V. Mikailionis. Romuviai ir Dievturiai susitiko Puokainių girioje (nuotraukos) (23)

romuviai-ir-dievturiai-r.pakerio-nuotr

Romuviai ir Dievturiai susitiko Puokainių girioje | R. Pakerio nuotr.

Trečiąjį spalio mėnesio savaitgalį Lietuvos romuviai iš Vilniaus, Kauno, Žemaitijos traukė į šiaurę pas savo dvasios brolius ir seseris latvių dievturius, kurie sukvietė į jau tapusį gražia tradicija susitikimą. Ši bendra Baltų Krivulė buvo jau ketvirtoji, o Latvijoje antroji. Lygiai tiek pat kartų apie tikėjimo potyrius ir naujus dvasinio pobūdžio atradimus kalbėtasi ir Lietuvoje.

Kiekviena bendra Krivulė skiriama kuriai nors svarbiausiai temai. Šį kartą pasiūlyta pasigilinti į tai, ką mes vadiname baltų dvasia. Be abejo, šie žodžiai aprėpia ir pasaulėžiūrą, ir pasaulėjautą, ir dvasines praktikas, ir apeigas, ir gyvenimo būdą, ir daugelį kitų dalykų, tad buvo įdomu sužinoti ir patirti, kas naujo buvo aptikta, atrasta mūsų tautų dvasinio pasaulio gelmėse per pastaruosius metus.

Žemgalos dvasinėje širdyje

Latvijos dievturiai šiam susitikimui parinko ypatingą vietą, Krivulė vyko Puokainiuose. Tai tokia didelė senoji giria, daugelio žmonių vadinama šventa, dar kitų – mistine vieta. Mums – baltams Puokainių giria svarbi tuo, kad ji laikoma šventa ir godojama nuo senų laikų, nes atrodo, kad joje atliekamos svarbios senojo baltų tikėjimo apeigos nuo neatmenamų laikų.

Beje, geresnės vietos lietuvių ir latvių bendrumui pajusti ir nesurasi. Tai juk Žemgalos dvasinė širdis, pats jos vidurys. Mat archeologai nustatė, kad žemgalių genties žemės senovėje tęsėsi nuo Rygos įlankos šiaurėje iki Šiaulių pietuose ir nuo vakaruose tekančios Ventos beveik iki Biržų rytuose. Taigi Lietuva ir Latvija paveldėjo po pusę Žemgalos. Maža to, kalbininkai nustatė, kad žemgaliai ir kalbėję latviškai lietuviška tarme, tad jeigu kalavijuočiai nebūtų perkirtę šios žemės pusiau, o pati gentis būtų tapusi būsimos valstybės branduoliu, vertėjauti nebereikėtų. Deja, istorija pasuko kitu keliu, tad norėdami geriau vieni kitus suprasti, turėjome naudotis vertėjų paslaugomis.

Prūsų tauta gyva

Įdomu, kad krivulės darbinės kalbos pirmą kartą tokių susitikimų metu buvo net trys: latviešu, lietuviešu ir prūšu. Taigi jau atsirado ir trečioji – prūsų kalba. Mums tai buvo ypač džiugu patirti. Mat nors prūsų tautos atstovas į krivulę atvyko tik vienas, bet tai jau buvo „tikras“ prūsas. Įsidėmėkime šį vardą – Gnievomiras Sarbickis iš Torunės. Jis atvyko su gausiu būriu Jotvingių – Prūsų bendrijos narių, vadovaujamų Petro Lukoševičiaus. Sužinojome ir dar vieną naujieną, jog buvusios Prūsijos, o dabar šiaurinės Lenkijos teritorijoje bei Karaliaučiaus krašte jau ne šimtai, o dešimtys tūkstančių žmonių ne tik laiko save senųjų prūsų palikuonimis, bet savo šeimose tarsi buitinę bando vartoti prūsų kalbą. Tad ne beprasmis buvo Vladimiro Toporovo ir Vytauto Mažiulio darbas, kai jie sudarinėjo atseit mirusios prūsų kalbos žodynus. O Lietuvos Romuvos apeiginė folkloro grupė „Kūlgrinda“, vadovaujama Inijos ir Jono Trinkūnų, išleidusi CD „Prūsų giesmes“, tiesiog pranašiškai dar anksčiau paskelbė, kad prūsai sugrįžta. Beje, punskietis Petras Lukoševičius, vertėjavęs prūsui, iškilmingai pakartojo: „Prūsų tauta gyva“.

Baltų dvasia

Apie baltų dvasią kalbą pradėjo Valdis Celmas, Latvijos dievturių viršaitis, Beje, šis vardas žinomas kiekvienam, besidominčiam giliausia baltų praeitimi. Jo kapitalinį veikalą „Baltų raštai ir ženklai“ turime galimybę skaityti ir lietuviškai. Ši knyga, manau, galutinai paneigia paistalus apie tai, kad mes buvę beraščiai. Juk jau patys ornamentiniai ženklai liudija, jog mūsų žyniai sugebėdavo vaizdžiai parodyti giliausias pasaulio esmes per ornamentus, net audimo raštus, per archeologų aptinkamus ženklus ant papuošalų, pagaliau tautinių juostų ženkluose..

Štai ir jaukioje salytėje, kurioje vyksta Baltų Krivulė, ant stalelio stovi savita keturšakė žvakidė, vaizduojanti Pasaulio medį. Valdis paaiškino, kad šią žvakidę tikėjimo bendrija paveldėjo iš paties Ernesto Brastinio, kuris remdamasis gausiomis mitologinio ir religinio pobūdžio dainomis atkūrė latviškąjį, be abejo, ir prabaltiškąjį, prigimtinį tikėjimą, pavadintą Dievtūryba.

Taigi žiebdamas pirmąją žvakę ant Pasaulio, taigi ir Gyvybės medžio Valdis Celmas paaiškino, kad baltiška Dvasia – ypatingas, tik baltams būdingas ryšys tarp Žmogaus, Gamtos ir Dievo, pagarba visa kam, kas gyva ir teikia gėrį. Baltų Dvasia pasireiškia per kalbą, dainas, garsus ir spalvas, ryškėja per rašto ženklų geometriją, per aprangą, gyvenseną, per metines ir šeimos šventes, per ciklinio laiko sampratą, kuri patvirtina ne tik mūsų baltiškos dvasios amžinąjį pastovumą, bet ir nuolatinį atsinaujinimą bei vystymąsi. „Dvasios pagrindinė savybė yra gyvybė. Todėl latvių dainose gyvybė įvardijama kaip Dvasia-Siela“, – priminė Ernesto Brastinio teiginį Valdis.

Įžiebdamas antrąją žvakę Romuvos vaidila kelmiškis Valdas Rutkūnas priminė, kad sausio mėnesį romuviai į Dausas išlydėjo savo vadovą Krivį Jaunių – Joną Trinkūną. Visi prisiminė šią iškilią asmenybę, kuri ypač daug nuveikė, kad Romuva užmegztų glaudžius ryšius su latvių dievturiais. O trečiąją ir ketvirtąją liepsningo baltų Gyvybės medžio šakas uždegė jotvingis ir prūsas.

Tą patį penktadienio vakarą visi nešini žvakelėmis išėjome į Puokainių girios pakraštį, kad sušildytume vietos vėles ir nušviestume joms kelią. Giria sušvito žvakučių akelėmis. Sugrįžę į salę toliau kalbėtis jautėme, kaip šios vietos dvaselės priartėja iš miško, kaip žvelgia į mus, laimina ir globoja bei linki sėkmės. Taip baigėsi pirmoji diena. O šeštadienį iš pat ryto tęsėsi turiningų pokalbių seka.

Šuolis į ateitį

Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirminkas romuvių vaidila Darius Ramančionis pristatė gausų spalvingų nuotraukų rinkinį, jose atspindėtos Romuvos švenčių ir darbų akimirkos. Be kita ko, nemažai ir Užgavėnių vaizdų iš Kurtuvėnų, kur ši šventė gyva nuo seniausių laikų.

Valdas Rutkūnas priminė, kad būtent Kurtuvėnuose dar 2011 metais gimė mintis rengti bendras romuvių ir dievturių krivules. Taip pradėjo išvien veikti dvi galingos tikėjimo srovės, prie jų, jausdami dvasinę bendrystę, gali ir jau jungiasi jotvingiai, prūsai, gudai…

Nuskambėjo ir mintis apie būtinybę suvienyti žinias kaip pagrindą mūsų tautų filosofijai plėtoti. Siūloma neužmiršti ne tik kuršių, bet ir žvelgti daug plačiau, kadangi vos ne visame baltiškų vandenvardžių plote dar ir šiandien jaučiamas vienos didelės tautos informacinis energetinis laukas, nors „grynųjų“ baltų erdvė atrodytų labai susitraukusi.

Siūloma neužmiršti svarbios nuostatos – vienybė įvairovėje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, kiekviena gentis ar tauta gali būti skirtingi, tačiau visi jie turi sudaryti tarsi didįjį kūną kaip jo ląstelės. Ir pats kūnas, ir ląstelės bus gyvos tik tuomet, kai visos į jį darniai įsijungs.

Šį ypatingą išgyventą vienybės jausmą išreiškė dailininkė kaunietė Rita Dora:

„Degė ugnis, šiluma ir kvapai pripildė mūsų kūnus. Gyvybė ėmė pulsuoti, atsivėrė kūrybinė energija, pasikeitė buvimas. Švelnus jausmas pakeitė visus, tapome VIENIU. Kalbos skirtumai išnyko – esame VISUMA, VIENAS BRANDUOLYS, SKLEIDŽIANTIS BALTIŠKUS IMPULSUS. Grįžimas į didžiąją praeitį, tai šuolis per šiandieną į ateitį“.

Šis širdies balsas nuskambėjo po to, kai vakarop dievturiai mus pakvietė į Puokainių girią ir ten ant kalvų atskirai vyrai ir moterys atliko galingas apeigas, kuriomis buvo pagerbti protėviai. Štai vyriško rato viduryje suliepsnojo ugninis žiedas. Kiekvienas mūsų tarė savo vyriškųjų protėvių vardus: tėvo, senelio, prosenelio… Apie ugnies žiedą pasauliui skriejo vyras po vyro, taip pat įšokęs į liepsnos supamą salelę iškėlęs rankas siuntė sveikinimus savo protėviams, prisiekdamas tęsti jų žygius. Tai jaudinantis išgyvenimas, kaip. beje, ir moteriškoje „pusėje“, į kurią po savo apeigų iškėlusi deglus atėjo ir vyrija. Moteriškosios iš gilios senovės ateinančios apeigos buvo baigtos, kai sudega medelis, įkūnijantis genties gyvybę, šeimą, gyvųjų ir mirusiųjų ryšį.

Iš slėpiningų tamsių girios gelmių sugrįžę tęsėme pokalbius. Skambėjo kanklės ir giesmės. Klausėmės įspūdingo Andrio Rūtinio (JAV) pasakojimo, iliustruoto vaizdais apie tai, kaip Amerikos žemyno latviai švenčia tradicines šventes. Jie gyvena įvairiose vietose – Čikagoje, Niujorke, Vašingtone, net Kanadoje, bet kalendorinių švenčių metu kartais tūkstančius kilometrų važiuoja į JAV vidurį, į kaimišką sodybą ant upes kranto, kuri labai panaši savo klimatu į gimtąją Latviją. Sprendžiant iš nuotraukų, tokie šventiniai šeimų susibūrimai vyksta bene aštuonetą kartų į metus. Dega aukštojoje karties viršūnėje Janio Lyguo ugnis, žengia Užgavėnių persirengėliai, šoka ratelius ir seni, ir jauni… Tradicija išties išsaugota ir gražiai tęsiama. Gaila, nebežinome, kaip sekasi mūsų užsienio lietuviams. Ar ir jie neužmiršo mūsų papročių?

Baltų kelias

Prisiminti mūsų šventes paragino kurtuvėniškis Darius Ramančionis, nes tai išties didelė vertybė. Tačiau jų sklaida gan menka. Baltų dvasinis palikimas daugeliui žmonių dar nepažinta knyga. Mums rūpi, kaip ją atversti ir išmokyti skaityti jaunąją kartą. Kaip šią žinią skleisti plačiau, kad ir pas mus atvykstantys svetimšaliai mus pripažintų, gerbtų ir vertintų?

Asociacija „Baltų centras“, įsikūrusi Šiauliuose, ėmėsi darbų sukurti kultūrinio turizmo „Baltų kelią“. Jis driektųsi per Lietuvą, Latviją, Baltarusiją, Karaliaučiaus sritį, Lenkiją jungdamas baltų kultūros paveldo vertybes. Tai skatins saugoti istorinių ir etnografinių baltų regionų vertybes, rengti kultūrinius renginius, stiprinti vietos kultūrinę savastį.
Tokių kelių Europoje ne vienas. Tai piligrimų kelias į Santjago de Kompostelą Ispanijoje, Baroko kelias, Hanzos kelias, Šilko kelias ir t.t.

Baltų kelias galėtų garbingai atstovauti mūsų dvasines vertybes, bet jis turi būti pripažintas Europos Tarybos, kad gautų finansinę paramą baltų paveldui įprasminti. Todėl reikia nuveikti daug darbų. Tai turėtų būti bendras paveldo ir turizmo sektoriaus,žemės savininkų ir visų vietos žmonių bendruomenių rūpestis.Reikia pradėti sudarinėti maršrutus, burti tautinį ir tarptautinį bendradarbių tinklą. Jau kuriama ir interneto svetainė www.baltukelias.lt.

Baltų paveldą puoselėjantiems žmonėms atsiveria plačios galimybės, tad ir kviečiami visi bendradarbiauti. Tai atrodytų gana praktiški dalykai, bet jie gali tapti svarbia mūsų Baltų Dvasios stiprinimo galimybe.

Būtent tokiu kreipimuisi į visus romuvius ir dievturius baigė darbą ketvirtoji Baltų krivulė. Nutarta kitąmet susitikti Lietuvoje.

Baltų tradicinių dvasinių kultūros bendruomenių atstovų sueigos  Baltų Krivulės „Baltų dvasia“, vykusios Puokainiuose, Latvijoje, 2014 metų spalio 24–26 d.

 KREIPIMASIS

Mes, Baltų Krivulės dalyviai iš Latvijos, Lietuvos, Lenkijos (prūsų ir jotvingių palikuonys), pasidalinome vaizdiniais ir nuomonėmis apie tai, kaip atsiskleidžia ir kaip mus įtakoja Baltų dvasia. Baltų dvasia slypi mūsų kalboje, dainose, latvių dáinās, sakmėse ir pasakose, mūsų rašmenyse ir liaudiškuose raštuose, o taipogi mūsų protėvių žodžiais pavadintuose kalnuose, upėse ir akmenyse, mūsų piliakalniuose ir šventvietėse. Mes, baltų genčių palikuonys, šiandien gyvuojame šioje Baltų dvasinėje erdvėje, ją branginame ir kuriame. Mes patys esame atsakingi už Baltų dvasios ir mūsų asmeninių sielų darną, už jų išsaugojimą bei puoselėjimą.

Baltų gyvybės ir darnos pasaulėžiūra yra ypač svarbi Žemės, gyvybės ir žmonijos išlikimui. Kviečiame visus baltiškos gyvensenos puoselėtojus savo žiniomis ir gebėjimais jungtis bendrai baltų tautas ugdančiai veiklai. Ypač svarbu susijungti per tautos dvasią keliančias bei vienijančias baltiškas kalendorines ir šeimos šventes.

Pritariame ir kviečiame prisidėti prie kultūrinio Baltų kelio kūrimo, kurio sumanytoja asociacija „Baltų centras“. Baltų kelias turėtų nusidriekti per Lietuvą, Latviją, Lenkiją ir kitas šalis, jungdamas baltų kultūra ir papročiais pasižyminčias paveldo vietoves bei reiškinius. Kultūrinio Baltų kelio kūrimas suteikia naujas galimybes bendrai veiklai saugant, įprasminant baltišką savastį, paveldą, dvasią, stiprinant vietos bendruomenes bei jų gerovę.

Raginame Lietuvos, Latvijos, Lenkijos Respublikų vadovus pritarti ir paremti Baltų kelio įgyvendinimą, kreiptis į Europos Tarybą dėl jo įtraukimo į Europos kultūrinių kelių programą.

Baltų Krivulės dalyviai:

Latvijas Dievturu Sadraudze, dižvadonis Valdis Celms
Senovės baltų religinė bendrija ROMUVA, Valdas Rutkūnas
Fonds „Zīmogs Sarkanā Vaskā“, Ingus Freibergs
Jotvingių ir prūsų bendrija, Petras Lukoševičius
Biedrība Viedums, vadītājs Voldis Prancāns
Šventaragio Romuva, Eugenijus Martinkus
Latviskās Dzīvesziņas centrs „Zaltis“ valdes priekšsēdētāja, Gunta Dombrovska
Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Darius Ramančionis
Latvju Dievtuŗu sadraudze, Piemares draudze (ASV), Andris Rūtiņš
Baltų žynių akademija „Kuronas“, Liutauras Balsys – Baltasis
Druvas vidussskolas skolotājs, Aivars Tērauds
Kauno Santakos aukuro bendruomenė, Rimas Pakeris

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Mes baltai, Naujienos, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. Kemblys:

    Vaclovas Mikailionis:
    ,,tradicija, temai, praktikas, folkloro grupė, CD (?), kapitalinį, ornamentiniai (?), ornamentus, mitologinio ir religinio, geometriją, ciklinio, klubo, filosofijai, informacinis energetinis, pulsuoti, energija, iliustruoto, tradicines, klimatu, Asociacija, kultūrinio turizmo, istorinių ir etnografinių, regionų, piligrimų, finansinę, turizmo sektoriaus, maršrutus, praktiški……….”.

    Mano nuomone, visa straipsnio esmė: „Pritariame ir kviečiame prisidėti prie kultūrinio Baltų kelio kūrimo, kurio sumanytoja asociacija „Baltų centras“.”

    Ar atlaikys protėvių kaulai jūsų veiklą? Lietuvių kalba jums jau netinka.

  2. Ženklas:

    Š. m. lapkričio 23 dieną Vilniuje bus surengta Didžioji Lietuvos Romuvos Krivulė, naujojo Krivio rinkimams. Visi romuviai pasižymėkime šią dieną iš anksto, atidėkime šiek tiek pinigėlių kelionei į Vilnių ir prisidėkime bent asmeniniu dalyvavimu.

  3. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Baltai, tai puiku!
    Manau, kad šiam bendram tikslui pasitarnaus ir lietuvių kalbos dėka padaryti mano atradimai geofizikoje, proistorijoje, etnografijoje ir net teologijoje bei teogonijoje. O tai jau išeina už paskirų dvasinių tikėjimų ribų.
    Šie atradimai ne tiktai turi įveikti bet kokius kalbinius, religinius, tautinius ir kultūrinius skirtumus bet ir jungti atskiras tautas, religijas ir kultūras, kas mūsų laikais yra labai ir labai reikalinga.
    Tad parodykime pasauliui, kad įmanomas ir kitas – bendradarbiavimo ir santarvės kelias!!!

    • geriau:

      “Baltų vardas yra palyginti nesenas – pačios baltų gentys savęs taip nevadino. Taip jų nevadino ir jų kaimynai.
      Baltų terminas yra dirbtinis. Jo pavadinimas siejamas su lyginamosios kalbotyros iškilimu. Iki tol buvo vartojami lietuvių ar latvių kalbų terminai. Tokie terminai buvo nepatogūs, nes vienos iš kalbų pavadinimas buvo priskiriamas visai kalbų grupei, kuriai priklausė ta kalba.
      Pirmasis šį klausimą iškėlė vokiečių kalbininkas G. H. F. Neselmanas. 1845m. knygoje „Senoji prūsų kalba“ („Die Sprache der alten Preußen“) jis pasiūlė baltų terminą. Šiam pasiūlymui pritarė danų kalbininkas K. V. Smitas.Vėliau baltų terminą ėmė vartoti ir kiti kalbininkai. Beje, ši tautų bei kalbų grupė kai kurių tyrinėtojų buvo vadinama aisčių vardu. Pirmasis ją taip pavadino K. Coisas (Zeuss) 1837m. Šis pavadinimas ypač populiarus buvo Lietuvoje – tik jį tevartojo K. Jaunius, daugiausia jį vartojo K. Būga ir kt.
      Neselmanas baltų kalbomis siūlė vadinti kalbų grupę, į kurią įeina lietuvių, latvių, prūsų ir kai kurios kt. kalbos. Neselmanas rėmėsi tuo, kad šiomis kalbomis kalbančios tautos gyvena prie Baltijos jūros ir kad kitos tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros, jau turi savo vardus (germanai, slavai, finougrai). Baltų pavadinimą kalbininkas padarė ne iš vardo Baltija ar Baltia, nes tokios formos vokiečių kalboje nėra. Spėjama, kad iš vokiško jūros pavadinimo „Baltisches Meer“ (Baltijos jūra) Neselmanas padarė pavadinimą „baltische Sprachen“ („baltų kalbos“). „Baltisches Meer“ savo ruožtu yra lotyniško pavadinimo „mare Balticum“ vertinys.
      Pats Baltijos jūros pavadinimas yra knyginis, ne iš gyvosios kalbos – įvairiuose šaltiniuose varijuoja „Baltisches Meer“, „mare Balticum“. Jūros vardas su „balt-“ rašytiniuose šaltiniuose pasirodo tik XI a. antrojoje pusėje (iki tol ši jūra daug kur buvo vadinam Rytų jūra). Pirmą kartą tokį vardą pamini vokiečių kalbininkas Adomas Brėmenietis savo veikale „Hamburgo vyskupų istorija“: čia šalia germanams įprasto vardo Rytų jūra (Mare Orientale) keliolikoje vietų randama ir mare Balticum, fretum Balticum, sinus Balticus. Iš Adomo Brėmeniečio veikalo toks jūros pavadinimas ėmė patekti ir į kitus šaltinius, pirmiausia lotyniškus.
      Yra daug nuomonių, iš kur A. Brėmenietis paėmė tokį jūros pavadinimą. Jis pats rašo, kad šią jūrą taip vadiną tos jūros pakraščių gyventojai, nes ji lyg kokia juosta (lot. baltum) tęsiasi per skitų kraštus. Tačiau tie pakraščių gyventojai lotyniškai nešnekėjo, todėl negalėjo taip vadinti jūros. Nemaža kalbininkų linkę manyti, kad jūros pavadinimas vestinas iš dviejų sąsiaurių (Didysis Beltas bei Mažasis Beltas) pavadinimų.
      Visgi patikimiausia yra nuomonė, kad Baltijos jūros, taigi ir baltų tautų bei kalbų pavadinimas sietinas su žodžiu „baltas“. Šią mintį pirmasis iškėlė latvių kalbininkas E. Blesė. Ši mintis ne kartą kelta ir kitų tyrinėtojų. Ją remia gausūs šaknies balt- vietovardžiai, ypač hidronimai, baltų kraštuose:
      Lie. Up. Balta, ež. Baltas, Baltežeris;
      La. Baltinava,
      Panašių vietovardžių turėjo ir kuršiai bei prūsai. Prūsų varduose –balt- gali reikšti ne spalvą, o pelkę, šlapią vietą‘.
      Kad ir kokios kilmės būtų Baltijos jūros pavadinimas, neabejotina, kad iš jo Neselmanas padarė baltų terminą. Šis terminas įsigalėjo ne iš karto. Palaipsniui jis išplito visame pasaulyje. Šiandien jis vartojamas mažiausiai trimis reikšmėmis:
      1) Geografai jį vartoja visoms tautoms, gyvenančioms prie Baltijos jūros, taigi ir neindoeuropiečiams suomiams bei estams pavadinti.
      2) Dar dažniau šiuo vardu vadinami trijų Pabaltijo respublikų (Lietuvos, Latvijos, Estijos) gyventojai.
      3) Buvusioje Livonijos teritorijoje (dab. Latvija bei Estija) gyvenę vokiečiai kolonistai, pabrėždami savo atskirą kultūrą ir išskirtinumą, nuo XIX a. vidurio buvo pradėję vadintis baltais (vok. Balten), savo kalbą – baltų vokiečių kalba (baltisch-deutsch), o kraštą, kuriame gyvena, – Baltų kraštu (Baltenland).
      4) Kalbininkai baltų terminą vartoja, norėdami pavadinti indoeuropiečių kalbų šaką, kuriai priklauso lietuvių, latvių ir kai kurios mirusios kalbos. Žinoma, baltistikoje baltų terminas suprantamas tik pastarąja reikšme.
      Taigi baltistikos (siaurąja prasme) objektą sudaro baltų kalbos bei literatūros, įskaitant žodinę tradiciją. Istorinė lingvistika baltistikos srityje tiria baltų kalbų atsiradimą, jų vystimąsi, kaitą bei išlikusį ir buvusį dialektų, kalbų giminingumą kitoms indoeuropiečių kalbinės grupės ir neindoeuropiečių kalboms. Tiria baltų žodžių kilmės bei jų raidos problemas (etimologija), taip pat kalbos struktūrų kaitą bei bendrybes ir sąryšius su kitomis indoeuropiečių kalbinėmis grupėmis ir neindoeuropiečių kalbomis.”

      iš blogo: naujasblogas…. lt/
      kurį manyčiau “krikštykime blogė”
      tavo blogė
      mano blogė
      kita blogė

      nes kvailystė blago-gėris imti t i e s m u k a i, o
      BLOGĖ – ne tiek nusprūdina nuopasąmoninga nuostata nei tas “blogas” (netinkamas manau);

      o tuo pat ir baltai ar “baltai”, ar kaip…
      nes j u o s t u o t ų j ų žmonių, ypatingesnių ir kiek išskirtinesnių tautų:

      belt diržas n. 1 gateris; Literatūra juostą, cestus, diržas, juosta: Į jos
      diržas ji wore Durklas į aukso kojiniai. 2 juosta, juostos,
      juostos, grandinės, perimetras, plotas, swath, takų, regionas, rajonas:
      The planuotojams, kad kiekviename mieste bus apsuptas
      Žalia zona.
      – prieš. 3 streikas, hit, punch; beat, thrash: Kai jis Apvainots jos,
      Aš tiesiog juostinės jį. 4 diržas iš. dainuoti arba atlikti Przeraźliwie arba
      garsiai; Atidedamos arba tarp: Sophie Tucker ten, diržai
      out “one of these days”.

      belt [V] (Aplinka): melas apie, aplink, Beset, kompasų,
      apimti, aplinkos, Iežogot , sudarykite , siausti, apimti,
      apeiti, Spiąć, diržas, Apjozt, sijonas, apribojančių.

      [N] (apvalumas): apvalumas, apvalumas, Pękatość, apskritimas,
      žiedas, žiedai, Areola, apkabas, žiedai, apyrankės, apyrankės, žiedelis, akis,
      linijos, ratas, ciklas, orbita, orbitos, zona, juosta, užkarda, juostos, stebulės,
      srityje.


      lt.w3dictionary.org/

  4. širdyje taip pat romuvė:

    Perskaičiau straipsnį, peržiūrėjau nuotraukas – labai dvasingi žmonių veidai, nuoširdūs norai ir siekiai. Belieka tik pasveikinti romuvius, dievturius ir jotvingį su prūsu ir palinkėti visiems gausinti savo gretas, atgaivinti jotvingių ir prūsų išlikusios kultūros likučius, žinoma, kiek tai įmanoma. Visiems geros kloties.

  5. Linda:

    Malonu, Vaclovai, kad tiek gražiai, gyvai ir turtingai parašėte apie Krivūlę. Tik norėčiau pateikti kelias pastabas dėl dalyvių: kaip ir ne visi dalyvavę lietuviai yra romuviai, taip ir ne visi latviai – dievturiai. Pav., kiekvieną apeigą vedė kita senosios pasaulėžiūros grupė. Pirmą apeigą tikrai vadovavo dievturių vadovas (dižvadonis) Valdis Celms, o šeštądienio vakare – folkloro grupė “Delvė”, sekmadienį vykusią susijungimo apeigą – virgulininkai (kai kurie dievturiai išprotėtų iš pykčio, matydami, kad virgulininkai – dievturiais pavadinti…). Buvo ir pirtininkų, ir lyvių ir kitų pasaulėžiūros atšakų atstovai. O gal ir gerai, kad tai liko nepastebėta – reiškia, mums tikrai pavyko pasiekti bendrumo, vieningumo jausmą, ir būtent tą ir labai norėjome. Užtat Andris Rūtins iš JAV tikrai atstovavo ten gyvenančius dievturius, ir, greičiausiai, būtent dievturybė padėjo jiems tiek ilgai išlaikyti savo apeigas, savo latviškumą.
    Rašau tą visą, kadangi mums, Krivulės ruošėjams svarbu, kad ir lietuviai suprastu: Latvijoje senoji pasaulėžiūrą puoselėja eilė įvairiausių bendruomenių, ne tik dievturiai, manome, kad mūsų didžiausia jėga yra būtent šioje įvairovėje – kad, būdami tiek įvairūs, gerbiame vienas kitą ir jo patirti ir sugebame bent jau kartais vienytis bendrai veiklai. (atsiprašau dėl klaidų – vis dar tik mokiausi lietuviškai)

  6. Amelija:

    Įdomu būtų sužinoti sąvokos “tautos informacinis energetinis laukas” turinį. Kas galėtų paaiškinti?

  7. Mielas Kembly, jei jau švarintis tai švarintis: kodėl dar vis vietoj kaliošų nesakome purvabridžiai, o vietoj svetimžodžio telefonas tolkalbis, kaip jau prieš II pasaulinį karą reikalavo kalbos valytojai? Dėl klausimo, ar atlaikys protėvių kaulai mūsų baltiškos kultūros sklaidą: šie kaulai stebėtinai kieti ir tvirti – jie atlaikė baisų mūsų pasaulėjautos niekinimą ištisus penkis šimtmečius nuo XV amžiaus lenkinimo ir menkinimo kaip mužikų ir chamų iki XX amžiaus pradžios polskos vieros diktatūros božnicose. Ir po to tauta stebėtinai istoriškai greitai atskleidė praaistiškus klodus ir žada dar daug paslapčių pasauliui parodyti. Atkreipčiau dėmesį į bent vieną – baltai, Baltija. Šis jūros vardas gali būti XIII tūkstančių metų senumo ir paveldėtas iš Senosios Europos žmonių, kurie irgi yra mūsų protėviai, kaip teigia M. Gimbutienė. O galėjo būti taip: pirmieji gyventojai pavadino didžiuosius vandenis, esančius į šiaurę Baltąja, o į pietus Juodąja jūra. Tai akivaizdi ir dažna dviejų priešybių pora. Ir dar: vos nutirpus staigiai ledynui žmonės pasiekė net Baltąją jūrą, kurios pakrantes pradėjo skalauti šiltoji Golfo srovė. Indai tą kraštą vadina žeme, kurioje yra Brahmos diena ir naktis, kitaip sakant, vieta už poliarinio rato. Svarbu žinot, kad tais laikais Baltoji ir Baltijos jūros buvo susijungusios, viso to likučiai Suomių įlanka bei ežerų grandinė Ladoga, Onega ir kiti. Skandinavija drauge su Suomija buvo sala. Tik per tuos trylika tūkstančių metų ji pakilo apie 200 metrų, nes po ja slenka Atlanto vandenyno tektoninė (Kembly, atsiprašau) plokštė. Todėl baltais mes vadinamės, nes esame šiaurinio žemyno galo atstovai. Beje, mūsų protautės energetinio lauko apatinė riba yra pietiniai galindai, kurių vertinys į slavų kalbą skamba – ukrainai, tai yra pakraštiniai…

    • Kemblys:

      Mielas Vaclovai,
      Yra labai daug svetimžodžių mūsų kalboje, kurių šiuo metu negalime pakeisti lietuviškais, deja. Man keista, kad žmogus, taip besidomintis protėvių pasaulėžiūra, nesaugo lietuvių kalbos. Kalba taip pat paveldas.
      Apgailėtinai atrodo, kai svetimžodžiu sureikšminamas įvykis: ,,… į jau tapusį gražia tradicija susitikimą. Ši bendra Baltų Krivulė buvo jau ketvirtoji…”.

      tradìcija [lot. traditio — perdavimas, pasakojimas ]:
      1. istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų) perdavimas iš kartos į kartą; pačios formos, laiduojančios kultūros išliekamumą ir vienovę;

      Ketvirta Krivulė jau TRADICIJA?

      Paaiškinkite tokius žodžius: ,,dvasines praktikas”, ,,tautos informacinis energetinis laukas”, kuris jūsų atsakyme virsta ,,protautės energetiniu lauku”. Kuo skiriasi INFORMACINIS ENERGETINIS LAUKAS nuo ENERGETINIO LAUKO?

  8. Proistorikas, geofizikas inž. Romualdas Zubinas:

    Tam, kad kalbėti apie baltų-lietuvių kultūros ir kalbos kilmę, būtina pažinti III ir IV Žemės fizinius judėjimus.
    Dar prieš 300 metų genialusis baltų filosofas I.Knatas įspėjo : “Lietuvių kalbą būtina išsaugoti ateinančiom kartom vien tam, kad tiktai jos pagalba ainiai įmins tautų kraustymosi priežastį”.
    Lietuvių kalbos dėka pasisekė įminti seniausiųjų kultūrų šaltinius ir juose esamą informaciją iš tolimiausos praeities.
    Vėliau buvo atrasti ir III bei IV Žemės judėjimai, o dar vėliau ir įminta – kodėl tautos kraustosi iš vietos į vietą?
    Pasirodo, gyvūnus ir žmones periodiškai keliauti iš Eurazijos kontinento vieno galo į kitą verčia klimato kaita.
    Ją gimdo periodiškai Žemėje vykstantis fizinis procesas-Žemės pastovūs vartymasis per ašigalius! Šio geofizinio proceso periodiškumas- 6000 metų!
    Kadangi lietuvių kalba yra pati seniausia pasaulyje gyva kalba, jos pėdsakus ne tiktai priešistorijoje bet ir proistorijoje aptinkame ir Eurazijos vakaruose, ir Eurazijos rytuose. Tuo tarpu kitų kalbų pėdsakai aptinkami tiktai konkrečiose vietose ir tiktai istoriniais laikais!

  9. MAMA:

    ČIA JAU PENKTOJI
    KRIVULĖ , NES 2013 m . BUVO KRIVULĖ PUNSKE PAS PETRĄ BALTŲ IR KRAŽIUOSE ROMUVIŲ. GANA DISKUTUOTI , RASKITE BŪDŪS, KAIP GAIVINTI SENĄJĄ KULTŪRĄ IR ĮLETI Į ŠIANDIENĄ

  10. KLAUSIU:

    AR YRA SISTEMA IR KOKIE TIKSLAI, NORIU SUŽINOTI, KAIP PRISIDĖTI PRIE JŪSŲ VEIKLOS. GAL KAS GALITE ATSAKYTI, AR TAI TIK ASMENINĖ IŠRAIŠKA, SU PAGARBA, ARTŪRAS.

  11. Smalsutis:

    Sveiki,
    Aišku, gražu viskas, bet žvakės ir baltai? Labiau Menorą primena ta žvakė, nei mūsų protėvius. Dar niekur neteko skaityti, kad baltai naudotų žvakes.

    • Arns:

      kaip galėjo baltai prekiauti vašku viduramžiais neturėdami žvakių? Negi balanomis tik šviesdavosi? Be to iš senovės išlikusios žvakių liejimas su lanku (Dzūkija), Daukanto užrašytos Sukos dieną naudotos suktinės žvakės (apviniotos aplink kaladėlę arba panašiai)

  12. Atsiliepimas dėl Kauno Santakos Aukuro: Atsiliepimas dėl Kauno Santakos Aukuro 2017 – 09 – 10

    Aiščių prigimtinis tikėjimas gyvavo jau prieš 7 tūkstančius metų,kai dar Žemėje nebuvo sukurtos jokios religijos.Nuo tų laikų Aistijos lietuviai su prūsais garbino šventą Gabijos ugnį Nemuno ir Neries santakos aukure -mūsų protėviams garbingiausioje vietoje.
    Kauno krašto visatos Dievo Praamžio gerbėjai romuviečiai ir dabar kas savaitę čia susirenka,užkurtos Aukuro liepsnos šviesoje sujungia aistiškąją Žemę su Žvaigždynais ištaria padėkos ir meilės tikėjimo žodžius prisimindami senovės laikus,kada niekas nepersiokiojo nenaikino mūsų dieviškų prigimtinių isitikinimų,šventviečių,negriautu prieš gerą pusamžį net sovietmety.
    Keista ,kad Laisvę atkūrusioje Lietuvoje šis Kauno Santakos Aukuras pradėjo trukdyti praeintiems pro šalį pėsčiųju taku,kaip savo rąštuose nurodinėja netgi “krivė” Inija Trinkūnienė su savo derintoju Valdu Puku,kūrių abiejų čia niekada nematėme,o jų siūlomą naują vietą žemumon pavasario užliejamoje vietoje prieštarauja netik dieviškam, bet ir eiliniam žmogiškam supratimui.
    Kauno Santakos Aukuras ištikrųju yra pačioje tinkamiausioje vietoje čia jis turi stovėti ir būti kurstomas šventa Gabijos ugnimi,kaip tūkstančiai čia gyvenantys Aistijos palikuonys.Ar gi mes siūlome griauti žydiškos religijos kerštingų vedlių bažnyčių Lietuvoje prie mūsų gintarinės Baltijos?Nors tos bažnyčios sumūrytos ant mūsų protėvių kaulų ir Aiščių genčių vaidilų senovėje kūrenamų aukurų.
    Neduok dieve Praamži jei bus nugriautas aukuras bus užkeiktas ir prakeiktas netik tas kuris tai padarė bet ir iki septintos nubausti ainių kartos. Tebunie taip. Aistis Lekėčių krivis Antanas Aleknonis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: