K. Stoškus. Kaip sutelkti ir reprezentuoti pilietinę visuomenę? (video) (19)

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Praėjo 25 metai nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau Tauta nesijaučia nei suvereni savo krašto šeimininkė, nei žino, kas jos laukia rytoj. Lietuvos valstybei tenka labai sunkūs išbandymai. Pagal daugelį parametrų šalies būklė yra viena iš blogiausių Europoje. O atsižvelgiant į pasaulines tendencijas, ją jau reikėtų laikyti kritine. Labai žemas gimstamumo lygis, visus laikus pranokstantis bėgimas iš gimtojo krašto, niekada negirdėti savižudybių mastai, didžiulis mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, alkoholizmas, narkomanija, net ypatingai dažnos avarijos keliuose demografinę šalies būklę padarė katastrofiška. Visi šie nykimo simptomai akivaizdžiausiai liudija, kad gyventojų padėtis Lietuvoje yra nepakeliama.

Rodos savaime suprantama, kad atsakomybę už tokią padėtį turėtų prisiimti valstybės galvos… Juk jos vykdo šalies politiką. O ką jos iki šiol darė? Jų galvose virė vis tie patys „didingieji“ ūkiniai dalykai: atominė elektrinė, skalūninės dujos, suskystintos dujos, nauja geležinkelio linija… Nesvarbu, kad senosios elektrinės nesugebame iki galo uždaryti, svarbiausia, kad visi jie būtų dideli… Kad statytojus įkvėptų dideli pinigai. Bet kam jie? Marso gyventojams? Jie taip komiškai primena „didžiąsias komunizmo statybas“, kad nežinai – verkti ar juoktis. Tada prieš akis buvo bent naivi Marso utopija, o čia nė ateities perspektyvos nebeliko. Reguliariai keitėsi partinės valdžios, tačiau nė vienos iš jų rimtai nesudomino toks „niekniekis“ kaip tautos išlikimas. Tik didžiosios statybos ir jų taikymas saviems, t.y. partiniams, interesams. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, visi pagrindiniai jų rūpesčiai užsibaigia pakaitiniu partijų įsitvirtinimu ir saviškių aprūpinimu. Tautos likimas – tik šuniui penkta koja. Kai tik kas nors iškelia bendrus, principinius tautos bei jos kultūros išlikimo klausimus, jos ima išsisukinėti, arba neria į krūmus: atseit yra svarbesnių klausimų.

Didieji ponai, nėra svarbesnių klausimų. Tik nėra kam to pasakyti, nėra kam jūsų sugėdinti, nei kam pareikalauti atsakomybės: šalyje nėra pilietinės visuomenės ir jos išorinės kontrolės, nėra gerai organizuotų ir sutartinai veikiančių profsąjungų ir rimtų pasipriešinimo formų. Todėl jūs galite gyventi vien šia diena ir nesirūpinti šalies ateitimi.

Šiandien net streikus sunkiai pavyksta suorganizuoti. Bene pirmas mokytojų streikas buvo nuslopintas pačiais primityviausiais grasinimais ir gąsdinimais. Partijų ir valdžių atotrūkis nuo visuomenės tik didėja. Jau kelinti metai iš eilės įvairios visuomeninės organizacijos ir žmonių grupės deda nemaža pastangų sukurti visuomeninę Nacionalinę tarybą, kuri galėtų rimtai kontroliuoti nesėkmingai valdžių vykdomą politiką. Jau buvo suorganizuota daug tokio pobūdžio renginių: debatų, konferencijų, suvažiavimų. Dar daugiau parengta projektų. Tačiau šalyje veikia nepalyginamai daugiau destruktyviųjų jėgų, kad tų sumanymų niekaip nepavyktų įgyvendinti.

Nepasisekė sukurti net ekonominės ir socialinių reikalų tarybos, kurios pavyzdį pasiūlė pats Briuselis ir kurios jau seniai veikia beveik visose Europos sąjungos šalyse. Prie tokios Tarybos kūrimo Lietuvoje daugiausia yra prisidėjęs Lietuvos Mokslų Akademijos Prezidentas Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) narys a.a. Zenonas R. Rudzikas. Dar 2008 m. pavasarį jis rašė Seimo pirmininkui: „Lietuva vis dar yra tarp nedaugelio Europos Sąjungos šalių, kurios neįkūrė Nacionalinio ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ar tarybos, atstovaujančios organizuotai pilietinei visuomenei ir padedančiai parlamentui bei vyriausybei, priimant įstatymus ir kitus dokumentus, atsižvelgti į įvairių visuomenės sluoksnių nuomones“.

Steigti tokią komisiją ar tarybą Lietuvą ragino ir Briuselis. Todėl Seimas, ilgai nesvarstęs, pritarė tokiai idėjai ir sudarė darbo grupę įstatymo projektui parengti. Per trumpą laiką buvo parengta gana neblogai apgalvotas įstatymo projektas. Bet jo kelias į Seimą buvo Vyriausybės ilgai vilkinamas, o paskui sustabdytas. Tokia stabdomąja veikla užsiėmė gana valdžiai įtakinga Trišalė taryba, sumaniusi pati į savo rankas perimti visuomeninės tarybos funkcijas. Netekęs vilties, LMA Prezidentas kreipėsi pagalbos net į Lietuvos kultūros kongresą. Buvo bandoma veikti kartu. Bet Prezidentas staiga mirė… ir viskas sustojo.

Beje, šiek tiek anksčiau, suvienijusi šešias visuomenines organizacijas, panašią ekonominę ir visuomenės reikalų tarybą iš apačios sukūrė Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė p. A. Armanavičienė. Tačiau Premjeras atsisakė ją pripažinti. Ji daug grūmėsi, kad tai tarybai būtų leista atstovauti Lietuvą Briuselyje. Tačiau premjeras Kubilius, nepaisydamas jos atkaklių protestų, suteikė įgaliojimą Ūkio ministerijai, kad ji savo nuožiūra parinktų Lietuvos atstovus analogiškai Briuselio tarybai. Iki šios dienos Lietuva neturi nei tokios, nei kitokios tarybos, o visuomenės interesus tebeatstovauja Briuselyje valdžios parinkti asmenys.

Paskutiniam mėginimui sukurti visuomeninių organizacijų tarybą impulsą davė Respublikos Prezidentės iniciatyva parengtas ir gana greitai Seimo priimtas Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo projektas. Įstatymas numatė gana keistą, pasakytume, „keimerinį“ tarybos modelį: nors buvo kuriama dvidešimties asmenų NVO taryba, tačiau joje visuomeninėms organizacijoms buvo skiriama tik dešimt vietų. Daug kas tokį modelį priėmė kaip pasityčiojimą iš pilietinės visuomenės ir numojo į jį ranka. Kiti, priešingai, gyrė tokį variantą, kadangi jis užtikrino tiesioginį visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą su valdžios institucijų atstovais, taigi ir operatyvesnį informacijos judėjimą. Nepaisant to, šio modelio realizavimo darbai prasidėjo labai greitai. Keliolika mažai žinomų skėtinių organizacijų, susiradusios finansinę paramą, skubiai parengė įstatymu numatytos tarybos projektą.

Tačiau didžioji dalis už borto likusių organizacijų, susitelkusių į Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų koaliciją (LINVO) kreipėsi į Seimą, kad būtų sustabdytas absoliučią daugumą organizacijų ignoruojantis ir labai siaura tematika apsiribojantis tarybos kūrimo kelias. Šiai koalicijai ėmęsis vadovauti Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas pasirūpino, kad Seimas inicijuotų debatų seriją, paskatinusią kviestis į pagalbą mažiausiai šališkus akademinius sluoksnius, kurie padėtų aptarti, kokios turėtų būti išskirtos visuomeninio gyvenimo sritys, kad jas pajėgtų reprezentuoti 10 NVO Įstatymo numatomų atstovų.

Ši koalicija 2014 m. lapkričio 27 d. MA Mažojoje salėje kartu su Mokslų Akademija surengė konferenciją „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“, skirtą tų sričių nustatymo bei visuomeninių organizacijų atrankos kriterijų aptarimui. Dėmesį svarstomiems dalykams liudijo perpildyta auditorija. Konferencijoje dalyvavo ne tik įvairių visuomeninių organizacijų atstovai, mokslininkai, bet ir politikai bei įvairių valdžios institucijų darbuotojai. Pranešimus skaitė teisininkas prof. Saulius Arlauskas, politologas, socialinių mokslų dr. Laurynas Kasčiūnas, humanitarinių mokslų daktarė, prof. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, sociologas, habilituotas socialinių mokslų dr., akademikas Romualdas Grigas, dimisijos pulkininkas Ignas Stankovičius, paveldosaugininkė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė ir šio teksto autorius.

S. Arlauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinėmis sąlygomis valstybės vykdomoms reformoms trukdo tokia teismų praktika, kai nesilaikoma pamatinių teisės principų. Ydingas ir pats valstybės valdymas, nes vyksta permanentinė Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės kova dėl įtakos sferų. Pranešėjo manymu, svarbiausias visuomenės plėtros kryptis turėtų įtvirtinti įstatymai, antraip nesibaigiantys ginčai dėl prioritetų ir toliau trukdys priimti valstybės raidai reikšmingus ir ilgalaikius politinius sprendimus. Kuriama NVO taryba galėtų prisidėti prie geriausių sprendimų paieškų. Jos tikslas – kuo daugiau žmonių įtraukti į valstybės valdymą. Kad vienas asmuo nemonopolizuotų jo reprezentuojamos srities nuomonės, S.Arlauskas siūlė prie NVO tarybos įsteigti skirtingų sričių sektorius, kurių veikloje galėtų dalyvauti ir kiti NVO atstovai.

Vietoj konferencijos rengėjų pasiūlyto dešimties sričių projekto politologas L.Kasčiūnas pateikė penkių svarbiausių pilietinės visuomenės uždavinių sąrašą:
1) nacionalinis saugumas ir tautinės valstybės idėjos atgaivinimas;
2) istorinės atminties stiprinimas;
3) krikščioniškųjų vertybių diegimas;
4) tautinių bendrijų integracija;
5) atskirties tarp centro ir periferijos mažinimas.

Jo aiškinimu, tautinis patriotinis auklėjimas yra vienas iš pagrindinių mūsų visuomenės stiprinimo uždavinių. Ypatingą dėmesį jis siūlė skirti istorijos dėstymui mokykloje: „Jei patys nekursime ir neskleisime savo istorijos pasakojimo, už mus ją papasakos kiti.“ Jam kelia nerimą Vakarų Europoje vykstąs kultūrinis karas prieš gyvybės kultūrą, šeimą ir kitas krikščioniškąsias vertybes, kurios jau laikomos istorine „atgyvena“. Būtina šalyje mažinti didžiulę socialinę atskirtį, naikinti „dviejų Lietuvų“ naratyvą. Privalome sukurti Rytų Lietuvos stiprinimo strategiją, t.y. parengti programą ir veiksmų planą.

R. Aleknaitės-Bieliauskienės manymu, valdžia įgudusi rašyti gražias ataskaitas, iš kurių atrodo, jog kultūros procesai Lietuvoje vyksta gana sėkmingai. Tačiau tikrovė kitokia: švietimo sistema ugdo istorijoje ir vertybėse nebesusigaudantį jaunimą, neturintį nei idėjų, nei iniciatyvų. Sparčiai daugėja mažaraščių, neišprususių jaunuolių. Liūdniausia, kad Lietuvoje iki šiol nėra pilietinės visuomenės. Daugelis NVO veikia tik todėl, kad yra finansuojamos. Iš tikrųjų NVO veikla turėtų remtis savanorystė. Be savanorystės negali formuotis pilietinė sąmonė. O be pilietinės sąmonės negali būti pilietinės visuomenės. Kad galėtų formuotis pilietinė sąmonė, nevyriausybinės organizacijos privalėtų dalyvauti visose valdžios ir valdymo struktūrose (komitetuose, tarybose ir pan.).

Yra daug jėgų, kurios skaldo visuomenę ir net sąmoningai priešinasi jos susitelkimui bei konsolidacijai. R.Grigo pastebėjimu, visi ankstesnieji mėginimai sukurti pilietinės visuomenės struktūrą baigėsi nesėkmingai. Labai tikėtina, kad ir dabartinio mėginimo pabaiga bus tokia pat, kadangi ir politinės partijos ir valdžios tam ryžtingai priešinasi. Jos nėra suinteresuotos, kad jas kontroliuotų visuomenė. Pranešėjas išreiškė viltį, kad visuomenės pilietinę sąmonę galėtų pabudinti nebent tas susitelkimas, kurį galėtų sustiprinti 2017 m. paskelbti Piliakalnių metai, jeigu, žinoma, LR Seimas tam pritartų. Tai, anot R. Grigo, galėtų būti grįžimo prie istorinių ištakų pradžia.

Dimisijos pulkininkas I. Stankovičius nebuvo linkęs pritarti kai kurių kalbėtojų skeptiškam požiūriui į kuriamą NVO tarybą. Jo supratimu, NVO taryba yra visuomeninių organizacijų bendradarbiavimo su valdžia institucija. Kad ir kokia ji būtų, mes turime naudotis visomis galimybėmis įtakoti valdžios sprendimus. Svarbiausia, kad į ją patektų žinomi ir visuomenės pasitikėjimą turintys žmonės. Būtų gerai, kad susibūrusios pagal interesus į 10 skirtingų visuomeninės veiklos sričių, NVO išsirinktų savo atstovus, o šie deleguotų po vieną atstovą į tarybą. Taip į pilietinės visuomenės kūrimą būtų įtraukta nemažai nevyriausybinių organizacijų. Žinoma, svarstytina ir visiškai savarankiškos, nuo valdžios nepriklausomos NVO tarybos steigimo galimybė.

Patyrusi kultūros paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė išreiškė daugiausia abejonių, ar visuomeninių organizacijų bendradarbiavimas su valdžia gali būti sėkmingas. Prieš keletą metų svarstant Lietuvos įstatymų atitikimą Orhuso konvencijai, Vyriausybė buvo sudariusi darbo grupę, kuri atliko didžiulį darbą ir pateikė savo rekomendacijas. Tačiau iki šiol jos tebeguli valdininkų stalčiuose. Pranešėjos manymu, būtinas įstatymas, kuris užtikrintų visuomenės dalyvavimą visais tais atvejais, kai yra priimami svarbiausi valstybės sprendimai. Būtina Seimui pateikti ir NVO plėtros įstatymo pataisas, o Vyriausybei – NVO tarybos nuostatų pataisas, kurios ribotų kadencijų skaičių, nustatytų sprendimų priėmimo tvarką. Be to, nuostatuose būtina numatyti, kad NVO tarybos pirmininkas gali būti tik NVO atstovas. NVO taryba neturi tapti tik formalia institucija, laiminančia valdžios sprendimus. Reikėtų įsteigti ir NVO teisės centrą, kuris teiktų teisines konsultacijas nevyriausybinėms organizacijoms, o reikalui esant, galėtų jas atstovauti teismuose.

Seimo narys, prof. Povilas Gylys pritarė, kad NVO taryba neturi būti institucija prie Vyriausybės. Tikriausiai tik Seimo nariams neįsigilinus galėjo būti priimtas toks nekorektiškas įstatymas. Todėl būtini šio įstatymo pakeitimai ir papildymai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo (Kovo 11-osios) Akto signataras Algirdas Endriukaitis, atkreipdamas dėmesį į naujosios Europos projekto konfliktus su moderniosios kultūros tradicija, skaudžiai suabejojo Lietuvos valstybės ateitimi ir jos galimybe išlikti tautine valstybe. Savo repliką jis užbaigė dramatišku klausimu: ar galima pilietinė visuomenė be savo valstybės?

Atsiliepdama į konferencijoje išdėstytas nuomones ir pateiktus klausimus, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovė Birutė Jatautaitė pripažino, kad NVO įstatymą inicijavo ir kūrė NVO informacijos ir paramos centras su savo neformalia koalicija bei keliomis visuomeninėmis organizacijomis. Už įstatymo įgyvendinimą atsakinga SADM nėra numačiusi, kaip turėtų vykti atranka į NVO tarybą. Ministerijos atstovė visai ramiai pritarė siūlymui įsteigti alternatyvią nacionalinę nepriklausomą Nevyriausybinių organizacijų tarybą, kurią sudarytų tik nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Savaip apibendrindamas S. Arlausko ir I. Stankovičiaus siūlymus, LMA akademikas prof. Antanas Kudzys savo dėmesį sutelkė į NVO tarybos valdymo struktūrą. Jis labai paprastai ir įtikinamai parodė, kad siūloma struktūra negalės efektyviai veikti, jeigu ji neturės ją koreguojančių posistemių. Jos būtinos tam, kad veikla būtų atsakinga ir atskaitinga. Iškalbingas buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro Zigmo Vaišvilos įsiterpimas. Jis pritarė svarstomiems projektams, pažymėdamas, kad būtina ypač aktyviai dalyvauti formuojant NVO tarybą, antraip ji bus sudaryta iš valdžios kontroliuojamų organizacijų atstovų.

Nesibaigiančių konfrontacijų, konfliktų ir įtarumo pritvinkusioje Lietuvoje šios konferencijos dalyvių kalbos, pastabos, replikos ir apskritai brandus pilietiškumas paliko labai gerą įspūdį. Visi šie dalykai rodė ne tik didžiulį susirūpinimą valstybės būkle, bet ir gerą valią, solidarumą bei susitelkimą tolesniam bendradarbiavimui, kurio tikslas – aktyviai dalyvauti valstybės ir pačios pilietinės visuomenės pertvarkoje. Visi šiame tekste kursyvu pažymėti pranešėjų siūlymai turėtų tapti pagrindiniais būsimosios tarybos principais. Bet kaip rodo ligšioliniai debatai, įdiegti juos nebus lengva. Ar produktyvus bus darbas šioje taryboje, priklausys ne tik nuo jos narių pilietinio užsiangažavimo, moralinės atsakomybės, bet ir nuo sugebėjimo pritraukti geriausias ekspertų pajėgas bei išsaugoti nepriklausomybę nuo valdžios atstovų spaudimo.

Buvo malonu matyti, kad konferencijos dalyviai geranoriškai įsiklausė į konferencijos rengėjų rekomendacijas, kaip atrinkti atstovus į Lietuvos NVO tarybą bei nustatyti prioritetines visuomenės gyvenimo sritis. Jas artimiausiu metu numatyta įteikti LR Seimui ir Vyriausybei. Sulaukusi konferencijos dalyvių moralinės ir teorinės paramos, LINVO koalicija pratęsė diskusijas su savo buvusiais partneriais Nors lygiateisiška partnerystė nebuvo išsaugota, tarybos visuomeninė pusė (10 narių) vis dėlto buvo sudaryta. Tai nėra geras startas būsimos tarybos veiklai. Bet… pagyvensim – pamatysim. Juk tebėra likusi Nepriklausomos Tarybos alternatyva…

Mokslo-Lietuva-logo

 

 

***

Konferenciją „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“, Vilnius,  MA Mažoji salė, 2014 m. lapkričio 27 d., 1 dalis:

2 dalis:

3 dalis:

4 dalis:

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Vaizdai ir garsai, Vaizdai protui, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: