J. Vaiškūnas. Šviesos sugrįžimas (29)

Šienpjoviai (Orionas) | NASA-nuotr

Šienpjoviai (Orionas) | NASA-nuotr

Dvyliktoji diena po Kalėdų, t. y. sausio 6-toji mūsų krašte vadinama Krikštais arba Atarašais. Latviai ir lenkai išlaikė šios šventės pavadinimą – Žvaigždžių diena.

Ši šventė siejama su dienos pailgėjimu. Po žiemos Saulėgrįžos diena pailgėja jau 15 minučių! Atšventę Kalėdas, kaip didžiosios tamsos ir įkalintos Saulės metą, sausio 6 d. pažymime svarbią kosminę permainą – Saulės kelio per dangų pailgėjimą „gaidžio žingsniu“, nes Saulė dieną dangaus skliautu keliauja jau ilgesniu lanku.

Neturint laikrodžių pastebėti šį Saulės kelio pailgėjimą būdavo galima įsidėmint Saulės tekėjimo ir laidos krypčių padėtis prie rytų ir vakarų horizonto arba pagal žvaigždžių padėtį dangaus skliaute.

Apie dienos pailgėjimą buvo patogu spręsti pagal trijų įsidėmėtinų Šienpjovių (Oriono) žvaigždžių pasirodymą virš rytų horizonto po saulėlydžio. Šios žvaigždžių trijulės patekėjimas iš karto po Saulės laidos rodo, kad Saulė savo dangiškoje kelionėje jau įveikė žiemos saulėgrįžos tašką ir diena pradėjo ilgėti. Oriono žvaigždynas mūsų protėviams kažkada buvo puikiu kalendorinių darbų orientyru, tad ir vadintas jis įvairiai – Šienpjoviais, Pjovėjais, Kūlėjais, Trimis mergelėmis verpėjomis, Trimis Karaliais.

Tamsiausios žiemos saulėgrįžos naktys mūsų ir kitų Europos tautų tradicinėje pasaulėžiūroje buvo siejamos su protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi mūsų namuose laikotarpiu. Ilgiausių naktų laikotarpis Lietuvoje vadinamas – „tarpukalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“, „vaišėmis“. Tuomet rengiamos šventinės vaišės ir atliekamos apeigos skirtos protėvių vėlėms.

Sausio 6 d. padaugėjus šviesos duodamas ženklas vėlėms iki tol tamsioje vėlumoje lankiusioms mūsų laukus ir namus keliauti atgal – ten iš kur jos kasmet pas mus ateina po Vėlinių. Krikštų išvakarėse būdavo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis.  Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, pastatai ir daiktai buvo „atrašinėjami“ – magiškai pažymimi. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas seniau švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, nupiešdavo tris kryželius + + + primenančius tris vienoje eilėje išsidėsčiusias ir apie dienos pailgėjimą pranešančias Šienpjovių žvaigždes. Taip iš sodybos buvo išrašomi, išprašomi svečiai iš Anapus. Į tokiais žvaigždžių ženklais pažymėtas erdves vėlės jau nebegali grįžti.

Įdomu tai, kad aštunta diena po Naujųjų metų – Žvaigždės diena – vadinama ir keistai į baltiškas panašiose Kinijos naujametinėse tradicijose. Tą dieną rodoma pagarba žvaigždėms: sėdant prie apeiginio vaišių stalo šeimos galva lenkiasi žvaigždžių dievams ir savo laimingai žvaigždei, globojusiai jo gimimą. Apeigoje dalyvauja tik vyrai, kurie išreikšdami pagarbą savom žvaigždėm uždega po 3 aromatine alyva užpildytas lempeles ir pagal jų liepsnelių spindesį spėja savo ateitį. Žvaigždėtas dangus šį vakarą, kaip ir mūsų krašto žmonėms – lemia gerus ir derlingus metus.

Slavai išsaugojo tikėjimą, kad Krikštų šventėje, kuria jie vadina Vodochrešče, ypatingų gydomųjų galių įgyja vanduo ir netgi atsiveria dangus kuriam besimeldžiančiųjų maldos netrunka išsipildyti.

Įsigalėjus krikščionybei Saulės sugrįžimo simbolika buvo pridengta žydiška Jėzaus gimimo iš šventosios dvasios legenda. Sausio 6 d. dienos šviesos simboliai buvo užgožti pasakos apie tris Rytų šalies karalius, esą, pagal danguje sužibusią žvaigždę atkeliavusius į šventąją žydų žemę pasveikinti užgimusio žydų karaliaus…

Prisiklausę gražiai ištiražuotų pasakų apie dievo išrinktąją tautą ir kažkur toli Rytuose esančią šventąją žemę šiandien turime įsigilinti į mūsų protėvių žodžiais mums perduotus papročius ir jų prasmes vedančias mus į savojo gyvenimo esmių supratimą, į Darnos pojūtį su kosminių galių verpetais ir dvasiniu tautos vėlių paveldu. Tik taip susigrąžinsime šviesą sklindančią iš mūsų istorijos ir kultūros, iš mūsų žemės, vandens ir dangaus.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

29 komentarai

  1. Kemblys:

    Nesupratau, nesuprantu ir niekada nesuprasiu kodėl romuviams būtina bjauroti lietuvių kalbą svetimžodžiais!!!

    horizonto – akiračio (?)
    puikiu kalendorinių darbų orientyru – puikia metų darbų nuoroda (?)
    tautų tradicinėje pasaulėžiūroje – tautų (paprotinėje (?) ) pasaulėžiūroje
    naujametinėse tradicijose – naujametiniuose papročiuose (?)
    daiktai buvo „atrašinėjami“ – magiškai pažymimi – daiktai buvo „atrašinėjami“ – burtais pažymimi (?)
    šviesos simboliai – šviesos ženklai (?)
    Saulės sugrįžimo simbolika buvo pridengta žydiška Jėzaus gimimo iš šventosios dvasios legenda –
    Saulės sugrįžimo ženklų visuma buvo pridengta žydiška Jėzaus gimimo iš šventosios dvasios sakme (padavimu) (?)
    kosminių galių – visatos galių (?)
    iš mūsų istorijos ir kultūros – iš mūsų praeities ir dabos (?)

    Straipsnis įdomus, naudingas, patiko, bet užvirė kraujas, atleiskite.

  2. lyvis:

    Jo Vaiškūnui iki lietuvybės dar toli, o jeigu nėra lietuvybės tai nėra ir mitologijos. Paviršutiniški svetimų žodžių įsireiškimai dedasi giliai žinantis slepia savo paviršutiniškumą. lyvis

  3. Goda:

    Būtų geriau, jei su konkrečiomis šventėmis susiję straipsniai būtų spausdinami bent dieną prieš jas. Dabar galima paskaityti apie tai, kas jau praėjo.

    • Skalvė:

      Pritariu. Tas pat ir dėl kai kurių renginių – paskaitome, kad tą ir tą dieną vyko toks ir toks labai fainas renginys. Kodėl neparašius iš anksto apie jį? Gal ir daugiau žmonių ateitų? Tuomet jautiesi kaip toje pasakoje – alų midų gėriau, per bardzą varvėjo, burnoj nieko neturėjau…

  4. tampax'as:

    Kalba, žinoma, svarbu, tad pritariu Kambliui, kad reikia puoselėti gimtąją kalbą, betgi ne visi tokie kalbiškai intelektualūs (oij – protingi, bet tai jau kitas atspalvis…), išprusę, kad viską išblusinėtų. O šiaip straipsnis atgaivina tarp visokių politikavimų, erzelynės, Bažnyčios priešpastatymo Perkūnui ir Paukščiams… Būkime pakantesni bent per stačiatikių Kalėdas.

    • Kemblys:

      ‘kemblį’ pavadinti ‘kambliu’ yra baisus įžeidimas 😀 😀
      Gerų metų visiems, kas skiria šiuos žodžius!

      • tampax'as:

        joks ne įžeidimas. Žodynas aiškina, kad: “kamblys” -augalo (medžio, šiaudo) stiebas, kamienas. Taigi, esi kažko kamienas, juk reik didžiuotis…O tai vis šakos, atžalos, ūgliai… O jeigu iš esmės, tai neatsakei į pagrindinę mano mintį…

        • Kemblys:

          Jei rimtai, ‘kamblį’ nuo ‘kemblio’ skiria, manau, gyvybė. ‘Kamblys’ gyvas, ‘kemblys’ mirusio augalo (žolės) sudžiūvęs stiebas, stagaras (yra veiksmažodis ‘kembti’ – stirti, stingti, grubti nuo šalčio, liesėti, džiūti). Jei pradėsite saugoti lietuvių kalbą nuo svetimybių, manau, ‘kemblys’ sužaliuotų ir būtų priverstas kitaip vadintis 🙂
          Dar yra žodis ‘kremblys’, manau, šį žodį išstūmė skolinys ‘grybas’.

          Mano ‘pagrindinė mintis’ – nereikalaukite iš ‘kemblio’ švelnumo, kad ir kokios šventės būtų – stagarui tas pat!

  5. vabalas:

    “dvasiniu tautos vėlių paveldu”
    wtf!
    Taip išeina, kad protėviai sugebėjo fiksuoti dienos pailgėjimą tik tuomet, kai diena pailgėdavo 15 minučių. Sakyčiau, kad tai yra aiškus technologinio atsilikimo ir astronominių žinių trūkumo požymis. Sieti tai su kažkokių tautinių vėlių dvasiniu paveldu yra mažų mažiausiai juokinga. O ir tas šventimas toks… daugiau riboto mastymo žmonėms skirtas. Pvz., kodėl nešvesti, kai diena pailgėja 10 minučių, ar 12 milisekundžių? Rastume ir tinkamą tai progai astronominį įvykį.

  6. Rimtai:

    Labai gerą darbą čia atlieka Kemblys.. Pradėjau rašyti nevartotinų žodžių žodynėlį su vertimu – nusprendžiau šiek tiek išsikuopti. Svetimybės turi bjaurią savybę prilipti – žiūrėk, netyčia pajunti, kad neberandi lietuviško žodžio, o koks nors įmantrus svetimžodis kaip mat ant liežuvio.
    Dėkoju, Kembly, laukiu tolesnių įžvalgių pataisymų.

    • Kemblys:

      Malonu. Manau, pusės svetimžodžių sugebėsi atsikratyti per pusę metų. Kalbant išsprūsta, bet rašant galima peržvelgti ir bandyti ieškoti kokiais lietuviškais žodžiais galima keisti. Galima tiesiog atsisakyti tos minties, kurios neįmanoma išreikšti lietuviškai. Liks ketvirtis svetimžodžių, kurių, deja, šiuo metu nepavyks atsikratyti. Pvz., pomidoras atkeliavo iš Amerikos, lietuviško žodžio tokio negali būti, bet labai nemalonu, kad nevadiname jo ‘tomatu’ o vadiname pomidoru – it. ‘aukso obuoliu’.
      Po metų prasiplės Tavo žodynas, aiškesnės taps mintys ir, svarbiausia, įgysi vidinės jėgos.
      Sėkmės Tau

  7. Kažin:

    Dėl to “šviesos sugrįžimo” perdedama. Niekas jo Lietuvoje per daug nepasigesdavo. Šviesa buvo laikoma savo vietoje. Lietuviai sakydavo – prie tamsos daugiau drąsos…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: