Azija.mokinukes su kaukemis_Reuters.Thomas Peter — Reuters, Thomas Peter nuotr.

Manhattaną ir etninį Flushingo enklavą Queense jungiančiame 7 maršruto traukinyje vis dažniau galima išvysti keleivius, dėvinčius med. kaukes. Šis fenomenas Rytų Azijoje paplitęs jau seniai. O nuo 2002-ųjų SARS protrūkio ir 2006-ųjų paukščių gripo panikos, ši praktika persikėlė į Azijos imigrantų populiaciją JAV. Dabar, tebetvyrant baimei dėl Ebolos, dauguma imigrantų azijiečių nelinkę rizikuoti – nepaisant fakto, kad žinomų Ebolos infekcijų JAV skaičius sumažėjo iki nulio, ir viešosios sveikatos autoritetų tvirtinimo, kad Ebola oru neperduodama.

Iš tiesų, austos medžiagos med. veido kaukės teikia minimalią apsaugą nuo aplinkos virusų. (Chirurgai naudoja jas, siekdami apsaugoti pacientus nuo savo burnos mikrobų, o ne atvirkščiai.) Bet kaukių tikrasis profilaktinis naudojimas, tam tikra prasme yra antrinis, palyginus su kitomis jų dėvėjimo priežastimis, dėl kurių tikėtina, kad jos ateityje paplis labiau – netgi ne tarp azijiečių.

Kaukės nešiojimo įprotis prasidėjo XX a. pradžioje Japonijoje, kai masinė gripo pandemija visame pasaulyje nužudė 20 – 40 milijonų žmonių – daugiau, nei žuvo Pirmajame Pasauliniame kare. Ligos protrūkiai vyko visuose apgyvendintuose žemynuose, taip pat ir Azijoje (kur nusiaubė Indiją, kur išmirė daugiau, nei 0,5 % populiacijos). Veido dengimas skaromis, vualiais ir kaukėmis tapo vyraujančiu (nors tikriausiai neefektyviu) ligos tramdymo būdu daugelyje pasaulio šalių, kol liga galiausiai nuslopo 1919-ųjų gale.

Po keleto metų, 1923 m. Japonijoje dėl Didžiojo Kanto žemės drebėjimo sugriuvo ir sudegė beveik 600 000 namų labiausiai apgyvendintoje šalies dalyje. Po drebėjimo dangus kelias savaites buvo užtemdytas dūmais ir pelenais, oro kokybė buvo prasta dar keletą mėnesių. Kaukės išnyko parduotuvėse ir pasidarė tipišku aksesuaru Tokijo ir Yokohamos gatvėse. Antroji pasaulinė gripo epidemija 1934-aisiais įtvirtino Japonijos meilę kaukėms, kurios pradėtos reguliariai dėvėti žiemos mėnesiais – labiausiai dėl japonų pilietiškumo, kosulio ir peršalimo aukoms stengiantis neperduoti užkrato kitiems, o ne dėl sveikų žmonių pastangų apsisaugoti nuo ligų.

Vėliau, šeštajame dešimtmetyje, sparti pokarinės Japonijos industrializacija sukėlė augančią oro taršą ir spartesnį daug žiedadulkių turinčio japoniško kedro augimą dėl kylančio anglies dvideginio lygio. Kaukių dėvėjimas iš sezoninio tapo nuolatiniu įpročiu. Dabar Japonijoje per metus nuperkama med. kaukių už 230 milijonų dolerių, o kaimyninės šalys su nuolatinėmis taršos problemomis – labiausiai Kinija ir Korėja – taip pat perėmė šią praktiką.

Žinoma, oro tarša yra visur, kaip ir oru pernešamos ligos. Tai kodėl kaukių dėvėjimo tendencija iš pradžių apsiribojo Rytų Azijos šalimis?

Priežastis gali būti filosofinė: visas tris šalis plačiai paveikė taoizmas ir tradicinės kinų medicinos (TKM) sveikatos principais, kuriuose kvėpavimas laikomas centriniu geros sveikatos elementu. „Qi“ yra centrinė kiniškos kosmologijos – ir iš čia fiziologijos – koncepcija, susieta su energija ir garais,“ aiškina Michelle M. Ching, sertifikuota akupunktūros ir žolių medicinos praktikuotoja iš Los Angeleso. „Qi kinų kalboje turi daug reikšmių, tarp jų ir „oras“ [kong qi], „atmosfera“ [qi fen], „kvapas“ [qi wei], kas tikriausiai yra dar viena priežastis, kodėl kaukės tokios svarbios Kinijoje!, „stiprumas“ [li qi] ir „patogenas“ [xie qi]. Kai kūniškasis qi išsenka ar jo judėjimas sutrinka, išsivysto skausmas ir ligos. Taigi, kvėpavimas kritiškai svarbus gero qi išlaikymui kūne.“

Tuo tarpu „feng“, kitaip, kenksmingo vėjo įkvėpimą, TKM laiko stipriausia ir labiausiai paplitusia iš ligos „Šešių išorinių priežasčių“. „Pagalvokite apie vėją,“ sako Ching. „Jis gali atverti duris, nupūsti vėsų orą nuo vandens į ją supančią žemę, ar liepsną iš vienos miško dalies į kitą. Durų analogija siejasi su TKM supratimu, kaip vėjas gali susilpninti mūsų kūnų gynybą.“(Tikriausiai iš šių idėjų, Rytų Azijoje išsivystė daug antrinių prietarų apie orą ir vėją, iš kurių žymiausias yra mirtina baimė miegoti kambaryje su veikiančiu elektriniu ventiliatoriumi. Šio tikėjimo epicentras yra Korėja, kur „ventiliatoriaus mirties“ fobija klesti netgi dabar.)

Apibendrinant, Rytų Azijoje, polinkis prisidengti veidą, siekiant apsisaugoti blogo oro yra kažkas ankstesnio už ligas sukeliančių mikrobų teoriją ir siekia pačius Rytų Azijos kultūros pamatus. Tačiau pastaraisiais metais kaukių dėvėjimui randasi naujas ir vis labiau postmoderniškas pagrindimas.

Tyrimai parodė, kad daugeliui jaunų japonų kaukės išsivystė į socialines ugniasienes; visiškai seiki paaugliai dabar jas dėvi drauge su ausinėmis, taip siųsdami nepageidavimo bendrauti su aplinkiniais signalą. Tai ypač pasakytina jaunas merginas, siekiančias išvengti priekabiavimo viešajame transporte, ir vertinančias kaukės teikiamą dalinį anonimiškumą.

Kaukės netgi tampa Rytų Azijos stiliumi: Japonijoje, vaistinėse ant kiekvieno kampo galima įsigyti madingo dizaino ar papuoštų mielais licencijuotais personažais med. kaukių, tuo tarpu praeitą mėnesį Kinijos Mados savaitėje, dizaineris Yin Peng pademonstravo „smog couture“ liniją, kur drabužiai derinami su įvairiomis kaukėmis, nuo veideriškų ventiliatorių iki visą galvą dengiančių uždaro ciklo akvalangų.

Kas žino, gal taršai, klimato kaitai ir ligų pandemijoms tampant nuolatiniu mūsų globalios tikrovės aspektu, greitai veido kaukės greitai užkrės (sic) ir Vakarų šalis.