Č. Iškauskas. Kaip pasikartos 1984-ieji? (3)

topwar.ru nuotr.

topwar.ru nuotr.

1984-ieji. Ką jums primena šie metai? Taip, žinoma, garsiąją anglų rašytojo Džordžo Orvelo (angl. George Orwell, tikras vardas – Erikas Arturas Bleiras (angl. Eric Arthur Blair), pavardę paėmęs iš mėgstamos Orvelo upės) antiutopiją „1984“ (angl. Nineteen Eighty-Four), parašytą Škotijos saloje 1948 m. ir kitąmet išleistą Londone.

Lietuvoje ją išdrįsta leisti tik atgavus nepriklausomybę, 1991-aisiais (vertėjas Arvydas Sabonis), tačiau samizdato variantas jau anuomet ėjo per rankas, kaip ir Aleksandro Solženycino veikalai.

Pamenu, kaip godžiai ją skaitėme, nors ir įbauginti viską stebinčios Didžiojo Brolio akies, bet, romane aprašomais metais Sovietų Sąjungoje padvelkus glasnostj vėjams, lyg ir jutome, kad totalitarizmo ir stalinizmo galas ne už kalnų. O juk romanas rašytas iškart po karo, kai Josifas Stalinas ir imperialistinis pasaulis šventė pergalę prieš nacizmą, kai žmogus buvo pratinamas gyventi pagal garsųjį romano posakį: „Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje“.

Jaunesniems primenu, kad, kaip neseniai kūrinį vertino vieno internetinio dienoraščio savininkas, tai ir yra knyga „apie tuos kelis kubinius centimetrus, kurie iki paskutiniosios kovoja už savo laisvę. Tai romanas apie pasaulį, kuriame negalima jokia iniciatyva, joks mąstymas – visi turi paklusti Didžiajam Broliui, o nusižengusieji negailestingai baudžiami visišku ištrynimu iš visuomenės. Tai romanas apie Vinstoną Smitą (ang. Winston Smith), dirbantį Teisybės ministerijos istorijos klastojimo skyriuje, kuriame falsifikuojama ir perrašinėjama istorija taip, kad ji atitiktų tos dienos aktualijas. Tai romanas apie intelektualų totalitarinės valstybės biurokratą, gyvenantį diktatūroje 1984-aisiais, kuris kelia klausimus, mąsto ir jaučia, kad jis ne vienas toks, matantis, jog tai, kas vyksta, nėra tiesa, nėra gerai ir kad reikia kažką daryti. Tiesiog būtina. Tai romanas apie nuolatinę ir, atrodo, beviltišką kovą prieš sistemą“. Vinstonas ir jo mylimoji Džiuljeta kankinimais galų gale perauklėjami, kad paklustų Partijai ir Didžiajam Broliui, juos pamiltų.

Tuomet Dž. Orvelas tėškė antausį totalitarizmui ir garsiosioms iki tol marksizmo-leninizmo-komunizmo pasekėjų propaguotoms utopijoms – nuo Platono „Valstybės“, Tomo Moro „Utopijos“, viduramžių filosofo Fransio Bekono „Naujosios Atlantidos“ iki mokslinio fantasto Karelo Čapeko romano „Karas su salamandromis“. Ir kaip tik tuomet, maždaug 1984-aisiais, vienoje iš sustingusio totalitarizmo citadelių atsiranda pirmieji abejonių ženklai.

Pamenu, tais metais Lietuvos radijas išsiuntė į mėnesio žurnalistų kvalifikacijos kėlimo kursus Maskvoje. Dėstytojai pasakojo Kremlių ir jos lyderius pajuokiančius anekdotus, godžiai kalbėjo apie politines reformas, prognozavo permainas, skatino kūrybinę laisvę. „Literaturnaja gazeta“ ir „Ogoniok“ laužė glasnostj ledus. Į Kremliaus vartus beldėsi Michailas Gorbačiovas. O SSRS provincijoje, kokia buvo ir Lietuva, dar tvyrojo stagnacinis įšalas.Čia sovietinė sistema tik stiprino represijas. Kaip prieš pusketvirtų metų rašė laikraštis „Vilniaus diena“, Lietuva ir šioje srityje nebuvo paskutinėje vietoje: 1984-aisiais vien KGB padalinio Lietuvoje Antroji valdyba turėjo per 400 slaptųjų bendradarbių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtoje KGB Antrosios (kontržvalgybos) valdybos viršininko pavaduotojo, sovietų saugumo pulkininko Stasio Jankūno pažymoje „Apie valdybos agentūrinį aparatą“, parašytoje 1984 m. liepos 15 d., nurodoma, kad KGB kontržvalgybininkai visoje Lietuvoje turėjo 379 slaptus agentus, 2 rezidentus ir 47 konspiracinių butų prižiūrėtojus. Vėliau atsirado hipotezė, kad būtent KGB toleravo ir inicijavo Sąjūdžio atsiradimą – kaip būdą „nuleisti nacionalizmo pritvinkusį lietuvių kraują“.

Bet jau 1984-ieji suteikė šiokių tokių vilčių, kad totalitarinė sistema pakratys kojas, ir būtent per sovietinio saugumo degradavimą. 1982 m. lapkričio 12 d. mirė stagnacijos tėvas Leonidas Brežnevas ir po savaitės SSKP CK generaliniu sekretoriumi išrenkamas KGB šefas Jurijus Andropovas. Jo motina, muzikos mokytoja Jevgenija Flekenštein buvo įdukrinta turtingų žydų iš Suomijos, o J. Andropovo senelis Karlas Flekenšteinas Maskvoje turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę, todėl KGB šefas buvo pravardžiuojamas „juvelyru“. Bet tokia prigimtis jam netrukdė susidoroti su 8-ojo dešimtmečio disidentais – rašytoju Aleksandru Solženycinu, akademiku Andrejumi Sacharovu, persekioti kitaminčius, ypač likviduojant „nacionalistinį pogrindį“ Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje, Armėnijoje. Kad pridengtų savo saugumietišką įkarštį ir įrodytų trokštąs permainų, J. Andropovas sustiprino discipliną darbe ir ėmė stabdyti girtuokliavimą.

1983 m. pabaigoje J. Andropovas sunkiai suserga, paguldomas į Kremliaus ligoninę. Jis miršta 1984 m. vasario 9 d. atsisakius inkstams. Buvęs Boriso Jelcino apsaugos vadas Aleksandras Koržakovas vėlesniame savo interviu TV laidai „Vyriškas pokalbis“ sakys, kad ligonis mirė paslaptingomis aplinkybėmis: tą popietę prie jo lovos budėjo ne patyrę reanimatoriai, o vos kelis medicinos kursus baigęs stažuotojas…

Po jo mirties išrinktas L. Brežnevo „sekretoriumi“ vadintas 72 m. amžiaus Konstantinas Černenka jau sunkai sirgo ir buvo vertinamas kaip tarpinė figūra. 1985 m. kovo 10 d. ryte jį ištiko koma, o tos pačios dienos vakare sustojo širdis. Taigi, jis valdė dar trumpiau – vienerius metus ir 25 dienas; jis buvo paskutinis, palaidotas prie Kremliaus sienos. Jam mirus baigėsi penkerių metų laikotarpis – vadinama „puošnių laidotuvių epocha“ (rus. эпоха пышных похорон). K. Černenkos įpėdiniu jau kitą dieną buvo išrinktas M. Gorbačiovas – kitos kartos atstovas.

Galima ilgai svarstyti, ar Dž.Orvelo romanas numatė 1984-ųjų ir viso devintojo dešimtmečio permainas, tačiau sovietinė visuomenė ir ypač SSRS pakraščiai godžiai jų laukė, stebėdami totalitarinės sistemos traukulius ir jos lyderių bejėgiškumą. Nepraeis nė penkmetis, ir sukunkuliuos Maskva, tarsi gaivališkas vėjas Kremliun veršis Borisas Jelcinas, Sankt Peterburge – Anatolijus Sobčiakas, ims busti „artimasis užsienis“ (šis terminas atsiras kur kas vėliau, tačiau jau tada eiliniai rusai sutikdavo, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalis yra tikrasis užsienis…).

Taip ir maga paklausti: jeigu tikėtume senovės filosofais, kad civilizacija ir istorija vystosi spirale ir kiekviena nauja vija dažnai reiškia tam tikrą seno pakartojimą (pavyzdžiui, britų inžinierius Džeimsas Atkonsonas 1882 m. šį principą pritaikė keturtakčiui vidaus degimo varikliui patobulinti), tai ar po 30 metų nesulauksime V. Putino imperijos griūties? Juk Rusijos „vidaus degimo variklis“ vis labiau čiaudi ir stabčioja…

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: