Vydūnas. Mūsų uždavinys (I) (24)

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Lietuvių tautos sąmonė senovės tikyboj

Kalbėdami apie tautas, skiriame žmones pagal kraują ir kalbą. Visos žmonių ypatybės pasižymi vyriausiai krauju ir kalba. Ir nėra tai be pagrindo. Krauju ir kalba žmogus sumegztas su regimu gyvenimu. Vienok, norint žmogų pilnai suprasti, reikia dar giliau ir toliau žvelgti. Yra dar vienas dalykas, kuriuo žmogus skiriasi nuo žmogaus, o vyriausiai tautos nuo tautų. Apie jį reikia dar ir pamąstyti.

Kuomet žmogus tik pradeda apie save, apie savo asmenybę pamanyti, jis tarsi leidžiasi į gyvenimo gelmes. Nebeužtanka jam tad paviršutiniškų santykių. Jo dėmesys kreipiasi į gyvenimo priežastį. Žmogus nori giliausias savo esimo sąlygas ištirti. Yra tūli, kurie bet ką susigalvoja. Ir tiki taip į visus pasidarančius klausimus atsiliepę esą. Yra tai apsirikimas. Žmogus neturi ką nors pasidaryti, norėdamas gyvenimą išmanyti, bet bandyti visa tai, kas yra, kuo aiškiau pažinti.

Kiekvieno žmogaus viduje gyvas yra ypatingas nujautimas sąryšių su gyvenimo gelmėmis. Tas nujautimas atskirų žmonių nelygus. Bet yra tokių, kurie jo visai neatboja, o kitų, kurie jį augina. O tautos vėl skiriasi pagal tai, kiek gyvas šitas nujautimas.

Tas nujautimas gyvenimo gelmių, šis numanymas gyvybės Priežasties yra tikybos pagrindas. Jis kiekvienoj tautoj savaip apsireiškia. Iš jo randasi atskirų tautų tikybos. Todėl kiekviena tauta tą patį tikybos mokslą savaip priima ir supranta. Paveikslui, katalikų tikyba yra kitokia prancūzuose, kitokia vokiečiuose, kitokia lenkuose. Ir kur tikybos mokslas nėra pritaikinamas minimam numanymui arba kaip ir sakoma: tikybos jausmui, čia žmonės nuolatai kuriasi atskalas. Todėl, paveiklui, Prūsų lietuviai skiriasi tikybos žvilgsniu į įvairias šakas. Kad ir nesiskiria nuo bažnyčios. Matyti, toji jų tikybiškai nepatenkina. Reformuota krikščionių tikyba jų pajautimo neaugina jiems tinkamu būdu. Bet, rodos, to nepadaro ir katalikų tikyba. Kad neatsiranda čia tike atskalų, tai vien dėl smarkesnės bažnyčios drausmės.

Palaiminga yra ta tauta, kurios tikyba tiesiog auginta iš minėtojo numanymo. Paprastai taip augo senovės tikybos. Ir jos, šviesdamos iš sąmonės dugno ir sąmonę stiprindamos, buvo ir galingiausia tautos gyvybės parama. Taip augusią tautos tikybą naikinant, tautos gyvybei suteikiamas smarkiausias smūgis.

Bet kad kurios tautos tikyba yra menka, tuomet ji su ja nedaug tepraranda. O pasiklausant to, kas paprastai sakoma apie senąją lietuvių tikybą, rodos, lygiai tokia niekam verta buvusi ir toji. Ir lietuvių tautasi nebuvę jokio nuostolio, kai ji senos tikybos atsižadėjo ir naująją priėmė. Pažiūrėsime, kaip tuo iš tikrųjų yra.

Pirm viso reikia atsiminti, kas vyriausiai paliko mums žinias apie senąją lietuvių tikybą. Buvo tai naujosios, būtent krikščionių tikybos skelbėjai. O tie lig šiol vis dar išpeikę tą tikybą, kurią norėjo išnaikinti. Iš ko berods jau matyti, kad jie patys netikėjo savo tikybos aukštumu. Nesa du nelygiu daiktu matydamas, šiek tiek protingas žmogus išvystą skirtumą ir kur didesnioji vertybė randasi. Bet beveik visur taip daroma buvo ir dar daroma, kad ne įrodoma savo tikybos vertybė, bet kitų tikybos nevertybė.

Žiūrėkime tik į vieną dalyką. Sakoma, lietuviai buvę stabmeldžiai. Bet nekrikščionys dar ir šiandien sako krikščionis esant stabmeldžius, nes turi visokių atvaizdų, kuriems meldžiasi; ir paprastai visi be skirtumo garbiną prie kryžiaus kaltą žmogaus pavidalą. Šiek tiek šviesūs nekrikščionys žino, kame čia dalykai. Bet patys gana esame patyrę, kad tamsūs žmonės, nors būtų jie ir krikščionys, labai lengvai visa pamiršta, kas dvasiška, ir garbina vien regimąjį pavidalą.

Teisybė, ne visi krikščionys tai daro. Tačiau ne be teisybės tūli prikaišioja ir šviesesniems krikščionims, kad jie ominėj yra pasidarę dievą ir tą savo minčių vaizdą garbina. Visai jie nenumano, jog reikėtų taip gyventi, kad gyvybės Priežastis, patsai Dievas, jais galėtų vis daugiau ir aiškiau apsireikšti. Tuomet Jį ir aiškiai numanytų. Nereikėtų apie Jį ką nors susimanyti.

Visa tai apmąsčius, išeina, jog negalima senovės lietuvius vadinti stabmeldžiais. Reikėtų tad ir šios dienos krikščionims tą pat vardą duoti. Bet, įsižiūrint į vyriausius senosios lietuvių tikybos mokslus, pasirodo, jog toj tikyboj gyveno labai gilus išmanymas.

Nebėra abejotina, kad senovės tikyba žmonėms liepė Dievą garbinti ugnies pavidalu. O tai taip giliai lietuvių buvo išmanyta, kad dar ir šiandien ugnis lietuviams šventa. Smailiu daiktu durti į ją arba į ją spjauti vadinama tiesiog nuodėme.

Sulyginant su kitais žemiškais daiktais, aiškėja, jog tikybos tikslams nė vienas nėra taip tinkamas, kaip ugnis. Visi regimo pasaulio daiktai žadina materialistišką supratimą. Tik ugnis verčia tiesiog išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Be to, šildančioji, šviečiančioji ugnis, kuri vėl gali būti ir pavojinga tam, kurs neatboja gyvenimo įstatymų, yra geriausias simbolis maloniojo ir teisiojo Dievo.

Toliau buvo mokinama, kad ugnis esanti pagrindas visos gyvybės ir viso to, kas esti. O tai ne tiktai tikybai, bet ir mokslui yra teisinga. Kaip žinoma, spėja tūli mokslininkai, kad žemė parėjusi į dabartinę būtį iš ugningosios, tai esti eterinės.

Ugnis ir saulė regimai stovi artimame sąryšyje. Saulė yra tarsi ugnies versmė. Todėl tūli garbino ir garbina dar ir šiandien saulę pasaulio Dievu. Bet mūsų protėviai to nedarė. Ugnis nebuvo jiems Dievas, tik jo reiškinys. O saulė tebuvo Dievo dukrytė. Ir tokia ji jų buvo aukštinama. Pat šiandien dainos apie tai kalba.

Dar daug daugiau galėtume pasakyti apie senovės tikybą. Pasirodytų ji tada tūliems visai kitokia. Reikia jai vien nuimti tą bjauriąją užklodę, kurią lietuvių nevidonai jai užmetė. Bet tai tegalima atsidėjus ir rimtai tyrinėjant senovės tikybą. Taip, paveikslui, ir žalčių garbinimas neturi nieko stabmeldiško. Ir krikščionių tikyboj žaltys yra ženklas gudrybės, net išgelbėjimo iš mirties, bet jis yra ir geismo, o pagaliau amžinybės žymis.

Visa gali būti išguldoma geru. Tik kas visa peikti nori, tas niekur nieko gero namatys.

Taip visa suglaudus, pasirodo, jog lietuvių tikyba ir jų gyvenimo supratimas nebuvo nei taip klaidingas, nei taip kvailas. Priešingai, lietuvių sąmonė buvo tame gana skaidri. Ir iš to pasidarė jų rimtas būdas, jų sveika, skaisti dora, kurios paskutiniais spinduliais dar ir šiandien pasidžiaugti galime. Tikyba tiesiog buvo vyriausioji lietuvių gyvybės gysla.

Tikyba ir su ja sujungtas pasaulio supratimas dar buvo ir aukščiausias bei plačiausias tautos vienijimo skritulys. Tasai buvo kaip kokia šviesi vieta tamsybėje. Visi, kurie tame skritulyj stovėjo, buvo gentys, buvo tos vienos, būtent aisčių tautos vaikai.

Berods buvo senovės tikyboj ir daug netikumų, tūluose kraštuose ir skirtumų. Visgi tai tebuvo mažmožiai. Tik vartojimas visokių slapties žinių savo naudai ir kitų kenksmui buvo viena labai nesveika atžala lietuvių tikybos. Žymiai didis žodžių skaičius apie kerėjimą, žavėjimą, pastymą ir t.t. parodo šitą nuklydimą. Vienok ir tas nieko nereiškia prieš pačios tikybos pagrindą ir tojo vertybę. Kiek yra ir krikščionių, kurie savo aukštąjį mokslą naudoja bjauriems dalykams!

1911 m.

Iš veikalo „Mūsų uždavinys“ (pirmasis leidimas 1911 m.), Vydūnas. Raštai, t. I. Vilnius: Mintis, 1990, p. 182–185.
Paryškinimai redakcijos.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Lituanistikos klasika, Nuomonių ratas, Religija, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
kolumbas-baneris

24 komentarai

  1. Jolė:

    Šventi žodžiai, pagarbūs žodžiai apie senąjį mūsų tikėjimą. Senajame tikėjime glūdėjo visa lietuvio esybė, gyvastis.
    Praradę protėvių tikėjimą pasidarėme pažeidžiami, dažnai išduodame vertybes. Vydūnas tai suprato, jautė, o šiandien kiek tokių yra. Skubame, lekiame, ugnelės neuždegame apmąstymams. Paskaitykime ir pagalvokime.

    • Kemblys:

      Jolė:
      ,,Senajame tikėjime glūdėjo visa lietuvio esybė, gyvastis.”

      Manau:
      ,,Senojoje pasaulėžiūroje glūdėjo visa lietuvio esybė, gyvastis.”

      Pasaulėžiūra remiasi suvokimu, o ne tikėjimu! Lengva rašyti apie protėvių tikėjimą, nujautimą… kas patikrins?

    • Kęstutis:

      … taip kaip vaikas pradžioje tiki savo tėvais, artimaisiais, mokytojais, taip ir brestančiam žmogui (amžius nesvarbu) belieka pasaulio pažinimą pradėti nuo Tikėjimo. Patikėti, kad tai gali būti teisinga… Ir tik subrendus pasitikrinti Tikėjimo tiesas ir pereiti prie pasaulėžiūros… Manau, kad nėra aiškios takoskyros tarp tikėjimo ir pasaulėžiūros. Yra tik skirtingi sąmoningumo lygiai…
      O Vydūną, kaip visada, labai sveika vis pasiskaityt. Pakylėja…

      • Kemblys:

        Meluoji, Kęstuti, mokytojai žinias Tau pateikė aiškindami – suvokei, o ne patikėjai. Ko mokykloje nesuvokei, tuo Tu nei tikėjai, nei netikėjai, pamiršai ir viskas dingo iš minties. Taigi Tavo ,,pasaulio pažinimas” prasidėjo nuo suvokimo.
        Visos pasaulio Gentys yra susietos su savo mūsų Žemės lopinėliu. To lopinėlio Gamta aprūpina viskuo visas gyvybės apraiškas, taip pat ir ‘žmogų’, kuris yra tos vietovės Gamtos dalis. Yra Žmonės, kurie, tam tikrose sąmonės būsenose, sugeba palaikyti ryšius su Gamtos, Žemės, Visatos tvarką nustatančiomis jėgomis. Lietuvių kalboje jie įvardinami Žyniais(ėmis) (žodis vyriškos giminės, bet asmuo žmoguje neturi lyties – asmuo turi vidinę jėgą, tad nesvarbu kokios lyties asmens kūnas). Žyniai suvaldydavo gentainius taip, kad nebūtų iškreipta jėgų pusiausvyra genties valdomose Žemės ribose. Gentainiai negalėjo nei tikėti, nei netikėti Žyniais – jų pranašumas užtikrintas aukštesnių jėgų. Tad, suvokdami tikrovę Žynių aiškinamomis tiesomis, Gentis galėjo gyventi neribotą laiką, neprarasdami savigarbos. Gentį ir genties Žemę gindavo daugiau Vyrai, kurie neįsileisdavo svetimtaučių (už šią mintį dėkingas čia pasirašančiam ‘S’).
        Dabar žmonės atitrūkę nuo Žemės. Gyvena atsiribodami nuo Gamtos savo sukurtoje bedvasėje dirbtinėje aplinkoje. (Net Gamtosaugą pakeitė Aplinkosauga.) Galite tikėti kuo norite (nors ir ‘kembliu’ 😀 😀 ) bet, kol nebus atstatytas VISUOMENĖS ryšys su Gamta, tol tas ‘nujautimas’, ‘tikėjimas’ neturės jokios reikšmės. Vydūnas, šiuo atveju, nuvedė klaidingu keliu…

        • Dalė:

          Nagi iš kur gi pas tamstą toks užtikrintumas, kad PATS einate teisingu keliu?

        • Kęstutis:

          Nemeluoju, o tik pateikiu savo nuomonę. Ji gali būti ir klaidinga, bet tai ne melas, o tik kita nuomonė, neturiu jokio poreikio apgaudinėti, meluoti… Kai vaikui 3 metukų tėvai aiškina, kad į elektros lizdą negalima kišti metalinių daiktų, jam iki suvokimo dar labai toli, belieka tik tikėti. Ir mokykloje, ypač pradinėse klasėse, vaikams belieka tikėti savo mokytojais ir tik vėliau ateina suvokimas. Bet tai jau visai kitas sąmoningumo lygis ir jį ne visi žmonės pasiekia, todėl ir Tikėjimai-netikėjimai turi savo “rinkos dalį”… Bet tai ne taip jau ir svarbu. Pasaulėžiūra tikrai svarbu. Man visiškai piimtina gentinė santvarka kaip atspirties taškas naujajai pasaulėžiūrai, nes šiuo metu žmonija taip įtikėjo į kapitalizmą, rinkos ekonomiką, tarytum tai atėjo – visiems laikams??? Tikrai ne ir seniai laikas keisti tą parazitekonomiką. Žmonijos istorijoje gentinė bendruomenė, kol kas, buvo geriausia žmogui gyventi. Kitas klausimas – kaip tai pritaikyti visai žmonijai? Mažai uždarai valstybei, kaip pvz. Butanas, tai tinka ir viskas veikia kuo puikiausiai… Tai ką parašei savo komentare, daugiau istorinė apžvalga nei naujos pasaulėžiūros pagrindai. Yra prieštaravimų.
          Prieš kokiu 4 metus mėginau parašyti straipsnį į Alką – kaip pakeisti valstybės valdymą, kad gyvenimas valstybėje pasikeistų į gerąją pusę iš esmės. Pakeitimai valstybės valdyme pradžioje būtų vos pastebimi, beveik nemokami, o pasikeitimai turėtų būti – esminiai. Vaiškūnas nepraleido nors ir perrašinėjau tris kartus. Suprantama, straipsnis ne komentaras, ne taip jau paprasta jį parašyt. Aš aišku labiau tikėjausi sudominti redakciją. Nesudominau. Dabar matau, kad tai tik į gerą. Po kokių metų perskaičiau straipsnį apie Islandijos “revoliuciją” ir supratau, kad mano pamąstymai buvo teisingi, Islandijoje suveikė. Nusiunčiau ir Vaiškūnui pasiskaityt, pritarė… Tik norėjau pasakyti, kad ne tu vienas galvoji apie visuomeninius pokyčius…

          • Kemblys:

            Rašyk tuos ,,prieštaravimus” – būsiu dėkingas.

          • Kęstutis:

            Na kol kas čia dar ne pasaulėžiūra, įtariu, kad daug kas nepasakyta… ir gerai. Man visai neseniai daėjo, kad “visko iškarto” sakyti negalima. Tam turi būti tinkamas laikas ir tinkama vieta, ir tai nieko bendro neturi su paslaptimi. Paprasčiausiai – taip reikia… Manau, kad aptarimai turėtų būti kuo mažiau vieši, bet dar neaišku ar nusimato tie nevieši aptarimai?…
            Manau, kad be reikalo nurašai tokį pasaulio pažinimo būdą kaip tikėjimas. Gyvename visuomenėje, kurioje sąmoningų piliečių ryški mažuma, o pasaulėžiūrą mėgini pritaikyti visuomenei, kurioje sąmoningi piliečiai – dauguma. Kodėl visuomenėje tokia betvarkė (švelniai išsireiškus), todėl, kad dauguma visuomenės sugeba tik tikėti. O tiek kurie tikinčiuosius moko, jiems kalba, o tiksliau mūlkina – sukčiai su diplomais. Ką visuomenei bepasako, dauguma patiki…
            Vienas sakinys, o pats sau jau prieštarauji: “Gentainiai negalėjo nei tikėti, nei netikėti Žyniais – jų pranašumas užtikrintas aukštesnių jėgų.” Jei parašei tokį sakinį, galėtum ir paaiškinti – ką tai galėtų reikšti? Nes išvada peršasi tokia – vieni Žyniais patikėjo, kiti jiems pakluso, o dar gal kai kurie ir kažką suvokė. Ir ką reiškia – aukštesniosios jėgos? Jei turima omeny antgamtinės jėgos, tai ir Vydūno “nujautimas” pasidaro – prie ko… parašiau tik dėl tavo prašymo…

            • Kemblys:

              Mano kaltė, kad neaiškiai parašiau. Ačiū.
              Žmonės, gaunantys žinias iš minties (išminčiai) visada bus pranašesni už kitus – žinios valdo. Visose pasaulio Gentyse Žyniai (kitur jie vadinami kitaip) suvaldydavo savo gentainius taip, kad, tenkindami poreikius, neišvestų iš pusiausvyros Gamtos. Tai įmanoma tik turint ryšius su jėgomis, nuo kurių priklauso atskiri Gamtos reiškiniai (ta prasme, aukštesniosiomis jėgomis). Apeigose, parodydami tuos ryšius kitiems, jie skleisdavo pasaulėžiūrą, kuri leisdavo suvokti kiekvieno santykį su, pvz., Žemyna, Gabija. Gentainiai suvokė, tad negalėjo netikėti ar tikėti akivaizdžiais dalykais. Mūsų visuomenė gyvena atitrūkusi nuo Gamtos, todėl mes atitrūkę nuo jėgų, kurių pagalba išgyvendavo protėviai. Vieni tikės tomis jėgomis, kiti netikės, bet tai nieko nekeis, jei nebus ryšio. Jei bus ryšys – suvoks.

              • Dalė:

                Gal pasirodysiu įtari, bet man jaučiasi, jog jūsų pasaulėžiūroje vis “prasimuša” siekis valdyti. Ir … lyg ir troškimas save statyti į valdytojo vietą.

              • Kęstutis:

                Labai gerai, kad įsiterpė Dalė. “Moteriškas protas” (čia aš pagarbiai…) gerai mato tuos dalykus, kas “vyriškam protui” atrodo smulkmenos…, bet ir man taip pasirodė kaip Dalei. Pradžioje pamaniau, kad tik pasirodė… Jeigu tai taip, arba ne taip, paaiškinsi… Pritariui ryšiui su gamta, bet jis atsiras tik tada, jei pas žmogų atsiras ryšys su pačiu savimi. Ne taip paprasta atstatyti ryšį su gamta, kai didžioji dalis visuomenės – miestiečiai… Ir koks tas ryšys su gamta? Daugeliui, ryšys su gamta, nudobti šerną ir suvalgyti… Dar neaiškus klausimas – Žyniai. Kas jais būtų dabartyje?
                Kai aš galvoju apie pasaulėžiūrą, kuri galėtų pakeisti mūsų gyvenimą, mėginu įsivaizduoti – kaip žmonija gyvens po 100 metų, 200 metų. Kaip gyvena protingų sutvėrimų civilizacija, kuri gerokai toliau pažengusi už žmonija… Niekaip negaliu įsivaizduoti kitaip ateities, kaip tik protingų, mąstančių piliečių visuomenė, kuriai ir vadovavimas būtų labiau patariamojo pobūdžio… Tai būtų ateityje, o pereinamajam laikotarpiui – aksominė išminčių patariamoji “diktatūra”…

  2. Perkūndvasis:

    Vydūnas “ugnis” rašė iš mažosios raidės. Tai jam, lyg prakeiktam kitatikiui, Ugnis nebuvo šventa.

  3. LosAngeles:

    ‘..Bet mūsų protėviai to nedarė. Ugnis nebuvo jiems Dievas, tik jo reiškinys..’

    Vyduno ismintis ir gilus realybes suvokimas neturetu praslysti nepastebetai tiesos ieskanciu zmoniu akyse. Kad ir si fraze…. Verta susimastyti senosios religijos pasekejams. Kas del tikejimo, tai Vydunas zino ka raso. Tikejimas yra pamatas zmogaus dvasinio tobulejimo ir kelio in Dieva, jo pazinimo.
    Bet kokiu atveju labai dziugus ivykis nutikes yra: alkas, panasu, nusprende supazindinti placiau visuomene su Vyduno kurybiniu palikimu. Cia tikrai vertas demesio triusas

    • Dalė:

      Šis asmuo tiesos neieško. Jis pats sau yra tiesa. Deja, labai sunki tiesa. Tad negalėdamas savęs pakelti, nuolat lengvina savo naštą, liedamas susikaupusią neapykantą, ir skepticizmą. Kad nebūtų pačiam labai neskanu, įvynioja visa tai į ciniško humoro celofaną.

      • Kęstutis:

        … ” temperatūrą” pasimatuokit :)…

        • Dalė:

          Nusibraukit nuo akių voratinklius 🙂

          • Kęstutis:

            … ir gerai būtų filtrus pasikeist. Visiškai užsiteršė, grynos žinios jau nebepraeina… Neapleidžia jausmas, kad bendrauju su dviem Dalėm. Viena Dalė žingeidi, užsispyrusi ir tobulėjanti… Kita Dalė, vienuolė samdinė. Skarmaliota, sėdi šaltoje cėlėje, snarglys bėga, kunigėlis patarinėja, komentarus rašo… o ką rašo nesvarbu ir ne jos reikalas. Ji parašė (nesamonę), o jūs ten aiškinkitės :)…

            • Dalė:

              …dar ir tokių būna – vienuolė- samdinė? Mano supratimu, arba vienuolė, arba samdinė. Skarmaluota vienuolė? – gali būti? Kažkas čia jums susidvejino 🙂 Tikrai filtrus reikia pasikeisti 🙂

            • Kęstutis:

              … 🙂 gal kokį pavyzdėlį mestelėtumėt – “ciniško humoro celofanas” (man toks humoras labai patinka, pasijuoksime kartu) ir “liedamas susikaupusią neapykantą, ir skepticizmą”… jei sugebėsit įrodyti Vydūno liejamą susikaupusią neapykantą, būsite pirma eilėje Nobelio premijai gauti. Kitu atveju jums bus tik “šnobelis” ir be premijos… 🙁

              • Dalė:

                🙂 🙂 🙂 Kęstuti 🙂 🙂 🙂
                Aš gi čia ne apie Vydūną…:)
                Kaip gali žmonės nesusikalbėti 🙁
                Rašiau apie tą Perkūndvėsą, kuris Vydūną dėl ugnies kritikavo 🙂
                Vydūną gerbiu ir myliu ir dėkinga Alkui, kad jį spausdina

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *