V. Vitkauskas: Todėl tuos darbus ir dariau, kad jie buvo tikri (II) (1)

Vladas Vitkauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vladas Vitkauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pokalbio tęsinys. Pradžia ČIA.

2013 m. pasaulis pagerbė pirmojo įkopimo į Everestą 60-metį, o Lietuvoje keliautojai ir bendraminčiai paminėjo pirmojo savo piliečio – Vlado Vitkausko – įkopimo ant pasaulio stogo 20-ąsias metines. Beje, ne vien Lietuva, bet ir Nepalas prisiminė. Ši šalis Vladą Vitkauską ne tik pakvietė į pasaulines iškilmes Katmandu, bet ir pasiūlė atsivežti savo fotografijų parodą, kurios atidarymui „Chandra Shamsher‘s Palace“ rūmuose vadovavo Nepalo viceprezidentas Parmananda Jha. Svarbus įvykis ne vien savo gyvenimo 60-metį praėjusių metų gegužės mėnesį minėjusiam Vladui Vitkauskui, ir ne vien jo asmenyje Lietuvos alpinistams, bet ir visai mūsų šaliai. Jos žygdarbiai nėra nepastebimi ar pamirštami plačiajame pasaulyje. Tęsdami prasidėjusį pokalbių ciklą su Vladu Vitkausku, pamėginsime pasiaiškinti, ką pirmiausia pastebi ir kuo žavisi pasaulis, taigi kuo Lietuva patraukli, gali būti net kiek išskirtinė.

Nuo mažens nežinojau tokio žodžio – negaliu

Mokslo Lietuva. Būk malonus, Vladai, pasakyk, kodėl 1993 m. ėmeisi to, kas buvo neįmanoma? Kad Lietuva turėjo drąsių vyrų įrodo visa šalies istorija, XX a. tą patvirtino Lietuvos partizanai ir Sąjūdis, tautos kelias į Nepriklausomybę. Tačiau tuo metu ryžtis kopti į Everestą praktiškai be jokios paramos, kai kitos valstybės tam rengdavo gerai aprūpintas ekspedicijas, ruošdavosi ne vienus metus… Tavo pasiryžimui reikėjo, atleisk, velniško užsispyrimo. O gal dieviško nušvitimo? Bet kuriuo atveju tai buvo avantiūra.

Vladas Vitkauskas. Buvo du esminiai postūmiai. Pirma: supratau, kad tai man skirta ir aš tuo patikėjau. Juk visas mano gyvenimas klostėsi taip, kad tą suprasčiau. Visos mano fizinės negalios ir ligos buvo duotos tam, kad išeičiau į kalnus. Visa vaikystė ir jaunystė praėjo gamtoje, miestelio pakraštyje. Kai tik laisvas laikas – upeliai, miškeliai, kalneliai. Ir darbai buvo, pradedant nuo akmenų vežimo, jei jau ieškotume artimesnio kalnams ryšio. Teko prisidėti prie miško kirtimo ir melioracijos darbų, namo statymo, taip pat ir visokių žemės darbų. Tai užgrūdino, nežinojau tokio žodžio – negaliu. Kai mano vaikas kartą šį žodį pasakė, man buvo savotiškas stresas. Pagaliau net ir tos absurdiškos skyrybos šeimoje, kai vaikai buvo dar maži ir aš nieko negalėjau pakeisti. Jeigu ir toliau būčiau gyvenęs su šeima, argi būčiau ryžęsis be aiškių galimybių kelti kojas iš namų, rengtis kopti į Everestą?

1993 m. gegužės 10 diena, Vladas Vitkaukas užkopęs į Everesto viršukalnę su Lietuvos trispalve 8848 m aukštyje [Nuotrauka iš Vlado Vitkausko archyvo]

M.L. Skyrybos išlaisvino?

V. Vitkauskas. Ne visai taip. Tiesiog tai buvo man skirtas kelias, kad galvočiau, mąstyčiau, kam gyvenu, ką turiu daryti ir kas svarbiausia gyvenime. Tuo metu dirbau Vilniaus turistų klubo direktoriumi. Pakvietė Algimantas Jucevičius, pats iš tų pareigų perėjęs į kitą darbą turizmo srityje. Penkerius metus vadovavau tam klubui, algelė nedidelė, bet ne tai svarbiausia. Mąsčiau: taigi šioje mano vietoje gali sėdėti bet kuris iš kelių šimtų kitų žmonių ir niekas labai nepasikeistų. Ne vienas geriau už mane tvarkytųsi. Taigi toks buvo paskutinis lašas, nors dar svarbesni buvo pribrendusio supratimo, savimonės dalykai. Veikė ir tai, kad lig tol niekas iš lietuvių dar nebuvo įkopęs į tą aukščiausiąjį kalną, nors nesėk-
mingas bandymas buvo 1992 m. rudenį, kai tautietis iš Sietlo Aleksas Bertulis organizavo beviltišką ekspediciją į Everestą per Tibetą, iš šiaurinės pusės. Pasiekėme tik 7800 m aukštį.

Pažvelkime dabar, kaip pasaulis vertina pirmojo Lietuvos piliečio įkopimą į Everestą. Minėdamas pirmojo įkopimo į Džomolungmą 60-metį Nepalas pagerbė ir pirmojo lietuvio įkopimo į šią viršukalnę 20-metį. Ta proga buvau pakviestas atvykti su savo fotografijų paroda. Nepalo viceprezidentas Parmananda Jha tas iškilmes šefavo, dalyvavo daugybė svečių ir Nepale reziduojančių valstybių ambasadoriai. Lietuvos ambasadorius, reziduojantis Indijoje, o kartu atsto-vaujantis Lietuvai Nepale, atvykti į Katmandu negalėjo, todėl Lietuvai iškilmėse atstovavo Europos Sąjungos ambasadorius Nepalui.

M.L. Per paties asmenybę, Vladai, Lietuvai buvo parodytas išskirtinis dėmesys, gal net nelauktas. Verta pagalvoti: ar viską padarome mes patys, kad štai tokie pasaulio dėmesingumo ženklai mūsų valstybei būtų pastebėti ir įvertinti pačioje Lietuvoje? Įdomu, ar mūsų aukštosios institucijos, valstybės galvos nusiuntė Nepalo vadovams bent padėką už Lietuvai suteiktą garbę, kai iškilmingai minint pirmojo įkopimo į Everestą 60-mečio kartu buvo minimas ir pirmojo Lietuvos alpinisto įkopimo ant pasaulio stogo 20-metis? Jeigu to nepadarė, tai dar nevėlu padaryti. Taip sudėtingai skinamės kelią į platųjį pasaulį, stebimės, kad niekas mūsų nežino, žemėlapyje neranda, o patys ar sugebame susivokti, įvertinti, kai tas dėmesys parodomas?

V. Vitkauskas. 2012 m. Didžioji Britanija minėjo 60-metį, kai Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II paveldėjo sostą. Ta ir kitomis progomis britai paprastai prisimena, kad anglas Edmundas Hilaris iš Naujosios Zelandijos su nepaliečiu šerpu Tenzingu Norgajumi pirmieji pasaulyje 1953 m. gegužės 29 d. įkopė į Everestą. Tai įvyko vos aštuoneriais metais anksčiau, negu pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas – pakilo į kosmosą. Ligi tol E. Hilaris ramiai gyveno netoli savo gimtojo Oklando miesto, kur laikė bites. Britų ekspedicijos vadovas Džonas Hantas (John Hunt) būtent E. Hilarį parinko kopimo į Everestą paskutiniam etapui, kaip patikimą, stiprų ir energingą vyrą, be to, jau turėjusį patirties Himalajuose. Bitininkas E. Hilaris ir šerpas T. Norgajus neapvylė, sėkmingai įkopė į aukščiausią pasaulio viršukalnę. Britai E. Hilariui ir ekspedicijos vadovui Dž. Hantui suteikė lordų titulus. Gal pirmas pasaulyje bitininkas tapęs lordu. Britai niekada nepamiršta savo didybės kūrimo herojų.

Ąžuolų ir liepaičių sodinimo šventė artėja prie pabaigos, kurią įprasmins tuojau Vlado Vitkausko rankose pasirodysianti Lietuvos trispalvė, pabuvojusi ant pasaulio stogo – Everesto ir aukščiausių planetos žemynų viršukalnių. Per megafoną apie tai pradeda skelbti UAB „Rekreacinė statyba“ vadovas Algimantas Šiukšta [Gedimino Zemlicko nuotraukos]

M.L. Tikriausiai randi nedaug panašumų su tavo paties kopimu praėjus 40 metų?

V. Vitkauskas. Savo asmenyje, deja, turėjau suderinti visas pareigas: kopėjo ir „ekspedicijos“ vadovo, gydytojo ir nešiko, meteorologo ir jeigu nori „bitininko“… Bet visą šį kompleksą ir mokėjimą derinti kalnų žygiai, kalnų turizmas man ir davė.

M.L. Likimo pirštas bakstelėjo į Vladą. Kodėl pasirinko Tave?

V. Vitkauskas. Tikriausiai ne manęs reiktų klausti. Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos alpinistams apie Himalajus ar Everestą likdavo tik pašvilpaut. Atkūrus nepriklausomybę bent bandyti jau galėjome – tą faktą taip pat įvertinau. Buvau išmokęs apsieiti su visomis alpinisto įrangomis, įsisavinęs alpinizmo techniką,
turėjau 20 metų žygių kalnuose patyrimą. Pagaliau vaikystė ir paauglystė mane parengė prie žodžių reikia, privalai prasmės suvokimo. Fiziniai sunkumai manęs nebaugino. Mokėjau pasirūpinti savimi ir namais, taigi ir nepritekliai kalnuose man buvo natūralus dalykas. Lemtis rinkosi mane.

Ko dar neskaitė Himalajų šerpai ir lamos

M.L. Tavo kelias – tai ėjimas Dievop. Net jei tai kito ausiai skambėtų iššaukiančiai.

V. Vitkauskas. Taip, ėjau Dievop. Kai 2002 m. išėjo knyga „Everestas – manoji lemtis“, ją perskaitė Jurga Ivanauskaitė. Gavau jos laiškelį, kuriame man labiausiai įstrigo dvi mintys. Tai knyga, kuri Jurgai padarė geriausią įspūdį iš kitų per kelerius metus jos skaitytų knygų. Ir antroji, kad ją skaitytų ir Tibeto lamos.

M.L. Tai kodėl ligi šiol knyga neišversta į anglų kalbą? Perskaitytų Nepale, gal Himalajų ir Tibeto lamos.

V. Vitkauskas. Kai į Lietuvą pirmą kartą buvo atvykusi Rūta Šepetys, susitikome JAV ambasadoje, aš jai pasakiau, kad turiu į anglų kalbą išvertęs savo knygą. Galėčiau angliškai Lietuvoje išleisti, bet kas iš to? Turi būti turtingas žmogus, arba bankrutuosi, jei bandysi platinti pasaulyje. Rūta paprašė, kad atsiųsčiau knygos tekstą. Kitą rytą gaunu laiškelį, ji buvo sužavėta. Regis, bandė šia knyga sudominti užsienio leidyklas gavo gerų atsiliepimų. Bet pati Rūta tiek užsiėmusi, kad iš esmės rūpintis knygos „prastūmimu“, matyt, neturėjo kada.

M.L. Galėtų šia knyga, panašiai kaip Tavo fotografijų paroda, susidomėti Nepalas. Juk šalies viceprezidentas spaudė Tavo ranką, kai atidarė fotografijų parodą Nepalo sostinėje Katmandu.

V. Vitkauskas. Nepaliečiai man išrašė įspūdingą apdovanojimą, bet jeigu mes tikėtumės jų pagalbos, tai į kokią padėtį pastatytume savo šalį? Į Everestą kopdamas susitvarkiau visus reikalus pats, susitvarkysiu ir su knyga. Kas tikra – bus. Ir tai, kad mane į Nepalą pakvietė dalyvauti iškilmėse, ir kad patys nepaliečiai pasiūlė surengti mano parodą ir ją oficialiai pristatyti – tai buvo tikra. Ne dėl to, kad mano nuotraukos stebuklingos. Jie galėjo pakvieti iš viso pasaulio ir sulėktų su puikiausiomis parodomis, kai kas dar pinigus mokėtų, kad tik pakviestų tokia proga į Nepalą. O nepaliečiai dar mane visą tą laiką išlaikė kaip savo šalies svečią.

M.L. Išties tai tarsi kopimo į Everestą tąsa, o gal naujas žygis?

V. Vitkauskas. Matyt, nepaliečiams atrodė labai svarbu ir reikšminga, ką padariau prieš 20 metų, ne vien įkopimas.

M.L. Šis lietuvio pagerbimas daug ką pasako apie pačius nepaliečius. Ar daug žinome apie šią tautą? Esame skaitę apie jų lamas ir šerpus, tempiančius į Tibeto viršukalnes turtingų europiečių ir amerikiečių krovinius, kad šie galėtų įveikti paskutinius kopimo metrus į aukščiausias viršukalnes. Tačiau nuo šiol aš jau galiu kai ką pasakyti apie šios tautos atmintį, dėkingumo ir kilnumo jausmą, o tai labai daug.

V. Vitkauskas. Per tą laiką buvau padaręs ir namų darbus. Lietuvių ir anglų kalba buvo išleistas albumas „Aukščiau pasaulio viršukalnių“, Nepale matė tą knygą, įvertino ir ten pateiktas fotografijas. Todėl ir buvau pakviestas su paroda.

Nes tai buvo nulemta likimo

M.L. Kadangi kalbamės Tavo 60-mečio jubiliejaus metais, tai pasakyk, ką manai esant svarbiausia savo gyvenime. Ką pats išskirtum? Nors iš tiesų kalbam ne apie ką kita, o svarbiausius dalykus.

V. Vitkauskas. Pasakysiu, ką man kaimynai pasakė po vieno įvykio, kai dideliu greičiu lėkdamas automobilis „bandė“ mane suvažinėti.

M.L. Netyčia bandė?

V. Vitkauskas. Kad būtų tyčia, dar reiktų gerokai prisidirbti. Man to nebuvo. Įsivaizduok, kad ant tavęs mieste užlekia automobilis, nė stabdyti nebandęs. Devynis atvejus iš dešimties iš žmogaus būtų likusi kaulų krūvelė. Skrendant tik viena mintis švystelėjo: kad aš per greitai ir per ilgai skrendu… Likau beveik sveikas, o kaimynai pasakė: „Na, tau Dievas ir duoda. Bet tavimi ir rūpinasi“.

Štai toji Lietuvos trispalvė, Vlado Vitkausko užnešta ant aukščiausių visų žemynų viršukalnių. Su bene toliausiai nukeliavusia Lietuvos vėliava ir garsiais keliautojais, alpinistais Vladu Vitkausku ir Algirdu Jucevičiumi (dešinėje) ant Juozapinės kalno įsiamžino Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistai ir kiti ąžuolų sodintojai (2012 04 21)

Čia nereikėtų painioti Dievo, tiesiog gal taip buvo lemta. Pagaliau tai ne žaidimas smėlio duobėje ar kompiuterio ekrane. Tai kas duota, man ir yra svarbiausia. Antraip būtų nuodėmė, jeigu nebūčiau ėjęs man lemtu keliu.

Gal bus aiškiau, ką noriu pasakyti, jei pasitelksiu pavyzdį. Arvydas Sabonis galėjo būti ne vien puikus krepšininkas, bet daug pasiekti dirbdamas bet kurį darbą. Gerai sudėtas, koordinuotas, malonus, darbingas, puikiai bendrauja su žmonėmis, žodžio kišenėje neieškantis, o kartu kuklus žmogus. Net jei būtų paprastas kiemsargis ar mokytojas, neabejoju, kad bet kurį darbą jis būtų dirbęs atsakingai ir visi jį gerbtų. Bet Arvydas buvo pašauktas svarbesnei veiklai. Ne jo uždirbti milijonai, bet žmonėms suteiktas laimės pojūtis žaidžiant Lietuvos krepšininkams padarė Sabonį ne tik didžiu krepšininku, bet ir nuostabiu žmogumi.

Tai pavyzdys, kaip svarbu panaudoti mums duotas galias. Bet man pirmiausia reikėjo patekti į kalnus…

ML. Paties kopimai į pasaulio viršukalnes dar ne viskas. Pats sugebėdavai tuos žygius įprasminti kaip reikšmingą Lietuvai idėją – per simbolius, kad ir Lietuvos trispalvės nešimą per pasaulio žemynų aukščiausias viršukalnes. Arba per Araukanijos dykumą praeinant keliais, kuriais teko keliauti Čilėje Ignotui Domeikai.

V. Vitkauskas. Tik dėl trispalvės ėjau į visų žemynų aukščiausias viršukalnes. Į Everestą man buvo svarbu įkopti – kaip pirmam nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiui. Antraip tomis sąlygomis nebūčiau kojos iš namų iškėlęs, kaip to nedarė ir nė vienas kitas. Žinojau, kad po Everesto galėčiau siekti kitų pasaulio viršūnių, tačiau nemačiau prasmės. Nebent būčiau norėjęs sutrumpinti savo gyvenimą.

O juk niekas kitas tokios vėliavos neturi

M.L. Kaip kilo nuostabi mintis ant žemynų aukščiausių viršukalnių užnešti mūsų valstybės simbolį – Lietuvos trispalvę?

V. Vitkauskas. 1994 m. su vienu kolega bandžiau pirmą kartą pasaulyje pereiti slidėmis dreifuojančiais Beringo sąsiaurio ledais iš Azijos į Aliaską. Antrą žygio dieną taifūnas pradėjo nešti ledo lytis į atvirą jūrą, bet mums labai pasisekė, nes avarinė signalizacija veikė. Dar labiau pasisekė, kad atskrido amerikiečių sraigtasparnis ir mus nukėlė jau nuo ledo lyties atplaišos. Iš Aliaskos į Lietuvą grįžau per Čikagą, o tenai labai maloniai sutiko Amerikos lietuviai. Aleksas Lauraitis priėmė savo namuose, Valdas Adamkus aprodė Čikagą, savo išvalytas upes ir ežerus, surengė susitikimą su tautiečiais. Tada dar nebuvo kalbos, kad jis gali pretenduoti į Lietuvos prezidentus. Vakare tautiečiams pasakojau apie kopimą į Everestą, rodžiau ant pasaulio stogo buvusią Lietuvos vėliavą, susidomėjimas buvo didžiulis.
Kalbėdamas apie kitus užkopusius į Everestą alpinistus, garsiai pagalvojau: „Bet jeigu ši vėliava būtų užnešta į aukščiausias žemynų viršukalnes, tai niekas, net Jūsų Amerika tokios vėliavos neturėtų“.

Tuo ir baigėsi. Kai po kelių dienų septynias valandas skridau per Atlantą, prisiminiau Čikagoje savo garsiai ištartus žodžius. Staiga toptelėjo: o gal tikrai? Ir dar pagalvojau, kad tai juk nemirtinga idėja: jeigu dėl sveikatos ar kitų priežasčių pats negalėčiau į likusias žemesnes viršūnes kopti, tai galėtų kiti. Suvokiau, kad tai svarbu ir tą turiu padaryti. O ypač svarbu netgi ne man pačiam, bet Lietuvos žmonėms, kuriems norėjau suteikti pasitikėjimo savo jėgomis. Todėl šiuos darbus ir dariau, kad jie buvo tikri, jų nereikėjo išgalvoti, konstruoti ar kitaip verstis per galvą.

Su kalnais nepakovosi, gali tik prisitaikyti

V. Vitkauskas. Prieš kopdamas į Everestą visai sąmoningai suvokiau, kad į kalnus patekau neatsitiktinai – vedė likimas. Vadinasi, nesveikata privertė. Stebuklo neįvyko, bet per 20 metų išmokau sveikatą valdyti, išmokau prisitaikyti. Kai tik nuo kalnų nusigręždavau, dažniausiai kildavo įvairių gyvenimiškų problemų. Supratau vieną itin svarbų dalyką: su kalnais nepakovosi, ten gali tik prisitaikyti. Į kalnus ėjau ne kaip kovotojas, ne kaip jų įveikėjas ir nugalėtojas, bet kaip siekiantis, kad kalnai mane priimtų. Visada padėkodavau kalnui, kad jis mane priima. O dėl sveikatos jokių garantijų neturėjau, lygiai kaip ir įsitikinimo, kad panorėjęs visados galėsiu kopti.

M.L. Tas faktas, kad į Everestą jau pavyko užkopti, tikriausiai teikė visai suprantamo pasitikėjimo savo jėgomis? O idėjos originalumas būtų galėjęs užkrėsti ir mažesnę patirtį turintį alpinistą.

V. Vitkauskas. Pirmas didelis laimėjimas buvo Everestas, o kitų žemynų aukščiausios viršukalnės man atrodė tik tam tikro pasirengimo ir finansų klausimas. Antarktidoje aukščiausios Vinsono viršukalnės (4897 m) ir tame žemyne tykančių klimato sąlygų tada nelabai įsivaizdavau…

M.L. Kiek laiko užtruko nuo idėjos šmėkštelėjimo ir įsisąmoninimo iki įgyvendinimo pradžios? Regis, nuo Makinlio Šiaurės Amerikoje pradėjai?

V. Vitkauskas. Iš Čikagos skridau Lietuvos link 1994 m. apie vasario vidurį, o į Makinlio (McKinley, 6194 m) viršukalnę įkopiau tų pačių metų birželio 12 dieną. O į Antarktidą man tuo metu patekti atrodė taip pat sudėtinga, kaip dabar į Marsą, tačiau jau tų metų gruodžio 5 d. pavyko įkopti ir į Vinsono viršukalnę.

M.L. Sėkmės ratas sukosi tarsi savaime, kaip tai galėjo būti?

V. Vitkauskas. Tai todėl, kad buvo tikri dalykai, ne iš piršto laužti. Paprastai padarydavau darbą, paskui skolas išsimokėdavau, o kaip patekti į Antarktidą net supratimo, informacijos, ryšių neturėjau. Įvyko tarsi stebuklas. Kopiau į Makinlį, 5 km aukštyje per pūgą ant kelių šliauždamas ieškojau sniego urvo, kuriame galėčiau pasislėpti. Staiga pajutau man plojant per petį, trepsint ir džiaugsmingai kartojant: „Bladas Everest, Bladas Everest“. Atsisuku, ogi stovi su pūkuota ir keistai užsimaukšlinta ausine kepure toks baskas iš Ispanijos – Ramonas. Susipažinome Nepale, norėjau su baskų komanda patekti į Everestą, o Ramonas buvo tos komandos ūkio reikalų organizatorius, bet ne vadovas. Mano vardą jis taria Bladas. Mudu dar Katmandu susidraugavome, vėliau ir Everesto papėdėje bendravome, ir jis būtų mane paėmęs, bet kiti jo tėvynainiai nepriėmė. Kam jiems ne jų kalba kalbantis. Tai štai kopdami į Makinlį išsikalbėjome, pasakiau, kad norėčiau keliauti į Antarktidą. Baskas vos nepašoko: „Aš irgi noriu!“

Jis buvo iš Vakarų Europos valstybės, turėjo gerų ryšių, išsiaiškino, kad yra britų kompanija, organizuojanti žygius į Antarktidą, kainuoja tiek ir tiek. Bet jeigu su juo vykčiau, tai kainuotų kone perpus mažiau. Kiek padvejojęs ryžausi keliauti su tuo basku. Mus nuskraidino, mes pasiekėme Vinsono kalną, užkopėme į viršukalnę.
Tai buvo tikra. Nuo tol visus savo žygius ir žingsnius pradėjau matuoti pagal man svarbiausią kriterijų: kiek tai tikra?

M.L. Iš ko jauti, kas yra tikra, o kas ne? Remiesi vien intuicija?

V. Vitkauskas. Tikra, kas ne mūsų išsigalvota. Jeigu kalbėtume apie maistą, viskas labai paprasta: tai, kas iš gamtos, žmonių nuo seno vartojama, ir yra tikra. Jei tai fabrikinis gaminys su visais priedais ir papildais, tada gerai pagalvok prieš vartodamas. Kalbu apie žmones, kurie turi problemų su sveikata. Kai sveikas, tai žmogus nesuki galvos.

Gyvenimiškuose reikaluose tikra yra tai, kai maksimaliai panaudoji tau duotas galimybes. Esi imlus kalboms – mokykis jų, geriau pavyksta kitose srityse – ten bandyk reikštis. Kai dirbi darbus, kurie tau sekasi, ir pats geriausiai jautiesi ir kitiems su tavimi geriau.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas 2013 m. rugpjūčio 27 dieną

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Kelionės, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: