R. Grigas. Jaunimo nacionalinės (tautinės) savimonės drama. Kas kaltas? (9)

grigas-vaiskuno-nuotr

Romualdas Grigas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Skubu pasiteisinti, sąvoką „drama“ pirmiausia sieju su tais, kurie amžiams paliko tėvų žemę, ir su tais, kurie tam veiksmui ruošiasi. Atvirą pokalbį su skaitytoju pradėsiu nuo provokuojamo klausimo.

Kodėl „Lietuvos žmonės“?

Gal stabtelėkime ir susimąstykime, ar lietuvių jaunimo, vos ne masinės, emigracijos motyvų ir veiksmų paletėje negalėtume įžiūrėti valstybės vadovų, kitų politikų, net iškilesnių visuomenės veikėjų politinio neatsargumo, nenuoseklumo? Ar ne nuo V. A. prezidentavimo metų, kreipiantis į visuomenę, imta vengti „lietuvio“ sąvokos? Kodėl dabar, ko gero, jau visi politikai įprato, kreipdamiesi iš tribūnų, vartoti vieną ir tą pačią šaltu, bejausmiu kosmopolitizmu alsuojančią, daugelio lietuvių patriotinius jausmus žeidžiančią sudurtinę sąvoką „Lietuvos žmonės“? Net nepastebime, kad šis kreipinys tapo privaloma klišė. Kaip liaudyje sakoma, „pridegusia ir nebeišgrandoma“. Ir žurnalistai taip pat pasigriebė kažką panašaus – savaip ironizuojančią, savo bendrataučius žeidžiančią sąvoką „lietuvaičiai“.

Įsigilinkime, įsijauskime, ką gi reiškia keista stigma tapęs kreipinys „Lietuvos žmonės“? Nežinau kaip Jums, bet man pirmas įspūdis toks: tai – priminimas, kad mes esame žmonių masė, judanti „valstybės aptvare“, kurie tarp savęs nesusiję (ir nesiejami!) socialiniais ryšiais, dorovine ir pilietine atsakomybe vieni kitiems. Verslininkui, gal ir politikui taip net patogiau – čia nėra ką tik akcentuoto moralumo, atsakomybės. Aš – verslininkas ar politikas, galiu veikti pagal asmeninius (grupinius) interesus, pagal mano utilitarinę (pragmatinę) elgseną diktuojamas aplinkybes. Man tauta, tautietis, tautinis solidarumas – kažkoks iš tolimos, tamsios praeities užsilikęs aidas. Nemodernus, nepaklausus aidas… Aš tampu ir turiu tapti „pasaulio piliečiu“… Man, juo tapusiam, įsitvirtinusiam tokioje pozicijoje, lengviau spręsti verslo reikalus ir politines šaradas…

O kaip elgiasi „Lietuvos žmogus“? Visiškai suprantamai… Anų atstumtas, jis, prisimindamas savo prigimtinę tapatybę, savo tautybę ir tradicinį bendruomeniškumą, jaučiasi įžeistas. Ir, kaip daugelis kitų, suka į individualistinio anarchizmo, į susvetimėjimo pusę. Žinoma, nuolat keiksnoja valstybę ir jos oficialiuosius tvarkytojus. Ir ten, kur įmanoma, sukčiauja…

Susimąstykime, ar toks kreipinys turi įtakos jaunuomenei? Jeigu turi, tai kokią? Manau, nesuklysiu pasakęs, kad šalia kitų, visiems žinomų, veiksnių, kreipinys „Lietuvos žmonės“ į jų nacionalinę (tautinę) savivoką įneša aiškaus pilietinio susvetimėjimo mikrobą. Jo sukeltas „susirgimas“ pasireiškia įvairiomis formomis. Kad ir pradedant Seimo ar savivaldybės rinkimų ignoravimu, o baigiant neslepiamomis viešai reiškiamomis ir įgyvendinamomis nuostatomis amžiams palikti tėvų žemę. Atsisakyti Tėvynės.

Liūdniausia – tokios nuostatos formuojasi ir plinta dar tebesėdint bendrojo lavinimo ar profesinės mokyklos suole. Panašių nuostatų motyvacija šiandien yra labai pasistūmėjusi nuo ekonominio prie politinio, pilietinio, ypač moralinio pobūdžio motyvų. Vis daugiau jaunuolių nusiteikę Tėvynę palikti (ir palieka) ne dėl to, „kad čia nėra galimybių gerai uždirbti, sutvarkyti savo materialinį gyvenimą“, bet todėl, kad pati valstybė (ir net valstybingumas) juos įžeidė. Todėl, kad, anot jų, „man tokios Lietuvos nereikia, ji man tapo svetima“…

Tiems, kurie, emigruodami iš Tėvynės, vadovaujasi daugiau ekonominiais motyvais, visgi lieka didesnis šansas grįžti. Tuo tarpu antrieji elgiasi visai kitaip: nuo pat pradžių jie siekia kuo greičiau pamiršti Tėvynę ir kuo tvirčiau įsikurti naujojoje šalyje. Dėl tokio tikslo jie linkę nuslėpti dar ir savo tautybę. Jie nesistengs ieškoti prasmingesnio ryšio su tautiečiais ir gimtine. Su jų karta užsibaigs lietuvybė, kaip pasaulio dvasinę kultūrą įvairinantis, puošiantis elementas. Jie nebeleis (ir nebeleidžia) savo vaikų į lietuvių vadinamąsias šeštadienines mokyklėles įtikėję, kad jos vertintinos tik kaip trikdžiai įsigyventi naujoje šalyje ir tapti ne tik jos, bet ir pasaulio piliečiais. Tokių šiandien – ne šimtai, bet tūkstančiai. Dešimtys tūkstančių… Ką kaltinsime?

Manytume, kad pavėluotai, labai pavėluotai buvęs valstybės vadovas V. Adamkus 2006 m. sausio 5 d. pasitarime atvirai ir emocionaliai prasitarė: „Metas rimtai svarstyti, ar patriotizmo samprata, tiksliau – jos stoka, mūsų visuomenėje netampa grėsme mūsų sąmoningam valstybingumui? Ar nepriėjome prie pavojingos ribos, kai, pavyzdžiui, jaunimas iš patriotizmo net atvirai pasišaipo?“ Šis prezidento teiginys dar kartą (ir rimčiau) leidžia mums grįžti prie valstybininkų pamėgto kreipimosi „Lietuvos žmonės“.

Man, susipažinusiam su vadybos, sociologijos, tautotyros, politologijos, socialinės psichologijos ir panašiomis teorijomis, sunku suprasti minėto kreipinio motyvaciją. Kad ir dėl tos elementarios priežasties, kad Lietuva, kalbant politologų sąvokomis, priklauso monoetninių valstybių klasei, t. y. klasei, kurioje absoliučią daugumą sudaro vienos etninės tautos gyventojai (apskaičiuota, kad Lietuvoje lietuvių – 85 proc.).

Gal kreipinys „Lietuvos žmonės“ yra įsiteikimo Briuseliui arba kad ir JAV (lyg ir pakeitusiems „vyresnįjį brolį“) forma? Man regis, to elemento yra, bet nepakanka. Panašiais atvejais tam tikrą pagalbą interpretuoti suteikia pati istorija. Praleiskime sovietinės okupacijos laikus (nors čia taip pat rastume mums rūpimo atsakymo šaknų – įsiteikimo dominavusiai ideologijai). Dėl šventos tiesos nusileiskime giliau… Drįstu manyti, kad ir sunkiausiais lietuvių tautai „siaubo šimtmečiais“ (XVII–XVIII a.), gal taip pat be piktos valios, LDK buvo įprasta iš valdžios struktūrų į savo piliečius kreiptis „litvin“ vardu, t. y. kažkas panašaus į „Lietuvos žmonės“.

Tikėtina, kad mūsų dabartinių politikų ypač pamėgtas kreipinys anais laikais atsirado siekiant įsiteikti visiems, pamirštant titulinę tautą. Tai yra jau tada etninio lietuvio vardą viešumoje buvo vengiama vartoti. Pakako pakaitalo „litvin“. Panašiai kaip „rosianin“, „slavianin“… Kaip žinome iš istorijos, ryšys tarp valdančiųjų ir valdomųjų tais laikais buvo pats silpniausias, reguliuojamas per lažą, činšą, valstybės prievoles ir karčemas, kurių tinklas minėtais laikais buvo gausus. Kaimo žmonių dvasinė kultūra, jos turinys, juolab tų žmonių siekiai ir viltys valdančiųjų nedomino. Pastarieji gyveno visai kitų interesų pasaulyje ir praktikavo visai kitokį gyvenimo būdą, leidusį į sodiečius žiūrėti ne tik iš aukšto, bet dar ir baidytis jų sodžiuose praktikuojamos visai kitos, niekaip „pagonybės“ neatsikratančios, kultūros.

Istorija įdomi dar ir tuo, kad retkarčiais atsikartodavo beveik ta pati, gal šiek tiek pasikeitusi žingsniuotė – vadinamoji tautos mąstymo ir elgsenos matrica. Tik didieji reformatoriai, talentingai sujungę profanum ir sacrum (valdžią ir išmintį), sugebėdavo be didelio spaudimo tą matricą suvokti, į ją įsijausti ir pakoreguoti reikiama kryptimi. Betgi tai – ne Lietuvoje! Mūsų šalyje – gal net priešingai. Kodėl, pavyzdžiui, kai kalbama iš tribūnų apie tautiškumą ir patriotizmą, čia pat griebiamasi vėl to pabodusio kreipinio „Lietuvos žmonės“? Tebus man atleista už įkyrų pasikartojimą – jo reikia. Ar tai, apie ką čia kalbame, neparodo, kad valstybės valdymo politikoje jau gana jaukiai „įsirangė“ visada šalia „budėjusi“ globalizmo ideologija? Ar taip elgiantis neignoruojamas pats tautos, kaip istorijos subjekto, organizavimosi būdas?

Man, kaip Lietuvos piliečiui, iš tiesų sunku suvokti, kodėl į mus nesikreipiama šiltesnėmis, socialinį sąsajingumą akcentuojančiomis, kad ir tokiomis sąvokomis kaip gerbiami piliečiai, bendrapiliečiai, tėvynainiai, bendrataučiai. Esu įsitikinęs, kad, vengiant Tėvynės sąvokos ar nesikreipiant į tėvynainius jų tikruoju įvardžiu, labai susiaurinama erdvė ne tik patriotiškumui, bet ir pilietiniam sąmoningumui.

Kodėl „lietuvio“ sąvoka nevartojama erdvesne prasme, apimančia platesnį, nei etninė kilmė, diapazoną? Jeigu egzistuoja Lietuva, tai egzistuoja ir lietuvis, kaip šios valstybės politinės nacijos narys. Jeigu Prancūzijoje arabą ar juodaodį kas nors pavadina prancūzu (taip dažniausiai ir būna), jis džiaugiasi… Tėvynainio, bendrapiliečio sąvoka, kreipinys ne tik lietuviui, bet ir Lietuvoje nuo seno gyvenančiam rusui ar lenkui, taip pat ir neseniai įsikūrusiam turkui, net kinui paprasčiausiai primintų pilietines priedermes tai šaliai, kurioje jis siekia suleisti šaknis.

Gal ir piktokai kalbėjau, betgi mūsų, vyresniųjų, pareiga mąstyti apie tai, kas valstybę (netapatinkime jos su kultūriniu paveldu) daro beveide, nepatrauklia, gal net ir nepriimtina kitiems. Dažniau mąstykime ir apie tai, kuria linkme sukdami galėtume savo „sirguliavimą“ įveikti.

Kur tos šaknys, maitinančios sąmoningumą?

Anksčiau išdėstytos mintys buvo reikalingos, kad labiau pagrįstume kitų į jaunuomenės ugdymą orientuotų teiginių formulavimą. Tiesa, šios krypties didaktinio pobūdžio postulatai yra kone visuotinai žinomi, dėl tos priežasties yra ir visuotinai „pabodę“. Pabandykime į šią problemą pažvelgti tarsi „iš kito kampo“. Banalu sakyti, bet pilietiškumo ir patriotizmo bruožams įsitvirtinti reikalingos tam tikros pamatinės sąlygos. Apie vieną iš jų trumpai jau pakalbėjome. Ką prie to, kas jau pasakyta, derėtų šiame pokalbyje pridurti.

Pirmiausia ar jaunuolis išgyvena panašias, jį su kitais, su vyresniaisiais jungiančias pasaulėžiūros, dorovines vertybes? Gal jis dar nuo mokyklos suolo orientuojamas į grynąją pragmatiką, į savinaudą? Į tai, kas didžia dalimi lemia jo abejingumą ne tik bendriems pilietiniams veiksmams, bet ir pačios valstybės, kaip nacionalinio darinio, likimui? Gal dar mokyklos suole jam nebuvo įdiegti bendruomeninio sutarimo ir jo siekio daigai?

Mielas skaitytojau, ir pats puikiai žinote, kad, ugdant jaunąją kartą (jaunuomenę), lemiamas vaidmuo priklauso terpei, kurioje asmuo, kaip asmenybė, bręsta. Tą terpę pirmiausia sudaro tėvai, jų pažiūros, elgsena. Ir mokykla, kuriai šiandien užkrautas didelis krūvis. Ir bendraamžių (bičiulių, draugų) grupės. Ir tiesiog – gatvė. Betgi toje terpėje šiandien ypatingą, išskirtinį vaidmenį atlieka internetas, vadinamasis „feisbukas“ ir pan. – visa tai, kas susiję su elektronine informacija. Būtent ji jaunuomenės gyvenime jau gana stipriai nurungusi tradicines masinės informacijos priemones: spaudą, radiją, televiziją. Būtent ji, teikianti bet kokią informaciją, yra labai pakirtusi tėvų ir mokyklų (ką jau kalbėti apie bažnyčios) socializuojančią įtaką, jų autoritetą.

Manau, neturėtų sukelti kažkokių diskusijų teiginys, kad pasigendama vienos iš pamatinių ugdymo sąlygų – pačių ugdytinių dalyvavimo ne tik grupinėje, bet ir apskritai visuomeninėje veikloje. Kalbame apie pilietinę socializaciją. Argi reikia taip pat atskirai įrodinėti, kad tik dalyvaudamas kokioje nors organizuotoje visuomeninėje veikloje ugdytinis gali atsirinkti ir įgyti patvaresnes pasaulėžiūros, tarp jų patriotines (arba pilietines) nuostatas? Tik ta veikla asmuo gali jas įtvirtinti ir įsitikinti jų veiksmingumu.

Tiesiog neįsivaizduojama, kaip galima tapti aktyvesniu dalyviu visuomenės ir valstybės – ką ten valstybės – savo teritorinės bendruomenės gyvenime, jeigu asmuo vengia bet kokios socialinės akcijos. Vengia dalyvauti sporto komandoje, kultūrinio renginio būrelyje, turistiniame žygyje, mokyklos savivaldoje ir pan., o įgijęs pasą – ir rinkimuose. Japonijoje, kuri iš kitų šalių išsiskiria ypatingu nacionaliniu susitelkimu, moksleivis vidurinėje mokykloje kasdien praleidžia vidutiniškai po 2 valandas, skirtas visuomeninei veiklai. O mūsų mokyklose? Nebent tie, kurie priversti laukti geltonojo autobusiuko…

Prieškario Lietuva nebuvo turtinga aukštųjų ir specializuotų vidurinių mokyklų studijomis. Bet tose mokyklose, kaip nurodo šaltiniai, veikė net 39 studentų ir moksleivių korporacijos! Visos jos turėjo savo darbo, veiklos krypties nuostatas ir programas, savo regalijas ir simbolius. Vargu ar ten likdavo kas nors „užkaboryje“. Nekalbu apie kitas anos Lietuvos masines jaunimo organizacijas: jaunalietuvius, skautus, ateitininkus, pavasarininkus… Visi jie ruošėsi ir darbavosi dėl „Jaunosios Lietuvos“, daugelis jų vėliau, okupavus Tėvynę, už ją paaukojo ir savo gyvybę. Blaiviai mąstau ir neatmetu tuometinio socialinio, psichologinio spaudimo elementų. O gal, žvelgiant iš platesnių pozicijų, taip iš tiesų buvo geriau?

Nelengvi išbandymai laukia valstybės ir tautos, kur paaugliai palikti blaškytis pakampėmis, be aiškesnio pozityvaus tikslo; kur ne tik mokyklose, bet ir vaikų darželiuose neįprantama veikti suburtiems į grupeles. Jaunesniam skaitytojui (ypač iš šalyje populiarios „vienturčio“ šeimos) priminsiu: pozityvias „komandinės veiklos“ funkcijas anksčiau lyg savaime atlikdavo daugiavaikės šeimos. O darbų – būdavo. Vyresnieji broliukai ir sesutės savo socialinę ir darbo patirtį perteikdavo jaunėliams. Žinoma, nesąmoningai perteikdavo ir protėvių mąstysenos bei elgsenos krislelių. Ši jaunėlio socializacijos forma galėjo, ko gero, lygiuotis arba labai papildyti tėvų, bažnyčios, mokyklos įtaką.

O šiandien? Nekalbėsiu apie iš esmės pasikeitusias aplinkybes, apie dreifuojančius (ir nudreifavusius) įprastinius socializacijos institutus. Tik pasikartodamas priminsiu vieną esminę aplinkybę: dabar dažnoje šeimoje – vienturtis, apie kurį jau nuo pirmų dienų „šokamas šokis“ ir kuris, tapęs piliečiu, vos ne visko laukia ir iš visuomenės, ir iš valstybės. O nesulaukęs – „pasipusto padus“…

Nenorėčiau, kad čia dėstomas mintis skaitytojas vertintų kaip retrogrado, t. y. „užsilikusio“ konservatoriaus, mintis. Lyg ir esu priverstas pasakyti, kad mano atstovaujami mokslai (sociologija ir politologija, tautotyra ir socialinė organizacija) dažniausiai būna orientuoti į susiklosčiusios situacijos diagnostiką – į socialinės organizacijos susirgimų priežastingumą. Ne tik medikai, bet ir kiekvienas iš savo patirties žinome, kad gera, išmintinga diagnozė vaidina bene svarbesnį vaidmenį, nei išrašyti vaistus.

Po tokio štai „iškalbingo“ pasiteisinimo išdrįstu prabilti apie lietuvių tautos didvyrių Stepo Dariaus ir Stasio Girėno testamentą. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad pasaulinę šlovę pelnę lakūnai ir jų žygdarbis jau užnešti gana storu laiko ir savaiminės užmaršties sluoksniu. Antra, vargu ar mūsų jaunuomenė, kuriai, palyginus gal ir daug (ir įkyriai), kalbama apie pilietiškumą ir patriotizmą, bus girdėjusi apie Atlanto nugalėtojų parašytą (priešmirtinį) dokumentą. Trečia, kodėl į „dienos šviesą“ neiškeltas tas tekstas, kuris priklauso tautos istorinės atminties aukso fondui? Kodėl neprimintas tas faktas, kuris sukrėtė ne tik lietuvių tautą ir ilgus dešimtmečius jai teikė įkvėpimo ir valingumo sunkios būties metais? Transatlantinio skrydžio didvyrių testamentą pateiksiu šiek tiek sutrumpintą.

„<…> Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų LITUANIKĄ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis. <…> LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams. LITUANIKOS pralaimėjimas <…> tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą ir ryžtingumą. <…> Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!“*

Testamento autoriai vartoja kreipinį „Jaunoji Lietuva“. Jų metais tokia Lietuva ir buvo – tarsi feniksas, išskridęs iš piktos istorijos užklotų pelenų… Jie žuvo 1933 m. liepos 17 d., iškart po idurnakčio, netoli Soldino, dabar Pščelniko. Iki Kauno (kur jų laukė didžiulė minia) buvo likę vos keli šimtai kilometrų.

Dariaus ir S. Girėno žygis ir jo tragiška atomazga daugel metų veikė lietuvius, kurstė pilietinio patriotizmo, lietuvybės dvasią. Kad ir kur ji reiškėsi: anapus Atlanto – Čikagoje, ar už Uralo kalnų – Sibiro taigoje; mirčiai už Tėvynę pasiaukojusių partizanų bunkeryje ar Vilniaus universiteto auditorijoje… Kol nepradėjo dangų dengti vis labiau tirštėjantys globalizmo debesys… Apie tuos debesis tikslinga pakalbėti atskirai, nevengiant ir trafaretinių, ne vienam gal pabodusių minčių; gal net nenuslepiant didaktika dvelkiančių patarimų. Nepabėgsi nuo šešėlio, kuris neatstodamas slenka paskui tave…

Nuo ano, Atlanto nugalėtojų, žygdarbio pasaulis nukeliavo toli toli. Amerikoje nebeliko lietuviškų salūnų (karčemos tipo bendrataučių susibūrimo klubų), liko vos kelios lietuvių lankomos bažnyčios. O jų – kupinų savo Tėvynės ilgesio ir lietuvybės – buvo pristatę apie… pusantro šimto! Pasaulis globalėja neįtikėtinais tempais, kažkur skuba tiesiog ne metais, bet mėnesiais. Net dienomis… Ar įmanoma kaip nors veiksmingiau pasipriešinti tautiškumo ir pilietiškumo niveliacijai? Patriotizmo ir nacionalinio orumo nuvertėjimui?

Pokalbį pradėkime kad ir nuo to, jog tautą reikėtų suprasti (taip pat ir kitiems aiškinti!) ne kaip savitikslį ar baigtį savyje (ką deklaruoja integralusis nacionalizmas ir etnocentrizmas), bet kaip žmonijos tarpininkę, kaip priemonę pasiekti kultūros prasme turtingesnę pasaulio socialinę organizaciją. Drąsiau ir išmintingiau turėtų būti ugdomas jaunuomenės suvokimas, kad tauta ir globalizacijos sąlygomis sudaro valstybės bei politinės nacijos pagrindą, kad tauta išlieka pamatine pasaulio organizavimosi, jo kultūrinės įvairovės, natūralių įtampų formavimosi, kartu ir paties pasaulio civilizacinio gyvybingumo sąlyga.

Jaunuomenės sąmoningumas turėtų būti grindžiamas supratimu, kad lietuvių tautos istorinis ir kultūrinis paveldas yra gana originalus ir turtingas. Vienas tokio teiginio argumentų yra lietuviškieji piliakalniai, kurių šalyje suskaičiuojama arti dviejų tūkstančių (šį skaičių grindžiu remdamasis rusų karinės žvalgybos duomenimis). Dauguma jų buvo supilti (VII–XI a.) kaip gyvenvietės (teritorinės bendruomenės) sakralinio (apeiginio) susibūrimo centrai. Turime ir kitų lobių: išlikusi užrašytų dainų gausa, audiniuose ir medyje įkūnytas tautoraštis, seniausioji Europoje kalba… Visas tas etnokultūrinis paveldas, jo išmanus akcentavimas turėtų būti jaunuomenei pateikiami kaip neatsiejama, sudėtinė Europos kultūros dalis. O ir pats pilietiškumas taps labiau visavertis, jeigu kartu, šalia krikščioniškosios Europos arba bendražmogiškųjų vertybių, bus įtvirtinami ir tautiniai bei patriotiniai įsitikinimai. Tai medžiaga, prilygintina cementui, kuris sustiprina žmonių dvasinius ryšius ir socialinį sąsajingumą.

Gal nereikėtų, lyg ir pasikartojant, apie tai kalbėti, bet… Žmogaus tautybė, tautiškumas labiau sietinas su kultūra, tiksliau – su bendravimo ir elgsenos normomis, simboliniais ženklais, mąstymo ypatumais, gyvenimo būdu. Tautiškumas, tautybė, labiau nei pilietybė, nusako asmens priklausomybę žmonių dvasinei bendruomenei, kadangi jos narius jungia ne tiek pragmatinės, kiek dvasinės vertybės. Argi neakivaizdu, kad, pamiršus tautiškumą, tarsi savaime atsisakoma ir istorinio kultūrinio paveldo; sumenkinamas jo vaidmuo ne tik žmogaus dvasiniame gyvenime, bet ir valstybės organizavime. Tuo tarpu pilietybę, pilietiškumą galime tiesiogiai gretinti su valstybe ir valstybingumu; su žmogaus teisėmis ir pareigomis; su gana konkrečių socialinių problemų sprendimu; socialine tvarka ir pan. Tačiau vargu ar ginčytinas dalykas, kad dvasinė, intelektualinė kultūra geriau nei atvira politinė veikla, arba kad ir į materializmą orientuota ekonomika gali sustiprinti žmonių solidarumą ir jų pilietinį aktyvumą.

Metaforiškai pasakius, tautiškumas – tai augalo šaknys; tai bendromis piliečių pastangomis pastatytos konstrukcijos (valstybės) pamatai. Tai – vertikalus tautos ir jos valstybingumo vektorius. O pilietiškumas – horizontalioje plotmėje gyvuojantis reiškinys. Pilietiškumas tiesiogiai susijęs su dabartimi; su šioje erdvėje vykstančia drama. Kas atsitiks, jeigu pilietiškumą paliks be tautiškumo? Dramos aktorius (asmuo, jų grupė, politinė organizacija…) bus lengviau pažeidžiamas; skaudžiau kentės nuo vos ne kasdien jo kūną badančių dyglių. Tautiškumas (šaknys) veiksmo agentui suteikia stabilumo; lengviau išsaugoma pusiausvyra. Tačiau ir pats tautiškumas be pilietinio veiksmo primena knygų prikimštą, bet užrakintą spintą arba varpą be skambalo… Pripažinkime rūsčią tiesą: tautiškumo ir nacionalinio patriotizmo sąvokos (už jų glūdinti esmė) yra nepateisinamai devalvuotos. Jeigu jos ir vartojamos, tai dažniausiai primena pastangą įpakuoti prekę, o ne prekės turinį, jos tikrąją esmę, vertę.

Privalome pastebėti ir kitą ne mažiau karčią tiesą… Jeigu Briuselio strategija ignoruos savo narių – valstybių – tautines, nacionalines šaknis ir primygtinai propaguos jų prigimtinėms kultūroms nepriimtinas vertybes, Europos Sąjunga neišvengiamai tik plačiau atvers vartus civilizacijos skersvėjams, naujoms nebesuvaldomoms grėsmėms pačiam žmogiškumui atsirasti. Lengviau įsirangys civilizacijos dvasinį kapitalą ne kuriančios, bet graužiančios jėgos…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *