V.Vaitkevičius. Kalavijuočiai sugrįžo? (12)

kalnelio akmuo.V.Vaitkeviciaus nuotr20150201

Kalnelio akmuo nuo karščio sutrūkęs į kelias dalis, visas jo paviršius sueižėjęs | V. Vaitkevičiaus nuotr. 2015 m. vasario 1 d.

Sidabrės pilies vietoje sudegintas senovės lietuvių religijos paminklas

Tai ne knygos antraštė, ne filmo pavadinimas ir, deja, ne sapnas. Mintis, palyginimas atėjo Sidabrės pilies vietoje, Kalnelio kaime prie Joniškio pamačius s u d e g i n t ą senovės lietuvių religijos paminklą – granito akmenį su dubeniu. Pabrėžtina, kad jie būdingi išskirtinai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai – paplitę Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, apie Anykščius ir Uteną, bet niekada neperžengė Livonijos sienos, išskyrus kelis atvejus Latvijos pasienyje su Lietuva. Manoma, kad tai buvo kertiniai gyvenamųjų namų akmenys, šeimos šventovių, skirtų Žemės dievams ir deivėms, dalis. XVI a. antroje pusėje iš viensėdžių ir laisvo plano gyvenviečių į gatvinius (rėžinius) kaimus akmenys su smailiadugniais dubenimis buvo vežami kartu su kitu turtu.

1290 m. kalavijuočiams užpuolus „Sidabrė suliepsnojo. / Jie visą kraštą nuniokojo. / Girdėt neteko niekuomet, / Kam nors nutikus kaip tuomet“ (Eiliuotoji Livonijos kronika, eil. 11607–11610). Po daugelio metų buvo nukastas, su žeme sulygintas ir piliakalnis, kur klostėsi šie liūdni Žiemgalos kunigaikštystės istorijos įvykiai.

Nepriklausomoje Lietuvoje Sidabrės pilies atminimas buvo įamžintas prie nedidelės supiltos kalvos, jos viršuje padėtas iš apylinkės kaimo atgabentas dubenuotasis akmuo. Prieš dešimtmetį, 2004 m. vasarą jo čia būta sveiko (3 nuotr.), džiaugiausi su bičiuliais ir baisiausiame sapne neregėjau, kad nuo teatralizuotos senovės amatų, karybos ir istorijos šventės dalyvių rankų suliepsnos ne tik šiaudinės Sidabrės pilies kuorai, bet ir nuostabus, reikšmingas, neįkainuojamas senovės lietuvių šventovės akmuo! Kito tokio tiesiog nėra.

kalnelio akmuo sudegintas V.Vaitkeviciaus foto20150201

2014 m. rugsėjį kartu su šiaudine Sidabrės pilimi sudegintas senovės lietuvių religijos paminklas – akmuo su dubeniu | V.Vaitkevičiaus nuotr.

Visas senovės lietuvių kultūros paveldas – savitas ir nepaprastai trapus. Teko matyti nukastų alkakalnių, išdžiūvusių šventų šaltinių ir išvirtusių medžių. Kalnelyje pirmą kartą išvydau ugnimi sunaikintą aukurą.

Pabaigoje lieka pasakyti, kas yra tie kalavijuočiai XXI a. Lietuvoje. Šventę Kalnelyje surengė vietos bendruomenė, ją rėmė Lietuvos kultūros taryba, paskyrusi 10 000 Lt sumą. Ir pabrėžtina, kad tai būta lietuvių etninės kultūros srities projekto.

Tačiau atsakomybe su vietos bendruomene turi dalytis visi šventėje aktyviai dalyvavę karybos ir amatų klubų nariai – tie, kurie turėtų dėti pastangas, kad senovės lietuvių vertybės išliktų ateities kartoms; iš valdžios kuorų dubenuotieji akmenys iki šiol menkai matosi – Lietuvoje žinoma keletas šimtų akmenų su smailiadugniais dubenimis, tačiau teisinę apsaugą turi tik dvi dešimtys…

Deja, Kalnelio akmuo su dubeniu – ne vienintelis mūsų akyse, mūsų rankomis sunaikintas baltų religijos paminklas. Kiekvieną kartą raminu save ir viliuosi, kad tai p a s k u t i n ė auka.

???????????????????????????????

Kalnelio akmuo su dubeniu prieš dešimtmetį | V. Vaitkevičiaus nuotr. 2004 m. liepos 17 d.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Mes baltai, Naujienos, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *