V. Vidūnas: Kovodamas už Tibeto laisvę, kovoju ir už Lietuvos laisvę (2)

Vytis-Vidunas-Alkas.lt-J.Vaiskuno-nuotr

Vytis Vidūnas | Alask.lt, J. Vaiškūno nuotr.

2008-aisiais, prieš vasaros olimpines žaidynes Pekine, Tibete kilo masiniai protestai prieš Kinijos vykdomą politiką regione. Labai greitai čia buvo dislokuota daugiau ginkluotųjų pajėgų, prasidėjo dar viena represijų banga. Nuo to laiko skaičiuojami 136 tibetiečių susideginimo aktai, o pats Tibetas ne tik piligrimams, tačiau ir užsienio šalių turistams tampa vis sunkiau pasiekiamas: kinų valdžia kasmet griežtina atvykimo į Tibetą galimybes įvesdama vis daugiau apribojimų. Ar tai reiškia, kad ilgainiui Tibetas virs uždaru kraštu?

Apie dabartinę situaciją okupuotame Tibete, žmogaus teisių pažeidimus, Tibetą egzilyje bei Dalai Lamos vaidmenį taikaus kelio paieškose pokalbis su orientalistu, VU

lektoriumi, „Tibeto namų“ Vilniuje vadovu Vyčiu Vidūnu.

– Pastaruoju metu tibetiečių susidegina mažiau, ir tokios tragiškos žinios mus pasiekia vis rečiau. Ar tai reiškia, kad situacija Tibete pasikeitė į gera?

Tai, kad kelis pastaruosius mėnesius nėra tragiškų susideginimo aktų dar nereiškia, kad padėtis Tibete bent kiek pagerėjo. Be jokios abejonės, tai gali bet kada pasikartoti, kaip jau kartojosi daugiau nei šimtą kartų.

Tiek iš naujausių pranešimų, tiek ir iš šių metų vasario pradžioje Tibeto žmogaus teisių ir demokratijos centro paviešintos ataskaitos apie 2014 metų žmogaus teisių padėtį Tibete matome, kad situacija išlieka stabiliai bloga. Tad tenka pripažinti, kad ir šiandien Tibeto tauta bei kultūra yra sistemingai naikinamos.

Žinoma, norėtųsi, kad tibetiečių susideginimai liautųsi, ne kartą ir Jo Šventenybė viešai ragino tibetiečius to nebedaryti. Gaila, tačiau kinai šių aktų kurstymu kaltina Dalai Lamą skelbdami, jog tibetiečiai yra laimingi. Bet juk laimingi žmonės nepasmerkia savęs skausmingai mirčiai liepsnose…

– Kinų propaganda jau ne vieną dešimtmetį Dalai Lamą vadina separatistu. Pastaruoju metu šis žodis nuolatos linksniuojamas Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje. Tad ar Dalai Lamos veikloje galima įžvelgti separatistinių užuominų?

Žinoma, kad tai tėra kinų propagandinė leksika, kuri kaipmat subliūkšta matant Jo Šventenybės viešą veiklą visame pasaulyje skleidžiant taiką ir atjautą bei skatinant Tibeto valdžios tremtyje ir kinų dialogą, kurį jau kelis dešimtmečius sistemingai blokuoja ne kas kitas, o būtent kinai.

Kita vertus, faktas yra ir tas, kad iki 1949 metų, kai kinų armija įsiveržė į Tibetą, ši šalis buvo nepriklausoma ir gyvavo savarankiškai. Po 1959 m. stichiškai kilusio tibetiečių sukilimo, kurį kinų armija žiauriai numalšino, Dalai Lama – Tibeto valstybingumo garantas, monarchas ir dvasinis lyderis – buvo priverstas bėgti iš šalies. Taigi, žinodami šiuos istorinius faktus, galime teigti, kad Tibetas buvo okupuotas ir aneksuotas.

Tuo tarpu kinų propagandai viskas atrodo atvirkščiai. Ir tuo nėra ko stebėtis – tokiais pat metodais veikė Sovietų Sąjungos nomenklatūra, taip pat dabar dirba ir Kinijos komunistų valdžia. Iš šios perspektyvos žvelgiant, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje kilęs išsilaisvinimo sąjūdis šių dienų kontekste taip pat būtų pavadintas separatistiniu judėjimu. Tačiau reikia į reiškinių ištakas žvelgti platesniame kontekste ir nesuplakt visko į vieną krūvą, kaip mėgstama daryti šiandien.

Tibetas yra okupuotas svetimos kariuomenės, ir jau šešis dešimtmečius tibetiečiai savame krašte jaučiasi svetimi. Nepaisant to, jau daug metų Dalai Lama nekalba apie Tibeto nepriklausomybę, jis pabrėžia būtinybę išsaugoti Tibeto kultūrinį, religinį, kalbinį bei tautinį identitetą. Tad negalime to vadinti separatizmu, tai taikus „vidurio kelias“, kuris būtų naudingas ne tik tibetiečiams ir kinams, tačiau svarbus visai žmonijai, nes, kai miršta viena tauta, dalies netenka visas pasaulis.

– Su kokiomis didžiausiomis problemomis šiandien susiduriama Tibete?

vytis-vidunas-o-m-vidunaites-nuotr-K100

Vytis Vidūnas | O. M. Vidūnaitės nuotr.

Per pastaruosius keletą metų Tibete neįvyko jokių radikalių pokyčių, tad svarbiausios problemos išlieka tos pačios, kurias pasaulio bendruomenė kėlė ir prieš 2008-ųjų Pekino olimpines žaidynes. Vienas iš akivaizdžiai brutalių tautos naikinimo pavyzdžių yra tas, kad tibetiečiai negali gauti išsilavinimo savo gimtąja kalba. Sovietmečiu mus taip pat bandyta nutautinti, o valdant J. Andropovui rusų kalba buvo įvesta net ir darželiuose. Vis dėlto Tibete tai įgyvendinama ypač metodiškai.

Fizinės bausmės, kalėjimas, kankinimai – tai yra tapę kinų valdžios nuolatinių represijų prieš tibetiečius priemonės. Iki šiol regione yra vietų, iš kurių paprasčiausiai negrįžtama. Nors šiuo metu kinai labai daug investuoja Tibete – tiesia kelius, geležinkelius, tačiau vykdo ir intensyvią žmonių perkėlimo politiką. Ką tai reiškia? Į Tibetą gausiai vežami Kinijoje dominuojančios etninės grupės atstovai chaniai, kurie Tibeto sostinėje Lhasoje jau sudaro didžiąją gyventojų dalį.

Beje, Lietuvoje tai mes taip pat labai gerai pažįstame. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje ir kitose Rusijos okupuotose valstybėse buvo taikomi tokie patys nutautinimo metodai. Tad tibetiečių situacija, jų dabartinė padėtis vyresnio amžiaus žmonėms Lietuvoje turėtų būti iki skausmo atpažįstama.

Kiekvienas tibetietis su Dalai Lama turi ypatinga ryšį, tai lyg tėvo ir vaiko santykis. Bent kartą gyvenime pamatyti Dalai Lamą tibetiečiui reiškia didelę laimę. Mums tai gal ir sunku suvokti – juk Jo Šventenybę Lietuvoje matėme jau tris kartus, tačiau Tibete situacija kitokia – jo portretai draudžiami, už jų turėjimą ar laikymą namuose gresia kalėjimas. Užtenka prisiminti ir tai, kad dauguma tibetiečių prieš susideginimą šaukė „Laisvę Tibetui“ bei meldė Dalai Lamos grįžimo į Tėvynę.

– O ar Tibete egzistuoja koks nors pogrindis?

Sunku pasakyti, nes visa informacija, pasiekianti iš Tibeto, yra griežtai ribojama. Po kiekvieno susideginimo ar kitokio incidento kinų valdžia blokuoja visą informaciją, kad ji neišeitų už Tibeto teritorijos ribų. Akivaizdu, kad regione nuolatos vyksta kinų valdžios represijos prieš tibetiečius, o tai sulaukia ir didesnio pavienio ar grupinio pasipriešinimo.

Tibete nėra ginkluoto pogrindžio – tai prieštarautų budistinei tibetiečių pasaulėžiūrai, o ir paties Dalai Lamos autoritetas prie to stipriai prisidėjęs. Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau jaunesniosios tibetiečių kartos žmonės prabyla apie kitokio pasipriešinimo kinams būtinybę, nes, jų manymu, tas kelias, kurį pasiūlė Dalai Lama, niekur neatvedė. Tokios nuotaikos, kaip ir budistiniams principams prieštaraujantys susideginimai, reiškia visišką tibetiečių desperaciją. Juk akivaizdu, kad bet koks didesnis pasipriešinimas būtų numalšintas labai greitai – tai aiškiai iliustravo 2008-aisiais prieš olimpines žaidynes Tibete kilę stichiniai protestai, kurie baigėsi kinų valdžios smurtu prieš beginklius žmones. Kita vertus, ginkluotą tibetiečių pasipriešinimą kinų propaganda kaipmat panaudotų prieš pačius tibetiečius, tad tai būtų ne tik pavojinga, bet bergždžia.

Akivaizdu, kad Kinijos sistema šiandien yra pakilime, todėl kalbėti apie kokias nors permainas Tibete yra labai sudėtinga.

– Ar naujajai Tibeto kartai, kuri jau nebeatsimena laisvo Tibeto, nėra mačiusi gyvo Dalai Lamos, vis dar aktualus tapatumo išsaugojimas?

Okupuotame Tibete jau užaugo dvi kartos, kurios Dalai Lamą gali slapta matyti tik iš paveikslėlių, o uždraustą Tibeto vėliavą turi slėpti, nes už tai taip pat gresia ilgi metai kalėjime. Kaip jau minėjau, kinų valdžia stengiasi pamažu sunaikinti tibetiečių kalbą, o kinų tautybės žmonių perkėlimas į Tibetą sukuria negrįžtamą asimiliacijos pavojų. Taigi, tokioje represyvioje aplinkoje tibetiečiams labai sunku išlaikyti savo tapatumą.

Kita vertus, dvasinė tradicija Tibete visada buvo tautos gyvybingumo garantas. Nors daug vienuolynų ir šventyklų buvo sugriauta, nors ir šiandien į vienuolynus priimami žmonės tik gavę kinų valdžios atstovų leidimą, tačiau budizmo praktikos čia gyvuoja, o tibetietiška tapatybė labiausiai palaikoma bei puoselėjama šeimose. Beje, juk sovietmečiu ir mes, nors dauguma buvome spaliukai, pionieriai ir komjaunuoliai, tačiau iš vyresniųjų šeimose žinojome ar bent jau nujautėme tiesą. Tad ir Tibete permainų troškimas bei tyli rezistencija egzistuoja.

– Šiandien galime kalbėti apie du Tibetus: vieną, kuris egzistuoja istorinėse žemėse, tačiau jau daugiau nei šešis dešimtmečius okupuotas, ir kitas, gyvuojantis ten, kur įsikūrusios didžiausios tibetiečių pabėgėlių bendruomenės – Indijoje, Nepale, JAV, Kanadoje?

Taip, egzistuoja du Tibetai. Tiesa, žemėlapiuose Tibeto jau neliko, ten raudonuoja Kinija, kartais dar taškeliu pažymima Tibeto sostinė Lhasa, bet tik tiek. Tačiau kitas Tibetas, tiesa, gyvuojantis tremtyje, yra gyvas ir matomas pasaulyje. Mes ir patys bendraujame su tibetiečiais pabėgėliais, Jo Šventenybė Dalai Lama nuo 1959 m. taip pat yra pabėgėlis.

Kaip žinome iš istorijos, iki pat XX a. vidurio Tibetas egzistavo kaip itin uždara valstybė, retas kas iš užsieniečių galėjo į ją patekti. Tibetiečiai gyveno visiškai atsiriboję nuo likusio pasaulio ir tik prie tryliktojo Dalai Lamos įvyko šiokių tokių atsivėrimų. Kaip šiandien juokauja dabartinis Dalai Lama, matyt, reikėjo Tibeto okupacijos, kad tibetiečiai būtų atverti ir išblaškyti, kad apie juos, jų tradicijas ir papročius sužinotų visas pasaulis. Juk šiandien Dalai Lama yra tapęs ne tik Tibeto dvasiniu lyderiu, tai vienas iš nedaugelio pasaulyje esančių dvasinių ir moralinių autoritetų. Beje, šiemet minėsime jo 80-metį, o jis vis dar nepailsdamas keliauja po pasaulį, skaito paskaitas apie atjautą ir kalba apie Tibetą bei tibetiečių problemas.

– Toks Dalai Lamos amžius natūraliai verčia galvoti apie tai, kas bus po jo mirties. Pagal tradiciją naujasis Dalai Lama yra senojo Dalai Lamos inkarnacija, vadinasi, yra ne išrenkamas, bet atpažįstamas. Turint galvoje, koks svarbus Dalai Lamos vaidmuo tibetiečių tautai tiek tremtyje, tiek ir okupuotame Tibete, akivaizdu, kad kinų valdžia turi planų kaip „nusavinti“ būsimąjį Dalai Lamą. Beje, taip jau yra nutikę su Pančen Lama, gimusiu 1989 m. ir pradingusiu 1995 m., kurį žmogaus teisių gynimo organizacijos laiko jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje. Ar Tibeto valdžia tremtyje, ar pats Dalai Lama XIV svarsto kažkokius galimus scenarijus?

Nors Jo Šventenybė yra ilgiausiai gyvenantis Dalai Lama iš visų prieš tai buvusiųjų, nors jo sveikata dabar yra puiki, tačiau visi supranta, kad žmogaus kūnas yra baigtinis, todėl tikrai galvojama, kas bus, kai šiame pasaulyje jo nebeliks.

Šiandien pasaulyje esi tol, kol esi matomas. Šiuo atžvilgiu tibetiečiams gerai, nes Dalai Lama yra labai gerai matomas, jo žodžiai sulaukia atgarsio, todėl Tibeto byla yra atversta. Tačiau kas toliau – sudėtingas klausimas. Ar nenutiks taip, kad, mirus Dalai Lamai, Tibetas visiškai išnyks iš pasaulio dėmesio, kaip kad jo jau nebėra pasaulio žemėlapiuose? Suprasdami tokią situaciją, įvairiose šalyse tibetiečiai ima steigti centrus, kuriuose įvairiomis formomis būtų pristatoma Tibeto kultūra.

– Prieš kelis mėnesius ir Jūs Vilniuje su bičiuliais įsteigėte „Tibeto namus“. Ar galima sakyti, kad tai bus savotiška Tibeto ambasada Lietuvoje?

13-09-11-vidunas-sutikimas-dalai-lamos-n-lysenkovo-nuotr-5-k100

Dalai Lamos sutikimas Vilniuje, 2013-09-11 | N. Lysenkovo nuotr.

Tokio centro idėja 2013 m. viešėdamas Vilniuje su mumis pasidalijo Dalai Lama. Čia jis matė ypatingą žmonių susidomėjimą Tibetu, tad jam kilo mintis apie nuolatinį Tibeto kultūros ir medicinos centrą Vilniuje. Apie tokio centro atsiradimą Dalai Lama taip pat kalbėjo ir su Vytautu Landsbergiu jų susitikimo metu.

Mums, vizito organizatoriams, ši mintis taip pat pasirodė labai įdomi, tad po metų, 2014 m. lapkritį, mes įsteigėme VšĮ „Tibeto namai“. Kol kas sunku pasakyti, kaip mums seksis. Šiuo metu esu „Tibeto namų“ direktorius, vienintelis centro darbuotojas, tačiau kaip ir iki šiol yra daug savanorių, neabejingų Tibeto klausimui, kurie aktyviai veikia ir dirba, kad Tibeto vardas nepradingtų iš Lietuvos viešojo gyvenimo.

– Kultūra ir medicina – kaip tai dera?

Tiek tibetietiška kultūra, tiek ir medicina yra išskirtinės pasaulyje, todėl labai gerai reprezentuoja Tibetą. Tibetiečių medicina yra labai sena, ja gydoma visiškai kitokiais principais nei pas mus ir pasiekiama puikių rezultatų. Mes bendraujame su Dharamsaloje, Indijoje, kur dirba Tibeto tremtyje vyriausybė, įsikūrusiu „Tibeto astrologijos ir medicinos institutu“. Būtent šiame centre yra saugoma ir puoselėjama tradicinė tibetiečių medicina. Šiandien tokių centrų yra daugelyje šalių, kur gyvuoja didesnės ar mažesnės tibetiečių bendruomenės. Mes taip pat norime, kad toks centras atsirastų ir Vilniuje, ir tai būtų tąsa tos tradicijos, kurią inicijavo Jo Šventenybė Dalai Lama XIV.

Svarbi Tibeto kultūros dalis yra budizmas, ir būtent per jį daug sužinomą apie Tibetą. Tačiau šiandien patiems tibetiečiams pasauliui norisi parodyti ne tik tradicinę, bet ir šiuolaikinę Tibeto kultūrą, šiandien kuriančius dailininkus, fotografus, muzikantus. Tad viliamės, kad mūsų centrui pavyks Tibetą priartinti prie Lietuvos ne tik per kultūrą, bet ir mediciną.

– O kodėl Jūs pats jau tiek metų aktyviai domitės Tibetu?

Aš į tai žvelgiu kaip į tam tikrą įpareigojimą. Tris kartus gyvenime teko džiaugsmas ilgiau pabendrauti su Dalai Lama, ir tai man labai daug davė. 1997 metais režisierius Domantas Vildžiūnas kūrė filmą apie Vytautą Landsbergį. Kaip tik tuo metu aš važiavau į Indiją, tad režisierius paprašė susitikti su Dalai Lama ir nufilmuoti jo atsiminimus apie jų susitikimą Vilniuje 1991 metais. Taip pirmą kartą man teko galimybė pabendrauti su Jo Šventenybe.

2001 metais, man vadovaujant Vilniaus universiteto Orientalistikos centrui, Dalai Lamą į Vilnių pakvietė buvęs universiteto rektorius Rolandas Povilionis. Taip buvau paskirtas vadovauti šio vizito parengiamiesiems darbams ir dėl to buvau labai laimingas.

Panašiai nutiko ir 2013 metais, tik tuomet Dalai Lamos vizito iniciatoriai buvo visuomeninė Tibeto rėmėjų grupė, o oficialus kvietimas išsiųstas Seimo tarpparlamentinės grupės ryšiams su Tibetu bei Vilniaus mero Artūro Zuoko vardu. Aš vėl buvau paskirtas darbinės šio vizito grupės vadovu. Būtent taip asmeninis santykis su Dalai Lama mane įpareigoja darbuotis, kad Lietuvoje nebūtų užmirštas Tibeto vardas.

Tiesa, dar iki pirmojo susitikimo su Dalai Lama Tibeto klausimu domėjausi per bičiulę Jurgą Ivanauskaitę, ir nors nebuvau aktyvus pilietinių akcijų dalyvis, tačiau jutau šios problemos svarbą.

Kodėl man tai svarbu šiandien? Tibeto situaciją matau per savo lietuvišką patirtį: mes viename pasaulio gale kovojome su ta pačia baisia totalitarine sistema, su kuria šiandien kovoja tibetiečiai. Metaforiškai kalbant, tai kova su tuo pačiu žvėrimi, kuris nori pavergti žmogų. Todėl kovodamas už Tibeto laisvę, aš kovoju už Lietuvos laisvę. Kur esu, darau tai, ką galiu. O jei aplinkybės pareikalaus, bandysiu daryti ir daugiau.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *