V. Macijauskienė. Mūsų istorinės prigimties atspindžiai (3)

vytis-alkas.lt-nuotr

Vytis | Alkas.lt nuotr.

Apie tautos paveldą – kitu žvilgsniu

Viena iš gyvybinių lietuvių tautos gijų, tekančių per mūsų praeitį, dabartį į ateitį, yra žemaitukai – žirgų veislė, sukurta baltiškosios pasaulėjautos laikais, protėvių išsaugota per marus ir karus šių dienų visuomenei. Tačiau patirtis byloja: ne visi tautiečiai turi aiškų suvokimą, ką su žemaitukais mes gavome iš praeities kartų ir kokią žinią per žemaitukus nusiųsime į ateitį. Okupuotoje Lietuvoje didžioji tautos dalis nieko apie žemaitukus nežinojo. Kiti buvo girdėję, bet nematę.

Žemaitukai nyko ne vien iš mūsų gyvenimo, bet ir iš mūsų sąmonės. Istorinės žemaitukų veislės nuo stambiųjų žemaitukų nesistengė skirti net specialistai, o šiandien nesivargina žiniasklaida.

Žemaituko neliko ir seniausiame, svarbiausiame valstybės simbolyje – herbe. Ar stebėjote, kaip keitėsi mūsų valstybės simbolis? Kuo? Iš pradžių spalvomis, detalėmis, o nuo 1992 metų ir tuo, kad jame nebeliko žemaituko. Vietoje dailaus, ramaus, gražaus žirgelio herbe atsirado stambus, piktų akių ir keistai išriesta uodega „kryžiuočių“ arklys. Akivaizdu, kad visuomenė, praradusi jautrumą simbolių kalbai, didelės reikšmės tam neteikia. Tačiau visi stebisi, kodėl tautoje tiek daug agresijos… Mūsų protėviai buvo žemdirbiai, prisirišę prie savo žemės ir protėvių kapų. Apie tokį baltų būdą rasime aiškių užuominų istoriko V. Kliučevskio raštuose, apie tai yra rašiusi ir Marija Gimbutienė. Galima atsargiai manyti, kad iki pat tautų kraustymosi baltai, išsidėstę milžiniškoje teritorijoje, neturėjo išorinės grėsmės, o vidaus karus slopino praktikuojamų religinių bei dorovinių įsitikinimų sistema. Tačiau IX-XII a. senieji lietuviai turėjo iš esmės keisti savo gyvenseną ir stiprinti karinį pajėgumą, gindamiesi nuo vikingų, nuo plačia banga slinkusių slavų, o vėliau visus turimus išteklius pajungti nuolatinėms kovoms su kryžiuočiais ir kalavijuočiais. [R.Grigas, 2009]

 
Žemaitukų žirgų veislės tyrėja dr. Valė Macijauskienė | mokslolietuva.lt nuotr.

Žemaitukų žirgų veislės tyrėja dr. Valė Macijauskienė | mokslolietuva.lt nuotr.

Baltiškųjų žemių pašonėje įsikūręs Kryžiuočių ordinas pradėjo nuolat puldinėti Lietuvą. Jie tapo ypač nuožmūs XIII amžiaus pabaigoje, kai Prūsija jau buvo pavergta. Kryžiuočiams talkino kone visos Europos riteriai, ieškodami mūsų krašte tariamos garbės, nuotykių ir grobio. O lietuviams tai buvo žūtbūtinė kova, kurioje sprendžiamas tautos likimas. Tame kare dalyvavo visi – nuo mažo iki seno, nuo paskutinio vargdienio iki didžiojo kunigaikščio. Ar galėjo kraštas plėtoti savo ekonomiką, kultūrą, žmonių gerovę, kai niokojantys kryžiuočių antpuoliai sekė vienas paskui kitą, kartais po keletą per metus? Kai nuolat plėnimis būdavo paleidžiami nameliai ir pasėliai … Istorikai yra apskaičiavę, kad bemaž porą šimtų metų trukęs karas Lietuvai kainavo apie milijoną gyvybių [L.Klimka, 2008]. Anot S. Baltramaičio [1905], nieko gero neliko šiame krašte be ašvienio, taip įsigalėjusio, kad lig šiol jis yra šitame krašte. Tokiu būdu išsigrynino žemaitiškojo ašvienio veislė, kuri jau seniai buvo ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje.
Lietuvių kova dėl žemės nebaigta iki šiol. 2013-2014 metus galima pavadinti Žemės Gynėjų metais. Europos Sąjungos reikalavimas suteikti teisę žemę Lietuvoje įsigyti užsieniečiams sukūrė niekada istorijoje dar nebuvusią grėsmę, prieš kurią stojo pasiaukoję lietuviai, surinkę 320 tūkst. piliečių parašų referendumui surengti. Jeigu Pirmoji Respublika (1918–1940) turėjo teritorinių problemų valstybės santykiuose su kaimynais, tai šių dienų Lietuva didžiausias problemas turi viduje. Žemės, paverstos preke, laisvo pardavimo problema ryškėja, keldama teritorijos perpirkimo grėsmę netgi Lietuvos Konstitucijos nustatytose ribose [R. Ozolas, 2014]. Šiandien lengva ranka parduodantys žemę supirkėjams, laukiantiems teisės parduoti ją užsieniečiams, dar lengvesne kirsdami miškus, turbūt nesusimąsto apie tai, kad lietuvių kova dėl žemės visuomet buvo žūtbūtinė ir aplaistyta krauju todėl, kad Lietuva apskritai išliktų pasaulyje. Ir žemaitukai tose kovose buvo didžiausi pagalbininkai.
Apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais J. Kraševskis sakė: „… šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta“.

I. Moračevskis 1912 m. rašė: „Lietuvių žygiuotės paslaptingais takeliais per miškais apaugusias plynes buvo vien mažojo arklio pagalba; kryžiuočių šaltakraujis arklys ir arabiškas arklys visai to uždavinio atlikti negalėjo“.
1721 metais Kračynskis rašė: „Žemaitijos arkliai yra maži, bet patvariausi pasaulyje. Gyventojai pratino juos prie daug sunkesnių darbų, negu galima įsivaizduoti. Nors šitie arkliai ir maži, bet tiek patvarūs darbe bei kelionėje, kad juos galima vadinti geležiniais“ .

Daugelį šimtmečių lietuviai kūrė, puoselėjo, mylėjo ir garbino žemaitukus. Išsaugojo juos nuo mišrinimo su kitomis veislėmis. Žemaitukų veislės agonija prasidėjo Lietuvos lenkinimo ir rusinimo metais. Lietuviams prarandant tautinę savigarbą, kalbą, tradicijas, ėmė nykti ir garsioji žemaitukų veislė. Jau XIX a. antroje pusėje žemaitukus pradėta kryžminti su Vakarų Europos sunkiųjų, ristūnų, arabų ir kitų veislių arkliais. Žemaitukai vis dažniau pradėti naudoti žemės ūkyje, transportui, eksportui. Grynų žemaitukų veisimu niekas nebesirūpino ir jie ėmė sparčiai nykti. Pirmykštė žemaitukų garbė visai prigeso. Kilo grėsmė netekti per šimtmečius kurtos veislės.

Šiandien vėl kyla grėsmė netekti ne tik žemaitukų, bet ir savo žemės, vaikų ir vertybių. Ir ne vien todėl, kad svetima įtaka didesnė, bet ir todėl, kad nežinome savo tikrosios istorijos ir nebesuprantame savo tikrosios prigimties. Žemaitukai išsaugoti, jie dar gyvi ir dar gali išmokyti mus, mūsų vaikus tautinio orumo, meilės Tėvynei, drąsos ir ryžto ją ginant. Žemaitukai neteisia, kaip mes vieni kitus. Žemaitukai tiesiog turi genetinę atmintį ir savo buvimu primena, kad nevalia užmiršti istorinių pamokų, po kurių išlikome nenugalima tauta tik labai didelių pastangų ir aukų dėka.

Macijauskiene_zemaitukas_mokslolietuva.lt_nuotr-K100

Žemaitukai paklūsta net vaikams | mokslolietuva.lt nuotr.

Visais amžiais buvo ir tebėra žmonių, siekiančių klastoti istorijos faktus, įteigti, kokie atsilikę arba žiaurūs buvo senovės lietuviai, kad jų net Aukso Ordos mongolai, garsėję ypatingu žiaurumu, išsigandę. Tačiau pažvelkime, ką mums atskleidžia vienintelis gyvas tų laikų liudininkas – žemaitukas. Savo charakteriu ir savybėmis žemaitukai parodo, kad yra kovos žirgai – veržlūs, drąsūs, ištvermingi. Jie nemėgsta bailių ir nevykėlių. Tačiau žemaitukų jėgoje nėra grubumo. Dar daugiau – jų prigimtis nepakenčia grubumo. Iš to, koks jautrus, draugiškas ir paklusnus gali būti žemaitukas, nesunkiai spėjame, koks raitelis galėjo ant jo jodinėti. Senovės lietuvių kario fizinė ir dvasinė stiprybė negali būti laikoma žiaurumu. Seniausias lietuviškas arklio pavadinimas yra ašvienis. Lietuvis (žemaitis) ir žemaitukas iš tikrųjų buvo „vienis“ – vienybėje. Iš čia gimė stiprybė, gąsdinusi priešus, kurie buvo agresyvūs ir žiaurūs, nes silpni savo dvasia.

Per labai ryškų ir patrauklų simbolį – žemaituką, galime susivokti, kokia mūsų tauta yra iš tikrųjų, kokį neišsenkantį stiprybės šaltinį mes galime rasti savo tautoje – tiek jos praeityje, tiek dabartyje. Ypač dabar, kai tauta nusilpusi ir susipainiojusi svetimų laikmečio „vertybių“ labirintuose, ypač dabar reikia mūsų tautinės savigarbos. Savo šaknimis šviesi ir galinga tauta turi surasti būdus atsitiesti. Pasak pirmosios Zigmo Gėlės premijos laureatės Vidmantės Jasiukaitytės [Gėlynas, 2001], viena iš išeičių – „išsilavinusi, amžinųjų pasaulio vertybių fone suformuoto mentaliteto jaunoji karta, kuri kada nors ateis valdyti valstybės, pasišventusi savo šaknims, Lietuvai ir jos identiteto pasaulyje išsaugojimui. Jie vėl atras save, tai yra mus, mūsų kultūrą, įsigilins į jos ištakas ir tame išvys nuostabų lietuviškos savimonės pasaulį“. Ta pati rašytoja iškelia klausimą „Ar jums neatrodo, kad kažkas tyčia sujaukia idealų sistemą? Ar ne lengviau valdyti žmogų, kuris nebeturi padorumo? Pamiršome, kas yra garbė ir kilnumas“. Kokia karta ateis ir kaip valdys Lietuvą, o gal bus valdoma kitų?

Pasekmė seka po priežasties. Ateities priežastimi esame mes – veikiantys dabar ir savo gyvenimu bei pažiūromis formuojantys jaunąją kartą. Mes turime galimybę, panaudodami žemaitukus vaikų ir jaunimo ugdymui, kurti gyvybingą meilės erdvę. Tokią, kokią kūrė mūsų baltiškųjų šaknų nepraradę protėviai. Labai džiugu, kad vaikai patys ateina pasitikti žemaitukų ir jais patiki bei pasitiki. Jau net aštuonmečiai berniukai ir mergaitės dalyvauja varžybose su jaunais, stipriais veisliniais žemaitukų eržilais. Kodėl žemaitukas paklūsta dar gležnoms vaikiškoms rankoms, bet gali ištrūkti iš stiprių vyriškų? Ar šis žemaitukų bruožas neatsako į daugelį klausimų apie mūsų protėvius? Istoriją galima suklastoti, bet žirgui nesumeluosi…

Žirgas ir vaikas… Nuo seniausių laikų iki šių dienų juose gyvas troškimas draugauti. Nuostabu tai, kad su žemaituku gali susidraugauti ne tik sveiki, judrūs vaikai, bet ir neįgalūs. Žemaitukai puikiai jaučia žmogų, pirmieji parodo supratingumą, norą draugauti. Žirgas labai gerai jaučia, kada ant jo užsėdusiam žmogui reikalinga jo pagalba. Žemaitukai visada norėjo padėti žmogui ir visada tai darė. Jojimo terapija bei hipoterapija, naudojamos daugelyje pasaulio šalių, tačiau Lietuvoje dar neįteisintos, todėl pačios geriausios žirgų savybės lieka neatskleistos ir nepanaudotos išties geranoriškiems ir kilniems tikslams. Tačiau hipoterapijoje slypi ne tik didelės galimybės, bet ir pavojai, jei bus užmirštama apie arklio – terapeuto poreikius.

Nemažiau už išorines, ryškios ir savitos yra žemaitukų vidinės arba charakterio ypatybės. Turint galvoje tai, kad charakteris yra ne vien įgimtos, bet ir suformuotos savybės, didelę reikšmę įgyja žmogaus elgesys su arkliu, jo auklėjimas nuo mažens. Žemaitukai puikiai jaučia žmogų, jo nuotaikas, ketinimus, požiūrį į jį. Ypatinga žemaitukų savybė ta, kad jie atspindi patį žmogų. Ir kai klausiama, koks yra žemaitukas, reiktų paklausti kitaip: o koks, žmogau, tu esi pats? Koks tu, toks bus ir tavo žemaitukas, nes jis taps tavo paties išraiška. Nes nėra jautresnio ir mūsų prigimtį geriau pažįstančio žirgo už žemaituką.

Žemaitukai geriausiai mus pažįsta, nes mes su jais per kartų kartas nugyvenome bičiulystėje ne vieną tūkstantį metų. Ir tik sovietinės santvarkos metais paplito mitas apie nevaldomą žemaitukų charakterį ir užsispyrimą. Grubiam, įžūliam žmogui žemaitukas gali parodyti savo žemaitišką užsispyrimą, atkaklumą ir išradingumą. Žemaitukų įžvalgumas, puiki reakcija ir sumanumas leidžia jiems pasinaudoti bet kuria proga ištrūkti iš silpnesnio ar jo prisibijančio žmogaus. Bet tai nėra arklio trūkumai. Tai savybės, leidžiančios šalia esančiam žmogui suvokti savo klaidas ir tobulėti. Gerą, dėmesingą ir savimi pasitikintį žmogų žemaitukas apdovanos nuoširdžiu atsidavimu, ištikimybe, kantrumu, meilumu, klusnumu, darbštumu, vykdys net neįprastas tokio žmogaus komandas.

Teisingų žmonių rankose žemaitukai tinkami įvairiems poreikiams ir visais laikais, nes mūsų protėviai, talkinami gamtos, sukūrė juos universalius, su labai plačia savybių gama. Žemaituku gali nusivilti nebent tie žmonės, kurie įpratę arklį eksploatuoti kaip negyvą daiktą. Tokiu žmogumi nusivils ir žemaitukas, nes jis neturi šuniško nuolankumo ir pripažįsta tik lygiavertę draugystę. Tokia draugystė neišauga iš santykio – „ aš tau – tu man“. Žemaitukas gerbia tą, kuris gerbia save, jį ir aplinkinį pasaulį. Tai yra orus kovos žirgas, Vyčio – dvasios riterio – žirgas, todėl nenuostabu, kad šių dienų puikybė ir ištižimas kai kuriems žmonėms neleidžia mėgautis žemaituko draugija. Tik iškilęs savo dvasia žmogus tampa „dvasios riteriu“ ir gali valdyti žirgą, t.y. turėti valdžią.

Vytis – aukščiausios valdžios simbolis, tiek vidinės, tiek ir išorinės valdžios. Tik nugalėjęs savo baimes, nerangumą, silpnumą ir negalias žmogus gali turėti valdžią. Baltas raitelis iškeltu kalaviju – tai Pergalės simbolis, dvasinė galia, gebanti „prakirsti“ neišmanymo tamsą. Vyčio simbolis aiškiai parodo, kad vado dvasinė galia yra susijusi su materialiuoju pagrindu – simboliškai su žirgu ir kad būtina juo tinkamai pasirūpinti, jei norime tą galią išlaikyti. Neatsitiktinai ant Kęstučio antspaudo raitelis pakeičia pėsčią karį tada, kai jis tampa didžiuoju kunigaikščiu. Tai yra pusiausvyros tarp dvasinio ir materialaus pradų, jų darnos ir harmonijos simbolis, orientuojantis visų laikų lietuvius siekti šiuo principu paremto gyvenimo ir valdymo būdo. Beje, ir pats kunigaikštis Kęstutis savo asmenyje tai puikiai įrodė.

Kokie gi pavojai gresia žemaitukų veislei XXI amžiuje? Negalima atmesti galimybės, kad visos ankstesnės grėsmės gali atsikartoti. Bet yra viena nauja, tik šiam amžiui būdinga grėsmė,- neretai žemaitukų užsigeidžiama dėl Europos Sąjungos išmokų, nors būsimas jo savininkas nieko nenutuokia apie arklio auginimą, gaili pinigų profesionalui samdyti ir net elementariai to žirgo priežiūrai. Į žemaituką ta grėsmė nusitaiko pirmiausia, nes jis jai priešinasi savo kitokia prigimtimi. Žemaituko prigimties esmė – meilė ir atsidavimas savo žmogui. Jis tikisi, kad žmogus į jo meilę atlieps rūpestingumu ir jo poreikių patenkinimu. Žemaitukas „sulaužomas“, kuomet jis atiduoda visą save, o žmogus jį tik ciniškai vartoja.

Žemaitukas nėra sutvertas vartotojiškai pasaulėžiūrai. Kartais tie procesai vyksta „ uždarame kieme“, o kartais, pavyzdžiui, romantiškus žygius į Krokuvą ar iki Juodosios jūros, galėjo stebėti visuomenė ir tai buvo pateikta kaip žygdarbis populiarinant žemaitukų veislę. Esmė juk ne tai, ar žemaitukas žygyje, ar savame kieme. Esmė tai, kad už arklį atsakingas žmogus ne tik turi, bet ir privalo žinoti, jausti ir išpildyti gyvybiškai būtinus jo poreikius. Todėl kiekvieno laikmečio žemaitukų augintojai turi prisiimti labai didelę atsakomybę – neiškraipyti žemaitukų fizinės, psichinės ir dvasinės prigimties, „neperkoduoti“ žemaituko ir jam būdingos baltiškosios vertybinės sistemos į šiuo metu globalią vartotojišką sistemą. Kaip turime ginti Lietuvos žemę, miškus, vandenis, vaikus, taip ir žemaitukus – ištikimus lietuviškosios vertybinės kraitelės „knygnešius“.
Niekas negali perduoti kokybės, kurios neturi savyje. Neperdavus meilės, orumo, dėkingumo jausmų per žemaitukus kitoms kartoms, jų saugojimas taptų tuščiu plepėjimu ir beprasmiu veiksmu. Todėl taip svarbu, kad žemaitukas pats savyje liktų neiškraipytas, kad išliktų lietuviškos pasaulėjautos informaciniu kodu ir genetiniu jo pernešėju iš kartos į kartą. Čia yra didžioji žemaitukų veislės misija ir jos saugojimo prasmė. Mylėdami ir saugodami žemaitukus mes išliekame mylinti ir kurianti tauta, nepaisant visų gyvenimo išbandymų. Istorija aiškiai byloja – net viską niokojantys karai ir epidemijos liko bejėgiai prieš žmonių meilę ir pasiaukojimą. Žemaitukus galima prarasti ne tik karo ar ligų atveju. Žmonių abejingumas ir grynai vartotojiškas požiūris – štai kas baisiau už marą.

Žemaitukas ne šiaip sau užsispiria, ne šiaip sau priešinasi, ne šiaip sau tikrina žmogų. Prieš pasitikėdamas, jis turi būti visiškai tikras, kad tai Tas Jo Žmogus, kuris niekada nenuvils, visada supras ir visada juo pasirūpins. Juk širdies gilumoje mes kiekvienas trokštame to paties, tad padėkokime žemaitukui, kad savo elgesiu jis parodo, ko mums iš tiesų reikia.

Žemaitukų veislės atkūrimas (ketvirtasis) prasidėjo mokslo įstaigoje – Lietuvos gyvulininkystės institute. Čia buvo padėti žemaitukų išsaugojimo moksliniai ir praktiniai pagrindai. Institute 1997 m. įkurtai ir 2001 m. veislininkystės institucija tapusiai Žemaitukų arklių augintojų asociacijai buvo patikėta teisė ir atsakomybė koordinuoti ir užtikrinti profesionalų visų veiklos grandžių darbą žemaitukų veislininkystėje.

Veislė atkurta, bet jos padėtis lieka pažeidžiama. Atsipalaiduoti nevalia. Kiekvienas veislinių žemaitukų augintojas ir jo įgalioti žmonės neturi pamiršti – jie augina, saugo, gausina ir populiarina ne bet ką, bet unikalų gyvąjį mūsų tautos paveldą. Todėl šiame darbe, nė viename iš jo etapų, negali būti savivalės, nekompetencijos, taisyklių interpretacijų, bet kaip parinktų porų, klaidingų įrašų kilmės dokumentuose ar knygose. Veislės išsaugojimui, ypač kai pradedama nuo tokios kritinės būklės, kokioje ne kartą buvo žemaitukai, reikalingos ne tuščios ambicijos, greitas vienadienis populiarumas, bet tinkamai parinktos, kiekvienam veislės vystymosi etapui konkrečiai pritaikytos priemonės. Apie jas nemažai kalbama šiuo metu baigiamoje paruošti knygoje „ŽEMAITUKAI: PRAEITIS, DABARTIS, ATEITIS“ ir jų, vis atnaujintų, kruopščiai ir su meile pritaikytų, reikės ateityje.

Unikalios, vienintelės tokios pasaulyje veislės selekcija turi būti suprantama kaip mokslo, meno ir praktikos visuma. Veiklos kryptys šiame darbe turi būti įvairios ir kiekvienoje iš jų būtinas profesionalus požiūris. Bet nepamirškime svarbiausio – žemaitukui yra būtinas ryšys su žmogumi, yra gyvybiškai būtina meilė, dėmesys, švelnumas. Tai įrašyta genuose, psichikoje, esminėje ir giliausioje žemaituko prigimtyje. Jis yra mūsų žirgas, mums dovanota protėvių energija ir galimybė susigrąžinti šviesiausius savo tautos bruožus. Žirgo artumas ir pagalba mums visiems yra reikalinga, nes glausdamiesi prie žirgo, glaudžiamės prie gamtos, kalbindami žirgą – kalbamės su savo širdimi, žvelgdami į žemaituką, – žvelgiame į savo istorinės prigimties gelmes. Būtent žemaitukai yra tas gyvas, nenutrūkstantis ir būtinas ryšys tarp praeities, dabarties ir ateities kartų. Būtent žemaitukuose slypi galia išgydyti dimensines žaizdas ir atgaivinti mūsų tautos jėgas emocinėje, dvasinėje, intelektinėje ir fizinėje plotmėse.

Autorė yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotoja, biomedicinos mokslų daktarė

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *