M. Kundrotas. Žvejyba drumstame vandenyje (11)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Jeigu liberalai ir „naujoji kairė“ tautiškumą ir patriotizmą vadina fašizmu ir nacizmu, tai nereiškia, jog mes turime fašizmą ir nacizmą vadinti tautiškumu ir patriotizmu. Valentinas Gylys

Žvejų išmintis byloja, kad drumstame vandenyje žuvauti lengviau. Žuvys prasčiau mato, prasčiau orientuojasi. Kiek tame tiesos – sunku pasakyti: juk žuvys daugiau vadovaujasi šonine linija, lytėjimo pojūčiais, nei rega. Tikėtina, jog tai – pasaka, sukurta varžovams apgauti. Vis gi žmonių pasaulyje žvejyba drumstame vandenyje – puikus įvaizdis klaidinantiems manevrams.

Dažniausi vandens drumstimo būdai – skirtingų sąvokų ir reiškinių suplakimas, susijusių išskyrimas, pritempimas prie norimų vertinimų. Geriausias pavyzdys – kova abortų fronte. Vietoje konkrečių pozicijų apibrėžimų – už abortus ir prieš abortus – naudojamos sąvokos „už gyvybę“ (kas gi norėtų būti prieš?) ir „už pasirinkimą“ (kas gi drįstų būti prieš?).

Pirmą atvejį galima laikyti šviesiosios įtaigos pavyzdžiu: juk prieštaravimas abortams išties grindžiamas gyvybės verte. Antrasis atvejis – juodosios ar bent pilkosios manipuliacijos pavyzdys: juk aborto atveju pasirinkimą turi tik viena pusė, o kitos niekas neklausia ir net neturi tokios galimybės.

Dėsningas pavyzdys pateiktas straipsnio epigrafu pasirinktoje citatoje. Liberaliajame ir kairiajame diskurse nacionalizmas taip ilgai ir įkyriai tapatinamas su fašizmu ir nacizmu, jog tautiniuose sluoksniuose tapo blogo tono ženklu apskritai kalbėti apie pastaruosius reiškinius.

Nacionalizmas – tai pažiūrų sistema, kurioje tauta – vertybė ir valstybės pagrindas. Fašizmas – tai galios kultas, visuomenės iškėlimas asmens sąskaita ir kartu – jos įkūnijimas vado asmenyje. Nacizmas – tautų skirstymas į aukštesnes ir žemesnes, jų sambūvį keičiant kova, o tautos viduje – valdžios sutelkimas vienose rankose ir visuomenės sulydymas į vientisą masę. Atrodytų aišku ir paprasta, kol susiduri su minėtuoju liberaliai-kairuolišku diskursu.

Skelbi tautinę tapatybę? Juk tai darė Adolfas Hitleris. Pasisakai už sveiką šeimą? Tai darė A. Hitleris. Nepritari masinei migracijai? Reiškia – esi prieš kitas tautas, o taip mąstė A. Hitleris. Belieka pridurti, jog A. Hitleris sukūrė „Volkswagen“, tiesė autostradas ir likvidavo bedarbystę. Veikiausiai ir tai buvo baisus nacizmas. O dar A. Hitleris valgė, gėrė ir kvėpavo.

Deja, dažnam žmogui sunku mąstyti daugiau nei dviem tos pačios rūšies skirtybėm. Jei nesi dešinėje – tai esi kairėje, o jei nesi Vakaruose – tai esi Rytuose. Jei vienoje pusėje – kosmopolitizmas, tai kitoje gali būti tik nacionalizmas – be jokių niuansų ar juolab – trečio varianto. Jei nacizmas smerkiamas kartu su nacionalizmu, tai nacionalizmą teisinti reikia drauge su nacizmu, arba mažų mažiausiai – galvoti, kad pastarojo tiesiog nėra. Kai kurie taip ir galvoja.

Iš pažiūros liberalai su kairiaisiais darosi meškos paslaugą. Nacionalizmą siedami su nacizmu, jie trukdo identifikuoti tikrąjį nacizmą, o jo šalininkus – perauklėti arba išstumti iš viešųjų erdvių. Nacizmo kritika gali būti suprasta kaip išpuolis prieš tautiškumą ir patriotizmą. Be to gali kilti klausimas: kokia prasmė būti humanišku ir demokratišku tautininku, jei vis tiek esi laikomas fašistu ar net nacistu? Gal verčiau radikalizuotis ir jėga nušluoti priešus nuo žemės paviršiaus? Šiandien Europoje toks klausimas kyla vis dažniau ir tik stiprus žmogus gali atsilaikyti pagundai.

Antra vertus tikrieji naciai kosmopolitams net naudingi – kol jų mažai ir jie silpni. Jei vieną dieną tikrieji naciai išnyktų visi iki vieno, išaiškėtų kosmopolitų propagandos absurdiškumas. Paaiškėtų, kad iš tiesų jie kovoja su teigiamais dalykais, o jų vaizduojamas blogis – prasimanytas. O juk ši kova teikia tiek politinį, tiek socialinį, o dažnu atveju – net finansinį pelną. Nuoširdūs nacionalistai, iš naivumo balansuojantys ties fašizmo ar nacizmo riba, turėtų susimąstyti – kam tai naudingiausia?

Panašus pavyzdys – religinis ekstremizmas. Bet koks religingumas, išeinantis už muziejaus ribų, viršijantis vestuvių-laidotuvių-švenčių religingumą, daugybę metų skelbtas davatkyste, klerikalizmu, sektantizmu. Jei gyvenime vadovaujiesi dvasinėmis dorybėmis, geriausiu atveju esi keistas, o jeigu – o siaube! – skelbi jas kitiems, esi pavojingas ekstremalas, gal net nusikaltėlis. Pasekmė – frustruotas religingumas išties reiškiasi ekstremizmu. Svajonės jį sustabdyti dar aršesniu religijos gniaužimu – idiotiškos. Tiktai kvailys gali daryti tą patį ir laukti kitokių vaisių.

Dar vienas pavyzdys – liūdna „koloradų“ tema. Jei kritikuoji Vakarų dekadansą, tu – Rusijos agentas. Jei skeptiškai vertini Europos Sąjungą – Rusijos agentas. Jei prieš homoseksualizmą – Rusijos agentas. Jei nori išsaugoti žemę piliečiams – Rusijos agentas. Jei prieš eurą – tai už rublį. Galiausiai jei kritikuoji dabartinę Lietuvos valdžią – vienareikšmiai esi Rusijos agentas. Šias ir panašias žinias dvidešimt metų skleidžia politikos ir žiniasklaidos asai, o pastaruoju metu pagal geriausias konformizmo ir totalitarizmo tradicijas kurpiami jau ir „mokslo“ darbai.

Tautos ir valstybės patriotai apskelbti jų išdavikais. Pasekmė – išdavikai apsiskelbė patriotais. Ne, šįsyk – ne apie tuos, kurie valdžioje, bet apie tuos, kurie į ją veržiasi. Jie taip pat pasisako prieš eurą, žemės pardavimą užsieniečiams, Briuselio diktatą, bet kartu – už Rusiją. Vieni – atvirai, kiti – maskuodami tai tariamu bešališkumu, nors šališkumas – plika akimi regimas. Pasipylė tekstai, kuriuos galima pavadinti „koloradai apie koloradus“. Jie piktinasi tuo, kad laikomi valstybės priešais, nors iš tiesų esą jos patriotai. Ir kas dabar gali tai paneigti?

Jei „koloradais“ vadinami tie, kurie jais nėra, kaip įvardyti tuos, kurie jais yra? Kas patikės? Padėtis – analogiška tai, kuri apibūdinta fašizmo ir nacizmo atveju. Galima prisiminti pasaką apie piemenėlį melagėlį, kuris vis šaukdavo: gelbėkit, vilkas puola avis! Kai vienąsyk išties užpuolė vilkas, niekas kaime juo nebetikėjo. Išpjovė avis, o galiausiai papjovė ir patį piemenėlį.

Pakeiskime vilką rusais, ir gausime tikslų dabartinės politikos vaizdą. Ne kas kita, o liberali, globalistinė sistema užaugino Lietuvoje Kremliaus penktąją koloną. Prisiminkime: žmonėms sunku mąstyti daugiau, nei dviem tos pačios rūšies skirtybėmis. Girdint akivaizdų melą, kad Vakaruose viskas gerai, o Rusijoje – viskas blogai, beliko Vakarus su Rusija sukeisti vietomis.

Ar yra išeitis? Taip, bet sunki. Ilgalaikis žmonių švietimas ir lavinimas. Atskleidžiant, jog pasaulyje esama daugiau spalvų, nei juoda ir balta. Jog juoda ir balta gali būti sumišusios. Aiškinant tiesą, kokia ji yra, o ne kokia mums patogi. Atveriant visą jos sudėtingumą, tokį priešingą aptingusio, o gal – pervargusio žmogaus polinkiui į paprastumą.

Neįtikėtina, jog tai darytų šiandieninė politinė, žurnalistinė ar akademinė konjunktūra. Jai dabartinė padėtis – patogi, bent jau kol kas. Jai patogiau žvejoti drumstame vandenyje. Apeliuoti į žmonių naivumą, užuot stengusis jį išgyvendinti. Norint ką nors pakeisti reikalinga alternatyvi žiniasklaida, alternatyvūs politikai ir alternatyvūs mokslininkai. Jiems bus sunku prasiskverbti pro kuriamas kliūtis. Bet tai – vienintelė viltis. Jei dar turime laiko. Nes kitos vilties tiesiog nėra.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *