T. Baranauskas. Litas sunaikintas. Bet jis sugrįš (207)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Liūdna šių metų pradžia: Lietuvos nacionalinės valiutos sunaikinimas – tai reikšmingas žingsnis Lietuvos valstybingumo, arba to, kas iš jo liko, naikinimo procese. Net ir sutapatintas su Naujųjų Metų linksmybėms, šis įvykis greičiau užtemdo jas, nei pats užsimaskuoja naujametinių blizgučių, fejerverkų ir šampano butelių priedangoje. Nors pilietis, kuriam šampanas svarbesnis už valstybės reikalus, pas mus ugdomas jau ne pirmus metus. Šis ugdymas dar visai nesužlugdė pilietinės visuomenės, bet jau davė rezultatų…

Nacionalinės valiutos sunaikinimo akcija įvykdyta toliau naikinant ir demokratijos likučius – dėl lito sunaikinimo ne tik nebuvo atsiklausta Tautos, bet netgi uždrausta tautai tarti savo žodį. Iniciatyvinėms grupėms įžūliai neleista net pabandyti surinkti fantastinį 300 000 parašų skaičių referendumui dėl lito išsaugojimo. Lietuvos Valdžiukė dar neatgavo kvapo po sėkmingai surinktų parašų Žemės referendumui. Ir nors pastarąjį pavyko sužlugdyti masine propaganda, šmeižtu ir manipuliacijomis dėl referendumo datos, antrą kartą išgyventi tokį šoką – kad kažkas be Valdžiukės leidimo gali inicijuoti referendumus – Valdžiukė nebesiryžo. Dėl to buvo paaukota net formali konstitucinės referendumo iniciatyvos teisės regimybė. Mums buvo atvirai pasakyta: kai Valdžiukė nusprendžia, o už to sprendimo dar stovi ir Briuselio Valdžios sprendimas, Lietuvos Respublikos Konstitucija nebegalioja.

Tai, tiesą sakant, precedento neturėjęs praėjusių metų įvykis, vos ne oficialiai įteisinęs Lietuvos Konstitucijos butaforiškumą. Vietoj Konstitucijos nuo šiol galioja tik Konstitucinio Teismo, tapusio Antikonstituciniu, doktrina. Tai, kad toks žingsnis, griaunantis teisėtumo įvaizdį, vis dėlto buvo žengtas, geriau nei bet kokios sociologinės apklausos rodo, kaip Lietuvos piliečiai vertina lito sunaikinimą. Valdžiukės baimė šiuo atveju yra liudijimas istorijos teisme.

Kartais sakoma, esą litas jau ir taip buvęs nebe savarankiška valiuta, o tik į litą įpakuotas euras, nesgi jis jau seniai stabiliu kursu pririštas prie euro. Todėl esą dabar nieko ypatinga neįvyko, tik įteisinta faktinė padėtis. O be to, girdi, ant euro monetų išliks lietuviškas Vytis, kuris turėtų patenkinti visus, mėgstančius simbolius bei sentimentus. Jei litas – valstybingumo simbolis, tai štai jums tas pats simbolis, perkeltas ant euro. Džiaukitės – tokia moneta su Vyčiu gali pasiekti net Ispaniją, ir ten bus priimama kaip visiškai normali atsiskaitymo priemonė!

Ne, gerbiamieji. Litas nebuvo tik simbolis. Litas buvo Lietuvos valstybingumo atributas, jo sudedamoji dalis. Neliko lito – sumažėjo ir Lietuvos valstybės apraiškų. Pririštas prie euro? Bet tai padaryta Lietuvos valstybės sprendimu – kaip buvo priimtas sprendimas pririšti, taip galėjo bet kada būti priimtas sprendimas ir atrišti. Anksčiau litas buvo pririštas prie JAV dolerio, bet doleriu dėl to netapo. Gerai, kai euras santykinai stabilus, o jei prasidėtų jo seniai prognozuojamas žlugimas? Tuomet gal net ir valdančiajam elitui jau nebereikėtų ilgai įrodinėti lito atrišimo nuo euro poreikio… Pagaliau tai, kad dabartinis Lietuvos politinis elitas nenorėjo ar nesugebėjo vykdyti savarankiškos monetarinės politikos, nereiškia, kad šią funkciją reikia išvis atimti iš Lietuvos valstybės. Valdžiukės laikinos, Lietuva – amžina. Niekada nereikia atsisakyti siekio turėti geresnę valdžią, kuri vykdytų visas savo pareigas ir funkcijas.

    Lietuvos pinigų istorijos laiko juosta. Sudarė Tomas Baranauskas

Lietuvos pinigų istorijos laiko juosta. Sudarė Tomas Baranauskas

Kaip ten bebūtų, Tautos balsas nutildytas, o Lietuva jau grįžo į svetimų pinigų epochą. Per pastarąjį šimtą metų įvairių svetimų pinigų laikotarpiai Lietuvoje tęsėsi ilgiau, nei savų pinigų laikas. Litas svetimoms valiutoms pralaimi rezultatu 40:60. Tai beveik sutampa su Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiais. Dabar laikrodis vėl sukasi, skaičiuodamas svetimos valiutos viešpatavimo laiką…

Ką tai reiškia, galime geriau suprasti prisiminę, kad savus pinigus Lietuva išsaugojo net po 1569 m. Liublino unijos. Istorikai daug ginčijosi, kiek Lietuvos valstybingumo liko po 1569 metų. Vieni šia data užbaigdavo nepriklausomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį, kiti įrodinėjo, kad Lietuvos valstybė, nors ir apribota, gyvavo ir toliau. Šiandien mes jau žengėme toliau, nei reikalavo Liublino unijos aktas. Po Liublino unijos tebeturėjome savo pinigus, o užsieniečiams – net unijos partneriams lenkams – nebuvo leidžiama laisvai įsigyti žemės Lietuvoje…

Kažkada mums gal buvo sunku suprasti, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitas galėjo nusiristi iki to, kad po truputį neteko savo valstybės, kalbos ir tapatybės. Šiandien mums pakanka tik pažvelgti į veidrodį… Arba į televizoriaus ekraną, kuriame šmėkščioja laimingi valstybės vadovų, rankose laikančių eurus, veidai… Premjeras Algirdas Butkevičius net sakosi savo pirmą iš bankomato ištrauktą euro kupiūrą perduosiantis pinigų muziejui. Koks pavydėtinas tikėjimas savos rankos, sureikšminančios viską, prie ko prisiliečia, šventumu!

O aš tikiu kitkuo. Litas sugrįš taip pat, kaip grįžo po rublio ir reichsmarkės.

Kategorijos: Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *