Lapkričio 7 d., penktadienį, 15 val. Vilniuje, Lietuvos istorijos institute (LI) vyks seminaras „Lietuvos etnografinių regionų išskyrimo problemos“ (Kražių g. 5, 1 aukštas, posėdžių salė). Seminarui vadovaus etnologai Žilvytis Šaknys ir Petras Kalnius.
Seimo ekspertinės institucijos Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) siūlymu, pernai rudenį, Seimui paskelbus 2015-uosius Etnografinių regionų metais, jau šiais surengta nemažai kultūrinių renginių skirtų etnografiniams regionams.
Protėvių tradicijoms neabejingų žmonių tarpę vyksta diskusijos dėl etnografinių regionų ribų ir pavadinimų. Savo ruožtu mokslininkai bei etnokultūrininkai dar kruopščiau ėmė aiškintis etnografinių ir istorinių Lietuvos regionų išskyrimo ir sąveikos klausimus.
EKGT pirmininkas Virginijus Jocys primena, kad „Lietuvos valstybė įsipareigojimą išsaugoti savo etnografinių regionų savitumą įtvirtino dar 1999 m. Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu. Šiame mūsų tautos etninių vertybių išsaugojimui itin svarbiame įstatyme etnografinis regionas apibrėžiamas kaip „istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas“.
V. Jocys priminė, kad pernai Lietuvos Vyriausybė patvirtino Etnografinių regionų metų minėjimo programą kurioje yra numatyta nemažai darbų skirtų etnografinių regionų istorinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimui ir tam palankios viešosios nuomonės ugdymui bei tęstinei šios srities tyrimų ir sklaidos veiklai palaikyti.
V. Jocys apgailestavo, kad pagrindiniuose regioninę politiką ir regioninę kultūros plėtrą reglamentuojančiuose Lietuvos teisės aktuose apie etnografinius regionus beveik neužsimenama.
„Akcentuojamos vien apskritys, kurios buvo sudarytos neatsižvelgiant į etnografinius regionus, o iš regioninės kultūros politikos pastaruoju metu buvo eliminuoti tiek etninė kultūra, tiek kultūros paveldas bei mėgėjų menas“, – teigia EKGT pirmininkas.
Susiję straipsniai:
- Etnokultūrininkai ruošiasi Lietuvos Etnografinių regionų metams
- 2015 m. paskelbti Etnografinių regionų metais
- Etninės kultūros globos taryba siūlo 2015-uosius metus skelbti Etnografinių regionų metais
- Patvirtinta Etnografinių regionų metų minėjimo programa
- Seimas po svarstymo pritarė 2015 metų paskelbimo Etnografinių regionų metais projektui
- Kokiu administracinės reformos keliu eis Lietuva? (nuotraukos)
- Konferencijoje aptarti etninės kultūros ir žiniasklaidos saveikos klausimai
- Pristatyta V.Jocio kandidatūra į Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pareigas
- Etninės kultūros globos tarybai vadovaus V.Jocys
- Etninės kultūros globos taryba kviečia į vėtrungių parodą
- Ukmergiškiai svetingai sutiko Aukštaitijos etnokultūrininkus (nuotraukos)
- Atidaryta paroda „Dzūkijos regiono tapatybės ženklai“
- Seime vyks diskusija „Regioninė politika Lietuvoje: Suvalkija ar Sūduva?“
- Sūduva – bendrinės kalbos lopšys (video)
- Sūduviai nenori vadintis suvalkiečiais
- Vilniaus žemaičių kultūros draugija kviečia į naujų knygų sutiktuves
Žemaitijos niekada nebuvo praeityje tai būtų naujas kolhozas. Žemės energetinis laukas jį vistiek išmes lauk. lyvis
Jeigu kultūra remtųsi istoriniu paveldu šiemet minėtume 770 metų sukaktį nuo to, kai 1244 m. pietiniai kuršiai prisijungė prie Lietuvos ir susidarė daugmaž dabartinė etnografinė Lietuva. Dargi žemgaliams susiliejus su Vidurio Lietuvos žemaičiais susidarė Šiaulių; sėliams ir Nalšiai – Aukštaitija kraštai. Šie etnografiniu ir socialiniu požiūriu daugmaž vienodi regionai turi istorinius Plungės, Šiaulių, Utenos centrus. Tačiau šių regionų pakraščiuose Telšių ir Panevėžio miestai politizuotais tikslais griauna etninį paveldą ir trikdo tolygų regionų išdėstymą bei socialinį vystymąsi. Tai rodo ir pateikiamas žeemėlapis.
Jokios teritorinės ribos etnografiškumams nustatomos administravimais neturėtų būti, kas kurioje vietoje yra etnografiško tas turi būti ir saugotina bei puoselėtina. Gi užsiimdami ribų žemėlapių braižymais nieko, išskyrus biurokratiją, nesukursime. Užtektų etnografiškumų centro struktūros, pvz., prie Kultūros ministerijos. Visa kita konkretūs etnografiškumų puoselėjimo vykdytojai – tai atitinkamos viešosios įstaigos ar atitinkamų etnografinių judėjimų kūrybinės grupės.
Be to, yra žiemgališkumo, kuršiškumo, lietuvininkumo (šišioniškumo), sėliškumo, jotvingiškumo ir t.t., tai juos ir puoselėkime šiais vardais kaip Lietuvą, nepriskirdami jų vėlesniems dažniausiai dirbtinai iš svetimtaučių rašytų raštų išplitusiems pavadinimams, kaip Aukštaitijai, Žemaitijai ar pan. Žodžiu, stiprybės turėtume semtis iš gilesnių etninių klodų.
Vaižgantas, Lapkričio 5 d. – Vaižgantas. Pakelsi akis į dangų, pastebėsi saulės, mėnulio, žvaigždžių spindulius ir atgarsis – linai, lino siūlai ir spinduliai primena jausminį gamtos ir dangaus ryšį. Deja, Alkas primiršo.
ne skirti Lietuvą reikia, o jungti… Toks dabar laikas.
Mūsų etninių kraštų savitumas yra mūsų turtas, to nereikia bijoti, ES regioninėje politikoje akcentuoja regionų kultūrinį identitetą. Latvija etnokultūrinių sričių pagrindu valstybės administraciniame suskirstyme įtvirtino – Vidžemė, Kuržemė, Žiemgala, Latgala, o mes, vietoj 5 etnografinių regionų – 10 apskričių.