A. Rusteika. Kad pasaulis gyventų tave (3)

Hugo-Ball.-Dada-manifestas.-Ciurichas-1916-fragmentas

Hugo Ballis skaito „Dada manifestą“. Ciurichas, 1916

Tu matei juos. Jų akys tuščios.
Jie kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginti.
Kaip save kuo brangiau parduoti.
Kad jiems viską apmokėtų.
Už kiekvieną dvasinį judesį.
Jie žino, kad ne veltui gimė.
Kad jie pašauktieji.
Bet juk gyvena tik kartą.
Argi tokie gali kuo nors tikėti?

Stalkerio monologas sugrįžus iš Zonos (Andrejus Tarkovskis, „Stalkeris“)

 

 

I

Kaip gera numirti. Nieko nebereikia. Niekas nesvarbu. Neįdomu. Nebesinori nieko norėti. Iš inercijos. Tartumei judėtume. Juk už lango daiktai slenka atgal. Visi draugiški, ramūs. Ir į snukį tikrai negausi. Tai ir nešiuolaikiška būtų. Nes niekas nieko netrokšta. Niekas nieko nesitiki. Numirėliai nerizikuoja. Visada visi tarsi laimingi. Tik kažko vis nepatenkinti. Nepatogiu pasauliu ir, svarbiausia, kitais, kurie kažkur apačioj. Visata – tai aš.

Negyvi negyvai negyviesiems. Baisi gėda ką nors jausti. Būtina tai ištrint, blogiausiu atveju – paslėpti. Nenormalus, jei skauda. Svarbiausia per daug nesisielot, ką išduodi kitiems. Kuo sąmojingiau ir pašaipiau. Toks lengvai skylėtas pakylėtas. Emocija, požiūris ar, neduokdie, koks nors tikėjimas – blogas tonas. Šaltu krauju, veide nuobodulys. Ironiškos akys. Sotus ir protingas. Truputėlį apsipūtęs. Aplinkui tik kumečiai. Argi gali murzinas juodnugaris skambinti pianinu, tegu ir mechaniniu?

Madinga, kad būtų daug, steriliai ir be druskos. Kad niekam neužkliūtum. Geriausiai pavyksta išreikšti, kad toks abejingas ir neturi ko išreikšti. Ištrykšti fontanais. Skystis gelsvas, be skonio ir spalvos. Tokia kraujo plazma. Galima gražiai gėrėtis, kaip žaižaruoja po saule.

Meilė yra savigaila. Visa kita prasimanymai ir panelių maivymasis. Žmonija tau skolinga. Kalta, kad nepatenkina. Ko nors trokštantys yra nevispročiai. Norintys ką pakeisti – idiotai. Nenorintys, kad keistųsi, – beviltiški albinai. Aš – galaktikoje didingiausia vertybė. Kitos netikros. Arba suvaidintos ir pavojingos. Pasaulis klysta. Žmonės nedėkingi ir kvailiai. Iš aukštai primena skruzdėles. Atsukti jiems nugarą. Nes patys kalti.

Tokių gėrybių gyvenimo prekybcentriuose nesunku gauti. Pridėt pagal skonį sveiko, konkrečia patirtim nesuteršto demokratizmo. Mintinai pramoktos išminties. Patarkuoti pelėsinio šmaikštumo, subrandinto uždaruose būreliuose. Gerą žiupsnį paniekos visiems, kam dar kas nors rūpi. Porą šaukštų įžūlumo, tris – nevisavertiškumo, didybės ir kitų kompleksų mišinio. Maišelį smulkiai pjaustytų šviežių įmantrybių, pageidautina, literatūrinių, nors galima ir džiovintų. Nepagailėti juodo pavydo.

Metus kitus pamarinuoti filologų maišelyje stiprokai užspaudus, kad negautų oro. Tada – į kokią redakciją, temperatūra – vidutinė, kol gražiai paruduoja.

Ir galim patiekti į stalą šiuolaikinį lietuvių poetą.

Geriausia paduoti kaip dietinį desertą po pagrindinio patriotinio patiekalo. Tinka valstybės mugėse prie apsimestinio optimizmo. Galima ir su kultūriniais žalumynais. Sako, kai kas iš mergaičių elito salonėliuose skanauja su kava. Kartais net labai svarbūs ir stori mėgsta paįvairinimui kaip užkandį prie alaus, nes organizmui nekenkia. Labai tinka kaip suvenyras užsienio svečiui.

II

Kai šėtono šventyklos uždanga plyšo, nuo permainų vėjo apsvaigę visi aplinkui tik traukė ir traukė iš stalčių uždraustus romanus, filmus, eilėraščius. Net tie velniai rusai. Visi tik traukė ir publikavo.

O mes neištraukėm nieko. Mat nieko stalčiuose neturėjom.

Pasirodo, buvom visai geri berniukai ir mergaitės.

Ak, ta kūrybinė rezistencija, laikant šaltą, prakaituotą iš baimės ir susijaudinimo špygą kišenėje! Kaip laukdavom tų užuominų, kokios kalbos būdavo virtuvėse dar neišėjus spektakliui ar knygai! O paaiškėjo, kad ta Ezopo šnekta tebuvo miklus triukas, kurį tyliai laimino gudrūs dėdės kabinetuose aukštomis lubomis. Švilpukas garui nuleisti. Imperinis žaisliukas plebėjų smėliadėžėj.

Juokingiausia buvo paskui. Šitiek metų skaniai dejuota. Nėra laisvės kūrybai! Draudžia, persekioja! Neleidžia! Ir štai – bac! – vartai atsivėrė. Rašykit, filmuokit, viskas galima!

Ir stojos tyka. Nieko neįvyko. Tokia dramatiška pauzė porai dešimtmečių. Stalkeris atvedė būrelį šviesulių prie išsvajoto laisvės ir išsipildymo kambario. O tie vidun neina, stovi sau ir spokso į mus pro krentantį iš ekrano vandenį. Vis labai protingai padiskutuoja ir randa daugybę priežasčių neįeiti. Mat kinkos per silpnos.

Viena yra laisvės norėti ir apie ją pliurpti, kita – ją realiai turėti. Ir prisiimti atsakomybę už tai, kas bus. Nes gyvenimas ir laisvė esame mes patys. Tie, kurie sėdi salėje ir žiūri.

Tikram gyvenimui ir laisvei, pasirodo, visada trūksta lėšų.

Na taip, taip. Girdžiu jau – o kur tie korifėjai, kurie anais nelengvais laikais kūrė šiuolaikinę klasiką, vedė tautą, bla bla bla? Taip, jie buvo. Ir dar net koks tebėra. Ir tikrai genialūs. Bet ne apie juos ši daina.

O ir tie klasikai jaunystėje nemažai liaupsių žudikams prieiliavo. Ir savo epopėjose rašė tik tai, kas buvo leista. Ir jie nieko stalčiuje paslėpę neturėjo.

O atsiradus tikrai galimybei laisvai kurti kažkodėl nurimo ir nieko rimtesnio nebesukūrė. Pamatę, kokį velnią išleido iš butelio, dar bandė cyptelėti tautos forumuose. Išsigando kelių bobučių su plakatais. Nutilo, įsiskaudino, susigraudino. Užsidarė tėviškėse. Ir tyliai vienas po kito ėmė grimzt užmarštin. Kai išeina, sukelia masinės isterijos ratilus. Stori ponai ir ponios, neperskaitę nė vienos jų eilutės, sulekia su storais vainikais. Mat proga prie numirėlio įsiamžint.

Zoologijos sode žvėrys tokie nelaimingi… Atidarykim visus narvus! Tai iki valios pasivaikščios! Pasiautės! Kas be ko, sudraskys kokį žioplį. Ir vakarop visi tvarkingai į narvus sugrįš. Ten guolis, šiluma, saugumas ir pašaras.

Nelaisvė buvo mūsų namai.

Ir mes sugrįžom.

III

Senas anekdotas. Visi leidiniai ir leidyklos priklauso sąjungoms! Publikuojame pirmiausia sąjungos narių kūrybą! O jei nori tapti sąjungos nariu – atnešk publikacijų!

Taip, gerbiamasai, tavo tekstai įdomūs, savotiški. Bet, žinot, pas mus jau sąjungos narių publikacijoms eilė pusantrų metų į priekį. Todėl artimiausiu metu ir t. t., ir bla bla bla. Ir ratas užsidarydavo.

Masonų ložė. Įsiveržimai tik pagal senių rekomendacijas. Drovieji atkrisdavo iškart. Tik atkakliesiems. Per gerus pažįstamus. Ar buvusius grupiokus. Šiaip kokius gimines. Patys patys talentingiausi ir patys patys atkakliausi po ilgų vargų galop prasibrukdavo. Bet vis tiek būdavo suderinama tyliai kabinetuose, su kuo reikia. Kad nebūtų koks antisovietinis. Dabar pasakytų – patvorinis. Ar dar šiaip koks kitoks. Taip po truputėlį po truputėlį ir tapdavai rašytoju.

Išmokdavai patylėt, kur ir kada reikia. Įsiteikiamai šypsotis kokio nupezusio redaktoriaus kabinete, klausydamasis genialių pastabų ir pamokymų. Pažadėti pataisyti tekstą ir nieko beveik netaisyti ir prastumti kaip pataisytą. Palengva prasiverdavo redakcijų, leidyklų ir kitų lesyklų, nemokamų kūrybinių namų durelės. Paskui – eilės publikacijoms, knygoms, būstui, raštams, premijoms, laidotuvėms. Net intensyviai spurdėję Gabieji, Jaunieji, Maištingieji, priimti į Edeną, greit aprimdavo, susraigtėdavo ir imdavo darniai suktis su visu mechanizmu.

Neskaitant kokios pusantros dešimties išprotėjusių talentų, kurie patys savo gyvenimu kūrė taisykles ir kurių pavardes visi žino atmintinai, tokia sistema tyliai žlugdė šimtus ir nususino visą literatūrą.

Žodžio kultūra, literatūra visada buvo pavojingiausia valdžiai meno rūšis. Visais laikais buvo valdoma per leidybą. Totalitarinė sistema tiesiogiai ir griežtai kontroliavo viską – turinį, autorius, tiražus, galimybes.

Sistemai, kuriamai pasitelkiant demokratines išorines procedūras ir frazeologiją, tokia elgsena neįmanoma, tačiau nesąmoningas kontrolės ilgesys išlieka toks pat stiprus. Dabartį valdo pinigai. Kuo mažiau pinigų skirsi kultūrai, tuo ji bus paklusnesnė ir patogesnė. Autoriai su savo gyvenimo meilėmis ir palikuonimis taip priklausomi nuo honorarų ir atlyginimų, jog parašys viską arba neparašys nieko, kad išsaugotų per metų metus susikurtą padėtį. Tai ne koks asmeninis trūkumas ar nedora, o aplinkybių visumos formuojamas objektyvus interesas. Lėtai tampantis visuotine nuostata ir elgesio norma.

Kadaise sistemos kritikas, koks žinomesnis rašantis asmuo buvo didžiai mylimas, išblyškusių panelių itin gerbiamas pranašas. Dabar tai įtartinas, kažkuo vis nepatenkintas tipas, kurio materialinė padėtis neaiški ir su kuriuo geriau neprasidėti. Rašytojai tapo prašytojais.

Čia Lietuva. Kas pasikeitė? Tarybų Sąjunga, Tėvynės sąjunga, Akušerių sąjunga, Liberalų sąjunga, Aklųjų sąjunga, Rašytojų sąjunga… Uždari profesinio elito būreliai. Viešasis interesas iškaboje. Grupinis širdyse. Didelė naujovių baimė, nes kvepia konkurencija. Tarnų nuolankumas, nes neteksi finansavimo. Maskuojamas išdidžia arogancija. O tai dar kas pamatys pliką karaliaus užpakalį.

Patyliukais numirę žurnalai, kuriuose kadaise gyveno literatūra. Likę keli nostalgiški pavadinimai. Redakcijoms valdžios skiriami grašiai. Už veiklos imitaciją. Ir kad nesikištų kur nereikia. Atseit toks kultūrinis gyvenimas. Tiražai, galintys drąsiai varžytis su provincijos laikraštukais, pragyvenančiais iš skelbimų apie superkamas telyčias. Tykiai nusenę, pavargę ir nuolankūs redaktoriai. Jaunystėj kadaise aršiai rašę novatoriškus dalykus. Dabar vangiai tepakovojantys dėl išmaldos kitiems metams. Kad neuždarytų. Nes kurgi eisi su keletu etatinių artimųjų? Kas ir kur bepriims?

Suprantama, jokios gyvos, nebailios, provokuojančios diskusijos aktualia tematika šaltai rūkytuose leidiniuose ieškoti neverta. Nei popieriniuose, nei internetiniuose. Kaip ir kokios nors bent kiek vertingesnės kūrybos. Nes jos redakcijoms ir nereikia. O ir autoriai joms nieko geresnio nebeduoda. Kaupia rimtoms publikacijoms. Ir neklysta. Kūrybinei periodikai jau seniai amžiną atilsį. O literatūrinio gyvenimo be literatūrinės periodikos, be operatyvios naujovių ir diskusijų erdvės dar niekur ir niekada nebuvo.

Štai pavyzdys – lietuvių poezija. Pora dešimčių įdomių autorių. Keletas visiems žinomų talentų. Ir dešimtys, šimtai, tūkstančiai vidutiniokų, kurie yra svarbiausi. Nes sudaro reikiamą kultūrinę terpę, kur sudygsta didieji. Be šios dirvos nebūtų nieko. Tai būtų normalu kiekvienai literatūrai normaliomis sąlygomis. Gyvas procesas viską atrinktų ir sureguliuotų. Ir pagal vertę, ir pagal lygį, ir pagal skaitytojų skonį visi rastų sau vietą gyventi.

Bėda ta, kad to proceso nebėra.

IV

Ar kas dabar beprisimena klasiką Eduardą, spausdinusį kasmet po kelis storus tomus begalinių tekstų apie nieką ir save tame nieke? Ar kas nors dar skaito nenatūraliai egzaltuotus Salomėjos posmelius ne kaip privalomą pažymiui dalyką? Pačiam sau, vienišais vakarais, sunkią gyvenimo akimirką?

Kas didesnis rašytojas? Ar tas, kuris parašė penkiolika, ar tas, kur penkiolika tūkstančių eilėraščių? Ar vieną, kurį kas nors skaitys pats sau po dešimties metų, kai išeisi? Kas nustatys, kas vertinga? Skaitytojai, kurių greit nebeliks? Ar vertintojai, kurie vakar pamokslavo vienaip, šiandien kitaip, o poryt sakys ketvirtaip? Ir tai daugmaž tie patys asmenys, visada neklystantys, gaunantys tas pačias valdiškas algas?

Literatūra – rašančiojo pasaulis. Jis jį kuria ir juo yra. Rašyti kam nors kitam paprasčiausiai neįmanoma. Kuriantysis visada rašo tik sau. Kai nerandi to tikrumo, kurio vis lauki ir lauki, – imi gamintis tai pats. Nuo to viskas ir prasideda. Vienų pasauliai būna artimi vienetams, kitų – milijonams. Ne tas svarbu. Čia kaip meilėje – turi rasti ne visų geriausią, o tą, kuris yra tavo.

Skaitomumas, tiražai dabartyje nereiškia nieko. Tai tik einamojo momento aplinkybių visumos išraiška. Svarbiausia laisvė kurti pasaulį. Jį pateikti kitiems. Kiek žmonių pasirinks tave, tiek tavęs ir bus. Kuo daugiau įvairovės, tuo geriau. Mirtis, jei galimybės nelieka.

O jos vis mažiau. Literatūra kaip kambarinis šuniukas, dėkingai laižantis pašaru kvepiančias plaukuotas rankas. Virtuoziškai vengianti atviriau pasisakyti. Dėl ko visi virtome kambariniais šuniukais. Tyli, mąsli ir patogi kalbėsena apie kultūrinius ženklus ir amžinybes. Rašytojų kasta, baili ir susirūpinusi savo išlikimu. Savo tekstais, publikacijomis ir pavydais. Atsukus užpakalį žmonių skausmui ir viltims. Toks uždaras išrinktųjų klubas. Kur vieša tema apie tikrą gyvenimą – blogas tonas.

Kultūrinius bezdalus tegali išvėdinti jauni. Nesusiję su senių klanu. Jų baimėmis ir saugiais patogumais. Todėl svarbiausias rūpestis – kad nebūtų jaunųjų. Konkurencijos. Kad tik niekas neateitų. Neatidarytų savo krautuvės šalia.

Porelė debiutinių nulaižytų knygelių už valdiškus ar labdaringų ponių pinigus. Ar koks kartais pavėluojantis almanachas. Kelios dešimtys autorių gauna istorinį šansą publikuoti po pusantro eilėraščio. Senatvėje galės parodyt anūkams. Tiek galimybių literatūrai atsinaujinti. Prašlama vis tuštėjantis „Poezijos pavasaris“. „Poetinis ruduo“ beveik be skaitytojų, kur autoriai skaito vieni kitiems. Ratilai nurimsta iki kitų metų. Ir vėl kūdroje ramu.

Juokingiausia, kad jaunimas priima senių taisykles. Plakasi į lubas. Brukasi į savitarpio pagalba apsaugotas ir premijomis užminuotas jų erdves. Kantriai laukia malonių ir popierinio išsipildymo.

Daug išmokytų meno kalbos. Ir neturinčių ką pasakyti. Kur savilaida, bendraminčių almanachai, kūrybiniai maištai, programiniai manifestai, andergraundas? Kur jauna energija, nonkonformizmas ir veržlumas? Tikėjimas savo jaunyste? Savo naujumo ir jėgos pojūtis?

Daug galinčiųjų, bet mažai norinčiųjų nebebūti geromis mergaitėmis ir berniukais. Būti savimi. Tapti laisvi. Tam nebūtina eiti į „Naują vardą“, kuris irgi jau tyliai miršta. Galima kurti savo vardus. Vienytis į savus susivienijimus ir savas sąjungas. Internetas begalinis ir laisvas. Tereikia panorėti.

Tik ar bus norinčiųjų?

2014 11 05

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: