M. Almonaitis. Ar vis dar racionalu gerai mokėti lietuvių kalbą? (16)

Manvydas Almonaitis | asmeninė nuotr.

Kur prasideda ir baigiasi lietuvis? Apibrėžti tautos ribas labai sunku. Tai mėgstama politinių ideologų tema. Vieni mano, kad etninė kilmė labai svarbu, o kitiems ji – toli gražu ne lemiamas veiksnys. Tačiau beveik visi sutinka, kad savita kalba laiduoja identitetą ir yra neatsiejama nuo tautybės. Daugybė istorinių asmenybių aukština kalbos svarbą, net ją romantizuoja.

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. Tačiau šiandien kažkas atsitiko, ir mes nebesimokome savo kalbos. Jaunųjų kartų raštingumas tik prastėja, prastėja ir prastėja… Net romantizuotai kalbėti apie kalbą nebedera; tai, ką pasakė Jonas Jablonskis, tik tiems laikams ir tiko. O šiandien atgrasu girdėti tuščiai kartojamas citatas ar beprasmius žodžius, aukštinančius lietuvių kalbą, taip patriotizmą paverčiant kiekvienam prieinama formalybe. Laiku cituok Mikalojų Daukšą ir viskas bus gerai.

Ar verta kvestionuoti raštingumo prastėjimą? Atsidūrėme situacijoje, kai tai akivaizdi tendencija. Tai patvirtina moksleivių egzaminų rezultatai, paskutinieji itin prasti – kas dešimtas mokinys išvis neišlaikė lietuvių kalbos egzamino. Lituanistai net puse lūpos kalba, kad jiems jau nusibodo nuolaidžiauti beraščiui jaunimui, todėl šiemet egzaminus ištaisė kaip pridera, be nuolaidų, tam, kad tauta atsitokėtų, atkreiptų dėmesį į šią opią problemą. Kiek teisybės šioje sąmokslo teorijoje, nežinia, tačiau nedidelis skandalas buvo kilęs, ir lituanistai gavo progą tarti žodį plačiajai visuomenei. Progą, kuri nebuvo išnaudota. Galbūt ne dėl pačių lituanistų kaltės, bet dėl žurnalistų, kurie norėjo trumpo ir aiškaus atsakymo į komplikuotą problemą. Taip į pramoninį žinių konvejerį buvo paleista jau nusibodusi bambėjimų plokštelė: sms žinutės ir internetas sugadino mūsų vaikus! Tačiau labai abejotina, ar prastas raštingumas – tik naujųjų technologijų nuopelnas. Juk pastarosios gali ir padėti mokytis. Veikiausiai tiek raštingumo prastėjimas, tiek panirimas į naująsias technologijas nėra nei problemos kilmė, nei pasekmė, tik tolygūs vyraujančios filosofijos rezultatai. Siekis į raštingumo prastėjimą pažiūrėti ne kaip į metodinę švietimo sistemos klaidą, o daug didesnio mąsto reiškinį ir paskatino prabilti šia tema.

Visų pirma reikia tvirtai paklausti: ar blogėjantis lietuvių raštingumas tikrai yra blogai? Nebūkime naivūs, vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Naivus arba dar blogiau nenuoširdus kartojimas: taip, taip, tai baisi problema ir ilgos sentencijos lietuvių kalbai, ne tik kad šiandien nebeveikia, bet ir skatina gyvenimą iliuzijų pasaulyje. Būtent taip ir prieinama prie netikusių išvadų – kad raštingumo prastėjimas yra naujųjų technologijų, neskaitymo ar kažko panašaus priežastis. Tiesiog bijoma pripažinti, kad daliai visuomenės raštingumo prastėjimas anaiptol nėra jokia problema! Konfliktas, tarp skirtingų požiūrių ar reikia išsaugoti lietuvių kalbą? be abejo vyksta, tiesiog viena pusė pasirenka tylėti, nes jai nerūpi nei lietuvių kalbos likimas, nei pastarosios aptarimas. O kalbos patriotai šioje diskusijoje likę vieni, atrodo, net nesusimąsto, kad dalis žmonių nebemato prasmės gerai mokėti savo tautos kalbą.

Savitos kalbos vaidmuo šiandieninėje visuomenėje reikalauja permąstymo. Reikalauja paklausti, kodėl anksčiau puoselėti savo kalbą atrodė racionalu, o dabar nebe? Jeigu jau manome, kad abiturientai yra pakankamai gabūs parašyti samprotavimo rašinį, tai gal jiems ir paaiškinome, kodėl mokėti savo kalbą yra racionalu, tada jie kaip samprotaujantys individai suvokę prasmę viską išmoks. Bet čia ir yra didysis gaisras; šiandien mes negalime paaiškinti šios prasmės. Galbūt kalbos mokėjimo prasmė patriotizmas? Tai jau gaisro epicentras, nes paaiškinti jo prasmės arba sutarti kas tai yra negalime tuo labiau! Šiandien patriotais gali būti visi. Algirdas Paleckis trenkia sau per krūtinę ir drįsta vadintis Lietuvos patriotu, o kas jam uždraus? Už Algirdą Paleckį didesni patriotai turbūt tik liberalai, nes savo patriotizmą pagardina dar ir arogancija, kokie jie vieni protingi ir suvokiantys, kaip Lietuvai reikia integruotis į vakarus, priimti kitokį gyvenimo būdą, o visi kiti be išlygų vienodi ir Putinui naudingi idiotai. Negalima nepastebėti, kaip patriotizmo sampratos tirpimas siejasi su šio laikmečio dvasia, besireiškiančia kultūroje, moderniame mene (pastarajame ypač). Bet kas yra bet kas, tuo pačiu metu viskas ir nieko.

Ar įsivaizduojate, kaip šiandien turėtų atrodyti kartais taip teigiamai vertinamos patriotizmo pamokos, vadovėliai, kuriais būtų jose vadovaujamasi? Tušti ir formalūs, nežinantys, ką galima pasakyti, o kur prasideda politkoretiškumo ribos. Veikiausiai būtų konstatuojama, kad meilė tėvynei šiandien gali būti įvairi, visai kaip ir visose kitose srityse. Turbūt patriotizmo vadovėlis skatintų puoselėti lietuvių kalbą, bet tik tol, kol tai niekam netrukdytų. Kol visi ideologai sutartų, kad kalba neatsiejama nuo tapatybės, ir kad tai vis dar yra patriotizmas, nes visada gali atsirasti tėvynės išdavikų. Tokie tėvynės išdavikai gali sugalvoti pristatyti lietuvių kalbos propagandos vadovėlį Šalčininkų rajone, o tai pažeistų tautinių mažumų teises, keltų įtampą tarp strateginių partnerių, žodžiu, būtų visiškas antipatriotizmas. Todėl bergždžia mokyti patriotizmo, kai patys nežinome kas tai yra, kai visi turime savo nuomones, ir visos jos yra lygios, vienodai geros.

Mūsų situaciją puikiai atspindi tuščia Lukiškių aikštė pačiame Vilniaus centre. 1920 metais ten buvo pastatytas paminklas 1963 metų sukilėliams. Lietuvai tai tautiškumo ir lietuvių kalbos iškilimo epocha. Vilniuje ją greitai pakeitė lenkiškoji epocha, ir Lukiškių aikštėje apsigyveno Juzefas (Juozas) Pilsudskis. Ypač įdomi sovietmečio epocha, kai Lukiškių aikštėje stovėjo Leninas. Be abejo, tai buvo lietuvių tautos naikino epocha, bet Leninas Lukiškių aikštėje reiškė, kad mokslas yra savaime vertybė: mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Stebėtina, bet tai suveikė! Žmonės, gyvenę tautų kalėjime, kuriame užteko vienos vienintelės rusų kalbos, dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties mokėjo įvairias. Šiandienos racionalumo matais, tai nėra suvokiama, kam mokytis užsienio kalbą, jei tame užsienyje tu niekada nepabuvosi? Dėl šiek tiek platesnio informacijos rato, retkarčiais išgirstamų vakarietiškų radijo transliacijų? Neapsimoka. Tad mokslas buvo ne tik įrankis siekti vertės (materialinės), bet ir vertybė savaime. Kaip kitaip galime paaiškinti paradoksą, kad sovietmečiu augę lietuviai yra raštingesni, nei augę nepriklausomoje Lietuvoje?

Na, o griuvus Leninui Lukiškių aikštė nepaprastai žaisminga, kartais joje plevėsuoja didinga Vyčio vėliava, kartais auga rugiai, kartais mitinguoja Lietuvos gėjų lyga. Išsilaisvinimą iš sovietmečio esame linkę vertinti kaip individų išsilaisvinimą nuo sistemos, kuri buvo per daug reguliuojanti mūsų gyvenimus. Kaip išsilaisvinimą nuo stabo, kuris stovi Lukiškių aikštėje ir aiškina, kas yra kas. Bet ne tautos išsilaisvinimą, kuri bendru sutarimu gali išsikelti tikslus, juos realizuoti ir nuspręsti, kokia yra lietuvių kalbos mokėjimo, toliau – patriotizmo, todėl ir Lietuvos nepriklausomybės prasmė. Vyresnėms kartoms atrodo kad visa tai yra savame suprantami dalykai; čia turbūt veikia tarpukario tautinės minties inercija. Bet ilgi sovietmečio metai svarstymus apie patriotizmą iš esmės panaikino, todėl ir liko tik inercija, stereotipinis mąstymas, kas yra gerai, o kas blogai. Vis dar tikimasi, kad galima praslysti su šiuo savaime suprantama mąstymu, kad jei pakankamai kartosime, jog prastėjantis raštingumas yra blogai, tai jaunosios kartos tuo patikės arba, kad jei įrodysime, jog mokiniai yra tikrai beraščiai, tai tauta atsitokės.

Štai nesenai pasirodė plati švietimo sistemos programų kritika, kurią išdėstė Saulius Jurkevičius. Geras straipsnis, tačiau ką jis pakeis? Gerą švietimo sistemos metodikos kritiką keičia geresnė kritika, o ją dar geresnė, ir taip metai po metų, o lituanistai vis tiek konstatuoja raštingumo prastėjimą ir vėl prastėjimą. Labai abejotina ar prasto raštingumo problemą galima išspręsti metodine reforma.

Taigi kyla klausimas, kas dabar bus? Ar galime tik demagogiškai visus kaltinti ir svarstyti, kaip viskas blogai, ar pasiūlyti alternatyvą – sprendimą? Alternatyva ir sprendimas iš esmės aiškūs. Lietuvių kalbos mokėjimas turi įgauti prasmę. Tik vargu ar tokią galime sukurti, kai Lietuvos valstybės ir tautos išsilaisvinimo prasmė kol kas yra miglota, plačiosios visuomenės suvokiama siaurai, tik kaip individų išsilaisvinimas nuo totalitarinės sistemos.

Gerai pagalvojus, lietuvių kalba gyvavo tik dviem laikotarpiais, tautinio atgimimo (kada ir buvo sunorminta, šis laikotarpis eina išvien su tarpukariu) – tada lietuvių kalba buvo puoselėjama kaip tautinės valstybės tautinė vertybė. Ir sovietmečiu, kai lietuvių kalbos gyvavimą palaikė tautinės minties inercija ir mokslo aukštinimas (gal kiek formalus, bet tai bent iš dalies suveikė). Šiandien į šią prasmę kartais pretenduoja materializmas: lietuvių kalbą mokėti apsimoka, nes raštingi žmonės aplinkinių yra gerbiami, jiems lengviau lipti karjeros laiptais, jie ir uždirba daugiau bet tai reiškia, kad problemos nėra, nes greitai masiškai pritruks raštingų žmonių ir jų atlyginimai, taip šoks į viršų, jog visi vėl pradės skrupulingai mokytis lietuvių kalbą. Tad, akivaizdu, kad be materializmo reikia kito atramos taško, naujos prasmės, ypač jei senąsias esame linkę nurašyti. O jos jau ieškome du dešimtmečius, bet nerandame.

Ar tai reiškia visišką tragediją ir krachą? Ne, tai nekelia jokios grėsmės Lietuvos valstybės išlikimui, vien ką pasako faktas, kad Seimo rinkimus laimi beraščio Viktoro Uspaskicho partija, o valstybinės institucijos vis tiek negriūva, sugeba veikti vienos kitų prižiūrimos. Taip pat negalima nepastebėti panašumų tarp Abiejų tautų respublikos ir Europos sąjungos. Po truputi slenkanti integracija į kitą didelę valstybę keičia mūsų visuomenę ir vertybes. Kaip ir anais laikais tai vyksta ne tiek iš nuoširdaus noro europėti, kiek siekiant pabėgti nuo Rusijos. Lietuvos bajorai pasispardo prieš lenkus, bet paskui Rusija pažvangina ginklais prie LDK sienos ir nebelieka kito kelio, kaip pasirašyti Liublino uniją.

Akivaizdu, tai net nelyginamai mažesnis blogis; kur yra civilizuota Lenkija, o kur despotiška, veikiau azijietiška Rusija. Nedera sumaišyti, kas yra šios situacijos kaltininkas. Bet dėl tokios mūsų raidos puikus Lietuvos (valstybės?) patriotas galės būti ir lituanistams gerai pažįstamas ateities Česlovas Milošas. O siekiant tautos (ne valstybės) išlikimo nereikėtų dramatizuoti būtent raštingumo, nes vyksta ir daug grėsmingesni procesai, masinė emigracija, kurią vėliau veikiausiai pakeis masinė imigracija į Lietuvą, jau dabar šluojanti tautines valstybes nuo Europos žemyno. Čia kai kurie lituanistai net gali stoti į imigrantų pusę: bet jei jie gerai mokės lietuvių kalbą? – taip toliau plaudami nepriklausomos Lietuvos egzistavimo prasmę (kokia prasmė egzistuoti nelietuviškai Lietuvai), todėl ir patriotizmo, ir raštingumo prasmę, na nebent atsiras nauja, trečioji prasmė mokėti savo tautos kalbą, ne tautinė ir ne antimaterialistiška, aukštinanti mokslą, tada Lietuvių kalba vėl bus puoselėjama.