L. Zasimavičius. Vilniaus viešoji erdvė – turi būti morali ir Lietuviška! (18)

Linas Zasimavičius | asmeninė nuotr.

Prasidėjus agitacinei 2015-ųjų metų Savivaldybės rinkimų kovai viešosiose erdvėse, kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, galima pastebėti įvairiausių partijų revoliucinių šūkių: nuo Vilniaus išvedimo iš krizės iki eismo spūsčių panaikinimo. Iš esmės šūkiai nesikeičia, prieš kiekvienus rinkimus lieka tokie patys. Tos pačios politinės jėgos, besikeisdamos miesto Taryboje, nesusidoroja su miesto problemomis, tačiau prieš kiekvienus rinkimus žada, kad problemas išspręs, jeigu tik bus išrinkti. Šių politinių partijų laimei, žmonės jomis tiki. Todėl padėtis Vilniaus mieste ir nesikeičia.

Tautininkų Sąjunga – viena kandidatuojančių politinių jėgų į Vilniaus miesto Mero bei Tarybos postus, dažnai vadinama radikalais. Šiuo žodžiu, partiją stengiamasi marginalizuoti, apjuodinti prieš rinkėjus. Vis dėlto, pats žodis „radikalus“ nėra savaiminis blogis. Radikalus žmogus – ryžtingų veiksmų šalininkas. Taigi, ar ne tokių žmonių stokoja dabartinis Vilnius? Ar ne laikas imtis radikalių veiksmų finansinėje, energetinėje, kultūrinėje, jaunimo švietimo srityse? Šį kartą norėčiau paliesti problemines viešąsias Vilniaus miesto erdves ir renginius jose, nes tai juk liečia kiekvieną vilnietį (ir ne tik). Taigi, kokių radikalių veiksmų reikėtų imtis naujajai Vilniaus miesto valdžiai, siekiant miesto erdves padaryti Lietuviškomis ir moraliomis:

1) Uždrausti homoseksualų paradus. Sutrikusios seksualinės orientacijos asmenys ir jų užsienio lobistai neturėtų žygiuoti istorinės Lietuvos sostinės gatvėmis. Šie renginiai prieštarauja Konstitucijos II Skirsnio, 25 str. 3 daliai: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“ Akivaizdu, kad didžiosios Lietuvos visuomenės dalies nepritarimas homoseksualių santykių viešam propagavimui, parodo „Baltic pride“ eitynių neatitikimą Lietuviškajai moralei bei dorovei. Vilniaus, kaip ir visos Lietuvos, vaikams, tokie renginiai tikrai nėra reikalingi. Juo labiau, yra įžūlu visuomenės atžvilgiu, visų mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti eitynių dalyvių saugumą, pamirštant finansinių lėšų trūkumą darželių steigimui, miesto kelių priežiūrai ir daugybę kitų sričių, kur pinigai labiau pasitarnautų miestiečių labui.

2) Sovietinės Žaliojo tilto skulptūros turi būti nukeltos. Tik savo senelių, prosenelių aukos negerbianti Tauta, gali leisti gyvuoti sovietinių padugnių atminimui skirtiems paminklams vienoje garbingiausių sostinės vietų. Taip pat sunku suvokti, kaip galima finansuoti šių skulptūrų remonto darbus, vietoje to, jog pinigai būtų skiriami tautiniams ansambliams (kuriems finansinės paramos tikrai trūksta) įvairų valstybinių švenčių metu. Vietoje sovietinių skulptūrų turi būti pastatyti paminklai Lietuvos partizanams bei žmonėms, ypatingai daug prisidėjusiems prie mūsų valstybės išlikimo. Reikalinga yra parengti ir naują Lukiškių aikštės panaudojimo, užstatymo projektą. Lukiškių aikštėje turi atsirasti statiniai, objektai, skirti visų laikų kovotojams už Lietuvos valstybę ir Tautos laisvę. Taip būtų įprasminta tikroji Laisvos Lietuvių Tautos istorija.

3) Turi būti pašalinti abejotinos kultūrinės vertės objektai, keliantys įvairias sumaištis, nepasitenkinimą visuomenės tarpe. Taip pat reikia atsisakyti tokių pat projektų. Surūdijusio vamzdžio skulptūra privalo būti pašalinta nuo Neries krantinės, taip pat atsisakyti reikia ir Gugenheimo muziejaus vizijos. Šie meniniai projektai tėra pinigų švaistymas, neskatinantys jokio miestiečio pozityvaus-patriotinio ryšio su gyvenamąja vieta – Vilniumi. Vietoje „Gugenheimiškų“ projektų reikėtų greičiau spręsti nacionalinio stadiono nebuvimo problemą. Prie šios problemos sprendimo turi ypatingai daug prisidėti ir Vilniaus miesto valdžia, nes ne kur kitur, o Vilniuje, turi atsirasti nacionalinis stadionas dėl kurio būtų nutraukta visos Lietuvos sporto infrastruktūrinė gėda. Naujoji miesto valdžia turi dėti visas pastangas, kad stadiono statybų klausimas būtų grąžintas į prioritetinę Vyriausybės darbotvarkę.

Taigi, Vilniaus miestui yra reikalinga tokia valdžia, kuri dėtų visas pastangas, jog vilniečiai galėtų gyventi tokiame mieste, kurio viešoji erdvė būtų jiems artima ir įkvepianti, o ne amorali ir atstumianti. Už Lietuvišką mūsų sostinę Vilnių!

Autorius yra Tautininkų Sąjungos narys