V. D. Hansonas. NATO pabaiga? (2)

Victoras D. Hansonas_httpnecessaryandpropergovt.wordpress.com

Victoras D. Hansonas | httpnecessaryandpropergovt.wordpress.com nuotr.

Pareiškimai, jog Šiaurės Atlanto sutarties organizacija mirė, buvo mėgstama analitikų pramoga nuo Šaltojo karo pabaigos. Aljansas, šiandien turintis 28 šalis nares, išliko 65 metus, nes kol egzistavo ekspansionistinės ir branduoliniais ginklais ginkluotos Sovietų Sąjungos bei jos Varšuvos bloko satelitų grėsmė, jo akivaizdūs prieštaravimai nebuvo sureikšminami.

Nuo pat įsteigimo NATO prisistatydavo kaip demokratinių Vakarų bastionas prieš totalitarinių Sovietų agresiją – jei ne visada praktikoje, tai bent teorijoje. NATO niekada neturėjo daug problemų išlaikyti Graikiją ir Turkiją aljanse nepaisant to, kad šias šalis tam tikrais laikotarpiais valdė represyvios, dešinės pakraipos karinės diktatūros – dėl šių šalių strateginės reikšmės ir poreikio suvaldyti šių šalių istorinius prieštaravimus. Net jei aljanso egzaltuotas moto animus in consulendo liber („laisvas protas konsultacijose“) ne visuomet buvo pritaikomas, tam tikrus dalykus NATO gynė daug geriau negu alternatyvos.

JAV oponavo ir pažemino savo NATO partneres Prancūziją ir Britaniją per Sueco krizę 1956 metais, tačiau pačiai NATO tai nepadarė žalos. Tiesa, kaprizingoji Prancūzija po 1959-ųjų palaipsniui pasitraukė iš karinio pobūdžio dalyvavimo NATO organizacijoje, bet vis tiek slapta įsipareigojo kovoti kartu su aljansu Sovietų atakos atveju. Vokietijos susivienijimas 1989-aisiais įvyko be kliūčių – daugiausia dėl to, kad ekonomiškai visagalis Ketvirtasis Reichas leido savo istorinėms varžovėms ir NATO partnerėms Prancūzijai bei Britanijai likti vienintelėmis branduolinėmis galybėmis Europoje.

Per Korėjos ir Vietnamo karus JAV sugebėjo įtikinti keletą NATO šalių prisijungti prie JAV intervencijų, tuo pat metu darydamos prielaidą, kad NATO šalių narių dauguma gali šiuose konfliktuose nedalyvauti ir nepatirti didesnių pasekmių savo saugumui, garantuojamam Amerikos. Tas pats galioja ir dviejų Irako karų atveju, ir sambrūzdžiui, kilusiam dėl Busho administracijos perskyros tarp „senos“ ir „naujos“ Europos (JAV prezidento Džordžo Bušo (George W. Bush) Gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas „senąja Europa“ pavadino Prancūziją ir Vokietiją, kurios nepalaikė karo Irake, ir joms priešpastatė „naujosios Europos“ šalis – tokias kaip Ispanija ir Bulgarija, kurios tam karui pritarė ir pasiuntė į Iraką savo armijų dalinius, – vert. past.).

Po Berlyno sienos ir pagrindinio priešo [Sovietų Sąjungos – vert. past.] griūties NATO ėmė šlubuoti. Kai kurie ėmė manyti, kad dažnai cituotas lordo Hastingso Ismay‘aus, pirmojo NATO generalinio sekretoriaus, aforizmas – „išlaikyti rusus už durų, amerikiečius – svečiuose, o vokiečius – nuolankius“ – daugiau nebeaktualus, o pati NATO – nebereikalinga. Bet atkreipkite dėmesį: Ismay‘us sakė „rusai“, ne sovietai. Jis puikiai suprato, kad istorinės įtampos tarp visuomet ambicingos Maskvos ir jos pažeidžiamų Europos kaimynų peržengia sovietinį komunizmą.

Paskutiniajame 20 a. dešimtmetyje imta aiškinti NATO kaip instrumentą, skirtą užtikrinti ką tik išsilaisvinusias Rytų Europos šalis, jog jų apsisprendimas pasirinkti vakarietiškos socialinės demokratijos kelią bus saugus nuo postsovietinio ekspansionizmo šmėklų. Žinoma, NATO viduje buvo ginčų dėl sprendimo išbombarduoti Serbijos lyderį lauk iš valdžios (1999 metais kovo–birželio mėnesiais Jugoslavijoje vykdyta NATO aviacijos kampanija, kuria siekta nuo serbų kariuomenės apginti Kosovo albanus; Kosovo karą pralaimėjęs Jugoslavijos lyderis Slobodanas Miloševičius buvo nuverstas – vert. past.), ir gandų, kad, pavyzdžiui, graikų karininkai slapta bendradarbiavo su serbų kariškiais, – matyt, iš balkaniško stačiatikiško solidarumo. Kaip ten bebūtų, NATO visada išlikdavo nepaisant savo nedemokratiškų narių, apgalvotos ar neprotingos plėtros, dviveidiškų pareigūnų ar nepatenkintų pagrindinių žaidėjų.

Šiandieną situacija atrodo kitokia. Šiandienos problema nėra tai, kad NATO užsibaigs dideliu trenksmu, bet kad ji išnyks verkšlendama – naujajame šimtmety veikiančios klastingosios jėgos yra kur kas pragaištingesnės negu retkarčiais kilę ginčai ir apsistumdymai dėl įtakos ankstesniajame amžiuje. Iki šiol niekas nepasirūpino išspręsti dabartinės NATO paradokso. Dabartinė organizacijos narystė ir geografija neatitinka pavadinimo. Tai vargiai yra Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija, kadangi tik dvi narės – JAV ir Kanada – yra kitoje Atlanto pusėje. 28 organizacijos šalys narės priklauso tiek ir Viduržemio jūros bei Rytų Europos, tiek ir Šiaurės Atlanto regionams. Ir ši organizacija neturi priėmusi svarbiausių organizacijos principų, nustatančių, kur ir kada ji turi ar ne įsikišti, ar kriterijų, į kuriuos atsižvelgus būtų apsispręsta, kuri šalis turėtų būti priimta ar išmesta. Apie 2000 metus NATO transformavosi į beveik Europos Sąjungos organizaciją, kuriai – taip jau nutiko – priklauso ir JAV – daugiausia dėl jos turimų lėšų ir ginklų.

Dar svarbiau yra tai, kad socializmo atmaina, po Šaltojo karo įsitvirtinusi Europos Sąjungoje, yra nesuderinama su pradine raumeningos, demokratinės ir antikomunistinės NATO idėja. Tai paaiškina, kodėl vien per pastaruosius dvejus metus NATO narės Europoje sumažino savo kasmetinius karinius biudžetus 45 milijardais dolerių. Europos Sąjunga palaipsniui siekė sutelkti daugumą NATO priklausančių šalių vykdyti „nuo-lopšio-iki-kapo“ socialinės rūpybos politiką, ją įgyvendinant šalių karinio pasirengimo sąskaita. „Švelnios galios“ politika buvo Europos Sąjungos atsakas tariamai sustabarėjusiai NATO karinio atbaidymo politikai – nuostabus išsisukinėjimas, kuris leido Europos socialinėms demokratijoms skirti biudžeto išlaidas socialinėms reikmėms ir tuo pačiu metu jausti moralinį pranašumą paliekant neva keistas ir pasenusias kietosios galios idėjas mažiau modernioms ir daugiau maištingoms Jungtinėms Valstijoms.

Tik nedaugelis NATO šalių po 1994 metų tesėjo įsipareigojimus skirti bent 2 % savo BVP gynybai (aljanso vidurkis buvo 1,6 %). Keletas iš tų, kurios tesėjo – tokios šalys kaip Graikija, Lenkija ar Estija, – nėra didieji tarptautinės politikos žaidėjai. Per pastaruosius dvidešimt metų Jungtinės Valstijos verkšleno, jog skiria ketvirtį kasmetinių aljanso karinių išlaidų – daugiau, nei JAV karinis rengimas ir netiesioginė parama būtų įskaičiuota, nors jei atsižvelgtume į geografiją ir geopolitiką, Amerika lieka viena saugiausių NATO narių.

Tokioje situacijoje, kai Amerikai NATO yra reikalinga mažiau, negu NATO reikia Amerikos, susiformavo santykiai, panašūs į tėvo ir paauglio santykius. JAV, kaip įkyrus, bet rūpestingas tėvas, pamokslavo NATO narėms iš Europos, tarsi šios būtų kaprizingi paaugliai, prašydamas jas bent jau sumažinti antiamerikietiškos retorikos įkarštį ir būti geranoriškas savo geradarių atžvilgiu. Tiek Demokratų, tiek Respublikonų administracijos kartojo šią litaniją suprasdamos istorines pasekmes (du pasauliniai karai vien per 20-ąjį amžių), kurių galėtų kilti, jei iš priklausomo paauglio būtų atimta banko kortelė ir jis būtų išspirtas pro duris.

Tačiau Barakas Obama, palyginti su jo pirmtakais, yra kitokios rūšies prezidentas. Dėl savo temperamento ir ideologijos jis neteikia didelės reikšmės Europai. Jo žinios apie neseną Europos istoriją gerokai šlubuoja (amerikiečiai išvadavo Aušvitzą, austrai kalba austriškai, „mirties stovyklos“ buvo lenkiškos ir t.t.). Jis žvelgia į Europos socialdemokratiją ir į pacifizmą ne kaip į NATO dirgiklį, bet kaip į modelį. Po jo administracijos įvykdyto karinio biudžeto sumažinimo ir priverstinės sekvestracijos (sekvestracija – JAV įstatymuose nustatyta biudžeto tvarkymo taisyklė, pagal kurią tam tikrose srityse išlaidos automatiškai mažinamos, jei biudžeto deficitas viršija nustatytą leidžiamą dydį, – vert. past.), Obama bus pirmasis JAV prezidentas šiuolaikinėje istorijoje, kurio valdymo metu JAV gynybai bus skiriama mažiau nei 3 % bendrojo vidaus produkto. Obamos atsitraukimas užsienio politikoje – garsus, bet simbolinis „Azijos posūkis“, „lyderystė iš už nugaros“ (angl. leading from behind – neįvardyto Obamos administracijos pareigūno žodžiai, kuriais jis laikraščio New Yorker žurnalistui apibūdino Obamos politiką Libijos atžvilgiu prasidėjus sukilimui prieš diktatorių Muamarą Kadafį ir NATO veiksmams Libijoje – vert. past.) ir visuotinis atsitraukimas iš Artimųjų Rytų – yra viešos apraiškos gilesnio nenoro rūpintis Europos saugumu ar JAV kariniu pranašumu užsienyje.

Tačiau kai Amerikos prezidentas paskelbs NATO blefu – ar iš nusivylimo, ar iš neišmanymo, sutartis reikš ne ką daugiau nei ceremonijas atliekančią ordinų ir pasižymėjimo ženklų organizaciją – be didesnės valios ir galios. Vladimiras Putinas suprato šią realybę, kai įsiveržė į Krymą ir Rytų Ukrainą. 2008 metais dėl Pietų Osetijos užgrobimo iš JAV prezidento George’o Busho patyręs vos silpną pliaukštelėjimą, Putinas teisingai suprato, kad naujai išrinktas prezidentas Barackas Obama net lengvą nepritarimą laikys per griežtu. Dėl to ir gimė JAV ir Rusijos santykių „perkrovimas“. Putinui Obamos vykdytas santykių perkrovimas reiškė pradinio silpno perkrovimo perkrovimą, arba Putino atsiprašymą už tai, kad jis buvo pernelyg spaustas dėl gruzinų.

Rytų europiečiai taip pat jau pradeda žiūrėti į NATO kaip į bedantį zirzeklį. Susidūrus su Rusijos agresija ir NATO abejingumu, Vengrijai, Čekijai, Slovakijai, Rumunijai ir net Lenkijai nebuvo sunku pasirinkti ir sudaryti abipusio supratimo susitarimus su Putinu. Didelėje Rytų Europos dalyje kilo nauja oportunistinė simpatija Putinui, išreiškiama kaip pigus pasibjaurėjimas tariamu transatlantiniu nuopuoliu, kuris pavertė Vakarus abejingais lotoso valgytojais (lotoso valgytojai, arba lotofagai – Homero personažai, apsnūdę ir apatiški dėl maistui vartojamo lotoso augalo – vert. past.). Ir išties – tie, kurie gyvena tarp Vakarų Europos ir Rusijos, pripažįsta, jog labiau tikėtina, kad prie jų priekabiaus Vladimiras Putinas, negu kad NATO imsis juos ginti. Arba gal dar blogiau: NATO šaliai yra rizikingiau susipykti su tokiu priešininku kaip Putinas, negu su savo tariamais geradariais Briuselyje.

Recepo Erdogano Turkija yra net didesnė grėsmė NATO. Ji atstovauja ne dvidešimtojo amžiaus kemalistų pirmtakų autoritarizmui (kemalizmas, arba atatiurkizmas – Mustafos Kemalio Atatürko įsteigto režimo politika, kuria siekta paversti Turkiją pasaulietiška ir vakarietiška šalimi, nutraukti Osmanų imperijos kultūrinę ir politinę tradiciją – vert. past.) – šie bent jau buvo pasaulietiški ir antisovietiški antisovietiniame aljanse, bet greičiau islamizmui, labiau simpatizuojančiam NATO egzistenciniams priešams nei NATO idealams. Turkija dabar priekabiauja prie graikiškojo Kipro dėl naftos žvalgybos, nuolatos pradeda kivirčus su Izraeliu, padeda Islamo Brolijai ir Hamas ir tuo pačiu metu slapta bendradarbiauja su ISIS grupuotėmis. Kur kas labiau tikėtina, jog būtent Turkijos priešai – kurdai, graikai, kipriečiai ar Izraelis – bus Jungtinių Valstijų draugai. Savo šalyje Erdoganas yra daug nuveikęs keisdamas sutarimu pagrįstą valdymą į autokratinę islamo valstybę, kurioje rinkimai su iš anksto žinomais rezultatais funkcionuoja kaip Irane, t.y. daugiausia kaip konkuruojančių tam pačiam ratui priklausančių teokratų tarpusavio pasistumdymas.

Daug apžvalgininkų yra susirūpinę, kad NATO gali išsiskirstyti, jei Putinas artimiausiu metu sumanytų įsiveržti į šalį narę, tarkim, į Estiją ar Latviją, jei aljansas išvis išdrįstų į tokį veiksmą kaip nors atsakyti. Bet organizacija gali žlugti ir tuo atveju, jei Turkija pradėtų regioninį karą su bet kuria iš savo kaimynių – daugelis NATO narių pasirinktų Turkijos priešų pusę, ne Erdogano.

Taigi, NATO susiduria su triguba egzistencine grėsme. Pirma, Putinas yra daug sumanesnis priešininkas negu senieji Sovietų aparatčikai – jis skelbia pasitikėjimą, religiją, vertybes ir tradicijas, iš pirmo žvilgsnio patrauklias ir toms šalims, kurias jis nori įtraukti į savo imperiją. Jo argumentas – Europos susitaikėliškumo ir nusiginklavimo politika ne tik kad apleidžia menkai apgintas NATO nares, esančias prie Rusijos sienų, bet ir dėsningai kyla iš socialinės ir kultūrinės tuštumos, kuriai jis pats pateikiąs patikimą alternatyvą.

Antra, Turkija yra daug labiau kaprizinga narė negu Prancūzija arba senosios narės, kadaise valdytos diktatorių. Seniau NATO vienijo antikomunizmas, ir visos narės – ir tos, kurias valdė socialistai, ir tos, kurias valdė autokratai, – tam pritarė. Bet naujoji apčiuopiama NATO misija remiasi esminiu nepasitikėjimu islamizmu ir jo antivakarietiškais planais – nuo siekiančio tapti branduoliniu Irano iki ISIS ir Al-Qaedos. Su tuo sutinka visos šalys narės, išskyrus Turkiją. Turkija yra ne tik išimtis šiuo požiūriu, bet taip pat darosi vis labiau priešiška NATO organizacijos demokratinėms ir liberalioms pretenzijoms.

Trečia, Barackas Obama nėra tipiškas valdingas Amerikos prezidentas – jis, it koks europietis, negali priversti NATO vykdyti savo pareigas. Ir jis ne tik kad nemano, jog NATO narės turėtų vykdyti savo pareigas, jis taip pat nemano, jog ir Amerika turėtų tą daryti.

Taigi epitafijoje ant NATO paminklo bus užrašyta: daug silpnų jos narių pusę šimtmečio trukusiame filosofiniame ginče nugalėjo vienintelę stiprią narę. Europa gavo tai, ko ji norėjo, ir per savo abejingumą beveik sugriovė tą organizaciją, kurią ji oportunistiškai menkino ir kurios paramos visada tikėjosi.

hoover.org

Iš anglų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas.

Victoras D. Hansonas yra Stanfordo universiteto Hooverio instituto bendradarbis, žymus filologas klasikas ir Antikos istorikas, politikos apžvalgininkas.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *