V. Portnikovas. Niūri nuojauta (2)

Vitalijus Portnikovas | asmeninė nuotrauka

Vitalijus Portnikovas | asmeninė nuotrauka

Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, kreipdamasis į tautą ir pasakodamas apie artėjančius šiuolaikinio pasaulio architektūros pokyčius, pavartojo žodį „nuojauta“. Nežinau, apie kokius būtent pasikeitimus ir apie kokią naująją pasaulio tvarką samprotavo Nazarbajevas, tačiau jo pasirinktas žodis buvo visiškai tikslus.

Pasaulis iš tiesų gyvena nuojauta – galimo karo nuojauta. Atrodytų, dabar nevyksta nieko tokio nekasdieniško. Na taip, Donbase ir toliau telkiama Rusijos kariuomenė, tačiau ten ir anksčiau jos buvo nemažai, be to, Rusijos Gynybos ministerija neigia faktą apie į svetimą teritoriją įvedamas naujas karines formuotes. Taip, Rusijos gynybos ministras kalba apie būtinybę sustiprinti karinę grupuotę aneksuotame Kryme, bet juk Maskva niekada ir neslėpė, jog siekia pusiasalį paversti „nepaskandinamu lėktuvnešiu“, o be to, kad ir kokia būtų Krymo grupuotė, ji negali iš esmės pakeisti ne tik jėgų išdėstymo pasaulyje, bet ir karinių galių santykį Juodosios jūros baseine.

Šiandien nenutinka nieko tokio, kas galėtų pranašauti didelį karą. Tėra tik nuojauta. Ši nuojauta atsirado dar tada, kuomet buvo aneksuotas Krymas – tada Kremlius nenorėjo nieko žinoti nei apie Ukrainos teritorinį vientisumą, nei apie kažkokį Budapešto memorandumą. Galbūt, jeigu Maskva būtų pasitenkinusi tik Krymo pusiasalio ribomis, pasaulis šią aneksiją būtų įvertinęs kaip viduramžišką etninį pamišimą, neretai apimantį ir šiuolaikines tautas. Tačiau karas Donbase pasaulio bendruomenę galutinai įtikino, jog pasitelkus karinę jėgą siekiama pakeisti esamą tarpvalstybinių santykių architektūrą.

Maskvoje jums atsakys: taip yra todėl, kad liovėsi gerbti Rusiją ir su ja skaitytis – girdi, nesusimąstant apie pasekmes Rusijos žmonėms, plečiama NATO erdvė, priimami sprendimai apie europinę integraciją su kaimyninėmis šalimis. 1939-aisiais metais labai panašiai buvo kalbama ir Berlyne – apie nepagarbą, apie nenorą pripažinti prigimtinius interesus. Visa tai buvo ne taip jau seniai. Todėl ir yra baisu. Iš čia ir kyla nerami nuojauta.

Nazarbajevas savojoje nuojautoje įžvelgia pasaulinės architektūros pokyčių, bet aš ją pavadinčiau sąžiningiau – tai didelio karo nuojauta. Ar toks karas galėtų būti vien tik nujaučiamas? Taip, tam taip pat yra šansų. Rusiją apėmusios ekonominės problemos gali Maskvą priversti sustoti ties ribomis, kurias ji užkariavo Ukrainoje. Kremlius manys, jog sustota tik laikinai – paprasčiausiai iš pradžių bus „išsiaiškinta“ su rubliu ir nafta, o po to ir vėl bus pareikalauta pagarbos. Bet juk įmanoma, kad prasidės toks svaiginamai spartus kritimas žemyn, jog Rusijos valdžia bus priversta visas jėgas sutelkti tam, kad išgyventų ji pati.

Ir tuomet prasidės pats pavojingiausias pasauliui Rusijos karas – valdžios ir nusivylusios liaudies karas. Čia jau neberūpės agresija. Visai įmanoma, jog tokia krizė gali paskatinti tiek Donbaso išlaisvinimą, tiek ir Krymo atsisakymą. Ir tuomet niūriausios to paties Nazarbajevo nuojautos nepasiteisins – niekas jau nebesikėsins į Kazachstano suverenitetą, ir ši šalis išliks gera Rusijos sąjungininkė. Ir niekas prie Rusijos neprijungs kaimyninės Baltarusijos sričių. O Vladimiro Putino „ukrainietiškasis epizodas“ į Rusijos istoriją pateks ne kaip Krymo prijungimo pergalė, o tik kaip šalį visiems laikams pakeisiančios sisteminės ekonominės ir politinės krizės pradžia. Tačiau nuojauta, matyt, neišnyks, o tai ir yra baisu.

Netgi po karo su Gruzija – kaip bebūtų paradoksalu – šiuolaikinis pasaulis neįžvelgė Rusijoje tos šalies, iš kurios teritorijos galėtų kilti grėsmė jos kaimynams. O šiandien pasaulyje matome akivaizdų visuotinį nepasitikėjimą Rusijos veiksmais, Rusijos žodžiais, Rusijos perspektyvomis.

Šiandien Rusija – tai karas. Ir jokios politinės permainos neprivers pasaulio atsisakyti to nepasitikėjimo, kurį galima taip pat įvardyti žodžiu „nuojauta“ – nuojautos, jog jie ir vėl – kai tik jiems kažkas nepatiks – užsimanys žudyti. Ir nuojauta, jog šis jų naujasis prezidentas – gražuoliukas su „demokratija širdyje“ – gali ir vėl lengvai perduoti valdžią tokiam, kuris apskritai jokios širdies neturi. Rusija – atsižvelgiant į galimus ekonominio kracho tempus – į gerąją pusę gali pasikeisti jau per artimiausius metus. O tam, kad ji susigrąžintų pasitikėjimą, jai prireiks dešimtmečių. Būsimojo amžiaus rusų istorikai 21-ąjį šimtmetį pavadins „totalaus nepasitikėjimo“ jų šalimi amžiumi – kitaip sakant, niūrios nuojautos epocha.

svoboda.org

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: