N. Goštautaitė-Midtun. Esame ne savižudžių tauta, o savižudė valstybė (2)

Nijolė Goštautaitė-Midtun | asmeninė nuotr.

Praėjusią savaitę Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose praūžė įspūdinga konferencija „Bendradarbiavimas siekiant sveikatos lygiateisiškumo”, kurioje paradui vadovavo Sveikatos apsaugos ministerija. Nors konferencijos pranešėjai ir dalyviai įspūdingi, įspūdis apie Lietuvą, vėl itin prastas. Išsiskiriame kaip tamsi valstybė, kurios institucijos ir politikai nesigėdija girtis netikintys mokslo įrodymais ir statistika. Dar kartą tarptautiniai ir Lietuvos mokslininkai patvirtino niūriausias prognozes – esame nykstantis kraštas, kuris pasirūpina labiausiai privilegijuotais piliečiais, o skęstančių „varguolių“ gelbėjimas, ne valstybės, o jų pačių reikalas.

Ligų ir priešlaikinės mirties rizikos skirtumai tarp turinčių daugiau ir nepasiturinčiųjų visuomenės sluoksnių Lietuvoje – vieni didžiausių Europoje, pirmaujame ir pagal pajamų ir socialinę nelygybę. Mūsų šalyje atotrūkis tarp pažeidžiamiausių ir geriau gyvenančių piliečių sveikatos būklės ir gyvenimo trukmės tiesiog nepadoriai didelis, ypač atsižvelgiant į deklaracijas, kad kažkam svarbiausia žmogus.

Ši padėtis – ne naujiena politikams. Konferencijos mokslininkų ir NVO atstovų pranešimuose skambėjo frustracija: gana apsimetinėti, pradėkite taikyti veiksmingas sveikatos politikos priemones. Eilinį kartą 2012 m. Johano Makenbacho (Johan Mackenbach) ir Martino Makio (Martin McKee) paskelbtame Europos šalių sveikatos politikos įvertime Lietuva pasirodo neigiamai, prasčiau nei Lenkija, Albanija, Vengrija ir Baltarusija. Tai reiškia viena: kad ir kaip valstybė giriasi tuo, ką daro, blogi visuomenės sveikatos rodikliai rodo, kad daroma ne tai, kas reikalinga.

Sveikatos nelygybei didžiulę įtaką daro alkoholio vartojimas, kurio žala neproporcingai užgula nepasiturinčiųjų pečius. Socialiai pažeidžiami asmenys, gyvenantys neturtingose vietovėse, nuo tos pačios alkoholio dozės patiria daugiau žalos nei turtingesnieji. Alkoholio vartojimo skirtumai žmogaus socialinėje aplinkoje reikšmingai keičia žmogaus elgesį: žmogus negeria, jeigu jo aplinkoje daugiau negeriančių, ir geria nesaikingai, jeigu aplinkoje daugiau girtaujančių asmenų. Greičiausias ir veiksmingiausias būdas sumažinti šio sveikatos netolygumus sukeliančio faktoriaus poveikį Lietuvos visuomenei – sumažinti bendrąjį alkoholio vartojimą šalyje. Konferencijoje dar kartą priminta, kad dviratis seniai išrastas – pigiausios ir veiksmingiausios priemonės visiems žinomos: reikšmingai didinti alkoholio kainą, mažinti prieinamumą ir drausti alkoholio reklamą. Tačiau renkamės šiurpinti tarptautinę bendruomenę kaip vėžininkai, besigiriantys kilogramais vartojamų brangių homeopatinių miltelių.

Lietuvos išskirtinumas ne itin blogi ir tebeblogėjantys sveikatos rodikliai, ne milžiniški skirtumai tarp vyrų ir moterų sveikatos, turtingųjų ir nepasiturinčiųjų, svarbiausias išskirtinumas – tai savižudiškas valstybės atstovų sveikatos politikos klaidų neigimas ir piktybiškas veiksmingų (kartais mažiau patogių) politikos priemonių atsisakymas. Unikalus valstybės kurtumas, aklumas, lydimas naujų valstybinės reikšmės tikėjimų – Ūkio ministerijos atstovas pareiškia, kad jis draudimais (gal ir ašaromis?) netiki, Sveikatos apsaugos ministrė nesibodi priminti, kad ji netiki blogais Lietuvos sveikatos rodikliais. Negana to, valstybė be jokios kritikos, neatsižvelgdama į įrodymus, veiklą, nevyriausybinių organizacijų balsą „tiki“ UAB pateikta „rekomendacija“ uždaryti vienintelę veiksmingai veikiančią alkoholio kontrolės srityje instituciją – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą.

Primename, kad išdraskyti per daug metų išaugintą ir kompetentingą personalą, pasidalinti funkcijas, nutraukti tarptautinius projektus, beveik tiesiai pramonei į rankas perduoti tabako ir alkoholio kontrolės priežiūrą rengiamasi būtent dabar, kai Lietuva tvirtai laikosi trečioje vietoje aplenkusi Rusiją pagal suvartojamą alkoholio kiekį.

LR Alkoholio kontrolės įstatymas – bene svarbiausias pylimas, apsaugantis nuo šalį semiančio alkoholio tvano. Tačiau vien įstatymo nepakanka, reikia, kad kas nors prižiūrėtų jo įgyvendinimą. Kaip tai svarbu sveikatos sektorius turi karčios patirties – 1998 m. LR Seimo patvirtinta fiasko patyrusi Nacionalinė sveikatos programa, kurią turėjo įgyvendinti visi, o atsakingos institucijos nebuvo.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas – tai kompetentinga, užsigrūdinusi, kryptingai siekianti valstybei gyvybiškai svarbaus tikslo valstybės įstaiga nuosekliai dirbanti alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir sukeliamos žalos mažinimo kryptimi. Institucija nuosekliai, lanksčiai ir kantriai bendradarbiaujanti su labai margu NVO sektoriumi. Ir jau matyti pirmieji vilties ženklai – mūsų vaikai geria ir rūko mažiau.

Tik regis, valstybei gerosios naujienos visiškai nepriimtinos, todėl šią veiksmingą instituciją siekiama skubiai sunaikinti. Tuo tarpu nevyriausybinis sektorius supranta ir vertina realių rezultatų pasiekiančių valstybės institucijų pastangas, supranta, kad jos būtinos užtikrinti veiksmingą ir nuoseklią visuomenės apsaugą nuo alkoholio, tabako ir narkotikų pramonės veiklos, apsaugoti vaikus ir šalies ateitį.

Skamba paradoksaliai, bet psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės srityje veikiančiai NVO – Nacionalinei tabako ir alkoholio kontrolės koalicijai – tenka ginti efektyviai veikiančią valstybės instituciją nuo pačios valstybės. Mums reikalinga pilietiška, veiksminga, mokslo kalbą ir bendradarbiavimo su NVO svarbą suprantanti valstybė ir jos įstaigos. O šiandieninė Lietuvos Vyriausybė padedama Sveikatos apsaugos ministerijos stengiasi išardyti paskutines sveikas valstybės palto siūles.

Autorė yra Šiaurės alkoholio ir narkotikų politikos tinklo (NordAN) ir Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos valdybų narė, gydytoja psichiatrė