Vydūnas. Tautos laisvė ir reikšmė (I) (4)

Vydūnas

Vydūnas

Artėjant Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos sukaktuvėms primename  Vydūno 1923 m. skelbtas mintis apie Laisvė ir Tautą

Daug apie laisvę rašyta. O gal dar daugiau mąstyta. Irgi mūsų. Tačiau vis lyg nesuprasta, kas ji yra. Darbi sako tūli, kad žmogui visai nesą laisvės. Ir toks čia nesuderinamas priešingumas. Mat kalba ir rašo apie laisvę labai dažnai ir tokię, kurie tam neturi reikiamojo išmanymo. Kas laisvė yra, tegali pasakyti, kurs laisvas yra savo esmėje.

Vergas apie laisvę svajoja, bet jo svajonės niekuomet neatitiks tikrenybės. Iš verguvės paleistas, jis toli dar nėra laisvas. Ir visi aiškinimai, kas laisvė yra, jos jam nesuteiks. Laisvė pasiekiama tik žmogaus kitimu. Jo esmė turi patekti į tą būseną, kurią valiname dykybe.

Taip tai ir visas rašymas apie laivę atrodo beveik tik bergždžiu darbu. Bet matant mūsų dienų tautos gyvenimą, sunku tylėti ir nekalbėti vis iš naujo apie ją. Gal tik nors vienam antram ir žodžiai bus akstinai, kad laisvės ieškos ir sieks dykybės.

Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus.

Daug prisiėjo vargti mūsų tautai, kol neteko jai ta nepriklausomybė, kuria ji dabar taip džiaugiasi. Tik atsiminkime atskirų tautos sūnų ir dukrų! Kiek jiems reikėjo pakęsti, jeib tautai kartą auštų laisvės rytas! Po sunkiausiomis padėtimis jie tvirtino lietuvių tautos gyvybę. Ir vargo, triūsė, dirbo! Nelaukė lietuviai laisvės dienos rankas sudėję! Visomis jėgomis jie tiesė tautai kelią nepriklsuomybės aikštei prieiti.

Tačiau mūsų tauta negali girties pati sau iškovojusi laisvę. Ir nuolatai turėtume atsiminti, kad ne mes patys ją pasiėmėme, bet kad laisvė mums teko. Iš ypatingų padėčių ir santykių pasaulyje ji mums radosi. Laisvė yra lietuvių tautai suteikta. Berods ne žmonių. Reikia tai taipo jau aiškiai ir kartotinai pasakyti.

Yra mat tokių žmonių pasaulyje, kurie išdidę giriasi esą mūsų geradariais. Mes tokių neturime ir neturėjome. Ir kaip tik tiejie, kurie kartotinai skelbia, būk jie lietuvių tautai esą iškovoję laisvę, yra kiek tik galėdami pasistengę ją pavergti. Kad tai neįvyko, neparėjo iš gero jų noro. Tokio nebuvo. Bet likimas juos skaudžiai parbloškė, kad nebegalėjo vykinti, ką ketino.

Tai kaip mums nepriklausomybė ir laisvė teko! Ji mūsų tautai yra suteikta nuostabios galybės. Ir bus čia teisinga kalbėt apie gyvenimo evoliucę, apie kūrybos eigą ir įstatymus, apie jos valdymą ir valią. Gal ir reikėtų stačiai vartoti tikybos žodį, jeib numanu būtų, kaip giliai pagrinduota mūsų tautos nepriklausomybė.

Berods, kad ir kaip tartume, nedaug būtų pasakyta tiems, kurie gyvenimo tikrenybių jo kevale ieško. Žmonių daugumai pasaulio gyvenimas, žmonijos, tautos historė yra paprasti dalykai, lengvai suprantami įvykiai. Nemato jie tų nuostabumų, kurie yra gyvenimo turinys, nepaboja jie tų neapsakomų galių, kurios ir iš menkiausiųjų dalykų spindi. Gyvena jie visi šliauždami palei žemę.

Nenumano jie savo pačių sąmonės šviesos ir jos reikšmės visam patyrimui. nemato jie, kad visas gyvenimas yra kupinas slėpinių. Nėra jiems užtenkamų žinių, nėra gana šviesaus mokslo. Ir jie vargsta be reikiamo proto jėgos, be išminties. Savo tamsume ir nenusimanyme jie yra vergai.

O nėra mums tai jau būtina padėtis. Maža tereikia, ir atsidengia gyvenimo slėpiniai. Jųjų mes apgobti ir jūjų mūsų asmuo ir asmenybė net prisunkta. Tie slėpiniai yra tos galios, kurios pasaulį valdo. O kad paprastai žmogus jų ir vos ne vos tenumano, tada tik ir užeina akies mirksniai, kada jis praregi.

Įvyksta tai tuomet, kad jo širdis rami, skaidri, kad jo sielos šviesa nėra drumstoma geidulių arba troškimų, kad jame viešpatauja pati rimtis, šventasis tilsmas. Tuomet žmogus numano pasaulio gelmių esmę ir jos galia. Pasaulis valdomas labai taurių, kilnių, šventų galybių. Ir jas nujėgti tegali tas žmogus, kurs yra pasišventęs Aukštybei.

Šitos galios yra suteikusios nepriklausomybę mūsų tautai. Joms veikiant visose pasaulio vėtrose, mūsų tauta išėjo iš vergovės. Ir jųjų leista dabar mūsų tautai gyventi savaip. Tik numanykime, kiek tai reiškia: savaip po tiek vargų, po tiek amžių prislėgimo, priespaudos ir paniekos!

O ir dabar dar begirdime nutarimo, pašiepimo, papeikimo žodžių kalbose ir raštuose. kalba taip netgi tokių tautų žmonės, kurios nūnai kuone vargingesnės yra negu mes. O kalba taip net mūsų pačių tautos sūnūs. Nežino, ką jie daro. Ir nesiliauja varę savąsias. Bet ką pasakysi! Tai kartais ir jų gaila, tai kartais jiems ir pykstame. O kartais reikia ir pripažinti, kad jų sakoma ir teisybė.

Rodos, reikėtų ištirti, kas juos verčia mūsų tautą taip peikti. Ar būtų tai tik blogoji jų valia? Dažnai mes iš tikrųjų niekinami be tikro pagrindo. Tūlų tautų žmonėms rodos, kad mūsų tauta kaip tik tam tinka, visam savo nelabumui ant jos išlieti. O tada dar kuo gausiau, kad kuo aiškiau matyti, jog mes iš tikrųjų nebepriklausomi. Bet savo pačių gyvenimą gerai pažiūrėjus, prisieina pasakyti, kad mes šito papeikimo dažnai patys kalti esame. Tai iš tos kaltybės ir kyla pavojus kartą netekti savo nepriklausomybės.

Beros mūsiškiai nesnaudžia. Stengiasi visa galia ginti tautos nepriklausomybę. Rūpinasi kiek tik įmanydami tvirtinti tautos laisvę. O tai visai geras darbas. Bet priešingumo ir nekantos jūros aplinkui! Vos sušvinta koks malonumas, tuojau jį praryja plėšrusis piktumas. Kaip tada galėtume paprastu būdu nuo jo apsisaugoti? Ir aiškėja, kad mes dar netvirtiname savo laisvės tikru būdu. Tą darbą reikia pradėti dar ir iš kito galo.

Nėra menka, kas lig šiol padaryta. Ir tuo džiaugdamies, turime tam ir tikros priežasties. Bet nėra minimas darbas patsai svarbiausiasis ir reikalingiausiasis. Laisvę reikia geriau supranti, tuomet ją ir geriau tvirtysime.

Tuo tarpu vis tik dar žiūrime į tai, iš kur iškliuvę, iš ko paleisti esame. O žymiai didis mūsų tautos vaikų skaičius nori pasimėgti vien tuo paleidimu. Tik išeina iš to ypatingas gyvenimas. Pasidaro ar tik ne dažnai tikrasis pasileidimas.

Gal šitas žodis ir per aštrus, sakomas ne tikroj vietoj? Kad jis tik būtų apsirikimas! Bet žvelkime akyliau į tamsiuosius mūsų tautos gyvenimo užkampius! O atverkime plačiau akis ir pačioje tautos aikštėje!

Gera džiaugties tuo, kas mūsuose yra gera. Bet mes – laisvi, o tai norime užmerkti akis, kad kur sušmėkšta koks bjaurumas. Ir taip nematome, kad tūli tam tik tėra laisvi, jeib galėtų nevaržomi kitiems uždėti pančius. Kiti vėl gyvena, tarsi nebūtų jų pasielgimui jokio vairo. Kiti vėl savo gyvenime įsigalėti laidžia visam, kas negera, negražu, nedora, neteisu.

O viso to tūli nemato. Visa jiems labai gera, kaip dalykai dabar yra. Jie vien težiūri atgal, į verguvės laiką. ir vien tesidžiaugia, kad jie nebesą vergais. Ir kartoja tai jau per dažnai. – Bet ar jie laisvi iš tikrųjų? Gal aiškėtų jiems jų padėtis, kad statytų tik vieną klausimą. Seniau garsus vokiečių manytojas jį iškėlė, sakydamas, kad iš jungo iškliuvusiems klausti reikia, kuriems galams jie laisvi.

Šis klausimas ir mūsų tautai svarbiausiasis. Ir nuolatai reikėtų apie jį mąstyti. Atsiminkime jo ryte pabudę ir vakare atsiguldami! Kiekvienam tautos vaikui priderėtų mąstyti apie tai, ka mūsų tauta nebepriklausoma, kam jis pats nebeverčiamas svetimiems vergauti, kam suteikta jam ir visai tautai laisvė!

Negali taip klausti prastiejie žmoneliai. Nėra jiems reikiamo dvasios budrumo. Ankštuose savo gyvenimo skrituliuose jei eina savo kasdienio pareigas. Ir čia laisvėja dirbdami bei vargdami, savo gyvatos tarpimu rūpindamies. Arba jie pakliūva į sunkesnę dar priklausomybę, įsidingodami, kad laisvu būt yra vien tik nebevargt, kaip jie vargsta.

Apie tautos laisvę manyti yra kitų žmonių uždavinys, būtent tųjų, kurie tautoj kiek reiškia, kurių gyvenimas ir veikimas jau žymiai, nors ir ne ūmai atsigarsi visoje tautoje. Jiems kaip tik pridera klausti, kam tauta yra laisva. Kokie bus mokslininkai, menininkai, mokytojai, teisėjai, šventintojai, bet ir kokie didžiųjų ūkių ir pramonės įstaigų savininkai, toliau valdininkai ir žmonių atstovai, toks bus visos tautos likimas. Jeigu šiems žmonėms nebus svarbus laisvės klausimas, tautos nepriklausomybei tikrai grės pavojus.

1923 m.

Vydūnas. Raštai, t. III. Vilnius: Mintis, 1992, p. 257–261.
Paryškinimai redakcijos.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

4 komentarai

  1. niekas nepasikeitė:

    Tai, ką rašė Vydūnas beveik prieš šimtmetį, tinka ir dabartiniam laikmečiui, tiks ir vėl po šimtmečio, jei dar kaip tauta egzistuosime, išliksime. Gal tas lietuvių būdas – iš vienų vergovės pančių ištrūkus eiti tarnauti kitiems- užkoduotas genuose ?

  2. kilusios mintys:

    PRAEITIS – ATEITIES SIEKIAI. VISA GYVBĖ ,ŠIOJE PLANETOJE – ŽEMĖJE, KEIČIASI IR PRISITAKO GAMTOS POKIČIAMS . MŪSŲ TERIORIJA KITO IR JOJE GAMTINIAI OBJEKTAI KINTA IR MES KIČIAMĖS. GILIOSE MINTYSE ESAMA ĮŽVALGA ATEIČAI. MŪSŲ KARTA KŪRYBIŠKAI TURI KURTI DABARĮ TAUTINĖJE DVASIOJE IR PAIKTI SLUOKSNĮ ATEINANČIAI KARTAI.

  3. Atgalinis pranešimas: Vydūnas. Tautos laisvė ir reikšmė (II) | Alkas.lt

  4. Atgalinis pranešimas: Vidūnas. Tautos laisvė ir reikšmė | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *