J. Šorys. Vėlinės ir Kūčios – akistata su protėviais (7)

velines-v.daraskeviciaus-nuotr

Vėlinės | V. Daraškevičiaus nuotr.

Vis girdint įgrisusius „kalbančiųjų galvų“ aimanavimus dėl menko „Lietuvos žmonių“ įsitraukimo į visuomeninius judėjimus, pilietinius sambūrius, atrodo, radosi gal dar veiksmingesnė ir demokratiškesnė nuomonių reiškimo (ir prastūmimo) forma – peticijos. Jose lyg kardiogramose pasimato tikrieji žmonių norai ir lūkesčiai, dar neįvelti į lipnų politinių technologijų voratinklį. Surašai atsainiai pūgžlinėti, t. y. be rūpesčių lyg krapų balkono lovelėse augintojui gyventi, neleidžiantį tekstą su „visa teisybe“ ar genialia idėja,

prisiderini prie formaliųjų tinklalapio reikalavimų, nurodai institucijos, kurios reakcijos viliesi, pavadinimą ir…

Anot tinklalapio informacijos, publikuoti peticijų tekstus nuo 2007 m. panoro beveik keturi tūkstančiai rimtų rašėjų ir… dėmesiomanų. Iš jų buvo patvirtinti (įsileisti į tinklalapį) daugiau kaip tūkstantis asmenų, pateikusių susidomėjimo vertas (arba ne) idėjas. Tarsi iš visai skirtingų pasaulių ten koegzistuoja „vartotojų“ šūksniai „Ne naminės legalizavimui“ ar „Už laisvą kanapę“ ir gyvybiškai svarbios iniciatyvos, pavyzdžiui, dėl Baltarusijos užmačių iš esmės kaip šantažo įrankį už keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus statydintis atominę elektrinę (ji išsikvėpė pasiekusi gana įspūdingą posąjūdinį dvidešimt trijų „su kapeikomis“ tūkstančių balsuotojų lygį) ar dėl siekio įsileisti į rinką gaminius su genetiškai modifikuotais augalais. Nuomonių margumynas, palaikytojų apstu arba vien nuograibos – nelygu koks „tavoras“ ar masalas patiekiamas. Va kur tikrasis „Visuomis“, o ne siūloma neaiški valstybinio turto, kurio naudą iki šiol jau ne Žemaitės velniai gaudo, valdymo bendrovė, matyt, kokio prakutusio biurokrato sumanymu pasikėsinusi vadintis senojo baltų tikėjimo gaivintojo Domo Šidlausko-Visuomio (1878–1944) susigalvotu, iš Vydūno „Probočių šešėlių“ ir Simono Daukanto raštų pasiskolintu slaptavardžiu. Bet biurų (ir jų sudėtinės dalies – kratytuvų) planai, regis, bjursta… Tiesa, nuotaika pabjūra ir peticijų gausybėje aptikus nepriimtinų idėjų (ar iškraipyto, tendencingo jų pagrindimo), bet jas balsavimu klavišais dažniausiai nutorpeduoja visuomeniškai reikšmingos temos, gana greitai apiplūstančios net penkiaženkliais pasirašiusiųjų skaičiais.

Vienas iš vykusių naudojimosi peticine demokratija pavyzdžių – Etninės kultūros globos tarybos prie Seimo pirmininkės Dalios Urbanavičienės pasirašytas kreipimasis į tą patį Seimą (negiliai dar išminti takai į politinę „bambą“?) „Dėl Vėlinių ir Kūčių paskelbimo švenčių dienomis“.  Šiuo metu tai populiariausia, labiausiai pasirašoma peticija (artėjanti prie devyniolikos tūkstančių parašų). Nors tai ne pirmiena, nes su panašiais raginimais ir raštais įvairiais lygiais ne kartą belstasi į valdžiažmogių protą, tokiu viešojo poveikio ginklu šauta gerokai pavėluotai, bet taikliai – į patį oficialiosios kalendorinės painiavos dešimtuką. Juolab kad valstybinių švenčių arba ne darbo dienų sąrašas nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. buvo taip neapgalvotai, netgi diletantiškai įvairių kadencijų seimūnų lipdomas ir pešiojamas, kad tarpais išties atrodydavo nei velnias, nei gegutė… (Beje, Dzūkijoje seniau buvęs gražus, skiemenų sąskambiais jaukiai savas Šlavantų bažnytkaimio pavadinimas kažkodėl buvo pakeistas saldžiai tiesmuka Gegute.) O kalendorinis virvės traukimas nesiliauja iki šiol. Kai kurių žmonių vertinimu, velnio nešti ir pamesti neokomunistai, aktyvinęsi protesto rinkėjų „gyvybėmis“, bemat įsiteisino „majovką“, nors nė užgrūdinti ideologiniai „unguriai“, be gūžynių su raudonais gvazdikais atlapuose ir paankstinto (dosročno dali strane uglia) sėklų bėrimo soduose, neturėjo ką pasiūlyti. Kitu atveju atkutęs kleras sudavatkėjusių dešiniųjų balsais įsivedė tik gana lokaliai ir ribotai krašte paplitusią Žolinę (daugiausia tose apylinkėse, kur bažnyčioms tikslingai buvo suteikti šios intencijos tituliniai pavadinimai arba buvo įvesti privalomi atlaidai). Kodėl, pavyzdžiui, ne Sekmines, kurios dar prieškariu po Velykų ir Kalėdų laikytos trečiąja didžiąja švente. (Teisybės dėlei prisimintina, kad dabar konservatoriams ir krikdemams prisiekusių tautininkų farvateryje plūkiojanti D. Urbanavičienė, anais laikais meiliai ir reikliai „pristojusi“ prie garbiosios prof. Angelės Vyšniauskaitės ir jos autoritetu valdiškuose namuose naudojusis lyg skydu, rinko rekomendacijas ne dėl Vėlinių ir Kūčių, o dėl Žolinės suvalstybinimo…) Ir tai toli gražu ne visi konjunktūriniai ir abejotini Seimo  „kalendorininkų“ ir jų tyliųjų „kvakerių“ sprendimai. Tiesa, buvo įteisinta, nors ir pro alaus puta apšlakstytus vartus (radijo stotims ir kt. veiksniams surengus akciją „Laisvę Joninėms“), ir antroji esminė visų įmanomų istorinių kalendorių atrama – vasaros saulėgrąža. Dėl esmingiausio ir priimtiniausio šios šventės pavadinimo dar, be abejo, laukia įvairių pakraipų etnologų, mitologų ir istorikų kirstynės, bet neabejotina, kad Rasos (Joninės), atsidūrusios tarp valstybinių švenčių, vers deramai apmąstyti ir vertinti išlikusius vienos iš archajiškiausių (ne tik baltų) švenčių papročius. Vis dėlto krizės iltys akivaizdžiai rodo, kad ilgiausiai Europoje švenčiantys skurdžiai lietuviai pirma turėtų užsidirbti teisę atleisti diržus, o ne sveikinti gerųjų pasakos senelių inicijuotus ir seimūnų populistiškai nusitvertus „ilguosius savaitgalius“, po kurių sočiai ir „su ašara balse“ gaurelių prieš kameras pasirauta dėl „karo keliuose“. Europos protektoratu atsiduoda ir atkaklus valdžios vengimas atšaukti primestus, unifikuojančius, tamsiuoju pusmečiu valanda anksčiau į tamsą gramzdinančius ir popietinį gyvenimą sunkinančius laiko kaitaliojimus.

Daugeliui opus valstybinių švenčių masyvo potemis – atrodo, nepajudinamai įsitvirtinusios trys datos: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji. Dvi beveik identiškos sesutės ir šioms artima pusseserė… Kai kyla diskusijos dėl perkrauto, ne pagal šalies išgales išsipūtusio švenčių „pilvo“, kai kurių šventvagių žvilgsniai krypsta ir į jų rūtų darželį… Drįstama svarstyti, ar visos jos, turinčios tokį menkai tesiskiriantį turinį, reikalingos, kokios galimos korekcijos ar net radikalesni veiksmai. Kodėl ir apie jas, ir apie visą susiformavusią švenčių sistemą tiek mažai viešų svarstymų? Kas sugebėtų motyvuotai, su visa pilietine atsakomybe prieš jas užsimoti ar įtikinamai pagrįsti jų būtinumą per „puotą maro metu“? Asmenybių neišugdančiose, susmulkėjusiose politikierių ordelėse tokių nesimato… Tai tik (po)lytiškai korektiški lyg užpakaliai svečiuose (ne)savų mygtukų spaudytojai? Kas tų svečių ir jų „popamokinės veiklos“ šeimininkas? Anoniminis tylintis ugnikalnis – „Lietuvos žmonės“, apžaisti tuščiaviduriais komercinių televizijų balionais ir nesibaigiančio rinkimų bobturgio skaistalais? O gal tikrasis patriotizmas ir giluminė lietuvybė gali vešėti ir kur kas subtilesnėmis formomis, be saikdinimų ir užkeikimų? Kita vertus, daugelis šalių turi po vieną išsiskiriančią valstybės dieną (pavyzdžiui, Bastilijos paėmimo), kitos – dvi… Kada valstybininkai be kabučių (ar tokių dar yra?) su meile, bet paprastai, be poviškų plunksnų sudygsniuos istorijos kryžkelėse suvarpytą Tėvynės apsiaustą?

Nekyla abejonių, ar Vėlines ir Kūčias įtraukti į švenčių sąrašą būtina, nes tai esminga dabarties aktualija, atsiremianti į lietuviškosios savimonės pagrindą – protėvių kultą. Kitaip sakant, į atminties vertikalę, jungiančią Saulės (Dievo) nutviekstą „stiklo kalną“, dausas, prasmingus, doros kultūra paženklintus, bent jau kelis tūkstantmečius sėslius mūsų, baltų, žmogiškuosius krutėjimus ant savosios „pažadėtosios“ (ir susikurtosios) žemės ir Motiną Žemę, kurią senybiniai dzūkai kartais dar pavadina motule Žemyna.

Peticijoje rašoma: „Vėlinės lietuviams nuo seniausių laikų yra labai svarbi mirusiųjų pagerbimo diena, švenčiama lapkričio 2 d. […] Vėlinių negali pakeisti atneštinį pavadinimą įgavusi Visų šventųjų diena, švenčiama lapkričio 1 d. Istorinių šaltinių duomenimis, mūsų protėviai švęsdavę Vėlines (arba joms analogišką mirusiųjų pagerbimo šventę Ilges) bent porą savaičių.“ Autorė kiek netiksli, nes, pasak S. Daukanto ir kitų, Ilgių dabartiniu supratimu nešvęsdavo, bet po pagrindinių  rudens darbų, suglobę po stogais derlių, pagerbdavo protėvius, įvairiais būdais su jais bendraudavo, palaikydavo dievų laiminamą ryšį, aukodavo; tai prasidėdavę apie dabartinę Šv. Martyno dieną ir vykdavę  apie mėnesį ir ilgiau. Be to, protėviai buvo prisimenami, „maitinami“, už juos per rudeninius ir pavasarinius Dziedus prašyta melstis ubagų, jiems vežtas maistas. Iš esmės jie nebuvo pamirštami per visas svarbiausias ir mažiau reikšmingas kalendorines ir šeimos šventes, ypač per Kūčias. Dabartinės Vėlinės yra išgrynintas, kitokio kalendorinio laiko lemiamas, daugybės amžių dvasinį paveldą išlaikęs dominuojančios pasaulėjautos pavidalas ir koncentratas.

„Kūčios pagal lietuvių papročius yra itin svarbi šventė, švenčiama gruodžio 24 d. – tai šeimos santarvės ir pasirengimo Kalėdoms diena. Iki Kūčių stengiamasi grąžinti skolas, su visais susitaikyti, apvalyti ne tik savo dvasią, bet ir kūną (seniau būtinai prieš vakarienę išsiprausdavo pirtyje), gyvenamąją vietą (tai pagrindinis metuose namų tvarkymo ir švarinimo laikas, panašiai elgdavosi tik prieš Velykas). Svarbiausias šventės akcentas – Kūčių vakarienė, į kurią stengiasi susirinkti visa šeima, net toliau išvykusieji jos nariai, prisimenami mirusieji.„Dėl Kūčių svarbos lietuviams turbūt nedrįstų šakotis nei labiausiai tautinę jauseną praradę valstybės avelidės ganytojai, nei vien prieškalėdinę agapę tenorintys įžvelgti kunigai. Tik kaip realiai Kūčias vainikuojanti vakarienė „sutveriama“, kaip jai pasirengiama, mažai kam iš „valdiškų namų“ pasidingoja. Vėjo sūkuriai spanguolinį kisielių ant palangių sulakina?.. Iš tikrųjų darbovietėse vyksta „žmogiškojo veido“ nepraradusių darbdavių suktybės – vienur moterys dirba iki pietų (paprastai „nusiplauna“ anksčiau), kitur  keršai „atidirba“ vyrai. Akivaizdu, kad Kūčios de facto jau yra pasidariusios pusiau šventine ne darbo diena.

Išvada aiški „kap zerkolas“ – metas pagaliau visos baltų civilizacijos istorijos ir esminių vertybių pagrindu teisingai ir logiškai suderinti mūsų valstybinių švenčių kalendorių. Pirmiausia jame svarbu vietoj neaktualių „majovkos“ ir Žolinės įteisinti Vėlines ir Kūčias.

2010 10 22

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Kolumbas 2019 keliautojai_Alkas-baneris-468x60
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *