V. Sinica. Mūsų gėdinga rezistencija ir garbinga istorikų misija (18)

Vytautas Sinica | E.Levin nuotr.

Vytautas Sinica | E.Levin nuotr.

Likus savaitei iki Kruvinų žemių (Vidurio Rytų Europos) dalybas pradėjusio Molotovo-Ribentropo pakto metinių ir pradėjus rodyti nuostabią dokumentinę juostą „Nematomas frontas“ pasigirdo nemažai džiugių balsų, skelbiančių, jog mūsų visuomenė bręsta, pilietiškumas auga, o meilė valstybei tampa jaunosios kartos norma. Norėtųsi tikėti, bet optimizmas perdėtas ir remiasi ypač virtualių socialinių tinklų kuriama iliuzija, jog aplinkiniai yra į tave panašūs. Nors sukritikuoti dėl formuluočių, niekur nedingsta raudonuoti verčiantys apklausų rezultatai, parodę, kad Lietuvos piliečiams svarbiau ekonominė gerovė nei valstybės nepriklausomybė.

Nereikia aiškinti, kodėl šiandien darosi vis labiau akivaizdu, kad reikia visomis pastangomis siekti, jog visuomenė ir ypač jaunimas pirmenybę visgi teiktų valstybingumui. Įvykiai Ukrainoje ir Rusijos politologų, patarėjų ir, tegu ir klouno, bet Dūmos vicepirmininko V. Žirinovskio grasinimai Baltijos šalims net ir optimistus verčia suvokti, kad karo scenarijus apčiuopiamas ir realus. Už valstybinio mąstymo ir patriotizmo ugdymą atsako moderniose valstybėse tam ir egzistuojantis istorijos mokymas. Deja, pirmenybės valstybingumui nesuvokimas būtent tokį mąstymą turinčių formuoti ir stiprinti istorikų gretose neretai yra pats ryškiausias.

Valstybingumo matu matuoti

Tobula iliustracija šiai įžūliai tezei pasitarnauja prof. Liudo Truskos pasisakymas prieš 12 metų vykusioje Lietuvos ir Lenkijos istorikų diskusijoje apie II pasaulinio karo metų rezistenciją abiejose šalyse. Nors tai sena publikacija, kaip niekada rekomenduotina skaitytojui perskaityti ją visą.

Kitiems, verta pacituoti tris įdomiausius L. Truskos teiginius:

1) „Apskritai XX a. vidurys – tai „gėdingas“ Lietuvos istorijos laikotarpis. Gėda ir dėl 1940 m. kapituliacijos prieš sovietus, ir dėl nepavykusio antisovietinio 1941 m. birželio sukilimo, pasibaigusio žydų išžudymu. Prie šios skaičiuotės pridursiu ir savo asmeninę nuomonę, kad po Antrojo pasaulinio karo kilęs partizaninis karas taip pat buvo beprasmis. Lietuviai Antrojo pasaulinio karo laikais neturėjo kuo didžiuotis.“

2) „ […] ir Armija Krajova (AK), ir Lietuvoje veikę sovietų partizanai buvo sudedamoji antihitlerinės koalicijos dalis. Dažnai net rimtoje istorinėje lietuvių literatūroje sovietų partizanai ir AK vadinami bandomis, gaujomis, o patys akovcai – banditais. Manau, kad lietuvių istorikai turėtų suprasti, jog tai buvo antihitlerinės koalicijos, kuri išgelbėjo ir Lietuvą, dalis.“

3) „Manau, kad lietuvių istorikų užduotis yra reabilituoti AK“.

Kaip niekada anksčiau simptomiškai šiame tekste ryškus atsisakymas suvokti, kad karo metais veikusių žmonių, tarp jų ir lietuvių veiksmus lėmė valstybingumo išsaugojimo arba atkūrimo siekis. Kartu valstybingumas buvo matas, kuriuo matuoti kitų šalių kariniai dariniai ir pasirinkta laikysena jų atžvilgiu. Tokį mąstymą sėkmingai ugdė tarpukario Lietuva. Armija Krajova, naciai, sovietų partizanai ir Raudonoji armija – visi veikė prieš Lietuvos valstybingumą, buvo vertinami šiuo požiūriu ir vienodai suvokti kaip Lietuvos valstybės priešai. Valstybingumo požiūriu visiškai nesvarbu, jei AK ir raudonarmiečiai siekė pirmiausiai nugalėti nacistinę Vokietiją, o tik tada okupuoti Lietuvą, ko iš tiesų ir siekė abi šios jėgos, bet tik SSRS pajėgoms pavyko įgyvendinti.

Jokia paslaptis, kad skirtingos tautos tuos pačius įvykius aiškina ir vertina visiškai skirtingai. Savosios istorijos dalyvius valstybės ir tautos turi ir gali teisti remdamosi būtent valstybingumo kūrimo arba jo naikinimo kriterijumi. Lietuvos kūrimosi pradžioje pasirinktą nepriklausomą suverenios lietuvių tautos valstybę gelbėjo ir stiprino jos didvyriai, o sunaikinti arba paversti konfederacine (pilsudskine) ar sovietine jos karikatūra siekė nepriklausomos valstybės išdavikai.

Geresni ir blogesni okupantai

SSRS priklausymas antihitlerei koalicijai nepadaro jos bent kiek mažiau agresore, okupacine jėga, vykdžiusia genocidą prieš lietuvių tautą. Genocido faktą L. Truska, beje, iki šiol neigia, apeliuodamas į tai, jog tarptautinėje teisėje ši sąvoka neapima socialinių grupių išnaikinimo, kas ir buvo padaryta trėmimais ir „išbuožinimu“ Lietuvoje. Ir vėl, istorikas negali nežinoti, kad platesnę genocido sampratą po II pasaulinio karo vetavo būtent Stalinas, suvokęs, kad šis kaltinimas netruktų atsisukti prieš jį patį. Ne be reikalo tad atskiros šalys, pavyzdžiui, Lenkija, o nuo šių metų ir Lietuva, yra išaiškinusios genocidą platesne prasme, apimančia ir tai, kaip buvo naikinama lietuvių tauta. L. Truska ir šiuo klausimu seka Stalino, o ne Lietuvos interesu. Būtent interesu, o ne jokia tariama tiesa, nes apibrėžiant politines sąvokas teisėje vyksta tik šalta interesų kova, o ne tiesos paieškos.

Dar įdomesnis autoriaus teiginys, kad su AK ir sovietais reikėjo eiti išvien, nes tai esą buvusios antihitlerinės koalicijos dalyviai, nacių priešai. Tokia logika reiškia, kad sovietinė okupacija ir režimo nusikaltimai tarptautinei teisei ir konkrečiai Lietuvai yra kuo nors mažesni ar moraliai geresni nei Hitlerio. Be reikalo Lietuva ištisus dešimtmečius siekia komunizmo grimasų tiesiogiai nepatyrusius Vakarus priversti lygiai vertinti komunizmo ir nacizmo nusikaltimus. Juk daugiau nei aišku, kad dar prieš prasidedant II pasauliniam karui tiek komunizmas kaip ideologija, tiek Stalinas kaip diktatorius vien Ukrainoje pasiglemžė ne mažiau gyvybių nei nacizmas ir Hitleris išžudė žydų per visą savo egzistavimo laikotarpį. Galbūt žydų gyvybės vertesnės už ukrainiečių? Gal holodomoras buvo mažiau tikslingas ir sąmoningas tautos išnaikinimas? Bergždžia užsiimti mirties matematika, tačiau to atsisakius vienintelė logiška išvada ta, jog abu totalitariniai režimai yra lygiai nežmogiški ir smerktini karo kraują ilgai mėginančiai atsiplauti Europai. Kova prieš Hitlerį nedarė SSRS niekuo geresne už nacių Vokietiją. Priešingai, turint galvoje sovietinės ir nacistinės okupacijų Lietuvoje sukeltų žudynių ir trėmimų mastus 1940-1944 m. galima suprasti didesnį tuomečių gyventojų emocinį priešiškumą SSRS ir jos vykdytai okupacijai.

Ilgą laiką Lietuva Europoje buvo matoma kaip ir toliau Šaltąjį karą kariaujanti, taigi praeitimi gyvenanti išsišokėlė, gadinanti pragmatiškus ir naudingus Vakarų šalių santykius su Rusija. Atvira Krymo ir subtiliau vykdoma Rytų Ukrainos okupacija Vakarų šalims liudija, kad su savo „praeities baimėmis” buvome teisūs. Tačiau įrodinėdami Lietuvos teisumą komunizmo nusikaltimų praeityje ir Rusijos grėsmės šiandien klausimais, neturėtume patys valstybės viduje puoselėti šią teisingą poziciją griaunančių aiškinimų. Juk pati idėja, kad galima kokybiškai skirstyti okupantus ir agresorius į „gerus” ir „blogus”, tuos su kuriais reikėjo vienytis, ir su kuriais kategoriškai kovoti, prieštarauja visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos absoliučiai pagrįstai ir nuosekliai puoselėtai pozicijai, jog visų totalitarinių režimų nusikaltimai ir jų aukos turi būti vertinami lygiai. Kai kuriuos iš jų pripažinti „geresniais” reiškia vaikščioti labai pavojingu ir slidžiu šlaitu.

Juk Putiną šiandien turėtume suvokti kaip grėsmę Lietuvai tikrai ne todėl, kad jis vadovauja būtent Rusijai ar kad yra autoritarinis valdovas. Tiesiog būtent Putinas šiandien aiškiausiai kėsinasi į Lietuvos valstybingumą ir tą gana aiškiomis užuominomis skelbia ne vien V. Žirinovskio, bet ir savo paties bei strategų lūpomis. Tačiau joks kitas agresorius, sumanęs kėsintis į Lietuvos valstybingumą, nebūtų jokia prasme mažiau Lietuvos priešas. Žinant, kad dalis žmonių visuomenėje ginti Lietuvą apsispręstų priklausomai nuo to, kas ją pultų, šie teoriniai pasvarstymai yra aktualesni nei gali pasirodyti, o toks mąstymas kyla būtent iš prielaidos, kad galima skirstyti okupantus į gerus ir blogus.

Reabilituoti okupantus

Iki šiol tenka beviltiškai dairytis pasmerkimo, kategoriškos pozicijos L. Truskos pasisakymų adresu, kuris neteikia reikšmės lietuvių tautos kovoms už valstybingumo išsaugojimą ir net vadina jas gėdingomis Lietuvai ir jos titulinei tautai. Priešingai, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau ir drąsiau pasigirsta istorikų balsų, vienaip  ar kitaip teisinančių Lietuvos etninių žemių, kurių priklausomybė Lietuvai buvo įtvirtinta savanorių krauju 1918-1920 m. aplaistytomis tarptautinėmis sutartimis, okupacijas. Pastaruosiuose leidiniuose tendencingai Vilniaus okupacija net nebevadinama tikruoju vardu, keičiant jį tariamai neutraliu ir kaltųjų nenurodančiu „konfliktu dėl Vilniaus“. Pačioje Lietuvoje mėginama įtvirtinti žodyną, pagal kurį 1920 m. dėl Vilniaus kovojo ne istorinę teisę turinti Lietuva ir okupuoti siekianti Lenkija, o tik du lygiai pagrįsti skirtingi požiūriai. Tai liudija ir seniai garsiai išsakyta Lietuvos istorikų nuostata, kad tai lietuvių liaudis, senų prietarų varžoma, negali atleisti dėl Vilniaus ir „objektyviai, nešališkai“ diskutuoti jo priklausomybės klausimu. Diskutuoti dėl savo etninių žemių kviečia ir mielai eitų pačios Lietuvos istorikai! Kokia diskusija galima klausimu, kuriuo visi tarptautinės teisės ir istoriniai argumentai yra Lietuvos pusėje (abejojantieji su trumpa apžvalga gali susipažinti Vileno Vadapalo tekste „Vilniaus klausimas ir tarptautinė teisė”, 1992)? Kaip tokios diskusijos gali norėti pačios Lietuvos, kurios istorinę tiesą įtvirtino dabartinės valstybių sienos, istorikai?

Visgi L. Truskos pasisakymas toli pranoksta paminėtas abejones dėl Vilniaus krašto okupacijos. Iš jo susidaro įspūdis, kad AK nusikaltimas Lietuvai yra vien prieš civilius gyventojus vykdyti žiaurumai. Sąžiningai žvelgdami į istoriją, turime pripažinti, jog gyventojų žudynių, pirmiausiai Glitiškėse, neišvengė ir lietuvių nepriklausomybės kovotojai. Nė viena pusė negali ir neturi neigti šių nusikaltimų. Tačiau tarp jų plyti bedugnė praraja, lemianti ir skirtingą istorinį vertinimą. AK buvo svetimos šalies okupacinė kariuomenė, aiškiai suformulavusi tikslus ne tik reokupuoti Vilniaus kraštą, bet ir okupuoti visą „Kauno Lietuvą“, išvalant ją nuo „antilenkiškos lietuvybės gaivalo“. Nėra ir negali būti jokios reabilitacijos dėl šio gerai dokumentuoto, nors neretai patogiai  nutylimo fakto, dėl kurio 1995 m. Bernardinų bažnyčioje atradus AK vidaus vartojimo dokumentus ir korespondenciją, nelieka jokių abejonių. Kadangi visi istorikai turėtų žinoti, jog AK Vilniaus apygardoje oficialiai veikė kaip okupacinė kariuomenė, tenka su nerimu klausti, kaip galimas palankumas ir bandymai reabilituoti Lietuvos valstybingumą sunaikinti siekusias jėgas.

Valstybei netarnaujanti istorija

Nuo aptariamo pasisakymo praėjo daugiau nei dešimtmetis, bet viena vertus, šios idėjos gyvos ir niekur nedingo, priešingai, klesti istorijos tyrimų institucijose ir akademinėje aplinkoje. Antra vertus, tik dabar akivaizdžios agresijos prieš brolišką ukrainiečių tautą ir suvokimo, kad gali ateiti ir mūsų eilė, akivaizdoje vėl pradedame suvokti, kad valstybingumas nėra duotybė, kuria galima džiaugtis ir nereikia saugoti. Reikia ir tą gali daryti tik tauta, suvokianti, kad nėra per didelės kainos už nepriklausomybę, ir pasirengusi tą kainą mokėti. Toks supratimas neabejotinai vyravo mirštant tarpukario Lietuvai ir įkvėpė 1941-ųjų birželio sukilimą, partizanų rezistenciją ir galiausiai ilgametį taikų pogrindžio pasipriešinimą, niekada nenutrūkusį net ir seniai žuvus vilčiai sulaukti pagalbos iš ją žadėjusių Vakarų.

Nepaisant kai kurių apžvalgininkų pastangų patiems kelti sau uodegas dėl valstybinio mąstymo padėties Lietuvoje, šiandien tokia meilė valstybingumui, kuri prireikus turėtų pranokti meilę savo gyvybei, visai nėra vyraujanti ir akivaizdi. Ją reikėjo kurti nuo pat nepriklausomybės atkūrimo vos gavus tam progą, o nepadarius šio darbo laiku, bent jau reikėtų skubėti daryti dabar. Tai yra visų pirma istorijos kaip disciplinos užduotis, nes kiekvienas, suvokiantis, kad joks mokslas neegzistuoja šiaip sau kaip intelektualinis žaidimas ar tikslas savaime, turėtų suprasti, kad istorijos praktinė paskirtis yra stiprinti valstybinę sąmonę, bendro istorinio likimo su savo politine tauta ir valstybe jausmą ir patriotinį pasiryžimą už tautą ir valstybę stovėti kaip už save.

Ar to gali pasiekti istorikai, kurių tarpe kaip priimtinas ir normalus sutinkamas minėtos L. Truskos kalbos teiginys, jog „Lietuvos istorikų užduotis yra reabilituoti Armiją Krajovą“, o „partizanų kovos buvo beprasmės“? Peržengus liniją, už kurios reabilituojamas agresorius ir okupantas, siekęs sunaikinti Lietuvos valstybingumą, belieka tik laiko ir drąsos klausimas, kada ateis eilė reabilituoti ir kitus Lietuvos žemėje Lietuvos žmones skerdusius galvažudžius – atėjusius ne iš Pietų, o iš Rytų ir ilgam čia pasilikusius.

Aiškėjant pavojaus valstybingumui perspektyvai šiandien, gyvybiškai svarbu, nepaisant ligšiolinių istorinės sąmonės ugdymo klaidų, užtikrinti, kad jaunoji karta būtų ugdoma patriotizmo ir besąlygiškos paramos valstybės idėjai dvasia. Nepanašu, kad tą darytų istorikai, kurių tarpe nesmerkiamas net gėdijimasis dėl laisvės kovų, o doktorantūros komisijos nutaria Lietuvos valstybės lėšomis finansuoti rengimą ištisų partizanus juodinančių disertacijų, už kurias, jei tik reikėtų, mielai sumokėtų Rusijos propagandinės tarnybos. Valstybingumo problema nemažai daliai įtakingų Lietuvos istorikų šiandien yra tiesiog nepažini. Kaip tik todėl pavojingai kreivai suvokiamos ir istorikų cecho pareigos.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. jus nevisai teisus.:

    Pokario rezistencija tikrai buvo beprasmė nes nebuvo galimybių įveikti raudonosios armijos. ta rezistencija buvo kurstoma amerikonų ir naudinga tik amerikonams. Kas ir dabar yra daroma. Lietuvai ir Lietuvos žmonėms tikrai nereikalinga šaltasis karas su Rusija. Ir vėl mūsų politikai kariauja su Rusija amerikonų naudai:( O nukentėsim mes visi:(

  2. lyvis:

    Ne tau žąsine, stribo gabale, teisti partizanus. lyvis

  3. Getas:

    Lietuvos teritorija su Vilniumi Vokietijai buvo svarbi savo strategine padėtimi išeinant į Baltijos šalis bei planuojamiems kariniams veiksmams Sovietų sąjungoje, o taip pat triuškinant Lenkiją – Lietuva buvo laikoma kaip rezervinė teritorija apsupant Lenkiją. Todėl Vokietija ir stengėsi, kad rugpjūčio 23 d. pakte Lietuva su Vilniumi būtų palikta jos įtakos zonoje. Net prieš įteikdama 1939 m. kovo 20 d. Lietuvai ultimatumą dėl Klaipėdos, buvo parengtas sutarties projektas, kuriam buvo pritarusi Lietuvos vyriausybė, kad Vokietija už karinės pagalbos sutarties pasirašymą, Klaipėdos kraštą palieka Lietuvos teisinei priklausomybei, tačiau ypatingų galių turinčiam Stasiui Lozoraičiui pasipriešinus (jau net jam nesant užsienio reikalų ministru), ši sutartis net nebuvo bandyta įgyvendinti. Matome, kokia strategiškai svarbi Vokietijai buvo Lietuvos teritorija ir kodėl šiuo Vokietijos palankumu Lietuvos vadovai nepasinaudojo? Čia iškyla klausimas: kieno politiką vykdė Lozoraitis, kai sutrukdė Klaipėdos klausimą spręsti Lietuvai naudingu būdu, o dar būdamas ministru, aišku ne be prezidento pritarimo, nuvairavo Lietuvos politiką į gėdingą 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumą Lietuvai ir po to pasirašytą su Lenkija sutartį, kurioje Vilniaus klausimas nutylėtas. Kaip žinome, pats Lozoraitis atlikęs Lietuvai šią „meškos paslaugą“ atsistatydino, tačiau prezidentas Smetona atsistatydinimo nepriėmė ir jam ministro kėdėje dar teko dirbti iki 1938 m. gruodžio 5 d.
    Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23 d. pakto Slaptajame protokole Lietuva su Vilniumi ir Lenkijos okupuota Pietryčių Lietuvos visa teritorija buvo priskirta Vokietijos interesų zonai, o abi valstybės pripažįstančios „Vilniaus kraštą“ Lietuvai. Apie tai byloja Slaptojo protokolo pirmas punktas – cituoju: „1) Tuo atveju jeigu srityse, priklausančiose Baltijos valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai), įvyktų teritorinių bei politinių pertvarkymų, šiaurinė Lietuvos siena bus Vokietijos ir SSSR interesų sferos siena. Tuo atžvilgiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.“
    Antras protokolo punktas kalba apie tragišką Lenkijos likimą – cituoju: „2) Tuo atveju jeigu teritorinių bei politinių pertvarkymų įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir SSSR įtakos sferas skirs linija, einanti maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upėmis.
    Klausimas, ar abiejų šalių interesų požiūriu yra pageidaujama išlaikyti nepriklausomos Lenkijos valstybę, ir kokios turėtų būti tos valstybės sienos, tegalės būti galutinai išspręstos tolimesnėj politinėj raidoj. Kiekvienu atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs taikingo susitarimo keliu.“
    Štai kur galėtų būti priežastis, kodėl Lietuvos dabarties politikai ir istorikai šį rugpjūčio 23 d. slaptąjį protokolą laiko labai pragaištingu Lietuvai, nes jie į jį žiūri Lenkijos žvilgsniu, vadinasi, kuria prolenkišką istoriografiją ir propagandą.

  4. Vilna:

    Šį kartą Sinicos rašinys švariai lietuviškas, – šaunu. Ankstesniuose pasitaikydavo pozicinių priemaišų, keliančių abejones, kad jo rašiniai “pro patria” yra dėl lenkiškos Lietuvos.

      • Vilna:

        Pvz., jo rašiniuose yra prasikišusi kad ir tokia prolenkiška Pilsudskį teisinanti, lietuvių smegenis pudruojanti maždaug tokia mintis, kad jis Lietuvos dalies su sostine Vilniumi atplėšimą ir jų prijungimą prie Lenkijos iš esmės darė ne pats, o lenkų nacionalisto Romano Dmovskio paveiktas, tad dėl to jam yra atleistina, kad tokiu atveju jis visvien Lietuvos kartu su Lenkija laikytinas kaip ir savu…

  5. Alvydas:

    Kaip dabar reikėtų Lietuvai tokių parišventusių žmonių kokie buvo partizanai, gak išsilaisvintume iš Briuselio jungo, bet ne, daugelis yra tarpe šikan… ir vartojančiais euromankurtais, prisitaikėliai.

    • Pikc:

      Bėda ta, kad be Briuselio, dar ir Maskva yra – o ir Varšuvos nereiktų iš lygties išbraukti… 😉

    • Vilna:

      Partizanai kovojo už laisvą Lietuvą, Lietuvos valstybės atkūrimą, t.y. už tai, ką dabar esame išsikovoję. Pvz., turime valstybę lygaus statuso tarkim su Vokietija, kitomis ES šalimis.
      Problema ta, kad į Lietuvos valdžią turi galimybę sulįsti vien neverti joje būti asmenys, ko, matyt, tokiu mastu nėra atsitikę kotose ES šalyse.
      O statyti į vieną gretą Briuselį su Maskva ar Varšuva visiška nesąmonė…

  6. Getas:

    Vadovybės nenoras susigražinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą. Vokietija pamačiusi Lietuvos vadovybės neįgalumą, nusisuko nuo savo strateginės linijos ir pasirašydama 2-ąjį 1939 m. rugsėjo 28 d. Slaptąjį papildomąjį protokolą, Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir visą Lietuvą (be Užnemunės Dzūkijos ir Sūduvos, kurią 1941 m. sausyje sovietai išpirko iš Vokietijos už 7,5 mil. aukso rublių) perleido Sovietų sąjungos įtakos zonai, o už tai pareikalavo perleisti Vokietijos įtakos sferai Lenkijos visą Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų.
    Susilaikydama nuo žygio į sostinę bei nesukliudydama sovietams įsiveržti į Vilnių ir užgrobti Pietryčių Lietuvą, politinė Lietuvos vadovybė išleido iš savo rankų ne tik Vilniaus, bet ir pačios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo raktą. Beveik po metų, 1940 m. liepos 1 d. prof. V. Krėvei-Mickevičiui, Sovietų sąjungos komisaras Viačeslavas Molotovas atskleidė sovietų planus, cituoju:: „Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui (atsiimti Vilnių – V. T.) ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kokių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“ Taigi, geopolitiniame didžiųjų kaimynų žaidime, Lietuvos vadovybės politika tik padėjo Sovietų sąjungai užimti Pietryčių Lietuvą su Vilniumi ir 1939 m. spalio pradžioje padiktuoti sąlygas Lietuvai, pasirašant prievartinę sutartį su 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įvedimu ir jų išdėstymu penkiose bazėse Lietuvos teritorijoje – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau Lietuvą visiškai okupuoti ir aneksuoti. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Pietryčių Lietuvos teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos.

  7. Gustavas:

    Reikalingas ir geras stripsnis. Ačiū. Ir komentatoriai šaunus išskyrus pirmajį ir Alvydo komentarus .Matosi ,kad tie du trenkti kokiu šlapiu maišu ir visiškai kontuziti.

  8. Mantas:

    Tik tokie koloborantai, kaip truska gali teisinti AK veiksmus. Argi tai Lietuvos istorikas???
    Keisti oponentų teiginiai apie Lietuvos partizanų kovos beprasmiškumą. Lietuvos partizanai – mūsų valstybingumo gynėjai.

  9. 1941-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas:

    “Istorikui” Truskai turi būti žinomi kai kurie mūsų praeities (istorijos) faktai, kurie mūsuose vis dar nutylimi.
    1940 metais sovietinei kariuomenei įžengųs į Lietuvą, kriminalinėje policijoje tarnavusį mano Tėvelį, laike 24 valandų atleido iš pareigų ir į jo vietą pasodino kurį laiką prie tėvelio dirbusį žydą-komunistą.
    Gal Truska atsakys- tokie reiškiniai buvo masiniai, ar tai buvo atsitiktinumas?!
    Po kelių mėnesių Tėvelį suėmė, kalino, o 1942 metais Novosibirsko kalėjime (Sibire!) sušaudė. Už ką?!
    Norisi Truskos ir panašių į jį paklausti – AR TAI NE GENOCIDAS?!
    Ar ne lietuvių tautos genocidas buvo vykdomas 1941 metais kai į Sibirą masiškai trėmė jaunas motinas su mažyliais ir ten buvo marinami badu?!
    Ar ne lietuvių tautos genocidas buvo vykdomas jau Sibire 1942-jų pavasarĮ, kai tremtinių šeimas, kuriose kūdikiai atlaikė Sibiro žiemą ir nesusirgo, vėl pakrovė į gyvulinius vagonus ir baržomis nugabeno prie Laptevų jūros?
    Prieš vežant buvo paskelbta- vežama į Kanadą! Tai buvo dar ir pasityčiojimas iš mūsų tautos!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *