Kinematografininkų sąjungoje bus pristatytas A. Tarvydo dokumentinis filmas „Dangaus sodai“ (nuotraukos) (1)

algirdas-tarvydas-alkas.lt-j.vaiskuno-nuotr

Algirdas Tarvydas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Algirdo Tarvydo pilnametražis dokumentinis filmas „Dangaus sodai“ tęsia kelionę po kino sales. Susitikimas su filmo kūrėjais įvyks gruodžio 11 d. 18 val. Vilniuje, Kinematografininkų sąjungos kino salėje (Vasario 16-osios g. 8, durų kodas – 15). Filmo pristatyme galima bus pamatyti ir Rasos Švedienės sodų paroda.

Šiaudiniai sodai – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių, gyvybingų iki šių dienų. Tai tūriniai griežtai geometrinės formos šiaudų dirbiniai. Lietuvoje vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusių sudėtingesnės struktūros sodai. Labiausiai mėgstamą sodų pavidalą sudaro okteadras – dvigubos to paties keturkampio pagrindo piramidės, kurių viršūnės simetriškai nukreiptos į prieštaringas puses – viršų ir apačią.

Kalėdinėse, vestuvinėse ir kitose dainose bei sutartinėse Sodas – sakrali vieta, atspindinti šviesą, harmoningą šeimos narių būtį. Čia – „obelys žydi aukso žiedeliais, veda deimanto obuolėlius“… Šiaudinis Sodas – sukultūrinta gamta, dieviškoji visatos tvarka. Tai ir dangiškojo Sodo – pilnatvės įvaizdis: jame „uogos byra, upė teka, paukščiai šneka“. Yra ir Sodininkai (agradnykas) – idealios tvarkos sergėtojas. Šiaudų Sodas – tvarkingos Visatos modelis, kuriame susikerta žemės ir dangaus sferos, praeitis, dabartis ir ateitis. Sodas būdavo kabinamas palubėje ir per vestuves, ir per didžiąsias metų šventes – Kalėdas bei Velykas. Sodo vėrimas, kaip ir sutartinių ar Kalėdinių giesmių giedojimas, – ypatingas veiksmas, paslaptinga būsena, kurios metu kuriamas kiekvieno iš mūsų vidinis sodas.

Sodai, išskiria formų gausa – tai ir paprastos ir dvigubos (rombinės) piramidės prie kurių prikabintos mažesnės piramidės. Ypatingas yra sodų geometrijos tikslumas, idealumas. Sodų kūryboje reikalingas geometrijos, matematikos žinias galima gretinti su trobesių rentimo ir audimo amato įgūdžiais. Kita vertus, ypatinga ir tai, jog sodų geometrijos žinios kitur valstiečio buityje iš esmės nebuvo taikomos. Tai liudija apie giliai tradicinę šio amato kilmę, kuri nesusijusi su praėjusių šimtmečių Lietuvos kaimo kasdienybe, kitų rūšių daile. Taisyklingo trikampio konstrukcija ir jos modifikacijos įvairiose sodų formose bei jų sudedamose dalyse primena Egipto piramidžių architektūrą, senovės Indijos kultūroje žinomą paukščio pavidalo ugnies aukuro – altoriaus segmentų sandarą. Tai kalba apie itin archajišką sodų dizaino kilmę, susijusią su senosios kultūros puoselėta „šventosios geometrijos“ samprata ir jos pavidalo galia. Trobos erdvėje kabančiu šiaudiniu sodu konstrukcija primena ir fizikos, chemijos moksluose žinomą molekulių, kristalų sandarą ar jos schemas. Šiaudinių sodų dizaino atkaklumą rodo jų išvaizda primenanti Luvro muziejaus įėjimo šiuolaikinės architektūros stiklo piramidė.

Lietuvoje veria, pina, riša arti 30 Sodų verėjų, pinėjų, rišėjų ir visos panašiai ir labai skirtingai, ir sodus panašius ir skirtingus, kiekviena įnešdama savo dvasios, kosmoso, širdies, minčių ir ramybės

„Pramokusi verti sodus negalvojau ilgam „įsijausti į vaidmenį“… Veriu juos jau trisdešimt metų ir negaliu sustoti. Šiaudų sodai – ne tik grožis, juose – mūsų tautos tradicijos, gili apeiginė prasmė. Tai net ne būdas išreikšti save… Galbūt bandymas sieloje atrasti mūsų protėvių dvasią, pirmapradį tautinės dvasios grūdą“, – sako Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė, tautodailininkė, turinti Meno kūrėjos statusą, Marija Liugienė, sutikusi padėti įminti šiaudinių sodų žavesį ir prasmę. Velykoms lietuviai ne tik margino kiaušinėlius, bet būtinai suverdavo ir šiaudinį sodą, kurį kabindavo virš vaišių stalo. Jis, kaip ir margutis, turėjo tam tikrą prasmę – juk lietuviai šiaip sau, „dėl grožio“ nieko nedarė! Net prieš šventes langus, šventųjų paveikslus išdabinę karpiniais protėviai tikėjo, jog jie apsaugos namus nuo blogio. Šventinį stalą galima laikyti žemiškojo sodo simboliu, o virš jo kabantis sodas atitinka pasaulio medžio viršūnę. Po šiuo medžiu vykstančios apeigos mūsų protėviams simbolizavo kosmoso kūrimo veiksmą.

Šis šiaudų vėrinėlis įprasmino tobulo pasaulio sukūrimą idėją ir siejosi su dangaus sodu – rojumi, arba Dausomis. Pakabintas palubėje sodas sukurdavo šventinę erdvę apie stalą ir būtinai turėjo suktis: kuo greičiau, tuo geriau – buvo tikima, jog besisukantis sodas ne tik apvalo namus, bet ir pripildo sutarimo, tvarkos ir Darnos. Senovėje sodas buvo kabinamas ant arklio uodegos plauko – ašuto arba ant vaškuoto siūlo – jie buvo jautrūs net menkiausiam vėjo gūsiui ir vertė nuolat judėti šiaudų vėrinėlį.

Šiaudinių sodų formos: rombas, kūgis, statinaitė, rutulys. Dažniausiai buvo daromi rombo pavidalo sodai iš dviejų piramidžių su bendru pagrindu. Ant tokio sodo kampų buvo kabinama po sodo narelį – „reketuką“, žvaigždutę, paukštelį ar saulytę. Prabangesni, iškilmingesnėms progoms daromi sodai įgaudavo įmantresnes formas ir buvo puošiami girliandomis, smulkiais vėrinukais, popierinėmis gėlėmis, žalumynais, varpomis.

Velykiniai sodai mažai skyrėsi nuo veriamų kitomis progomis. Išskirtinė jų savybė – besisupantys paukšteliai, padaryti iš šiaudų, žolynų ar tuščio kiaušinio lukšto. Paukštis lietuviui įprasmino dangaus ir žemės ryšį, buvo tikima, kad protėvių vėlės išskrenda Paukščių taku, o pavasarį ant jų sparnų kartu su šiluma, sugrįžtančia saule grįžta atgal.

Šiaudų sodai buvo veriami visoje Lietuvoje ir buvo svarbi tautos papročių dalis: sodas buvo kabinamas virš kūdikio lopšio; per vestuves gražiausius linkėjimus jaunajai į sodą supindavo pamergės, sodais buvo puošiami namai, kaip turtingo gyvenimo linkėjimas sodas buvo dovanojamas ir jaunavedžiams.

Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, tyrinėjęs lietuviškus sodus, atkreipė dėmesį į kelis žodžio „sodas“ semantikos aspektus. Lietuvių kalboje žodis „sodas“ šiandien suvokiamas kaip „žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai“, Tos pačios šaknies yra žodžiai „sodyba“ arba „soda“ – neišskirstytas kaimas. Lietuviški žodžiai su ta pačia šaknimi „sodrus“, „sotus“ nusako sotumo, prisisotinimo, pertekliaus būseną. Galima sakyti, kad „sodas“ – žmogaus sukultūrinta erdvė. Sodo kūrimas pasak J. Vaiškūno turėjo sutapti su žmogaus vidinės harmonijos augimu, saugumo didėjimu. Ši būsena mūsų kalboje nusakoma žodžiu „sodnus“ – ramus, nuo aistrų atsiribojęs, vidinės harmonijos ir darnos sodą susikūręs žmogus. „O simbolinio apeiginio sodo kūrimas – tai kelias į gamtos darną, į dvasinę Romuvą“, – pabrėžia J. Vaiškūnas.

Ne viena sodo rišėja prisipažįsta, jog tik veriant šiaudų sodus sušyla ir stipriau pradeda plakti jos širdis. Marija Liugienė sako „Verti šiaudų sodus mane pamokė Varėnos r. Mančiagirės kaime gyvenusi Malvina Česnulevičienė. Atsimenu, pro mažas ir žemas dureles patekau į kambarį, pakėliau akis ir žado netekau: lubos – auksinės! Visa palubė buvo nukabinėta šiaudų sodais. Vėliau po kruopelę žinias apie žaliavos paruošimą, tradicinio sodo proporcijas ir struktūrą rinkau iš senų žmonių, atradau savo paslaptis, – sako moteris, iš pradžių sodus vėrusi savo malonumui, jais puošusi namus, dovanojusi, vėliau atsirado užsakymų. – Šis darbas – ne mezgimas, ne nėrimas: nuolat pilna šiukšlių, dulkių, reikia didelio susikaupimo ir akylumo – padaryta klaida sugriaus visą vėrinio konstrukciją, kartu ir sodo harmoniją, o ištaisyti ją nėra paprasta. Tačiau mane pavergė pats kūrybos vyksmas. Ji man padeda ugdyti asmenybę, drausmina, mat esu labai nekantrus žmogus! Šiaudų sodas – tai tikra lietuviška Mandala!”

Pilnametražis meninės dokumentikos filmas apie šiaudinius sodus sukurtas 2014 metais VšĮ „Dokumentika“ ir LRT televizijos. Filmo scenarijaus autorius, režisierius, operatorius ir prodiuseris Algirdas Tarvydas, muziką parinko kompozitorius Algimantas Apanavičius, montuotojas Vaclovas Nevčesauskas.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Menas, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: