D. Razauskas. Laiškas sutrikusiam lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę (37)

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pirmiausia – liaukis gyvenęs dėl pinigų.

Jeigu išdrįstum pažvelgti į savo gyvenimą širdies akimi, pamatytum, kad pinigus leisdamas tu vergauji ir kenti dar labiau nei juos uždirbdamas.

Šitaip gyvendamas niekuomet nebūsi laimingas. O nebūdamas laimingas pats, nepadarysi laimingų ir savo artimųjų, jei kartais bandai apsimesti uždarbiaująs dėl jų. Nelaimingas žmogus negali kito padaryti laimingo, nes nuo jo savaime sklinda nelaimė. Žmogus visuomet skleidžia tai, koks jis yra. Tad net jei manai, kad iš tikrųjų sieki laimės kitiems,

vis tiek pirmiau turi tapti laimingas pats. O pats netapsi laimingas tol, kol gyvensi dėl pinigų.

Todėl – liaukis gyvenęs dėl pinigų!

Nes tu iškeiti į juos kai ką daug brangesnį, neįkainojamą – savo gyvenimą, kurio už jokius pinigus nenusipirksi. Tai dovana, kurią esi gavęs iš anksto ir veltui, tau tereikia ja pasinaudoti. Iš tikrųjų gyventi, o ne nuolat sprukti nuo gyvenimo. Tai reiškia – būti savimi ir daryti gyvenime tai, ko iš tikrųjų nori, o ne slapstytis nuo savęs, apsimetinėti ir išsisukinėti. Iš tikrųjų būti savimi.

Iš tikrųjų būti savimi reiškia gyventi su širdimi, pagal širdį – klausyti savo širdies ir paklusti savo širdžiai.

Gal tu metų metus vagi, o tavo leisgyvė širdis jau baigia paskęsti ašarų klane, – tai įsidrąsink, prieik, pasižiūrėk jai į akis, paklausyk, ką ji tau sako. Tai tavo širdis, ne mano ir ne policininko. Gal ji tau sakys: vok kaip vogęs, – ne man spręsti. Nors siūlyčiau padaryti bandymą, bent iš smalsumo: vienąsyk tiesiog nepaimk svetimo, nors būtų pasitaikiusi puiki proga, ir tada paklausyk, ką apie tai sako tavo širdis. Svarbiausia – išgirsk ją! Tik žinok, kad mane tu gali apgauti, o savo širdies – ne. Jei ištiesi jai ranką, pakelsi iš balos ir toliau žengsi su širdimi – laimėsi gyvenimą.

Gal tu metų metus geri ir jau manaisi širdį pragėręs. Ne man spręsti. Bet gali padaryti bandymą. Ne dėl kitų, ne dėl kunigo, daktaro ar kokio tautininko – tiesiog iš smalsumo. Vieną bemiegę naktį ar ankstų rytą įsiklausyk ir paklausk: ką man daryti? Ne „nuo šiol gyvenime“, ne! Ką man daryti dabar, šią valandą? Gal paprasčiausiai išeiti į balkoną ar prieangį ir pasėdėti šią vieną valandėlę prieš žvaigždes ir brėkštančią aušrą? O gal nueiti iki miško ar prie upės ir, ant aukštesnės kalvos pasilipus, paprasčiausiai paverkti prieš dangų? Sunkūs apsisprendimai – ne širdies balsas, tai tik tavo baimė ir gynyba. Jiems reikia valios, o širdis teprašo vieno: be jokių apsisprendimų ir įsipareigojimų, tiesiog čia ir dabar, šią vieną valandėlę leisti sau daryti tai, ko ji nori. Tai, ko tu pats iš tikrųjų nori. O toliau – kaip išeis. Tik nepamiršk, kad niekas tavęs iš tikrųjų neverčia nuo jos, savo širdies, nusigręžti. Niekas neverčia ir negali priversti!

Gal tu dirbi statybose, o norėtum studijuoti fiziką, biologiją ar lietuvių kalbą ir literatūrą. Arba gal tėvų lieptas, draugų ar mokytojo įkalbėtas studijuoji fiziką, o norėtum dirbti miškininku ir gyventi miške arba, tarkim, ūkininkauti. Jeigu „norėtum“, tai tiek to. Bet jeigu nori, tai žinok: niekas tau nekliudo! Tik mintys. Tereikia paklausyti savo širdies, paklusti savo širdžiai ir daryti tai, ko iš tikrųjų nori. Pradedant mažu pirmuoju žingsneliu, šiandien, šią valandą.

Lengva pasakyti? O ką, jei visas gyvenimas grius ir apsivers? Galbūt. Bet ar turi pasirinkimą? Juk gyvenimas be širdies tėra kalėjimas, vergija, o ne gyvenimas. Tad ar verta jo gailėti?

Aha, dar yra baimė. Paprasčiausiai baisu. Taip, baisu. Tiesą sakant, stoti su širdimi – tai tarsi nuoga krūtine pulti į mūšį. Šiuo požiūriu gyvenimas – tai negailestingas mūšis, kova, nuožmus karas. Karas su savo baimėmis. Ligi paskutinio atodūsio. Bet tu tegali pasirinkti viena iš dviejų: arba stoti į šį žūtbūtinį mūšį už savo širdį ir už gyvenimą, arba savo kalėjimo kamputyje susirietęs drebėti ir merdėti. Tik nepamiršk, kad niekas nežadėjo tavęs palikti gyvo už tai, kad susirietęs kamputyje drebėsi.

Taip, pasukęs su širdimi, gali prarasti viską: mielus įpročius, darbą, turtą, šeimą, draugus, gal net gyvybę. Galbūt gyvensi trumpiau, bet jei tikrai stojai už širdį – žūsi laimingas. Priešingu atveju galbūt gyvensi ilgiau, bet nemylėsi savo gyvenimo ir negerbsi savęs, o anksčiau ar vėliau vis tiek mirsi. Be to, ar tau kas pažadėjo, kad pasidavęs tikrai mirsi vėliau, o ne anksčiau?

Šitaip nemylėti ir negerbti savęs – argi tai ne savižudybė? Ar ne kaip tik dėl to dabar taip daug pasidaro galą? Ar ne iš baimės gyventi jie priėjo mirtį? O tu nebijok mirti, ir laimėsi gyvenimą.

Kilnios giminės sūnau, nebijok!

Stok už savo širdį, išsitiesk, pakelk akis ir nieko nebijok!

Ir neklausyk daugiau, kas tau ką sako, o tik savo širdies. Neklausyk buvusių draugų, jei ims tave šiepti, – anokie tuomet tai draugai! Neklausyk žurnalistų, kunigų nei ekstrasensų – tik savo širdies. Ji, tavo širdis, vienintelė žino.

Jei suabejosi, atsikelk trečią nakties, atsisėsk, o jei visai pasiklydai – atsiklaupk priešais savo širdį ir sudėk prieš ją visas savo mintis, visus jausmus, visas viltis ir nuogąstavimus, visus įmantrius išvedžiojimus, kurių prisiskaitei ar prisiklausei, visus kaltinimus, kuriais tave gal apsvaidė. Ir patylėk. Širdis žinos.

Vos gimęs vaikas dar nemoka vaikščioti, taip ir tu, radęs gyvenimą, kurį laiką keturiom repečkosi, šlitinėsi lyg girtas ir išdarinėsi visokias kvailystes. Bet ar gimęs vaikas turi kitą pasirinkimą, nei drįsti ir palengva išmokti?

Be to, pasirodyti kvailam – savaime verta pamoka. Atrodydamas kvailas tu kaip niekad aiškiai pradėsi suprasti, kad esi niekas. Visiškai nesvarbus. Svarbi tik širdis. Ji tavo viskas. O jai nė motais, kaip tu kam atrodai.

Kai pasielgsi teisingai, kad ir kaip tai iš šalies atrodytų, ji šypsosis ir švies. Ir nebus tuomet pasauly už tave laimingesnio! Kai pasielgsi žioplai, ji žiūrės į tave ramiai ir tiesiai, kad ir kaip gudrautum teisindamas savo žioplumą. Kai padarysi tikrą kiaulystę, rasi ją nusigręžusią – ir prisiminsi, kaip buvo, kol jos dar visai nepažinojai. Iš to tau bus pamoka, ko iš tikrųjų nenori.

Nuo pilvo širdis bene ryškiausiai skiriasi tuo, kad pilvas tegali imti, o širdis reikalauja duoti. Gal dabar vėl pagalvosi apie pinigus ir susirūpinsi: kam ir kiek turėčiau duoti, kad atsipirkčiau? Bet nuo širdies neatsipirksi, kad ir kiek išdalintum, ypač jei dalinsi iš baimės ar savimeilės. O jei kam duosi iš širdies, iškart būsi laimingas. Be sąlygų ir išlygų.

Bet svarbiausia išmokti duoti taip, kaip sodininkas tręšia ir laisto, o verslininkas investuoja. Pasėti širdį savo gyvenime ir auginti jos atžalas pasaulyje. Pirmiausia atiduoti jai visus likusius metus, dienas ir valandas, visas akimirkas, o tada auginti viską, kas iš jos čia randasi. Tręšti, laistyti ir auginti, kas randasi iš širdies. Iš tavo širdies ir iš kito širdies, nes kai atpažinsi kito širdį, tarp jų nebebus skirtumo.

Tai ir yra aukojimas. Aukoti – tai ne atsipirkti nuo ko ar ko atsisakyti. Iš tikrųjų aukoti – tai įdėti malką ar įlieti degalų ugnin, kad ji išaugtų ir ryškiau sušvistų. Degalai – tai visos mintys, visi jausmai, visi patyrimai ir poelgiai, visa, kas tik nutinka kas akimirką; ugnis – tai širdies šviesa. Iš tikrųjų aukoti – tai viską mesti širdies ugnin, kad ji ryškiau sužibtų, išaugtų, drąsiai įsipliekstų, nebeužpučiama jokių skersvėjų, galiausiai tarsi sprogimas visa užlietų, visa persmelktų neužblėsinama šviesa.

Tik nesakyk, kad nesupranti, – tai paprasta! Gal pamiršai? Lietuvi, tave juk kitados vadino ugnies garbintoju! O ir lietuvio vardo tu juk vertas tiktai tol, kol lieji šitą auką.

Pamėgink šitaip valandą – ir patirsi Gyvenimą, pamėgink dieną – ir rasi Laimę, pamėgink metus – ir susigrąžinsi Tėvynę, kuri išsiskleis ir pražys aplink tave kaip tavo širdies sodas.

O jei ne, tai ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Būta čia.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

37 komentarai

  1. Vilmantas:

    Šauniai pasakyta. Ačiū, Dainiau !

  2. Kemblys:

    Skaičiau straipsnį tikėdamasis eilinį kartą užsipulti Dainių Razauską, bet neradau tų nelemtų svetimžodžių tiek, kad galėčiau niekšiškai įgelti 😀 😀 Net kraujas ‘kembliui’ užvirė! Straipsnis juk Šiaurės Atėnams rašytas, oi nesupras jie tenai be svetimžodžių. Baisus dalykas…

  3. Kembliui:

    Svetimžodžių neradote, o straipsnį ar radote???
    Dainiui – dėkui!

  4. Joana:

    Puikus straipsnis! Rašytas Autoriaus Širdimi, todėl skaitant taip ir beldžiasi į skaitančiojo širdį. Nuoširdus AČIŪ jo Autoriui. Seniai nepatyriau tokios dvasinės atgaivos. Jaučiuosi tarsi pabuvojusi Šventykloje…

  5. Perkūno Paukštis:

    Viena laidojimo namų firmelė paskelbė žaidimą:
    ” Pažiūrėk po dangčiu, ir laimėsi nemokamą kelionę !”.

  6. Rima is k:

    Dar naujas pamokslautojas ant Lietuvos. Taip darykit, taip nedarykit, kunigų neklausykit, mane paskaitykit, prieš širdį atsiklaupkit, pamėginkit, tra ta ta, girdžiu maršą – pionieriai atžygiuoja, k. pamaina…
    Jeigu jau gerbiamas Dainius Razauskas pinigus gauna už tai, kad lietuvių folklorą nagrinėja, tai tegu parengia išsamų straipsnį apie tai, ką lietuviai yra sakę apie pinigus, apie darbą už atlyginimą ir be jo (talka), maldą, ugnį, dorą ir kitus šiuo metu aktualius klausimus, o ne ant vaikystės būgno barabanit. Tada ir paskaityt bus nesarmata, kaip gražu paklausyti vikaviškiečio Albino išminties. Bet nuo šio Asmens priminimo visų folkloristų veidai persikreipia ir eina jie tuomet gaudyti vėjūko 🙂 🙂 :).

    • Dalė:

      Rima, paspauskite nuorodą “Tautos menta” – ten rasite tai, ko pageidaujate – maldą, ugnį, dorą ir “kitus šiuo metu aktualius klausimus”. Neaktualiais klausimais Razauskas nekalba.
      …Ir neklausykite tų kunigų, kurie ragina neklausyti savo širdies. Tikėkite tik tais, kurie sako, jog Kristaus reikia ieškoti savo širdyje 🙂

      • Perkūno Paukštis:

        Anot krikščionių teologijos, tai kristus VISUR. Vadinasi, jo reikia ieškoti visuose organuose.

        • Dalė:

          “Aukoti – tai ne atsipirkti nuo ko ar ko atsisakyti. Iš tikrųjų aukoti – tai įdėti malką ar įlieti degalų ugnin, kad ji išaugtų ir ryškiau sušvistų. Degalai – tai visos mintys, visi jausmai, visi patyrimai ir poelgiai, visa, kas tik nutinka kas akimirką; ugnis – tai širdies šviesa. Iš tikrųjų aukoti – tai viską mesti širdies ugnin, kad ji ryškiau sužibtų, išaugtų, drąsiai įsipliekstų, nebeužpučiama jokių skersvėjų, galiausiai tarsi sprogimas visa užlietų, visa persmelktų neužblėsinama šviesa.”

          Tai daugiau nei keista – pasirodo, lietuviai Ugnies garbintojai širdį tegali suprasti tik kaip organą 🙁

      • Rima is k:

        o kur ta tautos menta? Nerandu

    • Tai mat: kunigų beklausančios, kaip pastebėjau, visos tokios piktos. Tulžimi spjaudančios daratos. Ir visur jom komunistai su pionieriais vaidenasi. Ir kas už ką pinigus gauna. Gėda ir skaityti šitą naftalininį cypdavatkių paistalą. Dvasios pataisos namais kvepia.

  7. loreta tiskuviene plechaviciute:

    labai nuosirdzios tiesiog tiesiai i sirdi mintys, sekmes

  8. Vladas Chockevičius:

    Nuostabus straipsnis pavasario proga. Visiškai pritariu kiekvienam žodeliui. Siūlau visiems perskaityti nuo pradžios iki galo šių išmintingų žodžių. Jie ĮKVĖPS JUS būti laimingais, nukreips tinkama linkme link susigrąžinimo Gyvenimo, Laimės ir Tėvynės. Kviečiu visus šia išmintimi dalintis ir skleisti Laimę, nes būtent Laimė ir yra svarbiausia mūsų gyvenime, mūsų visų ketinimų pradžios taškas!

  9. Joana:

    Čia kreipiuosi į tuos, kurie kažkodėl pyksta ant puikaus straipsnio Autoriaus. Mielieji, pyktis — blogas patarėjas. Kas valdomas pavydo ir pykčio impulsų, tas visuomet pralaimės. Nepasiduokime pykčiui, nors ir kaip sunku būtų. Nes pyktis, kaip ir baimė, — tamsiųjų jėgų pasiuntiniai… Dar kartą AČIŪ puikaus dvasingo straipsnio Autoriui. Dvasingos Kūrybos Jam ir Šviesių Aukštesnių Jėgų Palaimos.

  10. Vaitas:

    Vydūnas, sukūręs žmogaus tobulėjimo filosofiją, teigė, jog žmogus negali pasilikti žmogumi tik pats sau, nes tada jame viršų ims gamtiniai instinktai, žmogus turi užkopti ant kito laiptelio, susilieti su savo tauta, persiimti jos kultūra, dalyvauti toks kultūros kūrime.

  11. vabalas:

    Romantiškai surašyta, patiks visoms ašaringoms močiutėms. Bet širdis tėra tik toks kraują varinėjantis organas. Širdis nekalba, nemato, nešviečia, neišgyvena emocijų ir apskritai negali mums niekuo padėti, išskyrus, aišku, tinkamai varinėdama kraują. Razauskui reikėtų pakalbėti su biologu, ar chirurgu, kad šiek tiek nusileistų ant žemės iš savo debesingų klejonių. Širdyje jau nebėra paslapčių. Na, dar ne visai išaiškinti su elektriniais impulsais susiję dalykai, bet čia smulkmena. Iš esmės, kliautis širdimi tai tas pats, kas kliautis kepenimis, ar nagais, pavyzdžiui. O tai jau nebe taip romantiška, tiesa?
    Visgi, man priimtinas autoriaus skatinimas pačiam rinktis iš įvairių galimybių ir gyventi savo gyvenimą. Oi, bet laisvo pasirinkimo galimybės šiame portale nelabai… Lyg apsidrausdamas autorius teigia: ” lietuvio vardo tu juk vertas tiktai tol, kol lieji šitą auką”. Kitaip tariant, lietuviu galėsi vadintis tik tuomet, kai darysi tai, kas atrodo teisinga autoriui. Hmm, kur aš tai girdėjau? Ai va, prie sovietų vis aiškino kas privalu tarybiniam žmogui. Neišdegė. Dabar jau tautininkai aiškina. Neišdegs ir jums.

  12. Atgalinis pranešimas: Klausyk savo širdies - Krivių krivis

  13. Rimai iš K:

    Jūsų komentaras stipriausias reik manyt ir net pazvanit,
    Nes viskas sudėliota tropan “ant vaikystės būgno barabanit”.
    O jeigu autorius pamėgęs barabanit dėlei išdaigos, dėl pajuokos, dėl šposo?
    Šiuomet juk bile kas vertinga yr būties chaose.
    O įvairovės dėlei štai Anglijos smagaus poeto pabarabanijimas kietas:
    Jį laidojant bemaž visi šypsojos,
    Kiti nusikvatodavo ir net ne kartą.
    Tik vienas aš gailingai ašarojau,
    Nes tiek svajojau jį matyt pakartą.

  14. Atgalinis pranešimas: Žmogus ir tauta - Krivių krivis

  15. Na, Dainiau, ir subrandinai mintį! Dramblys, ne mintis. Ir su dar septyniais laimės drambliukais! Kalnas. Ir lyguma. Ir gėris. Ir širdyje sunokęs visas pasaulis. Ir iš kur tiek pilnatvės? Žodžiu, džiaugiuosi užklydusi į šį puslapį. Džiaugiuosi, kad taip gerai parašei. Apkabinu – rašyk dar. Liek gydalus ant tų sueižėjusių ir aptrupėjusių galvų galvelių. Sveikatos tau.

  16. Aistis:

    Nuostabus svajotojo, atitrukusio nuo tikroves, rasinys. Du milijonai protingu ir Lietuvai nuosirdziai dirbusiu LIETUVAI lietuviu pabego is TEVYENES nuo savuju isnaudotoju i kitas salis ne is laimes, o del UZDARBIO PRARADIMU, DEL NEBEGALEJIMO ISLAIKYTI LIETUVISKAS SAVASIAS SEIMAS. NEGALVKITE, KAD JIE BUVO BE SVAJONIU, BE GRAZIU KURYBINIU MINCIU APIE LAISVOSIOS LIETUVIU TAUTOS GYVENIMA- tik proto vedini jie, TIKEDAMIESJI LAIKINAI, isvyko is savo gimtuju zemiu, ieskodami PRAGYVENIMO. Pasaulio ELITOs sukurtos mazuju tautu naikinimo Globalizaciju ir PILIETIZCIJu programomis , skatinant vietinius papirktuosius isdavikus kuo ziauriau isnaudojant ir engiant savuosius, kad tie kaip nuo maro begtu is savuju zemiu, Lietuva prarado daugiau dveiju milijonu SAVUJU ENERGINGU IR VEIKLIU, KRASTA PUOSELEJUSIU ZMOMIU. “Alkas” per mazai rupinasi lietuviu tautos islikimu, zaisdamas “patriotizma”, nekeldamas tos baisiosios musu senosios lietuviu tautos SUNAIKINIMO ARTIMIAUSIAIS DESIMTMECIAIS PROBLEMOS. Alkas su sau palankiais autoriais nekelia lietuviu tautos ISHSAUGOJIMO IR ISHLIKIMO MINCIU, TAUTOS VIENYBES IR TELKIMOSI ISHLIKIMUI PRIEMONIU. Mes – uzsieniuose gyvenantieji lietuviai labai noretume tiketi ir prisideti prie tos veiklos, kasdiena galvodami apie sugrizima i SAUGIUS NAMUS, PAS SAVUOSIUS. SALA AKLAS, LYG MIRDAMAS APSUPTYJE TAUTOS NAIKINTOJU, JIEMS PATAIKAUDMAS. Ar gi tokio KRIVIO LIETUVIAMS REIKIA? Tik Kriviai ir Vaidilutes su Vaidilomis vienijo galingiausiam pasipriesinimui lietuvius 6517 LDK (1009 n.e.m.) ir 6761 LDK (1253) metais nuo kataliko Vatikano ir vokieciu- lenku invazijos.Bubliauskai tvirtina, kad LYG tuo metu nebuve Lietuvos VALSTYBINGUMO!? Per visus 6918 LDK (1410) Lietuvos Didziojoje ir galngiausioje karalysteje gyvavo ypatingai gerai organizuota Senoji KRIKŠČIONYBĖ SU LABAI GERAI ORGANIZUOTA SVENTIKU KRIVIU IR VAIDILUCIU VADYBA, SUKURTA TIK IS LABAI PATRIOTISKU AISCIU-LIETUVIU SVENTIKU, kaip senajame Egipte! Kas dabar organizuos lietuvius pries SUNAIKINIMO PASKUTINYJI – LABIAUSIAI RAFINUOTA NAIKINIMA – SAVISUSINAIKINIMĄ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *