Kalbant apie komunalines paslaugas Vilnius turi tikrai rimtą turtą, – tai gerai išvystytą centralizuotą šilumos tiekimo sistemą. Nedaugelis Europos miestų galėtų tuo pasigirti.

Centralizuotas šilumos tiekimas sudaro sąlygas tiekti šilumą ir karštą vandenį pačiomis mažiausiomis sąnaudomis, o tuo pačiu ir mažiausiomis kainomis; deja, tik tuomet, kada tai daroma sąžiningai. Dar galima pridėti, kad šilumos tiekimas yra visuotinai pripažintas natūralus monopolis. Rinkos ekonomikos postulatai sako, kad bet kuris monopolis vartotojui yra blogai, bet dvigubai blogiau, kai tokiame monopolyje įsigali privatus kapitalas, kurio pagrindinis tikslas – pelno kaupimas. Visu aštrumu tą pajuto Vilniaus gyventojai, kai Vilniaus šilumos tinklai buvo išnuomoti privatininkams. Nelengva paskaičiuoti, kokias sumas pinigų viršpelnio sąskaita pasiglemžė apsukrūs ir įžūlūs, taip vadinami, investuotojai per visą nuomos laiką. Gal kada nors kas nors ryšis paskaičiuoti. Suma turėtų būti įspūdinga.

Šiuo metu, kaip žinome, vyksta rinkimų kampanija, tame tarpe ir į Vilniaus miesto tarybą. Į miesto valdytojus realiai pretenduoja tos pačios politinės jėgos (konservatoriai, socialdemokratų partija, liberalai,ir kt.), kurios leido ir sudarė šiltnamio sąlygas per visą šilumos nuomos laikotarpį apiplėšinėti vilniečius. Kaip ciniškai atrodo visų jų griausmingi pažadai vyti lauk rubikoną, kurį, tiesa jau kitu pavadinimu, patys išaugino ir išpuoselėjo.

Tai vis tik, ką gi žada tie patys veikėjai? Apie liberalus nėra ko kalbėti, jei turėtų absoliučią valdžią – suprivatizuotų viską. Jų ideologijos dėka turime mokestines išimtis turtingiesiems, mažiausią BVP perskirstymą, atitinkamai mažiausią biudžetą ir skurdžiausią socialinę sferą. Tas pats būtų ir su šilumos ūkiu. Konservatoriai siūlo padailintą dabartinę padėtį – šilumos tinklai priklauso savivaldybei, o šilumos gamybą vykdytų privačios katilinės ar kiti tiekėjai, konkuruodami tarpusavyje. Esant tokiai situacijai sunku įsivaizduoti sąžiningą konkurenciją ilgesniu laiko periodu. Negalima atmesti korupcinių sprendimų galimybės parenkant tiekėją. Siekdamas kuo didesnio pelno, privatininkas visada bandys primesti kuo didesnę kainą ir, kaip rodo pirkimų praktika, dažniausiai tai jam pavyksta. Galų gale ką veiks pralaimėję galimi tiekėjai? Belaukiant kito konkurso ne tik katilai surūdys, bet ir stogus gali tekti keisti. Galima manyti, bala nematė tų privatininkų. Tegul rizikuoja savo pinigais, jei nebijo bankrutuoti. Bet tikrai taip nebus. Bus sukurti įvairūs įmonių variantai kol liks tik vienas privatus tiekėjas diktuojantis savo kainas. Ir neatmestina galimybė, kad tai bus tas pats dabartinis nuomininkas tik kitu pavadinimu.

Atskirai reiktų pažymėti vyriausybės rengiamą projektą Vilniuje statyti naują kogeneracinę elektrinę, kuri miestui tiektų ir šilumą. Numatoma, kad valstybė valdys 51 proc. akcijų, likusios bus privatininkų rankose. Bet kurioje bendrovėje, o ypatingai, kur valstybinis kapitalas maišosi su privačiu, 49 proc. akcijų dažnai duoda galimybę valdyti bendrovę. Privatininkų tikslas aiškus – kuo didesnis pelnas bet kokiomis priemonėmis. Tokiu būdu, manyti, kad bus užtikrintos galimos mažiausios šilumos kainos – mažų mažiausiai naivu.

Didžiausios į Vilniaus tarybą kandidatuojančios partijos žada nutraukti šilumos ūkio nuomos sutartį jai pasibaigus 2017 metais. Tiek socialdemokratų partija, tiek konservatoriai, tiek liberalai ir tvarkiečiai sutartinai teigia, kad sutartį nutraukus grėstų dideli ieškiniai. Gal būt jie žino tai ko nežino kiti. Tačiau net ir sulaukus 2017 metų, žinant esamų privatininkų apetitus, nėra jokių garantijų, kad savivaldybei nebus pateiktos įvairios pretenzijos. Mūsų manymu sutarties nutraukimo teisines procedūras reikia pradėti nedelsiant. Galima sutikti, kad tai nebus lengvas procesas. Galiojančios sutarties pagrindu, įvairiais savivaldybės sprendimais įmonių nuosavybės, kapitalo, įsipareigojimų klausimai taip supainioti, kad teisininkų laukia sunkus darbas. Ir naujai išrinktai valdžiai reiktų pradėti nuo nepriklausomo audito. Bet labai abejotina ar reitinguose pirmaujančios partijos tai darys.

Reiktų prisiminti, kad prieš 2011 metų rinkimus savivaldybės kontrolieriaus iniciatyva buvo atliktas išnuomoto šilumos ūkio auditas. Audito ataskaitą Nr. R-05-21 galima rasti internete. Remiantis minėto audito ataskaita ir tada galima buvo pradėti sutarties nutraukimo procedūras. Įvertinus audito rezultatus, buvo kilęs nemažas triukšmas, bet tos partijos, kurios šiuo metu piktai grūmoja mistiniam rubikonui, kažkodėl to nedarė. Galimai nieko nedarys ir dabar. Užteks priešrinkiminio triukšmo. Taip, kad dar mažiausia dvejus metus vilniečiai, vien dėl masto ekonomijos galėdami mokėti pačias mažiausias šilumos kainas lyginant su kitais miestais, bus priversti nešti pelną privatininkams.

Vilniaus šilumos ūkis privalo būti valdomas savivaldybės, šilumos tiekimas esamomis sąlygomis yra kartu ir socialinė paslauga, todėl pelno siekimas neturi būti galutiniu tikslu, atitinkamai šiame ūkyje neturi būti privataus kapitalo.

Žvelgiant į rinkėjų apklausų rezultatus, dominuoja tos pačios, taip vadinamos, sisteminės partijos. Todėl manyti, kad kas nors pasikeis, kad po rinkimų vilniečiai už šilumą mokės optimalias kainas vilčių nedaug.