A. Sinicė. Valstybę atkūrėme, atkurkime ir Tautos savimonę (22)

Alina-Sinice-baltusalele.lt-nuotr

Alina Sinicė | baltusalele.lt nuotr.

Šiuolaikiniame, labai skubančiame ir agresyviame gyvenime, dauguma jaučia nerimą – nepateisintus lūkesčius nukreiptus į mus, sukeltus kitų žmonių. Nerimas kyla iš nežinojimo kodėl ir kam gyveni, vienaip ar kitaip elgiesi, nors aplinka atrodo aprūpina viskuo, tik mokėk paimti, taigi, žmogus nesupranta, kodėl blogai jaučiasi ir kodėl patenkinus medžiaginius poreikius vis lieka nelaimingas.

Taip jau buvo, kad sovietiniame režime mūsų šaknys buvo kapojamos – brukama kitos tautos kultūra, tuo pačiu menkinamos prigimtinės žmogaus vertybės, tautybė ir Tautos istorija. Buvo nuvertinta šeima kaip vertybė, o išaukštinta materija, t.y., materialus šeimoje užgyventas turtas tapo svarbesnis už pačią šeimą. Tokiose šeimose išaugo dauguma mano amžiaus žmonių, kurie dabar kuria arba nekuria šeimas. Gavus laisvę labai daug kam nepavyko su tuo susidoroti. Laukėme kada galėsime laisvai gyventi, kurti ir puoselėti gražią ir laisvą Lietuvą, o po tiek metų matome visai nelietuviškai ją puoselėjant. Kalba išdarkyta svetimais žodžiais, vaikų auginimas paremtas svetimų šalių patirtimis, metodais, kurie manau mūsų šalies vaikams nėra tinkami. Mūsų etninė gimtis yra tokia sena ir mes tiek daug turime ko paimti iš mūsų sukauptos išminties ir būtent tokių žinių, kurios moko kaip reikia auginti savo vaikus būtent mūsų tautai, tačiau greituoju būdu viską perimam kopijuodami iš svetur. Dėl mažos savivertės ar mažo noro pasistengti ir sukurti tai, kas būtent mūsų šalies gyventojams gerai, griebiam, net nepatikrinę.

Vaikas iki 5 metų yra imliausi ugdymui. Tuo naudodamosi ikimokyklinio ugdymo mokyklos į programas sustiprintai įtraukia užsienio kalbas, tiksliąsias disciplinas, emocinį intelektą stiprinančias įvairiausias programas, dažnai praleisdamos tai, kas mažam augančiam vaikui yra tuo metu svarbiausia – vertybių ugdymą. Tačiau tai jau kita, platesnė tema. Šiuo metu viena iš tų labiausiai apleistų svarbiausių vertybių yra tapatumo ugdymas – tautiškumo ugdymas. Tautinis ugdymas, tai kasdienė vertybė, kaip ir mokymas mylėti artimą ar būti geriems.

Pasak psichologės Linos Vėželienės, iki 5 m. amžiaus formuojasi pamatinė vaiko pasaulėžiūra ir asmeninė logika. „Jei tuo metu vaikui teigiama, kad labai svarbu mokėti skaičiuoti ar mokėti užsienio kalbą, tai taip ir bus. Kita vertus, vaikai labiau vertybes perima ne iš darželio, o iš tėvų (artimosios aplinkos). Jei šeima stipri ir turi savo vertybes, tai ir vaikas jas perims, nebesvarbu jau ką jam darželyje pasakos. Beje, jei darželiui pavyktų dirbti bendruomenės principu, tai ir tėvai taptų sąmoningesni.

Tvirta šeima turinti vertybes, paremtas tautos etnokultūra bei istorija, sumažintų tokias psichologines problemas kaip nesaugumo jausmas, vienišumas, beprasmybės išgyvenimas, menkavertiškumo jausmas, socialinės fobijos, apatija, beviltiškumas, depresiniai epizodai ir t.t“, – teigia L. Vėželienė.

Savęs suvokimas per savo šaknis – tautos istorijos žinojimas, pagarba jai, tautinių švenčių šventimas ir tradicijų laikymasis, pagarba tėvams, seneliams ir protėviams, pagarba kalbai ir tautosakai, bei jos išmanymas, suteikia žmogui ramumo, saugumo, stabilumo, nes jis žino kodėl jis vienaip ar kitaip mąsto, vienaip ar kitaip elgiasi.

„Žmogus tada turi į ką remtis, jei ko ir nežino. Dabar labai aktuali problema yra tuštumos ir bejėgiškumo išgyvenimas, kai žmogus negali atsakyti į klausimą „kas aš?“ ir juo labiau į klausimą „ko aš noriu šiame gyvenime?“ – teigia psichologe L. Vėželienė. Pasak psichologės, remdamasis į savo tautinės kultūros šaknis žmogus gali savo mąstymą ir požiūrį sąmoningai kreipti tinkama linkme.

Tada atsiranda tikroji meilė Tėvynei, jos žmonėms, noras pasitarnauti ją puoselėjant, pasitelkiant bendrystę su kitais savo tautiečiais. Vien švęsti kalendorines ar tradicines šventes, rengti įvairias akcijas, žaidynes nepakanka, žmogus turi žinoti ir suprasti jų prasmę.

Tad jei kalbame apie tautiškumo ugdymą, kaip apie atskirą mokomąjį dalyką ikimokyklinio ugdymo įstaigose, tai nemanau, kad tokio reiktų. Nes tautiškumas yra vertybė tokia pat svarbi kaip šeima, tikėjimas, nuolankumas ir k.t. Tautinis vaikų ugdymas turėtų būti ne mokomasis dalykas (disciplina) švietimo įstaigoje ar tik kartais šeimoje matomas reiškinys per svarbias valstybines dienas, tai turi būti kasdienis šeimoje ar ugdymo įstaigoje nesibaigiantis vyksmas.

Ugdymo įstaiga su šeima privalo bendradarbiauti ugdant vaiką, t.y. ugdymas namuose ir įstaigoje turėtų būti nuoseklus ir tolygus, neprieštaraujantis vienas kitam. Bėda yra ta, kad jaunos šeimos turi mažai žinių, kaip ugdyti tautinį tapatumą turintį žmogų – savo vaiką. Pasimetama globalioje aplinkoje tarp gausybės išorinių informacinių dirgiklių.

Patrioto vien ugdymo įstaigos nesubrandins, jei tėvai vaikams nerodys, kad tautiškumas yra svarbus. Vaikai, įgiję kokių nors žinių darželyje, grįžę į namus, tas žinias tuojau pat išbando su tėvais. Jei šie parodo, kad jiems ta informacija nėra svarbi, vaikai jos atsisako.

O tautiškumo svarba yra didžiulė. Žmogus, kuris žino ir jaučia savo Tautos praeitį, kultūrą, supranta ir šios dienos svarbą, jaučia ką jis gali ir turi padaryti, kad gyvenimas jo Tautai būtų geresnis.  O ir pats netruks pajausti didelę grąžą – tai laimės jausmas, tai matymas, kad jo vaikai auga geresnėje aplinkoje, ir kai tautietis yra apsuptas tautiečių, yra be galo nuostabus bendrystės jausmas.

Taigi, vaikai užaugs Tautos žmonėmis tik tada, kai jų tėvai tokiais bus, nes vaikai yra tėvų atspindžiai. Todėl vaikų tautinis ugdymas prasideda nuo jų tėvų suvokimo, kas buvo jų tėvai ir protėviai, kas jie yra patys ir kas yra jų palikuonys. Jei mes patys degsime meile savo šaliai, jos žmonėms, suvoksime, kad tik siekiant bendrystės ir tarnystės vieni kitiems išlaikysime stiprią Tautą, tada tokie bus ir mūsų vaikai.

Autorė yra šeimos centro „Baltų šalelė“ įkūrėja

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Arūnas:

    Labai geras, vertingas jauno žmogaus straipsnis. Tik pavardės rašymas šiek tiek stebina. Bet pasaulėjauta – svarbiau … 🙂

  2. Lietuvaitė:

    Patiko kai kurios mintys straipsnyje, bet akys užkliuvo už autorės pavardės… Mano manymu, sutrumpinta pavardė rodo kiek kitokias vertybes. Ar ne dėl svetimų šalių įtakos trumpinama pavardė? (Išdarkoma, sakyčiau.) O juk ištekėjusios moters pavardė su priesaga -ienė irgi mūsų tautos paveldas.

  3. Lietuvis:

    Autorės pavardė tai tikrai kažkaip priešingus dalykus byloja, nei išsakytos mintys ir labai jau akis bado. Ypač kai apeliuojama į tradicinę lietuvišką šeimą ir tautą…

  4. Etninis:

    Tad kodėl mielieji, kuriems kliūna pavardė, o ne žmogaus nuveikti darbai, patys negyvenate kaip prieš 1000 metų, su visom tradicijom?
    Kodėl keistai žiūrima dabar į moteris, kurios su dviem pavardėm gyvena, nors kažkada tai irgi buvo tradicija?
    Man pavyzdžiui keistai atrodo slaviškos pavardės su lietuviškomis galūnėmis…

    Truputis pavardžių rašymo istorijos:
    Asmens įvardijimas vardu ir pavarde įsigalėjo prieš penkis amžius. Pavyzdžiui viduramžiais moterys iš viso neturėjo pavardžių. Vėlesniais amžiais ištekėjusios moterys būdavo įvardijamos dviem pavardėmis – savo giminės ir vyro. Tik prieš porą šimtų metų atsirado mažybinės mergautinių pavardžių priesagos. Nevedę vyrai raštuose taip pat dažnai vadinami „aičiais“. Jau 1918 metais kalbininkas Jonas Jablonskis iškėlė neultralių pavardžių klausimą. Tuomet jis teigė, jog neištekėjusios moterys turėtų vadintis nepriesaginėmis pavardėmis.

    • Pikc:

      “Nevedę vyrai raštuose taip pat dažnai vadinami „aičiais“.” – Na, čia kaip pažiūrėsi. LABAI abejočiau, ar, pvz. Gediminaičiai, Jogailaičiai ar Žygimantas Kęstutaitis turėtų būti vertinami būtent taip. 😉
      Nes, matote, kiek teko girdėti ir skaityti, “-aitis”/”-aitė” lietuvių kalboje praktiškai atitinka germanų “-(s)son”/”dotter(dottir)” – geriausias (nes archajiškiausias) pavyzdys – pas islandus.
      “Tuomet jis teigė, jog neištekėjusios moterys turėtų vadintis nepriesaginėmis pavardėmis.” – na, net jei ir teigė (beje, gal šaltinį kokį?), tai neprigijo.
      Apskritai, mes gi suprantam, kad šita “progresyvi” pavardžių rašyba neturi nieko bendro nei su senesne, nei su naujesne istorija – išskyrus, aišku, kai kuriuos naujausios istorijos elementus – t.y. feminizmą, liberalizmą ir neomarksizmą. Tad nekniskite, gerbiamasis, proto. 😉
      Pusiau juokais: moteriai slėpti savo vedybinį statusą gali būti svarbu tik a) nuo moterų – jeigu netekėjusi ir to gėdijasi (bet tai nelabai aktualu, nes “savos” viena apie kitą ir taip viską žino, o “svetimos” – nesvarbu); arba b) nuo vyrų – jeigu ištekėjusi (turbūt nereikia aiškint, dėl ko ;)). Taigi, dabar moterų pavardės pagal interpretaciją yra trejopos:
      a) “-aitė”/”-ytė” – netekėjusi;
      b) “-ienė” – ištekėjusi;
      c) “-ė” – “atspėk, išdykėli!”/”žiūrint, kas klausia” 🙂
      Tam tikrą stigmą, aišku, uždėjo ir ne itin rimto elgesio mergužėlės, pirmos pradėjusios tas “progresyvias” pavardes naudoti.
      Grįžtant prie straipsnio – mintys tikrai geros, bet komentatoriai ne be reikalo nurodo tam tikrą neatitikimą tarp kalbų apie tapatybę ir tam tikrų jos demonstravimo elementų. 😉

      • !!!:

        Šaunuolis PIKC,tu čia gražiai be piktumo su jumaru į dešimtuką.

      • Etninis:

        Ne neprigijo, o nesusiklostė aplinkybės, kad galėtų moteriškos pavardės būti kitokios. Taip pat kaip ir susiklostė aplinkybės, ir lietuvių pavardės buvo stipriai lenkinamos ir slavinamos. Ir ką, tai tapo tradicija, kurią ir dabar turėtume puoselėti?
        Tada tvarkykimės visi pavardes, kokias turėjo mūsų proseneliai, tada ir moteriškos sulenkintos ir suslavintos pavardės taps gražiomis lietuviškomis su gražiomis lietuviškomis galūnėmis 🙂
        O dabar tokios pavardės išdarkytos pavardės, man atrodo su lietuviškom galūnėm baisiai, ar su Ė ar su IENĖ.
        Nemanau, kad 3,5 tūkstančių moterų Lietuvoje bando slėpti savo statusą ar dar ką nors, jei jos jau ir taip atvirai demonstruoja savo statusą viešumoje. Tai galbūt nediskriminacija dėl pavardžių, gal ir buvo prižastimi leisti rinktis, tačiau tai visai nepasiteisina, nes ir tip akivaizdu, kad galūnė -ė irgi yra ištekėjusios moters pavardės galūnė. Manau tiesiog nelietuviškos pavardės, su griozdiškom galūnėmis skamba prastai, ir tos moterys turi teisę pasirinkti. O Jūsų vyriškas egoizmas matyt tam labai priešinasi 🙂

        • !!!:

          Kaip aš suprantu toks jau mūsų ETNINIS palikimas kad žmona ar dukra suprasi tik iš pavardės galūnės,ne taip kaip vokietį pav.frau arba froilin pavardės pradžioje.

          • Pikc:

            Skirstymas į “Frau” ir “Fräulein” jau irgi pripažintas atgyvena ir diskriminacija. Manau, ne už kalnų naujos reformos, nes bus nuspręsta, kad lytį atspindintys vardai ir pavardės diskriminuoja pederastus, transseksualus, dėl savo lyties neapsisprendusiuosius ar kitus psichinius ligonius ar iškrypėlius. 😉

  5. Gražu:

    Teisingai rašo ši jauna moteris, jei daugiau tokių bus Lietuvoj – gal ir neišnyksime, gal atsilaikysime globalizmo ir nedraugiškų kaimynų apsuptyje.

    • Kemblys:

      Tu teisus, reikia džiaugtis jos straipsniu.

      • jo:

        Misteri Kemblai, nejaugi akceptuojate tokį leksikoną: agresyviame, sovietiniame, režime, kultūra, istorija, materija, materialus, etninė, kopijuodami, programas, disciplinas, emocinį, intelektą, tema, psichologė, formuojasi, logika, principu, etnokultūra, psichologines problemas, socialinės fobijos, apatija, depresiniai epizodai, tradicijų, stabilumo, aktuali problema, kalendorines, tradicines, akcijas, globalioje, informacinių, patrioto?

        • Kemblys:

          Nežinau kodėl taip negerbi ‘kemblio’…

          Mielasis(oji), nerašyk man savo kliedesių – KEMBLYS ŠIŲ ŽODŽIŲ NIEKUR NERAŠĖ!!!

          • Pikc:

            Nesupratote – komentatorius “jo” stebisi, kodėl šį kartą atsiliepėte apie patį straipsnį, o ne prikibote prie jame pavartotų nurodytų svetimžodžių.

            • Kemblys:

              Nesupratau kodėl ‘jo’ parašė tuos žodžius…
              Nepastebėjau ‘jo’ atsiliepime stebėjimosi…

              akceptúoti [lot. accipere — priimti, sutikti]:
              1. priimti sąskaitą, vekselį apmokėjimui;
              2. pritarti, sutikti.

              Mano manymu, žmogus rašo savo mintis turėdamas tikslą, kad jį suprastų. Supratau, kad ‘jo’ nori tik bjauroti lietuvių kalbą. Jei tam ‘jo’ nepatiko svetimžodžiai, tai galėjo pats nuo savęs jų nerašyti – gavosi kažkokie kliedesiai.

              ‘Pikc’, gal tu pasirašei tuo ‘jo’?

  6. jo:

    Tik nelietuviškai išsidarkydami pavardes atkursime Tautos savimonę!

    • patriotas:

      Sarkazmas-nepilnavertiškumo išraiška. Tokie komentarai kaip “JO”kelia tautinę nesantaiką.

      Keista, kad žmogaus pavardė svarbiau už žodžius, kurie sklinda iš jo lūpų. Gal dar ir prie akių ar plaukų spalvos prisikabinkime?
      Tikrai reikėtų nagrinėti žodžius ir diskutuoti apie Mūsų tautos savimonę.

  7. Rimgaudas:

    Gražios straipsnio autorės mintys ir išvada, kad tautiškumas ugdo žmonių bendrumą. Darant šaliai svarbius sprendimus Seime, vyriausybėje, partijoje ir t. t. paklauskime: kokį, darantieji sprendimus, jaučia tautinį bendrumą tarpusavyje ir kaip derina jį su šalies bendruomene? Labai teisingai autorė kelia tautinės tapatybės ugdymo trūkumus šeimoje bei ugdymo įstaigose.
    Čia didesnį dėmesį anūkams galėtų rodyti seneliai: JAV statistika rodo, kad mažamečių vaikų auklėjime šeimoj net 80% įtaką daro seneliai ir tik 20% tėvai (jie neturi laiko). Tik, kaip tuos senelius įtraukti į tapatybės ugdymo procesą? Aš, pavyzdžiui, mielai įsitraukčiau, bet ugdymo programoj darželiuose seneliai, išskyrus Kalėdas, nenumatyti. Gaila.

    • Etninis:

      Straipsnyje autorė rašo:
      “Ugdymo įstaiga su šeima privalo bendradarbiauti ugdant vaiką, t.y. ugdymas namuose ir įstaigoje turėtų būti nuoseklus ir tolygus, neprieštaraujantis vienas kitam.”
      Ir dar pasiremia psichologo nuomone:
      “jei darželiui pavyktų dirbti bendruomenės principu, tai ir tėvai taptų sąmoningesni.”

      Bet čia matyt priklauso, nuo ugdymo įstaigos “malonės” savanoriškai įtraukti tėvus ir siekti bendrystės. Bet jei tėvai ir seneliai jau yra sąmoningi, jie galėtų savo stipria pozicija įtakoti mokymo įstaigą veikti bendruomenės principu.

  8. žiūrim į darbus, o ne žodžius:

    Ne Sinicės, Bunkės, Čepės atkūrė valstybę, ne jos atkurs ir Tautos savimonę. Toks pavardės išdarkymas tik rodo jos savininkės priklausomybęneprasilavinusio visuomenės užribio subkultūrai, kaip ir nusmukusios kelnės su kabančiom petnešom, žiedas bamboje, spalvotas kuodas ant galvos ir t.t.
    Straipsnelis skirtas klientūrai verbuoti, bet tokia pavardė pasirinktoje veiklos srityje – dyyydelis rinkodaros minusas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *