Lituanistikos mokslų raida per 25-erius Nepriklausomos Lietuvos metus, jos svarba valstybei ir tautai Kovo 11-osios išvakarėse aptarta Vilniaus universitete vykusiame forume „Valstybė ir lituanistika: tolesnio kelio gairės“. Forume diskutavo politikai, istorikai, rašytojai, literatūrologai, kalbininkai, žurnalistai, mokytojai.
„Ar lituanistika yra akademinės svarbos objektas, ar tai turi tapti tautos, valstybės kasdienybe? Turite įvairias nuomones, bet man esminis dalykas yra tai, kiek šios kalbos veda link tautos, žmogaus, kiek jis supranta sąvokas lituanistika, Lietuvos kultūra, tautos tapatybė“, – pabrėžė forume kalbėjęs kultūros ministras Šarūnas Birutis.
„Prieš 25–erius metus būtent humanitarai pirmieji pradėjo akcentuoti valstybės vertybes ir išryškino Nepriklausomos valstybės pamatus – tai tiesa, teisingumas, piliečių vienybė, žmogaus teisių ir laisvių svarba.
Visi buvome sutarę, kad valstybė auginama kartu su Lietuvos kultūra, o kalba tampa patikimu lietuvybės skydu. Prabėgo dvidešimt penkeri Nepriklausomybės metai. Tačiau, kaip ir anuomet, šiandien būtina garsiau kalbėti apie tai, kad kurdami laisvą visuomenę šiandien turime remtis valstybės ir lituanistikos ryšiais“, – sakė kultūros ministras.
Pasak Š. Biručio Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio išvakarėse, apsupti nerimą keliančių geopolitinių įvykių, turime pripažinti, kad atėjo laikas kalbėti apie tai, kad lituanistika turi būti aktyvi, gyva ir padedanti kurti visuomenės atsparumą, reikalinga valstybės ir visuomenės sėkmės formulei.
„Negalime šiandien sau leisti, kad šalies ekonominės pažangos ir tautos išlikimo logikos skirtųsi. Pasauliui esame įdomūs, nes esame atviri, kūrybingos tautos tapatybę demonstruojanti visuomenė, turinti ne tik etninį, bet ir pilietinį bei politinį stuburą. Tokią lietuvybę turtina dabartis ir praeitis. Esame tikrai ne provinciali, bet savarankiška, savo vertę suvokianti kultūra. Būtent šiuolaikinė lituanistika siūlo lietuviams grįsti savo santykius su kaimynais ir kitomis tautomis ne priešprieša, ne silpnojo įtarumu ir baime, bet lygiaverčių partnerių dialogu“, – sakė kultūros ministras.
Vilniaus universiteto Kristijono Donelaičio salėje vykusiame forume prisiminta, kaip prieš 25-erius metus lituanistai Meilė Lukšienė, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Ozolas, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Kubilius, Albertas Zalatorius bei kiti aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybę, brėžiant jos ateities viziją. Pastarąjį ketvirtį amžiaus valstybė ir lituanistika, lietuvių kultūra ieškojo įvairių sąveikos ir dialogo būdų. Apžvelgdami nueitą kelią, forumo dalyviai svarstė, kodėl lituanistų darbai visuomenei iki šiol nėra tapę prioritetiniais. Konstatuota, kad lituanistika nebėra vertinama kaip tradicionalizmo gynėja, o tampa globali, bet kartu dar jaučiamas globalesnių lituanistikos projektų vadybos trūkumas siekiant integruotis į bendrą Europos mokslinių tyrimų kontekstą.
Forumą surengė mokytojus ir mokslininkus jungiantis Lituanistų sambūris kartu su Vilniaus universiteto Filologijos fakultetu, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos ir Lietuvių kalbos institutais.
Susiję straipsniai:
- Viso pasaulio lituanistai renkasi Vilniuje
- Užsienio lituanistikos centrų studentams – valstybinės Kazimiero Būgos stipendijos
- Vilniuje lankosi Karaliaučiaus srities mokyklų, kuriose veikia lituanistikos židiniai, atstovai
- Užsienio lituanistikos centrų studentams skiriamos valstybinės K. Būgos stipendijos
- Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijai vadovaus Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė
- Lituanistai: įrašai asmens dokumentuose turi būti rašomi vartojant lietuvišką abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės
- Lituanistikai numatomas išskirtinis valstybės dėmesys
- A. Mišeikis. Pamąstymai apie Lietuvos ir Lenkijos santykius
- Tautinių mažumų mokyklų mokytojai gilino lituanistikos žinias
- Lietuvos centriniame valstybės archyve atidaroma paroda „Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui – 70 metų“
- D. Razauskas: Ne raidelės didžiausia mūsų valstybės bėda
- Lietuvos kūrėjai ir verslininkai: kada kultūra taps valstybės prioritetu?
- P.Gylys. Lietuviai – tauta, kuriai valstybės nereikia?
- Seimas skelbia 2014 metų Kalbos premijos konkurso pradžią
- Prasidėjo Lietuvių kalbos olimpiada tautinių mažumų mokyklų mokiniams
- Profesorei V.Daujotytei – Pakerienei įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas
- Seimas paskelbė Kalbos premijos konkursą
- Čikagoje apdovanoti Lietuvai ir lituanistiniam švietimui nusipelnę asmenys
- Kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešio diena
- TV klipai primins pagrindines žodžių rašybos taisykles
- Seime vyks konferencija, skirta Meilės Lukšienės gimimo metinėms ir veiklai pažymėti (tiesioginė transliacija)
- Prasmingai paminėtos spaudos atgavimo 110-osios metinės
- Prezidentė Š.Birutį įpareigojo rūpintis Lietuvos kultūra, kalba, paveldu, informaciniu saugumu
- URM garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ bus apdovanotas Kazickų šeimos fondas
- Mokytojai piktinasi dvejus metus rengiamu Pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos projektu
- Įžymiausias Lietuvos kalbininkas akademikas Z. Zinkevičius pasitinka 90-metį (video)
- Jau aštuntą kartą jaunoji karta kviečiama taisyklingai vartoti lietuvių kalbą
- Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
- TV laidų cikle „Didžioji Lietuva“ – lietuvių kalbos istorijos vingiai
- L. V. Medelis. Po kiek lietuvybė, ponai ir kiti Švonderiai?
Lietuvių kalba tobulėja ar išsigimsta? Čia ištrauka iš “Delfio” :“Taip sako megainžinerijos ekspertas Stanley’is Brunnas iš Kentucky’io universiteto Lexingtone.
Po Nepriklausomybės atkūrimo lituanistika tapo lėkšta lyginant su buvusiu lygiu, tiesiog, tarsi, nebeliko buvusio lituanistikos mokslinio lygio pajėgų. Antai, iki tol vos ne kasmet vykdavo baltistų konferencijos, kuriose nagrinėtos baltų kalbos, jų santykiai su kitomis kalbomis pasaulio kontekste ir kita. Jų nebeliko, apskritai baltistiniai tyrimai tiesiog išnyko. Valstybė lituanistiką ir istoriją tiesiog paliko likimo valiai. Klausimas tik toks, ar tai darė sąmoningai, ar dėl neišmanymo. O tada lituanistikoje ir buvo pasukta tuščio globalizmo kryptimi, t.y. visko kas mūsuose yra lietuviško niekinimą ar menkinimą, prienant iki to, kad Lietuva kultūroje savo nieko neturėjusi – viską yra gavusi iš kitų, iš krikščionybės, o jeigu koks senoviškumas užsilikęs, tai todėl, kad sulindę pelkėse gyvenome… Jeigu “lituanistika tampa globali” ir yra nevertinama, kaip “tradicionalizmo gynėja”, tai tada ji ne lituanistika, o globalistika. Tokiai “lituanistikai” valstybė yra atgyvena, tai čia ir būtų atsakymas į keliamą klausimą dėl lituanistikos ir valstybės santykių.
Tai jeigu jau pasakyta , kad Tautinės valstybės Europos sąjungoj turi išnykti, tai ir kalbos nereikalingos. Ypač neskaitlingos, kaip Lietuva. Žiū , koks nors snarglys jau save laiko europiečiu. Jam būti Lietuviu yra negarbė. Ačiū Dievams , kad tokių dar nedaug. O dėl kalbos dar pakovosim . Netikiu , kad mus sunaikins.