L. Zasimavičius. Ar išliks Lietuva leisdama užsienio šalims nacionalizuoti savo piliečius? (3)

dagbladet.no nuotr.

dagbladet.no nuotr.

Paskutinėmis dienomis įvairių politinių partijų atstovai, diplomatai, geopolitikos specialistai reiškia didelį susirūpinimą dėl Kremliaus kritiko B. Nemcovo nužudymo Maskvoje. Sunku paprieštarauti, kad tokių asmenybių netektis yra reikšminga ir skaudi bet kuriam pasaulio demokratui, tuo labiau, kaimyninės valstybės gyventojui, kuris nori jaustis ir būti saugus. Dabartinė Rusija – didelė grėsmė visam Vakarų pasauliui. Ypatingai – Baltijos valstybėms, kurios vis dar išlieka šalia Europos vartų. Akivaizdu, kad ilgus šimtemčius Vakarų-Rytų Europos vartais buvusi LDK, vėliau Lietuva, šį vaidmenį perdavė Ukrainai, kuri išgyvena vieną sunkiausių savo politinių, istorinių periodų, kuomet ir šiai valstybei reikia pasirinkti Rytus arba Vakarus.

B. Nemcovo ir kitų Kremliaus oponentų mirtys simbolizuoja, kad Ukraina dar ilgam įstrigs šioje dviejų pasaulių Vartų būsenoje. Bent jau iki tol, kol Rusija taps demokratiška. Todėl iš vienos pusės visiškai suprantamas yra valstybės vadovų, žmonių susirūpinimas tuo, kas vyksta šiuo metu Rusijoje ir Ukrainoje. Vis dėlto, šis straipsnis nėra dar viena įžvalga apie Kremliaus ir Ukrainos karą, tačiau apie tai, apie ką valstybės vadovai, politikos ekspertai nenori arba nedrįsta kalbėti.

Viešojoje erdvėje B. Nemcovo mirties motyvas tapo valstybinės reikšmės įvykiu: karštos diskusijos viešojoje erdvėje, politikų pasisakymai šia tema, eitynės B. Nemcovo atminimui ir t.t. Paskutiniu metu taip yra susikoncentruojama į pastarąjį įvykį, kad pamirštama, arba nenorima matyti, ir „nedidelių“ lietuvių tautos tragedijų. Tiek politikai, tiek diplomatai, tiek politikos ekspertai nerodo visiškai jokio susirūpinimo Lietuvos piliečių padėtimi Norvegijoje. Faktai, kurie pasiekia mus iš šios valstybės, jau nebekelia abejonių, net ir pačiam didžiausiam mąstančiam cinikui, kritikui. „Barnevernet“ komisijos sprendimas, nepateikęs Gabrieliaus motinai jokių kaltinimų dėl smurtavimo, alkoholizmo, seksualinio priekabiavimo ir net neįrodęs motinos dalyvavimo savo vaiko „pagrobime“, nusprendė nacionalizuoti vaiką.

Toks „Barnevernet“ komisijos sprendimas akivaizdžiai pažeidžia Vaikų teisių Chartijos straipsnius, kurie pabrėžia vaiko teisę gyventi biologinėje šeimoje ir tai, jog ši teisė gali būti apribota tik išskirtiniais, ekstremaliais, vaiko sveikatą galinčiais pakenkti atvejais. Norvegijos Karalystė Europos Žmogaus Teisių Teismo ne kartą buvo nuteista už panašius, teisiškai neproporcingus, todėl žalingus vaikų nusavinimo atvejus.

Lietuvos pilietis Gabrielius tapo Norvegijos vaikų teisių gynėjais save vadinančios korporacijos „Barnevernet“ nuosavybe. Iš Lietuvos piliečio buvo atimtos teisės ne tik gyventi su savo biologine motina, tačiau grįžti atgal į Lietuvą pas senelius ar kitus giminaičius, bendrauti lietuvių kalba, išsaugoti savo etninį tapatumą. Tokie užsieno valstybės globojamos įstaigos veiksmai yra toks pats terorizmas, kokį II Pasaulinio karo metu vykdė sovietai, ardydami, išskirdami Lietuvos inteligentijos šeimas, trėmimų laikotarpiu.

Šeimos išskyrimas turbūt yra vienas žiauriausių, labiausiai psichologiškai traumuojančių kada nors sugalvotų kankinimo būdų. Tai patvirtina vieno Norvegijos Universiteto atliktas tyrimas, jog net pusė globėjų šeimose augančių vaikų turi psichologinių problemų. Tėvams padaroma žala – taip pat neišmatuojama. Neseniai žiniasklaidoje buvo galima išgirsti vienos šeimos istoriją, kuomet po vaiko atėmimo, vaiko motina nusprendė savo noru pasitraukti iš gyvenimo. Taip, Lietuvos vaikų netektys gal ir nėra taip geopolitiškai svarbios Europiniame kontekste, tačiau tai yra Lietuvos vaikai, Lietuvos tėvai, Lietuvos piliečiai.

Lietuvos visuomenę, ypač jos politinį, mokslinį elitą, vis labiau užvaldantis abejingumo jausmas tautiečių atžvilgiu, kelia didelį susirūpinimą dėl mūsų valstybės ateities. Gabrieliaus atvejis it lakmuso popierėlis parodo, koks ryšys (ne)egzistuoja tarp valstybės ir jos piliečių užsienyje. Akivaizdu, kad Gabrieliaus tragedija nublanksta prieš B. Nemcovo mirtį, tačiau joks karinis biudžetas, šauktinių, profesionalios kariuomenės kiekis, nesugebės atremti priešo, jeigu tautiečių širdyse nebus pasitikėjimo ir meilės Tėvynei. Jeigu valstybė nekovoja dėl savo mažiausių, pažeidžiamiausių piliečių, tai ar tikrai tie piliečiai stos ginti valstybės?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *