Vasario 25 d. sukako 689 metai nuo Pilėnų pasiaukojimo. 1336 m. vasario 25 d. Trapėnų žemėje Pilėnų pilies gynėjai atsisakė pasiduoti priešams ir žengę į ugnies liepsnas iškeliavo pas mūsų Dievus ir Protėvius. Priešams, įžengusiems į pilį, beliko degėsiai ir lavonai.
Gudų muzikos grupė „Anafelas“ šiai sukakties proga sukūrė muzikinę kompoziciją „Margiris“, kurią jie paskyrė„vakarinių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sienų gynėjų heroizmui ir pasiaukojimui“.
„Tuomet 1336 m. kryžiuočiai bandę dvasiškai ir fiziškai pavergti dabartinių lietuvių ir gudų protėvius, Lietuvos vakaruose apgulė Pilėnų pilį. Apgultis buvo sunki, o jėgos – nelygios. Pilėnų gynėjai nenorėdami patekti į nelaisvę pasirinko apeiginę mirtį nuo savo vado Margirio ir žynės–vaidilutės rankų. Išsaugoti tyrą, svetimos religijos nesuteptą dvasią jiems buvo svarbiau nei tęsti kūnišką gyvenimą “ – sako „Anafelas“ grupės nariai.
„Anafielas“ atlieka dainą skirtą Pilėnams. Dainos žodžiai – į gudų kalbą išversta Vladislovo Sirokomlės lenkų kalba parašyta poema „Margiris“. XIX a. poetai romantikai apdainavo mūsų protėvių kovas už dvasinę laisvę ir nepriklausomybę. Dar vienas lenkakalbis mūsų poetas Juzefas Kraševskis tuolaik parašė poemą „Anafielas“, kurios pavadinimas ir įsikūnijo muzikinio projekto „Anafelas“ pavadinime tęsiančio grupės „Pragnavit“ kūrybinę veiklą.
„Margiris“. Atlieka „Anafelas“:
Giesmės žodžiai gudiškai:
Бой трывае, цвярдыня палае – літва сабе радзіць:
Пасярэдзіне пляцу ахвярнае вогнішча ладзяць.
Жудкі роспачы енк дасягае самога падзем’я;
Йдзе вядуння, а з ёю багі, быццам прывіды з цемры.
Яе дух узмацнеў, яна Зніч назаўжды загасіла,
З яго іскры апошняй раздзьмула агонь з усёй сілы.
А крыжак на ўсё тое няўцямна здаля пазірае:
Грудзі вояў сякерай страшною ўскрывае старая.
Пад лязом вайдэлоткі літвінскія шэрагі таюць,
Хто сканаў – аднаго на другога, як дровы, складаюць.
Дзеці грознай Літвы, што ад роспачы й шалу п’яныя,
Забіваюцца самі, у вогнішча скачуць жывымі.
Не адзін літасць страціўшы бацька сярод тлуму й дыму
Немаўля сваё выхапіў з зыбкі і ў вогнішча кінуў.
А матуля выцягвае ды паўспалёнага корміць;
Той ідзе і яе ўбіць – яна нежывая ўжо з гора.
Маргер кажа у трубы зайграць святарам сваім гучна,
Каб узняць у тых, хто йдзе ў ахвяру, іх духу рашучасць.
А сам з колькімі мужнымі сцены цвярдыні абрынуў,
Каб упалі на немца й літва мела лішняй хвіліну –
Яе лёсам спаўняцца ў не бачанай светам ахвяры. –
Дык не ўбачыш, чужой веры носьбіт, ні здрады, ні свары!
Giesmės žodžiai lenkiškai:
Twierdza gore, bój kipi — Litwini z roskoszą
Wśród ku samej warowni stós ofiarny wznoszą.
Straszliwy jęk rozpaczy doszedł do podziemi;
Wyszła Marti, jak upiór, z bogami swojemi, ty
A zagasiwszy Znicza — z wysileniem ducha
Ostatnią jego iskrę na stosie rozdmucha.
Rausdorf widzi zdaleka swei zdrady owoce:
Marti strasznym toporem pierś Litwinów grzmocę,
Pod ofiarnem żelazem ściele się gromada,
A kto skonał, kapłanka na stosie go składa;
A dzieci Litwy, pjane szałem i rozpaczą,
Same się zabijają, same na stós skaczą;
Niejeden dziki ojciec wśród pogorzeliska
Chwycił syna z kolebki i na ogień ciska; ty
A matka jeszcze trupa spalonego pieści,
Nim ją przyszli zabijać — skonała z boleści.
Margier kapłanom w trąby odezwać się każe,
Aby się podniecała wściekłość przy ofiarze;
A sam z kilku mężnemi własne mury wali,
Strąca balki na Niemców, by nieprzeszkadzali
Spełnić się losom Litwy przy ofierze krwawej. —
Pociesz się, Wielki Mistrzu, żniwem twej wyprawy!
Ši poema, Pilėnų 600 metinių proga, 1936 m. buvo išleista ir lietuviškai:
Liudvikas Kondratavičius (Vladislovas–Syrokomla), Margiris , Kaunas: Sakalas, 1936, Išvertė ir eiliuotą įžangą parašė Antanas Valaitis. Įvadą parašė prof. Mykolas Biržiška. 150 p.
Šaunuoliai gudai, – bravo!
Neapsakomai skaudus istorinis įvykis, amžinu prakeiksmu tapęs visiems visiems visiems gyvenantiems kryžių tąsytojams ir statytojams.
Na, o šieji dainuojantys baltdvasingi Baltų erdvių žmonės – jau turi kelialapį į amžiną draugystę su Dievais ir Protėviais, ir jiems prakeiksmas nuimtas !
——————————————————-
Dainoje šiek tiek trūksta Dievavardžių – mūsų stiprybės ženklų – paminėjimo