Č. Iškauskas. Vokiečiai Sovietų Sąjungoje: belaisvių kančios (0)

Vokiečių belaisviai | leidyklos „Briedis“ nuotr.

Belaisviai nuo seno buvo (ir yra) vertingas nugalėtojų lobis, padedantis siekti tolesnių pergalių. Juos galima iškeisti į saviškius, jais manipuliuojama derybose, jie naudojami kaip spaudimo priemonė diplomatiniuose santykiuose arba paprasčiausiai sunaikinami. Teroristai juos vadina įkaitais, siekiant nuolaidų, savų tikslų, tenkinant beprotiškiausius reikalavimus.

Karo belaisviai – tai dar viena, ko gero, gausiausia šių nelaimėlių kategorija, kuri egzistuoja nuo neatmenamų laikų ir kuria naudojasi visi be išimties režimai. Tačiau šįkart apsistokime ties vokiečių belaisviais, kurių likimas Sovietų Sąjungoje karo ir pokario metu buvo išties nepavydėtinas.

Vokiečių anklavo bėdos

Kaip prieš trejus metus laikraštyje „XXI amžius“ paskelbtame tyrime „Skaudi Rusijos vokiečių dalia“ rašė istorija besidomintis tremtinys Vytautas Guliokas, pirmieji vokiečių pėdsakai Rusijoje aptinkami nuo IX amžiaus. XVI–XVII a. čia geranoriškai priimami jų amatininkai, pirkliai, medicinos žinovai. 1762 m. gruodžio 4 d. Jekaterinos II paskelbtas manifestas atvėrė vartus vokiečių kolonistams į laisvas derlingas Pavolgio žemes, kur pastarieji vėliau sudarė bendruomenes, išsaugodami savo kalbą, religiją, gyvenimo būdą. J. Stalinas naudojosi vokiečių mokslininkais karinės pramonės, mokslo tyrimų, meno srityse.

1913 m. Rusijos teritorijoje gyveno 2,4 mln. vokiečių tautybės piliečių. Vokiečių autonominėje respublikoje Pavolgyje (Pavolgio vokiečių autonominė SSR buvo sudaryta 1923 m. gruodžio 19 d., bet išformuota 1941 m. rugpjūčio 28 d., apkaltinus bendradarbiavimu su nacistine Vokietija) karo pradžioje daugiau nei du trečdalius gyventojų sudarė vokiečiai. Beje, 1924 m. čia antrąja valstybine kalba paskelbta vokiečių kalba, o prieš karą iš visų SSRS autonominių respublikų ji pirmoji buvo pasiekusi visuotinį raštingumą.

Likus porai dienų iki įsako pasirašymo dėl vokiečių iškeldinimo, čia buvo įvesti gausūs NKVD kariniai daliniai. Visiems vokiečiams duota para pasiruošti priverstinei kelionei su šeima, leidžiant pasiimti iki vienos tonos krovinio. Per prasidėjusio karo suirutę dėl transporto stokos daugelis iki geležinkelio stoties iškeliavo nešini bagažu rankose. Iš Pavolgio į Sibirą, Kazachstaną ir Vidurinę Aziją tomis dienomis išsiųsta 446 tūkst. gyventojų. Panašūs vokiečių tautybės piliečių trėmimai su šeimomis iki 1942 metų vidurio tęsėsi ir kitose srityse, neužimtose vermachto kariuomenės. Iš viso ištremta apie 950 tūkst. gyventojų.

Tremtyje vokiečiai dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų patyrė ne tik dažnai nepakeliamus buities ir materialinius sunkumus, bet ir buvo tapatinami su fašistais, vaikai mokyklose nuolat patirdavo patyčias. Tiesa, vietiniai gyventojai netrukus pastebėjo, kad vokiečiai, dirbantys žemės ūkio fermose, nemokėjo vogti. Vietiniams jie rodė, kaip dirbti gerai, negirtuokliaujant ir negrobstant.

1942 m. pradžioje specialiu įsaku vokiečiai – vyrai 15–55 metų amžiaus, moterys 16–45 m., išskyrus nėščias ir su kūdikiais iki 3 metų, – buvo mobilizuoti į darbo kolonijas, vėliau pavadintas „darbo armija“, darbams statybose, miško ruošoje, kalnakasyboje. Į šios darbo armijos dalinius įtraukti ir dešimtys tūkstančių vokiečių, prasidėjus karui atšauktų iš fronto ir nuginkluotų. Darbo armija buvo išformuota 1947 metais, ir likę gyvi privalėjo grįžti į savo tremties vietas.

Karo belaisviai – niekingi nusikaltėliai?

Kalėjimai, kolonijos ir darbo stovyklos ypač pasipildė karo belaisviais. Oficialiais vokiečių duomenimis į Raudonosios armijos rankas pateko 3,486 mln. vermachto kareivių ir tarnavusių Trečiojo reicho šalių pulkuose, gi sovietinė statistika teigia, kad jų buvo 2 mln. 390 tūkst. Jau 1941 m. vasarą NKVD ėmė plėsti lagerių tinklą, metų pabaigoje jų buvo daugiau kaip 300. Paprastai jie buvo nedideli, kuriami užnugario rajonuose (vejant vokiečius stovyklos atsirasdavo Ukrainos, Baltijos šalių, Baltarusijos, Moldavijos teritorijose, Kryme) ir talpindavo nuo 100 iki 3000-4000 belaisvių.

Sovietiniai leidiniai tvirtina, kad vokiečių belaisvių sąlygos buvo pakenčiamos. Esą iš pradžių jie gaudavo po 400 gr duonos, o nuo 1943 m. – po 600-700 gr. Be to per parą jiems tekdavo 100 gr žuvies, 100 gr kruopų, po pusę kilogramo bulvių ir daržovių, 20 gr cukraus, šiek tiek miltų, aliejaus, arbatos, pipirų ir acto. Generolų ir sergančių distrofija normos buvo dar didesnės. Be to jiems mokėdavo už darbą, ir belaisviai net galėjo susitaupyti taupomosiose kasose…

Kitais duomenimis, belaisvių gyvenimas SSRS lageriuose buvo košmariškas. Netgi sovietinį gyvenimą gražinantis portalas Fischki.net straipsnyje „Kaip SSRS gyveno vokiečių belaisviai?“ rašo, jog lageriuose žmonės masiškai mirdavo, nereti buvo ir kanibalizmo atvejai, bet tai esą „visai suprantama – juk buvo karo sąlygos“. Buvo daroma viskas, kad belaisvių stovyklose gimstamumas būtų mažas, o mirtingumas didelis. Nuo 1942 m. sausio iki 1948 m. spalio gimė 25,8 tūkst., o mirė 45,3 tūkst. vokiečių. Vien tik Kazachstane nuo 1944 m. balandžio iki 1945 m. liepos mirė 19,5 tūkst. žmonių – apie 8 proc. visų ten gyvenusių vokiečių. NKVD dokumentuose rašoma, kad pagrindinės mirties priežastys – sunkios materialinės ir būsto sąlygos bei 1944 m. kilusi šiltinės epidemija.

Lageriuose geriau už vokiečius gyveno italų, kroatų, rumunų belaisviai, dažnai įsitaisę virtuvėse, ūkio ir aprūpinimo padaliniuose. Tačiau minėtas portalas palygina, kad karo metu fašistinėje nelaisvėje žuvo 58 proc. rusų belaisvių, o sovietiniuose – „tik“ 14,9 proc. Kitaip sakant, stalininiuose belaisvių „kurortuose“ viešpatavo ramybė ir gerovė…

Akla tarptautinė Temidė

Dar nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos tarptautinėje teisėje įsigaliojo nuostata, kad „karo belaisvis turi būti neliečiamas kaip tautos suverenitetas ir šventas – kaip nelaimė“. Pasauliniuose konfliktuose jų skaičius nuolat augo: jeigu 1870-1871 m. prancūzų-prūsų kare abiejose pusėse nelaisvėje buvo 400 tūkstančių žmonių, o Pirmojo pasaulinio karo metais – 8 mln. 400 tūkst., tai Antrojo pasaulinio karo metais visos kariaujančios šalys paėmė į nelaisvę beveik 35 milijonų priešo kareivių ir karininkų. Pirmojo pasaulinio karo metais mirtingumas tarp rusų karo belaisvių Vokietijoje buvo 5,4 proc., o Antrojo – tarp sovietinių karo belaisvių jau 57,8 proc.

Tarptautinėje teisėje elgesį su karo belaisviais ir repatriaciją reguliuoja 1907 m. Hagos konvencija, 1929 m. liepos 27 d. Ženevoje pasirašyta ir 1949 m. balandžio 21 – rugpjūčio 12 d. ten pat pakoreguota konvencija. Tačiau nei nacių, nei sovietinis režimai jų nesilaikė, o efektyvios tarptautinės kontrolės tuomet nebuvo.

Atšilimas pažadino viltį

Mirus J. Stalinui ir NKVD šefui Lavrentijui Berijai, prižiūrėjusiam ir belaisvių stovyklas, atėjus chruščioviniam atšilimui, reikėjo spręsti klausimą ir dėl vokiečių belaisvių likimo. Juos buvo brangu išlaikyti. O 1955 m. Maskvoje apsilankė pirmasis po karo ir net keturis kartus rinktas VFR kancleris Konradas Adenaueris. Jo vizitas prasidėjo rugsėjo 9 d. ir truko 4 dienas, o vizito rezultatas – atkurti diplomatiniai VFR ir SSRS santykiai. Prieš tai, 1955 m. sausio 25 d., SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo paskelbė įsaką „Dėl karo padėties tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nutraukimo“, nors, pavyzdžiui, Prancūzija ir Didžioji Britanija karo stovį su Vokietija nutraukė 1951 m. liepos 9 d., Jungtinės Amerikos Valstijos – 1951 m. spalio 19 d.

Jau 1955 m. gruodžio 13 d. Aukščiausiosios Tarybos įsaku vokiečiams panaikinamas specialiai perkeltų asmenų statusas. Išimties tvarka leista susijungti šeimoms, išskirtoms karo metu ir gyvenančioms už Sovietų Sąjungos ribų. Tuo pasinaudojo keli tūkstančiai šeimų, išvykusių į vieną iš dviejų Vokietijos valstybių, daugiausiai į VDR, arba Austriją. Žinoma, įsakas numatė grįžtančių vokiečių konfiskuoto turto negražinti, taip pat jie negalėjo apsigyventi vietose, iš kurių buvo ištremti arba paimti į nelaisvę.

Tačiau masinis vokiečių išvykimas iš Sovietų Sąjungos prasidėjo tik 1986 metais, įvedus pakeitimus minėtame įsake. Vokietijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, iki 2006 metų iš buvusios SSSR teritorijos grįžo 2334 vokiečių ir jų šeimų narių. Išvykdami iš SSRS vokiečių repatriantai laikinai apsistodavo jos pakraščiuose – Ukrainoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse.

Karo belaisvių stovykla Lietuvoje

Kiek tokių „praskrendančių paukščių“ buvo mūsų krašte, duomenų nėra, tačiau istorikė Milena Tamošiūnienė pernai paskelbė tyrimą „Karo belaisviai Lietuvos Respublikos politikoje“. Tiesa, ji nagrinėjo 1919–1923 m. situaciją, kai Lietuva kovojo su lenkais, bolševikais ir bermontininkais. Bet istorikė priminė ir 1947–1949 m. vykusią vokiečių repatriaciją iš Kaliningrado srities, kai ją už-ėmė Raudonoji armija, taip pat 1951 m. gegužės 10–11 d. įvykdytą vadinamųjų Kaliningrado vokiečių deportaciją iš Lietuvos. Tuomet į VDR iš Lietuvos išvyko 3415, o iš kitų respublikų –275 asmenys, gimę Rytų Prūsijoje. Etninių Rytų Prūsijos gyventojų iškeldinimo iš Karaliaučiaus rezultatas yra tas, kad Rytų Prūsija liko tik istorijos faktas. Prūsija nustojo egzistavusi.

Beje, istorikas Rimgaudas Maslauskas, tyrinėjęs karo belaisvių stovyklų istoriją, išsamiai rašė apie Macikų karo belaisvių stovyklą, buvusią 3 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, kairiajame Šyšos krante. Dabar čia įkurtas muziejus. 1939m. kovo 29 d. hitlerinė Vokietija ultimatumu susigrąžino Klaipėdos kraštą ir netrukus Šilutės (Heydekrug) apskrityje, Macikų (Matziken) kaime, buvusioje Macikų dvaro žemėje, įsteigė karo belaisvių stovyklą. Joje buvo kalinami antihitlerinės koalicijos karo lakūnai amerikiečiai, belgai, prancūzai, lenkai, rusai. Kalinimo sąlygos buvo skirtingos, jos priklausė nuo kalinių pilietybės, bet apskritai pakenčiamos. Tačiau Ženevos konvencijos reikalavimai nebuvo taikomi čia kalinamiems rusų lakūnams, nes Sovietų Sąjunga tos konvencijos nebuvo pasirašiusi.

Sovietų armijai įžengus į Klaipėdos kraštą, buvusią karo belaisvių stovyklą iš karto pritaikė vokiečių kareiviams, patekusiems į nelaisvę. Buvo įsteigta jau sovietų karo belaisvių stovykla Nr. 184. Kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, rašo autorius. Belaisviai buvo varomi į Klaipėdos atstatymo darbus, jos įmonėse dirbo apie 2 tūkstančius Macikų lagerio karo belaisvių. Lageryje buvo laikomi ir visiškai išsekę, nebegalintys dirbti, mirčiai pasmerkti karo belaisviai.

1946 m. vokiečių karo belaisvių teritorijoje buvo įkurtas GULAG‘o Šilutės (Macikų) skyrius Nr.3. Jis galutinai įsikūrė 1948 metais, kai nebeliko karo belaisvių. Bet lagerio teritorija, tapusi GULAG‘o dalimi, buvo sparčiai plečiama ir netrukus užėmė 5 ha žemės. 1952 m. duomenimis tai buvo didžiausias lageris okupuotoje Lietuvoje. Vienu metu čia galėjo būti kalinama apie 3 tūkstančiai žmonių. Griežčiausiai, atskiroje zonoje, buvo kalinami politiniai kaliniai. Į lagerį patekdavo neįtikę sovietų okupacinei valdžiai Lietuvos piliečiai, rezistentai ir jų artimieji, ūkininkai, nesugebėję sumokėti užkrautų mokesčių ir apkaltinti sabotažu, nuo fronto bėgę ir sugrįžę Klaipėdos krašto gyventojai.

Kaliniai masiškai mirdavo. Iš maždaug tūkstančio kalinių 1948-1955 m. čia žuvo 365 suaugusieji ir 70 vaikų. Tarp žuvusių 119-ka buvo 60-82 m. amžiaus. 1955 m. sausio 20 d. mirus šešiasdešimtmečiui Jokūbui Janavičiui, baigiamas ir Macikų lagerio aukų sąrašas. Tuomet lageris buvo uždarytas.

Vokiečių belaisvių likimas Sovietų Sąjungoje – tai jau istorija. Sunku ją lyginti su nacių holokaustu ar ištisų tautų genocidu, tačiau ir sovietinė sistema nesibodėjo šluoti nuo žemės paviršiaus kitataučius, tos sistemos kritikus ir niekuo dėtus žmones. Dar ir šiandien baltijiečiams ir ukrainiečiams Kremliaus lipdomos nuo praėjusių kataklizmų užsilikusios fašistų, nacių etiketės.

O praėjusį rugpjūtį per centrinę Donecko gatvę teroristai pražygiavo su ukrainiečiais karo belaisviais. Maskvos remiami separatistai iš viso vedėsi apie šimtą belaisvių ukrainiečių, kurių rankos buvo surakintos jiems už nugaros. Palaikantys teroristus į belaisvius mėtė kiaušinius, pomidorus, plastikinius vandens butelius, visaip niekino, įžeidinėjo, o iki dantų ginkluoti sargybiniai skaniai žvengė…

Ką gi, XXI amžius… Argi?