakarų Europos, Azijos, Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikų įvairių ankstyvųjų ir viduramžių valstybių valdovus.

Be abejo, įvairių titulų, naudotų viduramžiais įvairiose kalbose bei valstybėse gausa, netgi įvardijant tą patį valdovą, yra labai didelė, ir jų tarpusavio realios prasmės bei reikšmės sutapimai ar skirtumai (kaip juos suvokė būtent tų valstybių bei jų kaimynų valdovai bei diduomenė konkrečiu istoriniu laikotarpiu) iš tikrųjų yra gana sudėtinga istorinė problema. Ir ją būtina rimtai nagrinėti.

Alkas.lt redakcijos komentaras

Straipsnio autorius teisingai apibrėžia žodžių „kunigas, kunigaikštis“ giminaičių ratą – tai pragermaniškos šaknies *kuningaz ar *kunungaz vediniai. Slavų ir baltų kalbose panašūs žodžiai yra skoliniai iš germanų.

Tačiau siūloma šio žodžio prasmės raidos rekonstrukcija, pagal kurią „kunigas“ iš „absoliutaus monarcho“ mongolų ir slavų įtakoje degradavo į žemesnį rangą, yra labai abejotina. Iš tikrųjų germanų kalbose žodžiai „king“, „König“ pirmine prasme reiškė giminės vadą (vokiškai „Künne“, angliškai „kin“ – giminė), t.y. iš smulkaus valdančiojo asmens (o tokie ir buvo iš šaltinių pažįstami vikingų epochos skandinavų konungai) įvardijimo germanų kalbose šis žodis evoliucionavo iki visos šalies valdovo. Slavų kalbose šis žodis išlaikė artimesnę pirminei reikšmę, o ne degradavo. XIII a. žodis „kunigaikštis“ (rusėnų „князь“) buvo taikomas įvairiems smulkiems Lietuvos valsčių kunigaikščiams įvardyti (jų buvo dešimtys ar net šimtai), o ir vėliau – ne tik valdovams, bet ir daliniams kunigaikščiams. Todėl valdovas iš jų tarpo būdavo išskiriamas žodžiu „didysis“ (arba „aukščiausiasis“). Beje, lietuvių kalboje germanų šaknis „kun-“ turi atitikmenį – „gen“ (gentis), tačiau iš jos valdovo titulo lietuvių kalboje nepasidaryta.

Tomas Baranauskas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

52 komentarai

  1. lyvis:

    Čia tikrai dar nearti dirvonai. Žodis kunigaikštis tai rytinis valdovas, o karalius vakarinis valdovas ir jie nieko nesiskyrė savo įtakom tik vakarinis karalius šiek tiek buvo viršesnis už rytinį. Į tai reikia žiūrėti dviskaitos aplinkoje t y Kęstutis valdė kartu su Algirdu ir t t. lyvis

  2. !!!:

    Pas germanus Kionig,pas Italus Cezar,pas ruskius Caras,na o pas mus Kunigaikštis…. nesuprantu kur čia problema,kiekviena tauta vadina pagal save….Didysis kungaikštis=Karalius.

  3. LosAngeles:

    Ta prasme, kuria siai dienai visuomeneje naudojami sie zodziai ir kaip jie suprantami- musu valdovai be abejo buvo karaliai

  4. Pirmiausiai tai reikia atmesti įsitikinimą, kad kunigas, kunigaikštis yra germaniškos kilmės žodžiai, nelaikyti jų “pragermaniškos šaknies *kuningaz ar *kunungaz vediniais”. Mažų mažiausiai galima manyti, kad tai yra bendros baltų ir germanų kilmės žodžiai. Germanų “kun-” yra bendrašaknis su lietuvių žodžių šaknimi “kūn-, kun-“, esančia tokiuose žodžiuose, kaip kūnas, Perkūnas, daugelyje pavardžių su šaknimi “kūn-“, tai Kūnelis, Kūnca, Kūnickas, Kunigonis, taip pat pavardžiųantruoju dėmeniu – Vaitiekūnas, Petkūnas ir t.t. Žiūrint semantiškai, tai šios šaknies žodžių radimasis gali būti siejamas su žemės valdymu, buvimu jos žemiškuoju vietininku, paveldėtoju. Antai liet. kūnas rus. “telo” gretintinas su prūs. tula (tola) “žemė”. Be to, netgi pavadinimas žynys, kuris, berods, atsirado iš Strykovskio nurodyto pagonių kunigo pavadinimo “Znicz”, gali būti atsiradęs dėl netikslaus šio pavadinimo užrašymo ar perskaitymo. Atsižvelgiant į žemiškąjį tokios paskirties žodžių kontekstą, labiau tikėtina, kad jame vietoje “n” buvo “m”. Tokiu atveju turėtume “Zmicz”<"Zmičius"< "Zemyčius". Taigi, šiame pavadinime, kaip ir pavadinime „kunigas“ matome garsinę žemės pavadinimo giminyystę. Jeigu dar prisiminsime dievybių Žemyna, Žemininkas pavadinimus, taigi kunigo pavadinimo prasminis ryšys su kūnu-žeme yra visai galimas ir tikėtinas. Be to, galime sakyti, kad jame ir baltiškumo yra ne mažiau negu germaniškumo. Taigi gal neatiduokime germanams to kas yra bendra, o net lietuviška (baltiška).

    • Perkūno Paukštis:

      Tikėtina, kad “karalius” – greičiau jau (liet.-balt.) karoliai (ant kaklo).
      Nes karalius – krikščioniškas titulas, kilęs iš Karolio pasididžiavimo Didžiojo vardo. Šį keistą perdėm vardą galėjo gauti tik krikščioniškų ar perdėm nukrikščionintų kraštų (valdų) valdovai vadovai.
      ————————-
      Žodžiu, karalius – iš Karolio, o caras – iš Cezario.

    • Kęstutis:

      Pritariu – Kažin. Geri paaiškinimai… Vis tik lietuvių-baltų kalba pirminė, germanų antrinė. Tad jei kylą abejonė dėl žodžio kilmės, didesnė tikimybė visada bus – lietuvių-baltų kilmė. “karalius” tikrai ne – karoliai… Karoliai nuo žodžio – karoti, kabėti. Karalius žodžio kilmė – kariavo, karaliavo (nukariavo), o gal net ir sudurtinis kariavo-raliojo (ruseno, žėrėjo)…

      • Perkūno Paukštis:

        Kažin kaip tie karaliai ir kunigai žibėjo, kai iki 19 amžiaus baltgenčiai ištisai buvo utėlėti ir kirminuoti, o ypač po krikš.čionybės įsisiurbimo.

      • Žodžio karalius kilmė vestina iš pasakyme: “Dievas pakorojo” esančio priešdėlinio veiksmažodžio pakoroti “nubausti” pirmykščio šio veiksmo supratimo prasmės. Apie tai bylotų ir ta pati kor- šaknis, esanti Stryjkovsko paminėto aukščiausiojo lietuvių Dievo varde Prakorimas, bei pažymėjimas, kad tai yra “pats pirmutinis Dievas”, kuriam aukojama. Istorijos eigoje korojimo veiksmo supratimui keičiantis atitinkamai keitėsi ir pirmykštė “pakorojimo” prasmė. Dievas imtas suprasti ne kaip toks abstrakčiai, o kaip atitinkamos etninės grupės (pvz., baltų, germanų ir t.t.) Dievas. Radosi kovų danguje ir žemėje tarp etninių Dievų vaizdiniai. Tapo būtinas “Dievo pakorojimo”, baudimo, jo valios vykdymas žemėje – vykdomoji valdžia – karalius – baudikas, baudėjas, teisėjas, antstolis- pradžioje kaip šių veiksmų betarpiškas vykdytojas (keršytojas), o vėliau jau tik, kaip “pakorojimo” nusprendėjas. Taip radosi institucija karaliaus vardu. Taigi yra pakankamo pagrindo manyti, kad karaliaus pavadinimo, Karolio vardo kilmė yra senos lietuviškos (baltiškos) kilmės. Tai bylotų ir tokie lietuviški žodžiai, kaip karas, kariauti, keršyti ir t.t. Pagaliau galima teigti, kad Karšuvos vardas reiškia karalystė, o kuršiai (Cori) reiškia keršytojai, kariai. .

    • Titulo “kunigas” (kaip “valdovo” atitikmens) atsiradimas lietuvių kalboje yra diskutuojamas – vieningos nuomonės kalbininkų tarpe nėra.

      Dauguma mano, kad jis pakliuvo į lietuvių kalbą iš skandinavų kalbų kartu su vikingų įsiveržimais į Lietuvos pajūrį. Tai yra maždaug 8-9 amžiuose.

      Yra ir versija, kad mūsų “kunigas” atsirado lietuvių kalboje jau gerokai seniau – dar 1-2 mūsų eros amžiuose – iš gotų kalbos (gotiškai buvo tariama maždaug “kuningaz”).

      Kiti kalbininkai mano, kad žodis “kunigas” yra atėjęs į lietuvių kalbą iš indoeuropiečių prokalbės savarankiškai – lygiai taip, kaip jis pakliuvo ir į germanų kalbas.

      Žodį “kunigas” lietuvių kalboje imta vartoti vadinant katalikų šventikus, matyt, jau gerokai po krikšto, kada valdovas prarado savo, kaip vyriausio valstybės šventiko, religines pareigas ir galias.

  5. Vaitas:

    Tai tik mėgėjiškas Kęstučio Čeponio požiūris į karaliaus titulą. Reikia skirti pagarbų valdovo įvardijimą karaliumi nuo teisinio statuso. Didieji kunigaikščiai gerai suprato karūnos, karūnavimo reikšmę. Bet istorijos nepakeisime – Gediminas atsisakė, Vytautui nepavyko vainikuotis, todėl noras dabar juos karūnuoti tėra naivus užmanymas. Nėra ir reikalo, nes Lietuvos valstybingumą grindžia karaliaus Mindaugo karūna, istorinis pirmumas.

    • Gerb. Vaitai,

      aš iš tikrųjų siūlau labai aiškiai atskirti istorinį katalikiškąjį karūnavimo suvokimą 10-17 amžiuose, nuo dabartinio masinio žmonių sąmonėje įsitvirtinusio skirtumo tarp visame pasaulyje šiuo metu labai aiškiai suvokiamo titulo “karalius” ir Lietuvoje viduramžiais vartotų titulų “kunigas”, “kunigaikštis”, “didysis kunigaikštis”.

      Beje, raštuose bei tautosakoje yra užfiksuota ir nemažai kitų lietuvių kalboje vartotų titulų – valdovas, valdonas, viešpats, rikis…. , tačiau jų mes kažkodėl kaip oficialius titulus savo valdovams įvardyti nevartojame.

      Mano straipsnio esminė mintis yra ta, jog aš manau, kad visų pirma mūsų istorikams būtina nustatyti ar konkretus Lietuvos valdovas buvo suverenus monarchas ar ne.

      Ir jei jo suverenumas yra neginčyjamas, dabartinėje literatūroje (visų pirma, žinoma, populiariojoje) vartoti labai aiškiai visuomenėje šiuo metu suvokiamus titulus “karalius” ir “imperatorius” – o ne taip, kaip jis buvo įvardijamas įvairiuose to meto įvairiakalbiuose dokumentuose ar kituose rašytiniuose šaltiniuose.

      Tuo labiau, kad įvairiose kalbose mūsų valdovams įvardyti buvo naudojama labai daug įvairių tose kalbose vartotų titulų (ir, pvz., “rex”, ir “basileus”, ir “kagan”, ir kiti).

      Tai kodėl dabar mūsų literatūroje mes taip besąlygiškai “prisirišome” prie titulo “didysis kunigaikštis”, o jį verčiant į kitas kalbas irgi verčiame naudodami analogiškus tų kalbų žodžius, net jei istoriniuose šaltiniuose tomis kalbomis konkretus Lietuvos valdovas buvo įvardijamas “rex” ar “basileus”…

      Kodėl, pvz., koks nors zulusų vadas Šaka visuose dabartiniuose straipsniuose ir knygose, tame tarpe ir mokslinėse-istorinėse, yra vadinamas karaliumi, ir niekas dėl to nesistebi ir nesipiktina? O gal ir jį karūnavo popiežius? 🙂

      Arba, pvz., koks gi popiežius karūnuoja anglikonus Anglijos kingus – karalius, ir kitų protestantiškų valstybių karalius (Švedijos, Danijos, Norvegijos)? Kas karūnuodavo Vokietijos kaizerį ar tuo labiau Mongolijos, Kinijos, Inkų, Actekų, Hetitų imperijų valdovus?

      O juk jų valdytas valstybes ir mūsų, ir pasaulinėje literatūroje visada vadina imperijomis? Nors, žinoma, nei mongolai, nei kinai, nei hetitai, inkai ar actekai niekada nenaudojo lotynišką sąvoką “imperija”.

      Tačiau jei viduramžių Lietuvos Valstybę pavadinsi karalyste arba tuo labiau imperija (nors tai akivaizdus istorinis faktas), o Gediminą ar Kęstuti pavadinsi karaliumi, arba Algirdą imperatoriumi – nors ir populiariame straipsnyje, kyla milžiniškas “staugimas ir rėkimas”.

      Ir, beje, kažkodėl būtent visų pirma iš polonofiliškai ar maskoliafiliškai orientuotų istorikų (nors ir ne tik jų) pusės. 🙂

      Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

      • Lamatas:

        iš tiesų, yra tokia tendencija – žeminti , arba iš vis ignoruoti Lietuvą ir lietuvių Tautą , kaip sukūrusia vieną iš didžiausių viduramžių Europos valstybių. Blogiausia kad tai daroma , mano nuomone , turint omeny ateities planus. Štai neseniai skaičiau straipsnį apie tai su kuo ,per amžius,Rusija dažniausiai kariavo. Nurodytos Švedija , Lenkija , Vokietija , Prancuzija ir Kinija . Lietuva , kaip valstybė , net neivardinta .http://russian7.ru/2015/03/s-kem-rossiya-voevala-bolshe-vsego/

      • Vaitas:

        Štai čia Žygeivis palietė esmę „mūsų istorikams būtina nustatyti ar konkretus Lietuvos valdovas buvo suverenus monarchas ar ne“. Tai ir kalbėti apie suverenitetą tenka ne literatūrinėmis, o tarptautinės teisės vertėmis. Kunigaikščių karūnavimo užmanymas yra gryna ideologija ne be politizuoto užmanymo sumenkinti Lietuvos karaliaus Mindaugo suvereniteto paveldą, kuriuo Lietuva visais amžiais grindė tautos teisę į nepriklausomą valstybę. Beje vėlesni valdovai, kaip juos bevadintume, karaliaus Mindaugo prioriteto nepakeis.

        • Vaitui

          Nepakeis tik katalikiškojo Mindaugo karūnavino prioriteto, bet ne to esminio fakto, jog viduramžių Lietuvos Valstybės valdovai buvo absoliutūs ir suverenūs monarchai, tai yra karaliai ir imperatoriai netgi to meto Vakarų Europos diduomenės supratimu.

    • Remigijus Gineitis:

      Vaitai, Gediminas atsisakė Popiežiaus karūnos, tačiau savo lotyniškuose raštuose titulavosi REX, t.y. karaliumi.

  6. Miškų katė:

    Visiems siūlau paskaityti puikų Dainiaus Razausko straipsnį ,,Karalių nuvainikavimas”, 2014 m. išspausdintą žurnale ,,Liaudies kultūra”. Straipsnį galite rasti ir www. tautosmenta.lt :
    http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Razauskas_Dainius/Razauskas_LK_2014_2.pdf
    Tikiu, daug kas galvose susistos į savo vietas.
    Laimingai visiems 🙂

    • Labai ačiū už nuorodą.

      Puikus straipsnis – deja, nebuvau jį skaitęs prieš rašydams savąjį, bet iš kitos pusės gal ir gerai. 🙂

      Nes jei būčiau skaitęs, matyt, pats jau nebūčiau parašęs savąjį… 🙂 Juk maniškės mintys faktiškai daug kur atitinka Dainiaus Razausko straipsnio pagrindines mintis.

      Tačiau tai labai akivaizdžiai rodo ir tai, kad ši mūsų Lietuvos Valstybės viduramžių valdovų įvardijimo istorinė ir ideologinė-politinė problema iš tikrųjų egzistuoja.

      Ir tikrai laikas ją spręsti – visų pirma atsižvelgiant ne į mūsų kai kurių kaimynų ideologinius bei politinius “poreikius”, o būtent į Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos šiuolaikinius poreikius.

      Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

    • Štai dar labai puikus straipsnis šia tematika:

      Violeta Rutkauskienė. Lietuvos karalius atvyks per Kalėdas…
      http://www.balsas.lt/naujiena/145530/lietuvos-karalius-atvyks-per-kaledas

  7. Straipsnis pagaliau pajudino baisų tyčia svetimšalių istorikų suveltą mazgą. Pirmiausia akivaizdu, kad Lietuva pradėta pravardžiuoti kunigaikštyste nuo J. Dlugošo laikų, kad atrodytų pavaldi Karūnai, t.y. Lenkijai. Juk net popiežiai nesibodi savo amžininkų Gedimino ar Algirdo vadinti karaliais (rex), o nuo XV amžiaus ypač lenkų “redaguotuose” tekstuose rasime tik kunigaikščius ir suprantama kodėl. Diskusiją būtina tęsti, nes kyla dar keletas neaiškumų. Kodėl pavyzdžiui, žodį kuningaz mes kilniadvasiškai atiduodame germanams, nors labai jau aiškiai lietuviškai jis reiškia – kū,ningas, taigi stiptaus kūno vyras, galintis vadovauti kariams. Pirminė reikšmė čia – karo vadas. Beje, lietuvių kalba liudytų, jog ir karalius – tai su karu, vadovavimu kariams susijusi sąvoka. Ypač absurdiška išvesti šį titulą iš VIII amžiaus valdovo Karoli Magnus vardo. Tarsi lietuvių kalboje nebūtų keleto šimtų vedinių “karine tematika”: karys, kardas, kirvis, kerta, kariauti irt.t. Taigi kyla įdomi mįslė – kodėl toks mūsiškas vardas tampa madingas Europoje suteikiant vardus kilmingiausiems, taip išplinta ne tik Kroliai, bet ir Karlai, Karelai, Čarliai, Šarliai ir pan. Manau, šią mįslę įspėsime giliau pasidomėję, kas vyko Europoje V– VIII amžiuje, pavyzdžiui, pavartę Eugenijaus Jovaišos veikalą “Aisčiai. Raida”.

    • Lamatas:

      Gal vis dėlto nereikėtų visos kaltės versti svetimiesiems (…..tyčia svetimšalių istorikų suveltą ….). Pirmiausia turėtų būti aiški mūsų mokslų žmonių pozicija. Visur kur : mokslo darbuose , anotacijose , vertimuose , žodžių išaiškinimuose ir kitur . O jau tada galima ir svetimiesiems paprieštarauti .

    • Gali būti, kad mįslės tarp liet. žodžio karalius ir Vakaruose išpopuliarėjusio vardo Karolis, kaip kilusio iš šio lietuviško(baltiško) žodžio, nėra. Greičiausiai, kad Karolio Didžiojo ir apskritai Karolio vardo garsinis panašumas su baltiškuoju žodžiu karalius – yra atsitiktinis. Sen. vok. karl “šaunus vyras”, o tą pačią šaknį, kaip vardas Karalius, turi ir kiti liet. vardai – Karijotas, Karigaila, Kaributas. Šių vardų šaknis Kar- sietina su liet. žodžiais karas, kariuomenė. Tokiu atveju slavų korol yra radęsis iš lietuvių (baltų) karalius. Kas dėl šio žodžio darybos, tai ji galėjusi būti tokia. Antai, kas vis miega – tas miegalius, o kas kariauja – tas gali būti pavadintas kariaulius/karaulius>karalius.

  8. Na, Lietuvos monarchai nei Gediminas, nei Algirdas (su Kęstučiu) nebuvo priėmę krikšto, todėl jie ir nebuvo oficialiai karūnuoti karaliais taip, kaip būdavo karūnuojami valdovai Vakarų Europos šalyse. Tai nemanau, kad juos, t. y. Gediminą ir Algirdą galima laikyti karaliais. Aišku, Vytautas Didysis buvo pakrikštytas, bet taip ir nebuvo oficialiai vainikuotas Lietuvos karaliumi 1430 metais…

    • Perkūno Paukštis:

      Nukrikščionėjusį Vycką pakorojo mūsų Dievai.
      O tai, kad klastingi korporaciniai krikščionys lig šiol jam stato paminklus ir rašo straipsnius, tai nieko nuostabaus – jie nerimsta be bandito popiežiaus žegnonių, net praėjus šimtmečiams.

    • Dėl karūnavimo (tiksliau – vainikavimo) valstybės valdovu

      Istorinis faktas – po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo 1440 m., jo įpėdinis Lietuvos Valstybės soste Kazimieras Jogailaitis buvo Lietuvos didikų, be lenkų žinios, vainikuotas Lietuvos valdovu, uždedant jam ant galvos Gedimino mitrą (vainiką).

  9. R.D.:

    Reikia priimti autoriaus tekstą kaip dar vieną nuomonę ir ją gerbti, tačiau tai dar nereiškia, kad argumentai yra pagrįsti. Norėčiau atkreipti dėmesį į vis tą nenumaldomą norą viską lyginti pagal Angliją. Suprask, Anglijos politinė santvarka yra analogiška ir ja turime vadovautis, nors viduramžiais nėra jokių (išskyrus anglų kryžiuočių žygius) ryšių su šia valstybe. Autoriaus noras pamatyti „istorinės tradicijas“ yra absoliučiai teisingas, tačiau įžvelgiamas sąmokslas, kur jo nėra ir negali būti. Sumenkinimas įvyksta ne kalbose, o mūsų galvose, tiksliau, piliečių, kurie nieko neskaito. „Sąmokslininkų“ paieškos nieko nestebina. Reikia sutikti, kad šiandienos supratimu, karalius stovi aukščiau negu didysis kunigaikštis, tačiau šiandiena nėra viduramžiai. Istorinių terminų vartojimas turi atitikti logiką, esmę ir prasmę. Viduramžių Europa – ne ES… Unifikacijos procesai ilgi ir nuobodūs. Vietinės tradicijos visiems aiškios. Atvykėliui anglui (ar bet kam kitam) Lietuvos didysis kunigaikštis yra aukščiausia vietinė valdžia – niekas to net nekvestionavo. Juk nebuvo tai sugalvota XIX a… Užtenka paskaityti „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštį“ – Vytauto aplinkos kūrinį. Pirmąją mūsų rašytinę istoriją, atsispindinčią savą poziciją, tačiau turbūt niekas neskaito… Neunifikuotos Europos santykiuose reikia laviruoti terminais ir sąvokomis. Žinoma, kad jūsų minimas basileus atitiko tai, kas Konstantinopolio patriarchui būtų aukščiausias valdovas. Lotyniškai Europai reikėjo rašyti rex‘us (nors jis nuo regere – versti, valdovas, o ne karalius). Mūsų aplinkoje valdovai save suprato kaip didžiuosius kunigaikščius ir nematė tame vargo. Ar nebūtų juokinga, kad jau būdamas karaliumi Vytautas siekia tapti karaliumi? Analogija su Traideniu, Vyteniu, Gediminu, Kęstučiu (rinkitės patys). Kaip tai atrodytų? Juk valdovai suvokė tarptautinę politiką ir nebuvo tokie idiotai. Na, autoriau, tai Mindaugo karūnavimas ir titulo gavimas buvo toks ilgas procesas, o štai jau Gediminaičiai natūraliai tapo tokiais? Juk logiška, kad įvairovė buvo susieta su keliomis politinėmis sistemomis (civilizacijomis) (katalikiška Vakarų, stačiatikiška Bizantijos). Reikėjo pasitelkti tokią terminiją, kuri aiški ir suprantama kitai pusei. Pabaigai. Absoliučiai visi „karalių“ argumentai subyra, kuomet reikia atsiversti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštį, o kiti istoriniai duomenys – tarytumei jie neegzistuoja jokiame lauke… O jeigu Vytautas būtų gavęs karūną, tuomet galėtume ji vadinti, matyt, karaliumi kvadratu. Kam čia smulkintis.

  10. Vaitas:

    R.D. vaizdingas pastebėjimas „Ar nebūtų juokinga, kad jau būdamas karaliumi Vytautas siekia tapti karaliumi?“ taikliai apibendrino „popierinių“ karalių užmanymą.

  11. Pasikartosiu – nepainiokite karaliaus, kaip valstybės monarcho, įvardijimą šiuolaikinėje literatūroje su katalikiško karūnavimo ritualais viduramžių Europoje.

    Beje, ponai kritikai – ar daug Europos valdovų, kurie visuose šaltiniuose įvardijami karaliais, buvo vainikuoti popiežių? 🙂

    Pvz., kiek Lenkijos karalių, pradedant nuo pirmojo, gavo karūną iš popiežių? 🙂

  12. turbo:

    kunegos – ggraik. medžiotojas, tai susiję su kūnas, kiaunė…. apie tai rašiau spaudoje, tad king bus kilęs iš geriausio medžoitojo,,,

  13. P.S. Titulo “Lietuvos akralius” aršiems priešininkams siūlau vartoti titulą “Lietuvos imperatorius”.

    Imperija (lot. imperium – karinė senosios Romos vadovybė) – stambi, monarcho imperatoriaus valdoma, valstybė, dažnai – stipri kariniu požiūriu.

    Aiškaus apibrėžimo sąvoka imperija neturi.

    Imperija gali būti vadinama: valstybė, apimanti teritorijas ir tautas, kultūriškai ir etniškai besiskiriančias nuo centro, kuriame sutelkta valdžia, kultūros.

    Ir šis apibrėžimas visiškai atitinka Lietuvos valstybės realią padėtį jau nuo 14 amžiaus.

    O mums – lietuviams – visur ir visada būtina, kalbant apie padėtį nuo 14 amžiaus iki 1569 m., rašyti labai aiškiai: Lietuvos Imperija, o kalbant apie padėtį po Liublino unijos, rašyti – Lietuvos imperijos ir Lenkijos karalystės personalinė unija.

    Juk Lietuvos imperiją ir Lenkijos karalystę iš tikrųjų siejo tik bendras valdovas abiejų valstybių sostuose.

    Ir tokių personalinių unijų tuometinėje Europoje buvo toli gražu ne viena.

    • Perkūno Paukštis:

      Čia maždaug toks tokio keiksmažodinio “puspagonio-pusžydkrikščionio” (Gintaro Beresnevičiaus teiginys: Dvasioje barbarų baltimperija tapo Vatikano imperijos (Rom. “basileos”) padaliniu – mitriems barbarams su(si)dėjus kryžius ant kaktų ir tapus avelėmis. O Vatikano korporacijos kolaborantai Vytska su Jogeo, vardan karūnos su kryžiuku savo maumonėlio viršūnėlėje, net įsismagino prakrikščioninti (su kryžiais ant kaktų) ir vis dar kietasprandžių menkutę Žemaitiją.

    • lyvis:

      Tokie kaip Žygeivis ir Citronas ar Lileika visur kiša Lenkiją, kai tikrieji vietiniai gyventjai yra jotvingiai ir reikėtų kalbėti Jotvigijos vardu, ginti Jotvigijos valstybingumą. Matosi tiek Žygeivis tiek Citronas ar Lileikia yra prolenkiški antilietuviški veikėjai. lyvis

      • Perkūno Paukštis:

        Matai, Jotvingija baigiasi ties Bal(t)bieriškiu, o įžvalgiems istorikams trūksta sarmatų ir žemėlapių su Vyslos žiotimis. O visus tavo minėtus vyriokus pranoko Der Osalė (Statkutė) – išplėsdama įžvalgų Horizontus su lietuvišku pavydu – kodėl aš tiek mažai matau.

        • lyvis:

          Gerb Perkūno Paukšti, ar tavo šaknys ne iš totorių nes mąstai totoriškai, islamiškai, o rašai lietuviškai ir kaip tave mintyti reikia. lyvis

          • Perkūno Paukštis:

            Prookupacinio Vatikano korporacijos kapela Lietuvą apniko, it utėlės, jau Gedimino laikmetyje. Vargšelis valdovas Gediminas, jau nebežinodamas kur dingti, banditui popiežiui “lietuviškai” keverzojo nusižeminančius laiškus apie “neva” toleranciją okupantams (ir su kryžiais ant kaktų vietiniams kolaborantams).
            —————
            Dediesi manantis, kad šis klastingas krikščioniškas straipsnis taip pat prašosi “indėniškos” tolerancijos ?

    • Vaitas:

      Argi plačių polėkių Žygeiviui neatrodo, jog mūsų valstybės istorinis paveldas pagristas karaliaus Mindaugo kiltinių kraštų Lietuvos karalystės pagrindu, o ne jungčių su slaviškais kraštais. Tauta išliko, nes Tėvynę mylime ne todėl kad ji didelė, o todėl kad sava.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *