Panaikinimas pačios lietuvių tautos stiprybės

Iš paduotų nurodymų, be abejonės, aiškėja, kad lietuvių tautos tikybos naikinimas labai turėjo kenkti lietuvių tautos gyvybei. Galima tiesiog sakyti, kad taip tos gyvybės šaknis buvo kertama. Visai ypatingu būdu tai buvo daroma. Svetimieji ateiviai peikė tikybą ir savąją siūlė žmonėms. Pagaliau dar patys valdovai prisidėjo prie to darbo. Mindaugas krikštydinos su saviškiais. Jis statė naujajai tikybai rūmus. Vienas jo sūnų buvo net tos tikybos skelbėju. O taip darė ir kiti vėlesnių laikų valdovai.

Visa tai tik būtų girtina, kad naujoji tikyba būtų skelbiama ir platinama buvusi dėl jos kilnumo. Vienok nebuvo taip. Svetimiejie ateiviai šiuo tikybos skelbimu slėpė savo geismą lietuvių žemės ir turto. O Lietuvos valdovai nuo Mindaugo lig Vytauto priėmė naująją tikybą, jeib tokiu būdu kryžeiviams būtų paimta tariamoji teisybė grūstis Lietuvon.

Kryžeiviams tačiau tolyn varant žmogžudžių darbą, lietuviai dažnai atisakė nuo naujosios tikybos. Ir kryžeiviai iš savo pusės tvirtino lietuvius veidmainingai priėmus krikščionių tikybą. O neužteko krikščionims proto pasakyti kryžeiviams, jog, lietuvius žudant ir jų žemę užkariaujant, lietuviai niekuomet negali priimti su noru ir pagarba naujosios tikybos. Žudomas žmogus, rodos, niekuomet neįsitikins, kad tas, kurs jį žudo, yra pilnas meilės ir širdingumo.

Iš viso to matyti, kad kryžeiviams jų tikyba nebuvo tuo, kuo jai būti priderėjo. O tokia ji todėl ir negalėjo pasidaryti lietuviams. Ir Gediminas labai aiškiai ištarė jį krikštyti norintiems popiežiaus pasiuntiniams, ką jis apie krikščionis manė, sakydamas: „Kur matoma daugiau žmonių žudymų negu prie jūsų, kurie vadinatės krikščionimis“. O taip sprendė bene didžiausia lietuvių dalis. Per aiškiai buvo matomi naujos tikybos skelbėjai grobuoniais, žmogžudžiais, degikais, vagimis. O tai buvo aiškus liudymas, jog tokių žmonių tikyba negalėjo būti tikra.

Prieš tokį aiškų išmanymą lietuviams buvo brukama naujoji tikyba. Taip toji pasidarė tiesiog sąmonės temdinimu. Iš senosios tikybos lietuviai žinojo, kad dora turi kilti kaip tikyba iš giliausio žmogaus vidaus, iš skaisčiausios jo sąmonės ir sąžinės. O dabar tikyba buvo siūloma kaip koks drabužis.

It tikrųjų negalėjo būti kitaip, naujosios tikybos įvedimas į Lietuvą turėjo tiesiog sulaužyti lietuvių tautos galybę, nes jis užvertė doros ir tikybos versmę. O toji yra visuomet aukščiausioji ir galingiausioji tautos gyvybės stiprybė. Bet patys valdovai to nematė. Norėjo tvirtinti savo galybę, o ją tik nubengė.

Visai liūdna yra matyti, kaip kartu su tautos kraujo praliejimu ir jos sąmonė, jos doros pajautimas buvo drumsčiamas. Dirbo ilgus metus kryžeiviai, jeib galėtų pasidaryti valdovais. Taip dirbo Jogaila, verčiamas Jadvygos ir lenkų, jeib Lietuva pakliūtų lenkams. Skelbė abu krikščionių tikėjimą.

Naujoji tikyba nebūtų kenkusi lietuvių tautai. Nesa iš tikrųjų ji yra viena kilniausiųjų žmonijos tikybų. Bet būtų reikėję ją gretinti prie senosios tikybos. Ji būtų turėjusi visa, kas senojoj tikyboj gero buvo, tvirtinti ir pridėti, ką ji geresnio turėjo. Taip krikščionių tikybai kitur prasiskleidžiant, beveik vis atsitiko. Ir toji tikyba tapo kiekvienai tautai kitokia. Žymu tai ypačiai vokiečiuose, kur apie Jėzų su jo mokytiniais buvo kalbama kaip apie kokį didžiūną, traukiantį po žmones su savo palydovais.

Lietuvių senosios tikybos visai nebuvo atbojama [paisoma]. Lyg tarp jos ir krikščionių tikybos nieko bendro nebūtų buvę. Šitoji lyg turinti savy visą išganymą, senoji – visą pragarą. Toliau naujoj tikyboj dar buvo ir yra skelbiamas paniekinimas doriško paties žmogaus pasistengimo. Kas dar šiandien labai kenkia žmogaus pažangai. Be to, tas paniekinimas doriško paties žmogaus darbo yra kilęs iš klaidingo supratimo krikščioniškos tikybos. Tik šišon ne vieta tam aiškinti.

Prie viso to dar prisidėjo, kad naujosios tikybos mokslas nedažnai buvo aiškinamas. Lietuviai tiesiog buvo verčiami vadinties krikščionimis ir dalyvauti naujose tikybos apeigose. Taip lietuviai turėjo mesti, ką jie dėjo doru, kilniu, ir priimti, kas jiems rodėsi nedoru, peiktinu.

Ir todėl negali būti abejojama, kad su naujos tikybos įvedimu lietuvių sąmonė, dora, sąžinė turėjo apsidrumsti. Yra žinoma, kad žmogus su silpnu kūnu dar gana galingas yra, jo dorai esant kilniai; o jai esant žemai, ir stiprusis nieko nepasiekia. Iš viso to matyti, kad lietuvių tauta tapo tarsi šaknyje gadinta, gadinant jos doros supratimą, įbrukant jai naują tikybą tokiu žiauriu būdu. Kad ji tačiau nežuvo, kaip tūlos kitos tautos, tad ji turi būt buvusi visokiu žvilgsniu labai sveika.

1911 m.

Iš veikalo „Mūsų uždavinys“ (pirmasis leidimas 1911 m.) Vydūnas. Raštai, t. I. Vilnius: Mintis, 1990, p. 185–188.
Paryškinimai redakcijos.