Kviečia nuotraukų paroda „Stelmužė laiko rate“ (1)

Stelmužės bažnyčia | Kultūros paveldo departamento nuotr.

Stelmužės bažnyčia | Kultūros paveldo departamento nuotr.

Zarasų krašto muziejuje rugsėjo 18 – spalio 1 d. veiks kilnojamoji nuotraukų paroda iš muziejaus fondų „Stelmužė laiko rate“.

Stelmužės bažnytinio meno muziejus yra įsikūręs XVII a. (1650 m.) Šv. Kryžiaus bažnyčioje, Stelmužės kaime, šiaurės rytiniame Lietuvos pakraštyje, 13 km šiauriau nuo Zarasų, 3 km nuo Latvijos Respublikos sienos.

Nuo 1963 m. Stelmužės Šv. Kryžiaus bažnyčia – Zarasų krašto muziejaus filialas, kuriame buvo įkurta liaudies skulptūros ekspozicija. Be senųjų interjero kūrinių, čia buvo eksponuojami S. Riaubos, A. Puškoriaus, L. Šepkos ir kitų liaudies meistrų medžio darbai. 1997 m. Zarasų rajono savivaldybės tarybos sprendimu bažnyčioje įrengtas bažnytinio meno muziejus, kuriame vyksta kultūriniai renginiai, kartą per mėnesį ir didžiausiomis šventėmis aukojamos Šv. Mišios.

Pradžioje tai buvo kalvinų bažnyčia, Ilūkstės (Latvija) bažnyčios filija, nuo 1808 m. – katalikų. Ji suręsta gabių meistrų rankomis, naudojant pagrindinį darbo įrankį – kirvį, be pjūklo ir vinių. Tik durų lentų sutvirtinimui buvo panaudotos kaltinės vinys. Stelmužės bažnyčios interjeras įrengtas po 1713 m. barono Folkerzamo lėšomis. Šiuose maldos namuose išliko vertingų baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, horljefų, skulptūrų, įvairios ornamentikos. Išlikęs vertingas ir įdomus altorius, sakykla.

Altorius su skulptūromis ir sakykla yra respublikinės reikšmės dailės paminklai.

Nukryžiuotojo papėdėje, dešinėje presbiterinės dalies sienoje (čia liko aiški žymė, atsiradusi dažant interjerą) iki 1939 m. dar buvo to paties Stelmužės bažnyčios meistro sukurtas reljefas „Paskutinė vakarienė“. Vėliau kūrinys buvo perkeltas į Vilniaus Pranciškonų bažnyčią, iš kur 1949 m. – į tuometinį istorijos ir etnografijos muziejų Kaune. Stelmužės bažnyčios meistras, kaip sąlyginai galima pavadinti šią bažnyčią dekoravusį nežinomą latvių dailininką, pasak menotyrininkų, buvo medžio drožybos profesionalas, nors ir kilęs galėjo būti iš liaudies.

Bažnyčioje, be drožybos kūrinių, yra ir kitų vertingų meno dirbinių, tarp jų, iš akmens iškaltas ir metaliniu lanku sutvirtintas grūstuvo formos indas, skirtas šventam vandeniui laikyti.

Bažnyčios sienas apie 1960 m. papuošė 12 iš gipso pagamintų Kristaus stočių (stacijų). Dabartiniu metu išlikusios ne visos. Pavyko išsaugoti du iš metalo pagamintus, barokiškais ornamentais papuoštus nešiojamus šviestuvus.

Šalia bažnyčios esanti varpinė pastatyta XVII a., rekonstruota 1873. Bažnytėlė ir varpinė buvo renovuotos 1959 m. ir 1975 m., o kapitalinės renovacijos sulaukė 1989 m.

Stelmužės XVII a. buvusio dvaro sodybvietėje esanti bažnyčia ir varpinė – respublikinės reikšmės architektūros paminklai, vieni iš iškiliausių ir autentiškiausių medinės sakralinės architektūros statinių ne tik Zarasų rajone, bet ir Lietuvoje.

Aikštelėje priešais bažnyčią XVIII a. buvo įrengtas mauzoliejus, kuriame palaidota ne viena bajorų karta. Per karus mauzoliejus nukentėjo.

Prie Padvarinės ežero yra išlikęs iš lauko akmenų pastatyta ledainė, dabar vadinama Vergų bokštu. Bokšto sienų storis 0,75 metro. Pasakojama, kad baudžiavos laikais šiame bokšte bausmę atlikdavo baudžiauninkai. Nusikaltusieji jame buvo plakami rykštėmis ir laikomi uždaryti naktį. Dieną nubaustieji buvo priversti dirbti savo darbus.

Stelmužės ąžuolas – garsusis gamtos paminklas, jam yra apie pora tūkstančių metų. Tai seniausias ąžuolas Lietuvoje ir vienas iš senesnių Europoje. Ąžuolo aukštis – 23 m, storis – 3,5 m., o išsirangiusio kamieno apimtis ties žeme – 13 m. Ąžuolas daug kur paramstytas mediniais ramsčiais, kurie laiko šakas, saugo nuo skilimo. Medis buvo ne kartą restauruojamas, tvarkomas.

Legendos byloja, kad po Stelmužės ąžuolo šakomis kadaise degusi šventoji ugnis, rudeniop ant aukuro dievaičiui Perkūnui žyniai aukodavę barzdotus ožius, rugių pėdus, midaus ąsočius, melsdami laukams derliaus ir sėkmės medžioklėse. Kai Jogaila varu apkrikštijęs lietuvius, o Stelmužės gojus buvęs iškirstas, šventoji ugnis užgesinta, vietiniai gyventojai slapčia garbinę ąžuolą, kurio „karaliaus tarnų kirviai neįveikę“. Ilgainiui ąžuolas prarado magišką reikšmę.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , .

1 komentaras

  1. tikslinu:

    Tik ne kalvinų, o liuteronų. Iki XIX a. pradžios…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *