Sekmadienio sakmė. Apė laimes (1)

Deivė (E.Petraitienės darbas) | V. Daraškevičiaus nuotr.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“. 

Buvo toks ūkinykas, jis turėjo savo brolį, išleistą toli in žentus. Ale sykį vasarą atvažiau tas brolis pas tą ūkinyką in svečius. Ten jiem bešnekant, užpuolė vakaras, jau jis turėjo nakvotie. Jam rengė pataisyt guolį klėtij, o jis sako:

– Šilta naktis, atsigulsu bile kur. O geriausia man bus – nuveisu in kluoną, an savo vežimo atsigulsu.

Ir teip padarė: nuvėjo, kluone an klojimo atsigulė an savo vežimo.

O naktij pagimdė toj ūkinykė sūnų, o jis ten gulėdams apė tai nieko nežino. Ale jis girdi – šneka pas tą kluoną. Jis pažiūr – tai trys moteriškės šnekasi. Viena sako:

– Tas kūdikis, kurs dabar gims, jei prieš gaidžius, tai bus labai turtingas.

O kita sako:

– Jei po gaidžių, tai jis bus didelis meisteris.

O trečia sako:

– Tol tas vaiks bus gyvas, kol šita krūvutė malkų nesudegs.

Piemuo parginęs prakirto biskį malkų iš vakaro. Jis atsikėlęs pažiūrėjo, kas ten per malkos, ir vėl atsigulė ir glūdo. O tos moters, teip pasakę, per vartus išėjo savo keliais. Jis suprato, kad tai laimių būta.

Ale iš ryto atbėgo mergaitė ir jau nor tais malkas neštie užkurt – tas brolis sako:

– Tu malkų tų neimk, ba tai aš atsivežiau, aš tau prakirsu daugiau.

Tuo tas žmogus prakirto malkų, padavė tai merginai, o tais malkas surišo, nunešė in klėtį ir padėjo kampe. Ir pasakė broliui:

– Aš šitais malkas čia padedu, ale žiūrėk, kad jų nė vieną pagaluką nesukūrytum.

Ir, jam apė tą laimių šnektą nieko nesakęs, po krikštynų išvažiau namo.

Tas vaikas auga, o tos malkos stovi. Tas vaikis paaugęs klausia:

– Kam čia tų malkų klėtij?

Sako tėvas:

– Čia tavo dėdė pasidėjo.

Jis, būdavo, kaip atvažiuoja, vis jiem nieko nesako. Ale sykį atvažiau jis, – tas vaiks jau buvo vyru, – jis jiem papasakojo, kam tie šakaliai stovi. O tas sūnus sako:

– Ką čia niekus kalbate.

Jis nuvėjo in klėtį, pajėmė tuos pagalius, atnešęs sukrovė ant ugnies. Kaip tik tie šakaliai sudegė, tas vaikis išvirto – ir negyvas.

(Jonas Basanavičiaus tautosakos biblioteka. Lietuviškos pasakos įvairios, t. IV., 116psl., V., 1993–1998.)

Jonas Trinkūnas: Laimų būna trys, jos lemia, nusprendžia žmonių likimą. Jos „spėja, buria, linki“ likimą. Labai svarbus yra gimimo laikas – valanda ar diena. Todėl ir sakmių Laimos, skelbdamos likimą, būna įvairios išvaizdos, nurodydamos gerą arba blogą likimą. Geros Laimos – gražios, blogos – negražios. Kiekvienas žmogus turi savo laimę, kuri lydi jį visą gyvenimą. Nuo šios laimės priklauso žmogaus gerovė.

Jonas Vaiškūnas: Mitus reikia griauti, prietarų atsikratyti… Tokius pamokymus ir raginimus girdime šiandien. Sakmė apie laimes primena, kad gimdami išnyrame tautoje, prieš mus gyvenusiųjų sukurtame vertybiniame pasaulėvaizdyje, ir jei nepaisome jo esmių, jei atmetame jas –„Ką čia niekus kalbate“ – mūsų gyvenimas baigiasi.

Būtent apie tai mus skaudžiai įspėjo ir prūsų legendiniai broliai Brutenis ir Vaidevutis, savo nykstančios tautos vardan žengę į pasiaukojimo laužo liepsnas: Žinok, mano tauta, kad be savo Dievų tu nesulauksi nieko gero, nieko džiaugsmingo. Žinok, kad Dievai teikia visą gėrį, visą laimę, visą džiaugsmą ir palaimą.