V. Katkus: Skurdžiausi euro zonos gelbėtojai (6)

litu-isdavikai-alkas.lt-koliazas

Alkas.lt koliažas

Nuo šiol mūsų pensininkų, daugelis kurių negauna ir 300 eurų pensijos, sąskaita gelbėsime graikų pensininkus, kurie gauna 3000 eurų pensiją, šiam „gelbėjimui“ reikalingus pinigus vėl skolinsimės užsienio bankuose, blogindami savo pačių ekonominę padėtį. Ir tai toli gražu ne vieninteliai, į jokius logikos rėmus netelpantys dalykai, kurie, įsivedus eurą, taps mūsų kasdienybe, – konstatuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras ekonomistas Valdemaras Katkus.

– Vokietija pareiškė, kad Graikija jau nėra svarbi euro zonos narė, ir leido suprasti, kad gali iš jos pasitraukti. Kas nutiko? Juk dar prieš metus visa ES valdžia porino, esą be Graikijos euro zona yra neįsivaizduojama ir dėl to ją reikia gelbėti.

– Nors Briuselyje į tokias valstybes kaip Graikija ar Portugalija žiūrima kaip į periferines valstybes, kaip į tas, kurios nedaro didelės įtakos, tačiau iki šiol niekas nežino, kaip jos turėtų išeiti iš euro zonos. O pagrindinė priežastis, kodėl iki šiol nenustatytas tas pasitraukimo mechanizmas, yra milžiniškos skolos. Ar Graikija, ar Ispanija, ar Italija yra prisiėmusios gausybę įvairių rūšių paskolų. Konkrečiai Graikijai vadinamosios „trojkos“ (Europos centrinis bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Komisija) buvo suteikti dideli paskolų paketai – pirmas siekė 73 milijardus eurų, antras – 163 milijardus. Tačiau, be viso to, yra gausybė vadinamųjų nematomų paskolų. Pirmiausia tai tarpbankinės atsiskaitymų sistemos TARGET-2 skolos, kai įvairių nacionalinių valstybių bankai atsiskaitinėja tarpusavyje. Jeigu šioje sistemoje dirbantis bankas negali atsiskaityti, tuomet skola kaupiasi ir ten nėra numatytos jokios skolos ribos, todėl skola gali susikaupti didžiulė. Kalbant apie graikiškus bankus, toje sistemoje yra susikaupusios milijardinės skolos. Antra vertus, Europos centrinis bankas (ECB) antrinėje rinkoje yra nusipirkęs tiek Graikijos, tiek Ispanijos, tiek Italijos vyriausybių vertybinių popierių. Todėl jeigu valstybė nusprendžia trauktis iš euro zonos, tai labai neaišku, kaip tas skolas atsidalyti – tiek tas, kurios lieka tarpbankinėje sistemoje, tiek tas, kurias suteikė „trojka“. Pagrindinės tokio pasitraukimo baimės čia ir slypi, o toks pasitraukimo mechanizmas nesukurtas.

– O kas atsitiktų, jeigu graikai vis dėlto pasitrauktų iš euro zonos be jokio mechanizmo ir sugrįžtų prie savo drachmos? „Trojka“ nerefinansuotų graikiškų bankų?

– Pirmiausia tokiu atveju neaišku, kaip graikai ketina išlaikyti savo bankų sistemą, nes žmonės masiškai pradės atsiimti savo pinigus iš bankų ir gali prasidėti dar didesnė panika. Vadinasi, gali įvykti bankų griūtis. Antras dalykas, panašu, kad ir patys graikai neturi tokio plano, nežino, kaip nuosekliai pereiti nuo euro vėl prie drachmos. Jie turi tik nemažai politinių pareiškimų, kurie nieko nesprendžia, o esant tokiam dideliam neapibrėžtumui lieka neaišku, kaip refinansuoti visas paimtas paskolas ne tik valstybiniu lygmeniu, bet ir įmonių ar gyventojų lygmeniu. Priminsiu, kad Graikijos valstybės skola šiuo metu siekia 175 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Jeigu būtų gražiai sutarta tarp euro zonos valstybių ir skolininkų, galbūt tai palengvintų padėtį, bet, kaip minėjau, nei Europos Komisija, nei ECB, nei ta pati „trojka“ net nepradėjo to mechanizmo svarstyti. Vadinasi, jūsų minimu atveju kiltų didelė panika ir būtų daug chaoso.

– Todėl mūsų pensininkai, kurie gauna kiek daugiau nei 150 eurų, dabar privalo gelbėti graikų pensininkus, kurie gauna 3000 eurų? Kalbant apie „solidarumą“, kas čia ką turėtų gelbėti?

– Na taip. Nors mes dar nepatvirtinome visų dokumentų, bet to mums mažiausiai norėtųsi, nes, kaip ir paminėjote, graikų pensijos išties beveik 10 kartų yra didesnės už mūsų pensijas. Mažų mažiausia, toks „gelbėjimas“ yra socialiai neteisingas. Neturtingesnė šalis neturėtų remti turtingesnės šalies. Paprasčiau sakant, tai būtų tas pats, jeigu daugiabučių gyventojai dabar eitų gelbėti sudegusio dvarininko dvaro ir už jį mokėtų savo pinigus.

–O kas ir kiek moka dabar į tą stabilizavimo ar gelbėjimo fondą? Kiek šiam reikalui bus paimta iš mūsų?

– Oficialiai tai tam tikrą dalį kiekviena euro zonos valstybė įneša nuo savo BVP. Mūsų įsipareigojimas labai aiškus: į euro stabilizavimo fondą turėsime iškart įnešti 300 milijonų eurų. Be to, Seimas turės balsuoti, kad reikalui esant turėtume įnešti dar 2,5 milijardo eurų. Ši suma sudaro beveik 50 proc. Lietuvos Vyriausybės biudžeto, be savivaldybių biudžetų ir ES paramos lėšų. Taigi, iš viso išeina 2,8 milijardo eurų įsipareigojimų. Kol kas Seimas dar nėra ratifikavęs tos tarptautinės sutarties dėl euro stabilizacijos mechanizmo.

– Turbūt mažai kas abejoja, kad ratifikuos… O iš kur mes tuos pinigus paimsime?

– Tuos 300 milijonų eurų ir, jeigu prireiks papildomai, dar 2,5 milijardo eurų turėsime pasiskolinti ir tokiu būdu perskolinti. Tą darys mūsų Finansų ministerija užsienyje ir gelbėdami kokią nors Graikiją ar Ispaniją pasididinsime savo valstybės skolą.

– Bendra euro zonos tendencija tokia, kad euras, kaip aiškėja, anaiptol nepadaro žmonių turtingesnių, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų šioje zonoje tik didėja?

– Būtent taip ir yra, euro zona yra neoptimali. ECB negali reguliuoti dviejų visiškai skirtingų ekonomikų. Pavyzdžiui, kai vienoje pusėje yra Vokietijos ir Nyderlandų ekonomika, o kitoje – Graikijos ir Ispanijos. Jeigu paimsime Pietų Europos nedarbo rodiklius, pamatysime, kad Graikijoje nedarbas siekia 26 proc., Ispanijoje – 23 proc., Italijoje – 14 proc., Portugalijoje – 16 proc. Tuo metu Vokietijoje – 5,2 proc. Kitaip sakant, buvimas euro zonoje visiškai nemažina nedarbo, kuris yra siaubingai didelis. Graikijoje 7 metus tęsiasi krizė – per paskutinį šimtmetį tai apskritai yra pati giliausia krizė Vakaruose. Taip pat galime palyginti nekilnojamojo turto kainas. Graikijoje jos nukrito 40 proc., Ispanijoje – 30 proc., o Vokietijoje vėl pradėjo pūstis nekilnojamojo turto burbulas ir kai kuriuose miestuose jo kainos per tą patį laikotarpį išaugo net iki 25 proc. Kitaip sakant, Pietų Europos pusėje turime didelį turto nuvertėjimą, pasunkėjusį paskolų tvarkymą, didelį nedarbą, o Šiaurės Europoje tendencijos visiškai priešingos. Disproporcijos yra milžiniškos ir buvimas euro zonoje jos nė kiek nemažina.

– Šią savaitę pranešta, kad euro kursas dolerio atžvilgiu krenta ir iki metų pabaigos kris dar labiau. Kodėl taip vyksta? Ką iš to gausime ar prarasime?

– Bendra tendencija tokia: euro zonos ekonomika šiuo metu yra apimta stagnacijos, o Jungtinių Valstijų ekonomika stipriai auga. Antra vertus, JAV už indėlius centrinis bankas moka palūkanas, o ECB yra nustatęs minusines palūkanas. Kitaip sakant, indėlius labiau apsimoka laikyti doleriais Amerikoje, o čia, Europoje, pats už tai turi mokėti. Bet yra ir kita šio reiškinio pusė: silpnas euras skatina eksportą į tą pačią Ameriką ar į Aziją, nes jis atpinga. Pinigai šiuo metu euro zonoje nenuvertėja, tačiau žmonės, kurie dabar turi paskolas eurais, dėl žemos infliacijos ir nustatytos minusinės palūkanų normos priversti mokėti daugiau, jiems brangiau kainuoja jų paskolos tvarkymas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *